JAV UŽSIENIO POLITIKA, LIETUVA IR AMERIKOS LIETUVIAI

LINAS KOJELIS

Ši paskaita skaityta Europos lietuviškųjų studijų savaitėje Veronoje, Italijoje, 1985 rugpjūčio 14 d. Paskaitininkas čia atvykęs ne tik kaip Amerikos lietuvis, bet ir kaip vienas iš JAV prezidento Ronald Reagano asistentų, perdavė Amerikos prezidento linkėjimus, pasveikino studijų dalyvius ir padėkojo rengėjams, ypač Europos LFB pirmininkui Kęstučiui Ivinskiui už suteiktų progų pabūti kartu ir pasidalinti mintimis.

Red.

Šiais metais minime keturiasdešimt metų sukaktį nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos ir keturiasdešimt penkerių nuo Lietuvos pavergimo. Turbūt kiekvienas jaunas, Vakaruose gimęs lietuvis yra paklausęs savo tėvelių, ką jie galvojo, atsiradę tremtinių stovyklose tuo metu, kai karas baigėsi.

Manau, kad buvo diskutuojamas Europos likimas: ar Rooseveltas ir Churcillis pajėgs Staliną įtikinti pasitraukti iš Pabaltijo? Ar Vakarai iš vis supranta Staliną ir jo siekius? Ar Rytų Europos šalys sukils prieš Maskvą, ir ar tuo atveju Vakarai paremtų sukilimą?

Manau, kad buvo sprendžiami ir kiti klausimai, pav.: Kokie yra tremtinių uždaviniai? Kaip reikėtų susiorganizuoti? Kokius ryšius bandyti palaikyti su tauta? Kaip pavergtai tautai padėti? Kaip paveikti didžiųjų kraštų sprendimus, liečiančius tremtinius ir okupuotą Lietuvą?

Norėčiau šiandien pažvelgti į kai kuriuos iš šių klausimų iš grynai amerikietiškos perspektyvos ir panagrinėti, kuria kryptim pažengė Amerikos ryšiai su Europa ir kaip kito per praėjusius keturiasdešimt metų? Kaip tai atsiliepė į Amerikos politiką Lietuvos atžvilgiu? Kaip tai paveikė išeivijos, ypač Amerikos lietuvių organizacijas ir jų politinį darbą? Kaip Amerikos lietuviai gali šiandien geriausiai padėti kovojančiai tautai?

Rytų Europa JAV politikoje

Turbūt svarbiausia Antrojo pasaulinio karo pasekmė buvo Vakarų Europos ekonominės, militarinės ir politinės vadovybės perkėlimas į Jungtines Amerikos Valstybes. Buvusios pasaulyje galingiausios tautos, ypač Anglija ir Prancūzija, nežiūrint kad jos karą laimėjo, faktiškai buvo ekonomiškai ir militariškai palaužtos. Vokietija ne tik ekonomiškai, mili-tariškai ir politiškai sunaikinta, bet ir fiziškai perskelta į dvi dalis.

Iš antros pusės, Amerika, laimėjus karą ir Atlante ir Pacifike, liko veik nepaliesta. Daug politikų ir istorikų yra reiškę nuomonę, kad Amerika nebuvo pasiruošusi perimti laisvojo pasaulio vadovavimo vairo į savo rankas. Bet tas pareigas prisiėmė natūraliai, be jokio pasipriešinimo iš sąjungininkų pusės.

Gal ir yra tiesa, Kad Amerika nebuvo pasiruošus perimti vadovavimo, tačiau yra faktas, kad pokaryje Amerikos vadai nustatė aiškią politiką, kuri pagrįsta keliais elementariniais principais; tie principai nėra pasikeitę nuo prezidento Trumano laikų.

