JUOZAS BRAZAITIS — REZISTENTAS IR VISUOMENININKAS

“būti šviesa savo tautai”

10 METŲ BE JUOZO BRAZAIČIO

Prisimindami mūsų ideologą, prieš 10 metų iškeliavusį amžinybėn, jo šviesų atminimą pagerbiame trimis pasisakymais asmenų, kurie velionį asmeniškai iš arti pažino bei sekė jo darbus kultūriniame ir politiniame lietuvių gyvenime.

Dr. KAZYS AMBROZAITIS

Jau dešimt metų praėjo, kaip netekome Juozo Brazaičio. Jo prisiminimas daugelyje mūsų dar tebėra labai gyvas. Brazaičio palikti pėdsakai dar laiko dulkių nepaslėpti, puikiai atpažįstami iš jo darbų, jo pasakyto žodžio, jo skaidrios sielos šilumos, kuri dar neatvėso.

Dvidešimtasis šimtmetis lietuvių tautai davė visą eilę asmenybių, tvirtų charakterių ir stiprių darbo rankų. Juozas Ambrazevičius, mano akimis, visa galva prasikiša tarpe kitų. Kaip devyniolikto šimtmečio antroji pusė ir pabaiga apdovanojo lietuvių tautą jos atgimimo skatintojais, iškovojusiais Nepriklausomybę ir davusiais valstybės administracinį, švietimo bei kultūros pagrindą, taip Ambrazevičius, subrendęs jau po Nepriklausomybės atstatymo, tapo tuo iškiliu meistru, kuris vertino, kūrė, grupavo, nuolatos ieškojo tiek valstybiniam, tiek kultūriniam gyvenimui vis naujų spalvų, siekė vis naujo idealo.

Būtų nuostolinga kalbėti bendrai apie Brazaitį, nes tai per plačios skalės asmenybė. Per trumpą laiko akimirką, jį reiktų paliesti tik dalimis, iš jo gyvenimo knygos paskaityti tik kelis puslapius. Apie Brazaitį, kaip literatą, norėtume išgirsti iš Brazdžionio, Gliaudos, Rūtos, Vaičiulaičio, Santvaro ar Kulboko. Apie Brazaitį kaip valstybininką ir rezistentą norėtume išgirsti iš Damušio, Vitkaus, Naručio, Bačkio, Girniaus, Kazicko. Apie Brazaitį kaip publicistą ir visuomenininką norėtume išgirsti iš Skrupskelienės, Prunskio, Grincevičiaus, Jurkaus. O apie asmeninį gyvenimą nedaug yra palikimo, tik gal bent kiek detalių galėtume išgirsti iš Proscevičiūtės, Šomkaitės, Dabušio. Brazaitis buvo atviras visuomenei, bet uždaras sau.

Iš tų, kurie mėgino Brazaitį apibudinti, man arčiausiai prie širdies yra dr. J. Prunskio graudingas, bet giliai nuoširdus Brazaičio portretas. Jis 1974 m. gruodžio 7 šitaip rašė: “Drauge” “Graudulys ašarą iš akių spaudžia, kai reikia svetimai žemei atiduoti plakti sustojusią širdį žmogaus, kuris buvo nuostabaus taurumo humanistas, plataus masto lituanistas, jokių audrų nepalaužiamas idealistas, gilus lietuvių literatūros nagrinėtojas, nepralenkiamas kultūrininkas, pirmaujantis laikraštininkas, iš juodžiausios okupacinės nelaimės tautą vesti laisvėn pakviestas valstybininkas”.

Man, gimusiam jau Nepriklausomoje Lietuvoje ir tenai augintam ir brandintam, Brazaitis yra idealiosios Lietuvos portretas. Savo gyvenimo mokykloje, laimingu būdu, Brazaitį sutikau daug kartų ir su juo teko kartu dirbti arba palaikyti ryšį iš tolo. Apie Brazaitį jau daugelis yra pasisakę, o greitu laiku bus baigta dr. Juozo Girniaus monografija, kurioje turėsime gana tobulą Brazaičio vaizdą.

