JUOZAS BRAZAITIS — LITERATŪROS MOKSLININKAS

Dr. JUOZAS GIRNIUS

Dešimtajame Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime, įvykusiame 1976 m. lapkričio 24 - 28 dienomis Dievo Apvaizdos lietuvių parapijos Kultūros Centre, Southfielde, Michigane, dr. Juozas Girnius skaitė paskaitą “Prof. Juozas Brazaitis — mokslininkas”. Čia spausdinama paskaitos ištraukos dalis, atspausdinta L.K.M. Akademijos suvažiavimų darbų X tome ir specialiame atspaude, Romoje, 1984 m.

“Žmogaus gyvenimas išties yra kelionė besikryžiuojančiomis, vadinasi, vis apsisprendimo reikalaujančiomis kryžkelėmis. Pasirinkdamas temą Akademijos penkiasdešimtinei sukakčiai jos vaidmenį kryžkelėse, Brazaitis savaime nurodė kryptį jos veiklai: būti šviesa savo tautai. Tarnavo tautai Brazaitis tiek visu gyvenimu, tiek savo moksliniu darbu. Gyvu žodžiu prof. Juozas Brazaitis jau nebeprabilo į mus, bet jis byloja į mus visa savo gyvenimo šviesa” — kalbėjo paskaitos įžangoje dr. Girnius.

Literatūros premijas skirstant Vokietijoje. Iš kairės: J. Brazaitis, A. Rūkas, P. Caučys ir A. Merkelis Nuotr. B. Gaidžiūno

Toliau paskaitininkas nurodo, kad jau 1939 metais III L.K.M. Akademijos suvažiavime Juozas Brazaitis buvo išrinktas Akademijos nariu mokslininku, anuometiniu terminu — akademiku.

Šių rinktinių narių mokslininkų, arba akademikų, skaičius buvo nedidelis, ir į jį patekti reiškė tikrą įvertinimą; I suvažiavime nariais akademikais tapo prel. A. Dambrauskas-Jakštas, prof. Pr. Dovydaitis ir prof. St. Šalkauskis, II suvažiavime — vysk. P. Būčys (buvęs universiteto rektorius), prel. B. Čėsnys (ilgametis prorektorius) ir prof. J. Eretas, III suvažiavime narių mokslininkų vardas pripažintas vysk. dr. M. Reiniui, prof. K. Pakštui, Brazaičiui ir doc. dr. Z. Ivinskiui. Pastarasis buvo jauniausias (31 m.), o Brazaitis (36 m.) buvo žemiausios pozicijos universitete — neetatinis lektorius. Šalia ilgamečių universiteto profesorių Juozą Brazaitį iškėlė į Akademijos narius mokslininkus per trumpą laiką laimėti moksliniai pasiekimai.

·           *  *  *

Mokslinio darbo dešimtmetis

Mokslinį darbą Juozas Brazaitis iš tiesų dirbo neilgą laiką — vos dešimtį metų, vienaip ar antraip skaičiuojant. Universitete dirbo nuo 1933 m. iki 1944 m. (iš pradžių vyr. asistentu, vėliau neetatiniu lektoriumi, nuo 1941 m. rudens profesoriumi) su pertrauka pirmuoju bolševikmečiu. Tačiau galbūt tiksliau skaičiuoti ne universitete dėstymo metus, bet faktinį mokslinio reiškimosi laiką. Ir šiuo metu susidaro taip pat dešimt metu: pirmą žurnalinį straipsnį paskelbė 1930 m. rudenį, paskutinį — 1940 m. pavasarį.5 Okupacijų metais išspausdino tik vieną studijinį straipsnį iš tuo metu rašytos Maironio monografijos. Egzilyje Brazaitis nebeturėjo sąlygų moksliniam darbui: Vokietijoje buvo įsitraukęs į Vliko veiklą (1945 - 1951), o Amerikoje ligi pat mirties dirbo Darbininko redakcijoje (1952 -1974). O koks žmogų alinantis darbas išeivinės spaudos redakcijose, iš šalies negalima nė įsivaizduoti.