Pirma, Amerika suprato, kad Vakarų Europos likimas yra gyvybiškai surištas su Amerikos likimu. Vakarų Europa, įskaitant ir Vakarų Vokietiją, turi išlikti ekonomiškai tvirta ir pilnai nepriklausoma, jeigu pati Amerika nori išlikti laisva. Nuo karo pabaigos Amerikos kariuomenė nepasitraukė iš Vakarų Europos, pasiruošusi kartu su Vakarų Europa bendromis jėgomis sutikti kiekvieną sovietų agresiją. Vos karui pasibaigus, JAV-bes per Marshalo planą padėjo Vakarų demokratijoms ekonomiškai atsistatyti. Buvo įkurta NATO sąjunga, kuri politiškai ir militariškai surišo Šiaurės Ameriką su Vakarų Europa. O gal svarbiausia, Amerika išskleidė savo branduolinio apsiginklavimo skėtį (umbrella of nuclear deference) virš Vakarų Europos, siųsdama aiškų signalą sovietams, kad Amerika yra pasiruošusi rizikuoti New Yorku ir Chicaga, jeigu sovietai pultų Londoną ar Romą. Sovietai šį JAV-bių įsipareigojimą iki šiol respektuoja.

Tačiau Amerikos politika Rytų Europos atžvilgiu buvo visai kita. Amerika nesiruošė kariškai laisvinti Rytų Europos. Tuojau po karo buvo padarytas sprendimas, kad yra svarbiau atstatyti ir ginti Vakarų Europą, negu kad rūpintis Rytų Europa. Amerikos reakcija į eilę maištų Rytų Europoje per tris dešimtmečius, nuo pokario partizanų kovų Lietuvoje, maišto Vokietijoje 1953 metais iki Lenkijos 1981 metais, parodė, kad Amerika Rytų Europos būklę bent laikinai nelaiko organiškai svarbia Amerikos ir vakarietiškos demokratijos likimui. Žiūrėdami į Amerikos užsienio politikos istoriją nuo 1945 metų, matome, kad nežiūrint buvusių Amerikos užsienio reikalų politikos vairuotojų skirtingų politinių ideologijų — nuo aršaus antikomunisto John Foster Dulles iki detantės meistro Henry Kissingerio — faktas aiškus: Amerika niekad nesiruošė naudoti savo ekonominės ar militarinės galios Rytų Europai išlaisvinti.

Priežasčių, kodėl Amerika darė skirtumą tarp Vakarų ir Rytų Europos yra daug. Vien pasižiūrėję į žemėlapį, matome, kad Vakarų Europa geografiškai arčiau Amerikos. Bet kaip Baltųjų Rūmų etninių reikalų direktorius esu neblogai susipažinęs su etnine Amerikos gyventojų sudėtim, tad yra svarbu pažiūrėti ir į demografinius duomenis.

Amerika vadinama imigrantų kraštu. Pagal 1980 metais pravestą piliečių surašymą, Amerikoje gyvena 227 milijonai žmonių. Iš jų 83 procentai pasisakė esą vieno ar kito krašto kilmės. Didžiausios etninės grupės yra: anglai (50 milijonų), vokiečiai (49 milijonai), airiai (40 milijonų), prancūzai (13 milijonų) ir italai (12 milijonų). Didžiausios Rytų europiečių etninės grupės yra lenkai (8 milijonai), rusai (3 milijonai) ir čekai su vengrais (po 2 milijonus). Lietuvių kilmės amerikiečių yra 743,000. Palyginus skaičius Vakarų Europos kilmės su Rytų Europos, nesunku suprasti, kodėl Amerikos istoriniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai yra žymiai stipresni su Vakarų Europa negu su Rytų.