Dabar norėčiau ribotis tik keliomis pastabomis apie Brazaitį kaip rezistentą ir visuomenininką ir tiktai iš savo patyrimo su juo bendraujant.

Su Brazaičiu susipažinau 1940 m. pavasarį Saulės gimnazijoje po vieno ateitininkų parengimo. Maniau, kad jis manęs nepastebėjo, tačiau vėliau priminė, kur buvome susitikę. Tada stebėjausi, kodėl po parengimo gimnazistės ratu apstoję, kiekviena stengėsi prie Ambrazevičiaus prieiti ir ko tai klausti ir ilgai neleido išeiti iš salės. Vėliau dar porą kartų jį mačiau kun. Lapės, Girniaus, Dielininkaičio ir Kazokų kompanijoj. Tada tik ką buvau baigęs Karo Mokyklos XIV aspirantų laidą, dėl mobilizacijos Vilniaus atgavimo metu vėlai paleistas ir pavėlavęs į u-tą, per žiemą mokytojavęs ties Maironio tėviške, 1940 m. pavasarį buvau pakviestas į KV Centrą. Vėliau susitikdavom tik sukilimo metu ir gana dažnai laike vokiečių okupacijos dirbant pogrindyje, kai reikėjo aptarti “Į Laisvę” ir kitos pogrindžio spaudos reikalus ir patarimo dėl ryšių su kitais miestais ir apskritimis. “Į Laisvę” tik spausdinau ir verbavau platintojus. Redakcijoje nedirbau, tik kartais kai ką parašydavau “Judui”.

Vokietijoje labiau suartėjome, kai gana dažnai susitikdavome atkuriant at-kų studentų organizaciją, organizuojant studentų atstovybę, organizuojant LF ryšius, dažnai informuodavo ii tardavosi dėl ryšių su Kraštu ir dėl Vliko. Dar labiau suartėjom New Yor-ke, jam įsijungus į LFB organizaciją ir redaguojant Į Laisvę žurnalą. Ilgesnį laiką teko būti jo LFB Centro Valdyboj ir Taryboje. Kulminacinis mūsų bendravimo momentas buvo, kai reikėjo iš Brazaičio perimti Centro Valdybos pirmininko pareigas. O ir vėliau, man būnant į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti vadovybėje, labai šiltas ryšys buvo iki paskutinės jo gyvenimo dienos. Tai tokiame fone čia norėčiau su jumis pasidalinti kai kuriomis iškarpomis iš mūsų bendravimo dienų ir iš Brazaičio laiškų bei iš nesuskaitomų pokalbių su Brazaičio prieteliais.

Brazaitis buvo žymus literatas, publicistas, lietuvių literatūros žinovas. Tai liudija jo mokiniai ir penki jo atrinktų raštų tomai, kuriuos suredagavo jo artima bendradarbė Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius. Dar būtų ir šeštas tomas, bet ar jis bus išleistas, Į Laisvę Fondas lietuviškai kultūrai ugdyti dar netarė paskutinio žodžio. (29-osios poilsio ir studijų savaitės dalyviai pasisakė už tomo išleidimą. Red.). Dar daug liko neužrašyto žodžio. Literatūrai jis buvo pasiruošęs ir pats laikė tai savo sritimi. Tačiau Brazaitis kaip politikas ir valstybininkas tapo ne savo noru, tik verčiamas ir kviečiamas Lietuvą ištikus nelaimėms. Būdamas humanistas ir plačios skalės kultūrininkas, reikalingam laikui atėjus, Brazaitis automatiškai tapo rezistentu. Jo kryptimi savaime pradėjo eiti draugai, susipynė visi pogrindžio siūlai ir keliai. Kaip politika jį alino ir kartino gyvenimą, taip rezistencija jį traukė ir ten jis parodė neginčytiną vadovavimą ir reikiamą pasiaukojimą. Tapti tikruoju rezistentu jam padėjo patrijotiniai ir ideologiniai pagrindai, praktinis idealizmas ir stipri orientacija vakarų kultūrai (studijavo, Bonnoje). Brazaitis rezistenciją suprato ir vykdė plačia prasme. Kaip mokytojas, santykiuose su jaunimu ir bendradarbiais, jis mokė tautinės savigarbos, laisvės meilės, gero pasiruošimo, gudrios ir taikios, bet ne revoliucinės taktikos santykiuose su okupantu, kad būtų apsaugotos jaunos gyvybės, kurios bus reikalingos ateičiai. Dar ir praktinis idealizmas Brazaičiui padėjo pereiti į rezistenciją ir buvo lengviau atsisakyti karjeros literatūroje, kurioje jau buvo viršūnėje. Rezistencija Brazaičio talentus tuojau panaudojo. Talentai reiškėsi pogrindžio spaudoj, kuri orientavo visą tautą. Visą laiką, Brazaitis siekdamas teisingumo ir tolerancijos lietuviško gyvenimo srityse, savo mintis perkeldavo ir toliau savo tautos, siekė geresnio rytojaus žmonijai, o ypač pavergtiesiems. Dr. A. Damušis savo prisiminimuose taip apibūdina: “Juozas Brazaitis, kaip lietuviškos rezistencijos vadovas, buvo toji nepajudinama uola, iš kurios tryško galinga ir gaivi idėjų ir minčių srovė, labai sunkiose aplinkybėse ugdanti mūsų atsparumą ir ištvermę lietuvių tautos ir Lietuvos laisvei laimėti”. (Į Laisvę, 1975 nr. 65, psl. 50).