Per trisdešimt egzilio metų Brazaitis galėjo tik priebėgomis, daugiausia atostogų savaitėmis, imtis mokslinio pobūdžio darbų (talka enciklopedijai, keletas straipsnių Aiduose, palyginamosios analizės Maironio, V. Krėvės, A. Vaičiulaičio, A. Jasmanto knygose). Priskaičiavus recenzijas ir rašytojų sukaktuvinius aptarimus ar nekrologus, ne taip jau mažai susidaro ir išeiviniais metais parašytų dalykų. Tačiau vis dėlto nebe šiais literatūriniais rašiniais remiasi Brazaičio mokslinis įnašas. Žinoma, ir šie rašiniai yra reikšmingi: papildo ankstesnius jo darbus, be to, liudija visai neišblėsus jo domėjimosi savąja mokslo sritimi. Ne vieną kartą laiškuose Brazaitis minėjo, kad dar norėtų parašyti lietuvių literatūros “šimto puslapių istorijėlę”. Be abejo, berašant “šimto puslapių”, būtų pasirašę ir daugiau šimtų. Bet užtat šis noras ir liko tik svajonė, nes jam pristigo laiko. Kiek pajėgė sutaupyti laiko nuo redakcinio darbo, Brazaitis visų pirma jį skyrė kitiems darbams — nebe literatūros, o rezistencijos istorijai (Vienų vieni, pora leidinių vokiečių kalba).

Tad norėdami apibūdinti Juozą Brazaitį kaip literatūros mokslininką, faktiškai turime visų pirma žvelgti į minėtojo nepriklausomybės dešimtmečio (1930 -1940) balansą;

Plunksnos Brazaitis ėmėsi nuo studento dienų: antraisiais studijų metais (1923) pradėjo dirbti Lietuvoje. Pirmąją literatūrinę recenziją 1925 m. jis ir paskelbė šiame dienraštyje. Baigęs Teologijos fakultetą (1927) ir pradėjęs mokytojauti Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje, Brazaitis dar labiau suintensyvino savo literatūrinį reiškimąsi. Nuo 1928 m. pradėjo savo recenzijas spausdinti Židinyje. Pagaliau 1930 m. jis išspausdino pirmąjį studijinj straipsnį ir išleido vadovėlį Literatūros istorija.

Tuos metus ir laikome Juozo Brazaičio mokslinio reiškimosi pradžia. Iškart parodė retą produktyvumą. Nors 1931-1932 mokslo metais gilino studijas Bonnos universitete, pajėgė 1931 ir 1932 m. parengti po tris studijinius straipsnius, o vėliau kasmet tokių straipsnių paskelbdavo po keturis ar penkis. Iš viso 1930 - 1940 dešimtmečiu išspausdino apie 35 studijinius straipsnius žurnaluose (Židinyje, Naujojoje Romuvoje, Tiesos kelyje, Athenaeum, po vieną straipsnį lenkų, latvių ir estų leidiniuose) ar savo parengtuose mūsų klasikų raštų naujuose leidimuose. Išleido studiją Vaižgantas ir iš straipsnių sudarė knygą Lietuvių rašytojai. Be jau suminėtojo vadovėlio, pasikvietęs talką, gimnazijoms išleido dar du vadovėlius ir parengė tris chrestomatijas. Per dešimt metų išleistos 8 knygos, paskelbti apie 45 studijiniai straipsniai ir apie 60 smulkesnių rašinių literatūros klausimais ar apie atskirus rašytojus, įvairių recenzijų, metinių literatūros derliaus apžvalgų — įspūdingas balansas, liudijantis Brazaičio ir gabumus, ir darbštumą.

Dera priminti, kad Brazaitis, ir pradėjęs dėstyti universitete, visą laiką dirbo ir gimnazijoje. Nieku būdu neužsidarė savo kabinete. Gausiai rašė ir publicistinių straipsnių, būdamas 1936 m. pradėjusio eiti dienraščio XX amžiaus redaktorių kolektyve. Aktyvus buvo ne vienoje organizacijoje. Visą laiką nuo įsisteigimo iki uždarymo (1935-1940) pirmininkavo Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų draugijai. O reikėjo laiko ir publicistiniam, ir visuomeniniam darbui.

Skurdi mūsų literatūros mokslo padėtis.

Ko verti buvo Juozo Brazaičio moksliniai darbai? Patys skaičiai, nors ir įspūdingi, dar neliudija jų vertės: dažnai produktyvumas apmokamas skaudžia kaina. Kokia Brazaičio įnašo į Lietuvos mokslą vertė?

Visu savo darbų plotu Brazaitis pasireiškė kaip vienas pagrindinių mūsų literatūros mokslo pradininkų, sakyčiau, lygiomis su savo mokytoju V. Mykolaičiu-Putinu.