Didesnis dėmesys Vakarų Europai dar nereiškia, kad Amerikai Rytų Europa nesvarbi ir kad ji paliktina sovietinio imperializmo ir komunizmo dominavimui. Nė vienas Amerikos prezidentas nėra pripažinęs, kad Rytų Europa natūraliai priklausytų Sovietų Sąjungos “sferai”. Vien tik Henry Kissinger, pats ir per savo pavaduotoją Helmut Sonenfeld, de-tantės laikotarpio pačiam žydėjime iškėlė “teisėtos sovietinės sferos” idėją, kaip galimą Amerikos užsienio politikos principą. Tačiau ši pažiūra buvo Amerikos visuomenės ir valdžios atmesta. (Galima sakyti, kad Helsinkio sutarties pasirašymu Kissinger laikinai įgyvendino dalį savo politikos. Tačiau Carteriui laimėjus prieš prezidentą Ford, Amerikai Helsinkio sutarties pagrindinė reikšmė iš “realpolitik” pasikeitė į žmogaus teisių gynimą ir militarinės stabilizacijos ir ginklų apribojimo Europoje siekimą).

Nuo šaltojo karo pabaigos, kai Amerika pradėjo atnaujinti ryšius su Rytų Europos valdžiomis, JAV-bių vyraujanti politika Rytų Europos atžvilgiu remiasi “diferenciacijos” principu. Pagal šį principą Amerika siekia suprasti ir remti kiekvieno Rytų Europos krašto skirtingus pasireiškimus, kurie natūraliai stiprina to krašto nepriklausomumą nuo Sovietų Sąjungos. Amerika tiki, kad atominiame amžiuje yra absurdas galvoti laisvinti pavergtas tautas kariškomis priemonėmis. Tačiau kiekvienos imperijos istorija rodo, kad imperijos okupuoti kraštai be atvangos siekia nepriklausomybės. Tad, pavyzdžiui, pagal diferenciacijos principą, Amerika remia Vengrijos ekonominį brendimą, kuris aiškiai skiriasi nuo sovietinių principų. Amerika įvertina Rumunijos nepriklausomumą nuo Sovietų Sąjungos kai kuriuose tarptautiniuose klausimuose: pav. Rumunija pripažįsta Izraelį, dalyvavo 1984 m. Olimpijadoje Los Angelės ir yra kritikavusi sovietus dėl Afganistano užpuolimo. Dėl to Amerika suteikė Rumunijai ekonominių lengvatų, pripažindama jai “Most Favorite Nation” statusą:

Pabaltijo kraštai JAV politikos sąrangoje

O kokia yra buvus Amerikos politika Pabaltijo klausimu nuo 1945 metų? Ar yra buvę pasikeitimų, keičiantis JAV-bių prezidentams ir užsienio reikalų ministeriams. Aš nežinau, ar bet koks istorikas ar politikas yra išsamiai studijavęs šį klausimą, bet kai kurie faktai aiškūs.

Pirma, nuo Antro Pasaulinio karo JAV-bės nėra de jure pripažinusios Pabaltijo aneksavimo. Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatai Amerikoje turi Valstybės departamento diplomatinį pripažinimą: Pavyzdžiui, jie dalyvauja kasmet diplomatų priėmime Baltuosiuose Rūmuose kartu su sovietų ir kitais ambasadoriais ir pasiuntiniais. Nuo 1945 metų turbūt kiekvienas JAV-bių prezidentas yra žodžiu ar raštu patvirtinęs nepripažinimo politiką:

Kad nebūtų pažeistas aneksavimo nepripažinimo principas, Amerikos ambasadoriui ir vyriausiems ambasados pareigūnams Sovietų Sąjungoje yra draudžiama keliauti į Pabaltijį. Tik žemesnio rango diplomatai ten lankosi, dažniausiai humanitariniais reikalais.

Amerikos lietuviai nepripažinimo statusą laiko svarbiausiu laimėjimu Lietuvos reikalu.