Pasitarimuose ar suėjimuose Brazaitis mandagiai visų išklausydavo ir kalbėdavo paskutinis. Visuomet vengdavo išsikišti į priekį, mėgo privačius pasitarimus. Tai tikro rezistento bruožai. Net ir politinę veiklą, kurios pats neapkentė, pulk. K. Škirpa ir gen. St. Raštikis labai aukštai įvertino. Pats Škirpa, negalėdamas perimti laikinosios vyr. min. p-ko pareigų, Ambrazevičiaus savystovia veikla, kaipo min. pirmininko pavaduotojo, labai džiaugėsi ir sakė, kad “geresnio pasirinkimo negalėjo būti”. Gen. Raštikis, kuriam irgi buvo pasiūlytos pirm. pav. pareigos, sakė: “ . . . nors iš tikrųjų jis atliko tą rolę ne kaip jo pavadintas “kamštis, bet kaip vienas iš geriausių ir gabiausių mūsų politikų”. (Į Laisvę, 1975, nr. 65).

Pirmasis lūžis

Po labai sėkmingo vadovaujančio darbo sunkiausiais Lietuvos okupacijos laikais ir po įtempto darbo išeivijoje Vlike, Vykdomojoje Taryboje, Užsienio Reikalų Tarnyboje, suredagavusiam beveik visus svarbiausius memorandumus, brošiūras bei pagrindinius straipsnius svetimoje spaudoje, grupinių kėdžių perstatinėjimo rezultate, laicistams ir KD Brazaitis staigiai pasidarė nereikalingas ir į VT neperrenkamas.