Konstatuoju tai apgalvojęs, nemanydamas nei perdėti Brazaičio mokslinių nuopelnų, nei retoriškai šokiruoti savo klausytojų. Bet kadangi galbūt ne vienam gali susidaryti superlatyvumo įspūdis, turiu bent pora žodžių nurodyti, kuo grindžiu tokį savo vertinimą.

Sena mūsų valstybė, sena ir mūsų istorija. Bet tautinė mūsų kultūra yra naujakurė, turinti savo amžių skaičiuoti ne šimtmečiais, o kukliais dešimtmečiais. Visai be kultūros nebuvo ir senoji Lietuvos valstybė, kai kuriais atžvilgiais ji buvo net aukšto kultūrinio lygio. Tačiau vis dėlto mažai ji buvo tautiška. Lietuviškos dvasios stokojo ir senasis Vilniaus universitetas 1579 - 1832). Atgimusiai tautai reikėjo savo mokslą kurti be paveldėjimo, iš naujo. Tik 1922 m. Kaune įkurtas Lietuvos universitetas buvo pirmasis tikrai lietuviškas mokslo židinys.

Kaip kituose moksluose, taip ir literatūros moksle reikėjo darbą pradėti faktiškai tuščiomis rankomis. Humanitarinių mokslų fakulteto pirmieji lietuvių literatūros dėstytojai prof. M. Biržiška ir doc. kan. J. Tumas-Vaižgantas buvo savamoksliai (vienas — teisininkas, antras — kunigas). Abu jie uoliai rinko medžiagą apie mūsų rašytojus, bet analizuoti jų kūrybą paprasčiausiai nebuvo pasirengę. Teologijos - filosofijos fakultetas laimingai pasirengė V. Mykolaitį, Vakaruose išsilavinusį literatūros mokslininką; Prof. V. Mykolaičiui perėjus į Humanitarinių mokslų fakultetą (1929), jo įpėdiniu Teologijos - filosofijos fakultete nuo 1933 m. tapo Juozas Brazaitis. Jiedu ir yra mūsų literatūros mokslo pirmieji grindėjai. Lietuvių literatūros istorijoje galbūt daugiau nuveikė Mykolaitis (daugiau ir metų galėjo jai skirti), bet Brazaitis plačiau pasireiškė visose literatūros mokslo srityse.

Brazaitis iš tiesų dirbo visuose literatūros mokslo baruose: ir literatūros teorijoje, ir literatūros istorijoje (lietuvių literatūros istorija ir buvo tiesioginė jo specialybė), ir literatūros kritikoje (gana gausus recenzijų pluoštas). Nors tiesiogiai jo specialybė buvo lietuvių literatūra, parūpino gimnazijoms ir visuotinės literatūros dvitomj vadovėlį. Lietuvių literatūrai nusipelnė ir keturių mūsų klasikų raštų naujų leidimų parengimu. Nesiribodamas individualine literatūrine kūryba, gilinosi ir į mūsų liaudies kūrybą — tautosaką;

Literatūros teorijos samprata

Literatūros teorijai pas mus ryškiausiai atstovavo kaip tik Juozas Brazaitis (V. Mykolaitis skaitė estetikos kursą, bet jo nepaskelbė: išskyrus polemiką su A. Jakštu, nepaskelbė nė straipsnių teoriniais literatūros klausimais). Brazaitis 1930 m. (atseit dar prieš pradėdamas dėstyti universitete) parengė gimnazijoms Literatūros teorijų, o vėliau universitete skaitė jos kursą, privalomą visiems studentams, pasirinkusiems kurią nors iš kalbų bei literatūrų šaką; Šio kurso išlikę užrašai, atrodo, parengti naudojantis paties profesoriaus skaitytu tekstu, tad — patikimi.6

Literatūros teorijos objektas, pagal Brazaitį, yra “žmogiškoji grožio kūryba, kuri reiškiasi žodžio formomis”. Pagal tai jos užvinys yra “susekti literatūrinės kūrybos priemones ir dėsnius”. Tirdama literatūros dėsnius, savaime ji neturi praktiškų, utilitarinių tikslų, tik nori “pažinti literatūros esmę, jos dėsnius ir atsitiktines žymes”. Tai literatūros teoriją ir daro mokslą: “ji nenori nei kritikui, nei kūrėjui tarnauti, ji tik nori tiesą surasti, kaip fizika ar psichologija, kaip apskritai mokslinis pažinimas”. Savo ruožtu “surastos literatūros teorijos tiesos, kaip fizikos ar psichologijos, vėl esti praktiškajam gyvenimui pritaikomos”. Kaip visi mokslai, taip ir literatūros teorija “iš gyvenimo gimsta ir juo maitinasi, o išaugusi vėl grįžta gyvenimo gerinti ar jo naikinti”. Tokia literatūros teorijos samprata vadovavosi Brazaitis.