Tačiau faktiškoji nepripažinimo politikos pusė yra šiek tiek įvairesnė, įdomesnė ir kas liečia praktišką Amerikos lietuvių politinę įtaką gal ir svarbesnė. Pirma, pav., tuoj po karo, kai Lietuvoje vyko partizanų pasipriešinimas, Amerikos žvalgyba turėjo kontaktus su šioje pusėje atsiradusiais laisvės kovotojais ir VLIKo pareigūnais. Po karo, kol Europos likimas nebuvo aiškus, Amerikos kariuomenės svetimų kalbų mokykloje lietuvių kalba buvo dėstoma šalia kitų Rytų Europos kalbų. Kokiu tikslu, galim tik spėlioti, tačiau logiška išvada būtų, kad Amerika norėjo būti pasiruošusi atvejui, jei savo karines pajėgas tektų siųsti į Pabaltijį. Tačiau Amerikos užsienio politikos strategams tokie pasiruošimai po dešimties - penkiolikos metų prarado reikšmę.

Antra, tuojau pat po karo amerikos žvalgyba laikė artimus ryšius su tremtiniais ir jų organizacijom. JAV prezidentai kasmet priimdavo Amerikos lietuvių delegacijas Baltuosiuose rūmuose. Tam tikrą laiką Amerikos žvalgyba rėmė lietuvių ir kitų tautybių laisvinimo veiksnius. Prezidentų Kennedy ir Fordo prezidentavimo metu Pabaltijo laisvinimo veiksnių prestižas Wa-shingtone visai krito ir formalūs ryšiai nutrūko.

Trečia, praktiškas Amerikos politikos reiškinys, liečiantis Lietuvą, buvo lietuvių skyrių įsteigimai Amerikos Balse ir Laisvės radijuje. Amerikos Balso paskirtis — duoti Lietuvai žinių iš pasaulio, iš Amerikos ir Amerikos lietuvių gyvenimo. Laisvės radijo paskirtis — Lietuvos gyventojams pateikti sovietų valdžios nekontroliuojamas naujienas iš jų pačių krašto. Šios institucijos dar gyvuoja ir paskutiniu metu net sustiprintos.

Ketvirta, ekonominėje srityje atskira Amerikos politika Pabaltijui praktiškai neegzistuoja, bet pilnai prisitaiko prie bendros JAV politikos, skirtos Sovietų Sąjungai. Po karo, kai nebuvo ekonominių ryšių su Sovietų Sąjunga, nebuvo ryšių ir su Lietuva. Detantės laikotarpyje, kai pradėjo augti ekonominiai ir prekybos ryšiai su Sovietų Sąjunga, šie pasikeitimai paveikia ir Lietuvą. Amerikos užsienio reikalų ir prekybos ministerijos nedraudžia Amerikos prekybininkams keliauti į Pabaltijį ir ten vesti savo biznio reikalus, perkant ar parduodant prekes ar steigiant gamyklas. Jeigu galim priskaityti keliones į Sovietų Sąjungą (turizmą) prie ekonominių santykių, turbūt matytumėm, kad kelionės į Lietuvą kilo proporcingai su bendru amerikiečių turistų skaičiumi į Sovietų Sąjungą.

Pastebimas ir atvirkštinis procesas. Kai prezidentas Carter sustabdė javų eksportą į Sovietų Sąjungą, boikotas lietė ir Pabaltijį.

Stebint Vakarų politikos kreivę Pabaltijo klausimu nuo II-jo Pasaulinio karo pabaigos iki 1980 metų, galima pastebėti skirtingas tos kreivės kryptis skirtingose Amerikos politikos perioduose. Aukščiausiu tašku toj kreivėje reikia laikyti Amerikos valstybės sekretoriaus (užsienio reikalų ministerio) John Foster Dulles padarytą pareiškimą Kerstono komisijoje, kuri tyrinėjo Pabaltijo valstybių aneksavimo faktus. Jis tada pasakė:

Mes neužmiršome Atlanto Chartos ir jos skelbtos teisės visiems žmonėms patiems pasirinkti norimą valdžios formą. Mes tebepripažįstame Chartoje išreikštą pageidavimą atstatyti suverenines teises ir savivaldą visiems tiems, kuriems prievartos keliu tai yra paneigta.