Jo aritimi bendradarbiai, kaip Krupavičius ir Karvelis sugestionavo, kad Brazaitis palaikąs ryšius su svetima valstybe (JAV). Normaliose aplinkybėse tai reikštų valstybės išdavimą. Brazaitis tuo laiku jau atvyko į New Yorką. Sakėsi, kad labai dvasioje esąs sulaužytas ir vėl įrodinėjo, kad jam politinis darbas netinka, ypač ten, kur politikai nesiskaito su paprasčiausiais moralės dėsniais. Sakėsi, kad džiaugiasi iš tos balos ištrūkęs, nors ir su skaudančia širdimi. Pats tuo įsitikinau, kai kartu su Vaitiekūnu 1952.VII.7, atstovaudami LFB, nuvykome tartis su VLIKo pirm. Trimaku ir Vainausku ir kai iš jų išgirdau, kad Brazaitis dėl susidėjusių grupinių apskaičiavimų į VT nepriimtinas. Tas Brazaitis, kurį prof. Kaminskas taip nuoširdžiai rekomendavo, kuris sudarė ryšius Bonnoje ir Paryžiuje ir kuris turėjo plačius tautos įgaliojimus, atvežtus Daumanto — staiga turi nusilenkti, pasitraukti iš kelio smulkiems kėdžių ieškotojams. Tuo laiku efektingai Brazaitį užstojo jo kovos draugai — Europos ir JAV bičiuliai, Susivienijimo Sąjūdis ir tautininkai Balio Gaidžiūno asmenyje ir pasitraukė iš VLIKo. Vėliau Brazaičio buvau paskirtas tartis su VLIKo grupėmis dėl LFB sugrįžimo ir dėl konsolidacijos. Labai stropiai Brazaitis teikė medžiagą, davė patarimų. Štai savo laiške 1963.3.6 rašė: “ . . . prašydamas prisiimti, jei kreipsis, mano patikėtinio pareigas. Šia proga norėčiau pastebėti, kad kol dr. Šid. nėra viešai spaudoje atšaukęs ano savo teigimo LFB adresu, tol LFB neturėtų sėsti su juo už bendro pasitarimų stalo. Antra, jei teks kalbėtis su Šmulkščiu ir Talala, tektų pastebėti, kad LFB nėra “Politinis sąjūdis”, o pirmiausia rezistencinis ir, jei VLIKas siekia konsoliduoti tik politinius sąjūdžius, tada be reikalo adresavosi j LFB. Trečia, iš pat pradžios praverstų leisti suprasti, kad laisvinimo organizacijos vienybė nebus įmanoma, jei bus apeita LB”. VLIKo bendradarbių atžvilgiu net ir labai atlaidžiam Brazaičiui kartėlis užsiliko gana ilgai. Kai savaitgaliais važiuodavom prie Atlanto, jis išsitraukdavo Krupavičiaus laiškus ir skaitydavo, kai vienas laiškas prieštarauja kitam, palydėdamas pastaba: vargas ir didelė nelaimė žmogui, kuris nesusipranta laiku pasitraukti iš viešo veikimo . . . Bevartydamas senus laiškus, suradau LFB CV posėdžio protokolų, kur buvau sekretorium ir kur svarstėm LFB pasitraukimą iš VLIKo. Brazaitis pareiškė:

Iš Berno konferencijos Šveicarijoje: A. Trimakas, dr. A. Gerutis, P. Padalis, L. Šmulkštys, S. Lozoraitis ir J. Brazaitis. Nuotr. B. Gaidžiūno

“Džiaugiuosi, kad pagaliau esu tas kamštis, išmestas į balos paviršių. Iš ką tik paskaityto rašto įsitikinote, kad VLIKas yra bala. Jau ilgas laikas, kai VLIKas nieko nepadaro. Savo rezistencinį-herojinį laikotarpį VLIKas baigė su Julijono Būtėno mirtimi. Dabar, pasitraukus iš VLIKo, mes turime pereiti į lietuvybės stiprinimo ir jos išlaikymo darbą, nes ši sritis jau senai apleista. Tai bus konkretus mūsų darbas. LF atliko daugiausia tiek techniškam, tiek ryšyje su kraštu darbe, derybose dėl grįžimo galėtų mus grąžinti į balą. VLIKas, manau, gyvuos ir toliau”.

Antrasis lūžis

VLIKo bendradarbių moralinė skriauda nebuvo atitaisyta, ir po kurio laiko Brazaitis visai to nekėlė. Dėl to pasiteiravau pas pulk. Šovą, su kuriuo Brazaitis buvo paskirtas palaikyti ryšį ir kuris išskraidino Butėną ir Daumantą į Lietuvą; jis patvirtino, kad VLIKo žmonių užmetimai Brazaičiui buvo visiškai neteisingi. Intensyvus darbas Darbininko redakcijoje, talkinimas kitai spaudai, knygų rašymas ir labai pablogėjusi sveikata Brazaičiui eilę metų buvo kasdieninė rutina, kuria Brazaitis pradėjo vis dažniau skųstis. Visada atsakydavo laiku laiškus, bet paskutiniais keliais metais atsakymai retėjo. Skundėsi ne vienam, kad plunksna krinta iš rankos, kad sunku prisiversti eiti į darbą ar iš jo grįžti. Laiškuose vis labiau karčiais žodžiais pasisakydavo apie kai kuriuos iškilius asmenis dėl jų nesąžiningumo ir savimeilės. Iš paviršiaus daug kas matėme, kad Brazaitis jau ne tas nepavargstantis ir superidealistas, ko jis ir neslėpė. Tačiau savo antrąjį lūžį slėpė ir tik nedaugeliui atvėrė savo širdelę ir gilų skausmą — tai šeimos pairimą. Šį smūgį daugumoje pergyveno vienas, aklinai užsidaręs.