Savo universitetiniame kurse išsamiai apžvelgęs literatūros teorijos istorinę raidą, Brazaitis visur renkasi vidurio kelią: “apžvelgtoji istorija mus apsaugo nuo vienašališkumo”.

Subjektyvinė literatūros teorija kreipiasi į kūrėją, objektyvi nė — į kūrinius. Brazaitis pripažįsta, kad pravartu pažinti kūrėjo asmenybę, bet šį psichologinį kelią laiko tik įvadu, nesgi literatūros visumą sudaro ne kūrėjai, bet kūriniai. Todėl, Brazaičio nuomone, daugiausia dėmesio reikia kreipti į pačią literatūrą: “išeisime iš veikalo, o įvairius jo dėsnius stengsimės pagrįsti kūrybos ir grožėjimosi psichologija ir sociologija”. Tai iš esmės sintetinis kelias.

Metodo klausimu Brazaitis pirmenybę teikia empiriniam (patirtiniam) — induktyviniam metodui — iš faktų daryti išvadas. Spekuliatuvinis — deduktyvinis metodas geras tuo, kad sutrumpina kelią, bet pavojingas tuo, kad reikalauja pripažinti neginčijamą prielaidą, iš kurios galėtume daryti išvadas. Pavojingas dėl to, kad lengva tą prielaidą klaidingai suprasti ir padaryti netikslias išvadas. Bet ir iš faktų darant išvadas, taip pat lengvai galima suklysti, jei jos daromos iš per mažo faktų skaičiaus, jei faktuose pastebima tik dalis žymių, jei iš vienos faktų grupės padarytos išvados mėginamos paversti visuotinėmis. Todėl, pagal Brazaitį, pravartu patirtinį metodą papildyti ir spekuliatyviniu metodu, kad, jo žodžiais, išvados “iš apačios” sutiktų su išvadomis “iš viršaus”.

Normatyvinė ar aprašomoji literatūros teorija? Į šį klausimą Brazaitis atsako: istorija įspėja, kad teikiamieji receptai dažnai pasirodė netikri. “Griežtai turime pasibrėžti, kad literatūros teoririjos nėra uždavinys nurodinėti normas, kaip ir kas rašyti, lygiai kaip fizikos nėra uždavinys nurodyti, kaip namus statyti. Kaip fizika stengiasi surasti mechaninius gamtos dėsnius, taip literatūros teorija — veikalo dėsnius. Tuos dėsnius, kurie glūdi pačiame veikale, literatūros teorija tekonstatuoja”. Taigi, Brazaičio supratimu, literatūros teorija “iš esmės yra tik aprašomoji: jos uždavinys nurodyti būdus ir žodžio priemones, kuriomis grožis pasireiškia literatūros veikale”. Kitoje vietoje galutinai apibrėždamas literatūros kurso pobūdį, Brazaitis būdingai šiek tiek “susubjektyvi-na” savo požiūrį, būtent “grožį” pakeičia “kūrėjo išgyvenimais”. Nurodęs, kad literatūros teorijos pagrindas yra literatūros veikalas, pabrėžia: “Nagrinėtinas pats veikalas su jo žodžio priemonėmis, kuriomis jis išreiškia kūrėjo išgyvenimus ir per kurias tuos išgyvenimus pasisavina skaitytojas”.

Išnašos:

5. Faustas Kirša, žr. Židinys, 1940 m. 5-6 nr., 600-608 psl. Straipsnis baigtas nuoroda, kad “bus daugiau”. Šis paskutinis Židinio numeris nebepasiekė JAV, ir dėl to čionykštėse bibliotekose jo nėra. Autoriui pavyko šį Židinio numerį gauti iš Lietuvos.

6. Remiu šio kurso patikimumą tuo, kad abu turimi jo užrašai visai sutampa. Toliau ir bus iš jų cituojama, dėstant Brazaičio pažiūras literatūros teorijos klausimais.