Trečiasis lūžis

buvo fizinis. Reumatinius skausmus kantriai pernešė iki rankos nepajudinimo. Tačiau širdies smūgiai ištiko tuo laiku, kai Brazaitis skubino užbaigti daug pradėtų darbų. Brazaitis buvo labai ištikimas savo draugams, juos gerbė, jiems padėjo. Pareigos jausmas buvo daug didesnis už turimas jėgas. 1958.7.16 skundėsi, vykdamas į LFB studijų savaitę: “Blgiausia, kad šiemet, kaip ir pernai, turiu baudžiavą ir ją baigiu Fordhame tik rugp. 15. Taigi, tą patį vakarą atvykęs būsiu išmūčytas, kaip sliekas vištos snape”. Tačiau atvažiavo į Kennebunkportą ir dar tą patį vakarą skaitė paskaitą. Arba dar anksčiau rašė: “Aš pats baigiau jau vieną darbą — apie rezistenciją ir atidaviau. Jei tik Laisvės Komitetas neapgaus ir nesugaišins išleidimo. O tam jie nėra negabūs. Iš manęs išspaudę visas atostogas darbui, jie patys vis dar tebeatostogauja . . . Dabar — dar Zenonui turiu parašyti apie 100 puslapių . . Ir taip beveik kiekviename laiške painformuodavo, ką rašo ir kiek dar laukia rašymo.

Brazaitis labai domėjosi jaunimu, jiems skaitė paskaitas, jiems rašė. Perėmus LFB CV-bą, labai džiaugėsi, kad ateina jaunesni žmonės. Tačiau rūpestis buvo nukreiptos dar į tolimesnę ateitį. Štai 1960.8.24 rašė: “Aš labai džiaugiuosi, nes matau, kad Frontas atiduotas į geras, patikimas ir veržlias rankas. Tačiau mane neramina vis viena mintis: ar jūs turėsite kam perduoti su tokiu pasisekimu, kaip mes perdavėm jums? Ir Pats ir visi kiti yra dar Lietuvos produktas, ten pogrindyje grūdinti. Tarp mano ir Paties mentaliteto nebuvo didelio skirtumo. Bet ar bus taip lengva susigiedoti Pačiam su naujais įpėdiniais?”

Labai rimtai sirgdamas rašė apie dr. Padalį. Labai Brazaičiui rūpėjo parašyti apie prof. Ivinskį, pradėjo Darbininke, bet nebaigė. Sakėsi, kad tai paskutinis bičiuliškas patarnavimas, kad teisingai būtų įvertintas ir kad kaip pavyzdys būtų paliktos ateinantiems. Paskutinį kartą Brazaitį aplankiau apie 4 dienas prieš mirtį. Jis buvo globoje dr. R. Šomkaitės, kuri bent dviem atvejais Brazaitį tiesiog ištraukė iš mirties glėbio. Paskutiniame atsisveikinime jis prašė atkreipti dėmesį į jaunimą, prašė užbaigti jo pradėtą darbelį apie Ivinskį, klausinėjo apie bičiulius ir nieko nesakė apie savo sveikatą. Ilgas buvo rankos paspaudimas be žodžių, kaip kadaise Laisvės alėjoj ir vienuolyno kieme po kiekvieno pasimatymo, nes grėsmė buvo didelė ir rytojus neaiškus.

Žinia apie Brazaičio mirtį nebuvo nelaukta. Kuklios laidotuvės, maža saujelė bičiulių, nebuvimas kalbų — visa tai šį didvyrį ir kovotoją darė dar didesniu. Iš Brooklyno palydėtoje į jo pasirinktą poilsio vietą Putname, nes sakydavo, kad šiame krašte Putnamas — tai lietuviškiausias kampelis. Reti ir graudūs Putnamo koplyčios varpo smūgiai lydėjo karstą Lietuvos sūnaus patrijoto, savo 71 metų gyvenimo kelyje palikusio tokius ryškius pėdsakus ir daug dar neišbaigtų darbų, daug išsvajotų svajonių apie Lietuvėlės ateitį. Šlapiu vienuolyno taku paskui karstą tęsėsi neilga prietelių vilkstinė su giedančiomis vienuolėmis. Prie šio valstybės vyro — didžiausio Lietuvos istorijoj sukilimo vado ir vyriausybės pirmininko nebuvo saliutų, nebuvo kovos žirgo, nebuvo medalių ir kariškų laidotuvių trimitų. Karstą gaubė tik kukli Lietuvos trispalvė vėliava. Po trumpos maldos, karstas pradėjo leistis į amžiną poilsio vietą. Plk. Škirpa suklupo ir, palietęs ranka karstą, palydėjo savo kovos draugą amžinam poilsiui, palydėjo su gausiom ašarom karys, pats užgrūdintas kovose.

Grįžtant po laidotuvių į vienuolyną kartu su prof. Yla ir dr. Kazicku toliau mėginome svarstyti, ką praradome.

Brazaitis buvo praktiškas ir realistas, gyvenimo ir padėties analizuotojas. Kaip teatro uždangos atidarytojas — tiems, kurie nemato šviesos ir rytojaus dienos, jis vienu užsimojimu atidarydavo uždangą ir parodydavo kelią.

Štai, tremties dienose pasimetusiems, Brazaitis taip gyvenimą analizavo: “Aš palieku patiems apsispręsti, pasirenkant vieną iš dviejų galimybių: arba sau, arba Lietuvai, arba organizuoti ir vairuoti savo gyvenimą taip, kad būtų daugiausia sau naudos, arba kad daugiausia naudos būtų Lietuvai”.

Toliau Brazaitis parodo šviesią išvadą: “Apsispręsti šitoj dilemoj padeda atsakymas į kitą klausimą: kas esam? ar esam tie, kurie pabėgom, ar tie, kurie pasitraukėm? Pabėgom nuo baimės ir kančios? Kaip karys iš fronto? Ar pasitraukėm, kaip tie, kurie nori pakeisti frontą ir iš mūsų pozicijų kovoti su priešu? Net jeigu pabėgom iš baimės, ar dabar norime būti dezertyro rolėje, ar rolėje kario, grįžtančio į frontą ir kovojančio naujose pozicijose?”

Brazaitis buvo giliai religingas, nors to viešai nedemonstravo. Jaunimui diegė viltį ir jį labai vertino. Dar Vokietijoje 1948 metais taip kalbėjo: “Abejoti neturime teisės, matydami tvenkiantis baisią audrą, kurioje ne vienas gal būsime sunaikinti. Bet iš jos Apvaizda išves į giedrą rytmetį tą šalį, už kurią jų vaikai ir dukros sudeda savo maldas, savo darbus, širdies, valios ir proto judėjimus, už kurią vaikai eina mirti”.

“Baisi ir didi yra tauta, už kurią net kūdikiai savo gyvybę aukoja, nes jų, nekaltųjų, auka, kaip aname Čiurlionio paveiksle, baltu dūmu ir šaukiančia tyla turi nesukludomai pakilti iki Viešpaties veido” (Raštai, IV, 543).

Po 10 metų Brazaičio darbų reikšmė nesumažėjo, o daugeliu atvejų pajutome, kad jį savo laiku per mažai vertinome. Šiandien, manau, galiu pasakyti: Kovotojau už Lietuvos laisvę ir tautos ateitį, ilsėkis po sunkių darbų, Tavo tauta Tavęs nepamirš.

Intelektualinis budrumas galbūt įtikins ne vieną, kad laisvės kelyje nepakanka rūpestingai kartoti bendrus laisvinimo žodžius, o reikia numatyti konkrečius uždavinius kiekvienam metui, kiekvienam kartui.

Juozas Brazaitis (Raštai V, 1985)