Kalbėdamas apie artėjančius pasitarimus su sovietais, sekretorius Dulles užtikrino:

Į konferenciją mes nežiūrime kaip į vietą, kurioje išduotume savo principus, bet kaip į vietą, kurioje mūsų principai triumfuotų. Toks yra mūsų nusistatymas.

Amerikos užsienio politikoje tuo metu buvo pripažįstamas “laisvinimo” principas, vėliau perėjęs į sovietų “sulaikymo” politiką, o dar vėliau į “taikingą koegzistenciją”. Tada buvo beveik ir užmiršta Atlanto Charta.

Koks žemiausias taškas toje kreivėje?

Apie tai pasakoja turbūt aukščiausiai iš tremtinių kartos Amerikos diplomatinėje tarnyboje iškilęs lietuvis, dr. Vytautas Dambrava (Į Laisvę, 1984 rugsėjo mėn. numeris). Ženevoje sovietų užsienio reikalų ministeris, susitikęs Amerikos valstybės sekretorių Kissinger, pareikalavęs nebepasirašinėti Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės sukakčių progomis pareiškimų. 1976 metais Kissinger jau ir nebepasirašė. Pridėjus tai, kad Kissinger ir Gromyko padarė lygiai tokią pačią 1975 metais pasirašyto Helsinkio akto interpretaciją, reikia daryti išvadą, kad Kis-singerio vedama Amerikos užsienio politika buvo Pabaltijo laisvės klausimu ne neutrali, bet neigiama.

Po nelemtos Kissingerio gadynės, Amerikos politikos kreivė Pabaltijo atžvilgiu, kad ir nežymiai, vėl ėmė kilti. Jau prezidentas Carter į Amerikos užsienio politikos plotą įjungė žmogaus teisių principą ir taip suaktualino Lietuvos pavergimo reikalą. Carterio prezidentavimo metu buvo palankiai išspręstas Pabaltijo valstybių Amerikoje diplomatinio atstovavimo klausimas. Tiesa, tai prez. Carter padarė ne iš kokio palankumo, bet iš reikalo. Mat 1980 metų rinkimuose jam aiškiai grėsė pralaimėjimas. Reikėjo pabaltiečių balsų. Bet faktas palieka faktu, kad tai įvyko.

Prez. Reagano Europos politika

Dabar pažiūrėkime, kokia prezidento Reagano užsienio politikos kryptis Vakarų Europos, Rytų Europos ir Pabaltijo klausimu.

Aš pats labai aktyviai reiškiausi prezidento Reagan rinkiminėse kampanijose 1976 ir 1980 metais ir gerai prisimenu Vakarų Europos reakciją į jo išrinkimą. Šią reakciją gal spalvingiausiai išreiškė prancūzų laikraštis “Le Monde”, kuris dieną po rinkimų pirmajame puslapyje įdėjo didelę prezidento Reagan nuotrauką iš kaubojinių filmų scenos, su didžiuliais pistoletais abiejose rankose ir parašu — “Amerikos išrinktasis”.

Nuo to “Le Monde” numerio išleidimo yra praėję penkeri metai, ir prezidentas Reagan nepatvirtino “Le Monde” pranašystės. Jo užsienio politika tvirta, aiški ir atsakominga. Europos atžvilgiu prezidentas Reagan tęsia pokarinę Amerikos politiką, kuri Vakarų Europą laiko svarbiausia Amerikos sąjungininke ir NATO sąjungą kaip raktinę Europos ir pasaulio taikos išlaikymo instituciją.

Buvo rimtų problemų. Turbūt žymiausia trintis per paskutinįjį penkmetį buvo iškilusi dėl Amerikos paskelbto Sibiro dujotiekio boikoto. Bet ir čia nuomonių išsiskyrimai buvo išlyginti, ir CO-COM, NATO strateginių prekių sekimo ir prekybos analizės skyrius, buvo žymiai sustiprintas, ir ateityje tikimasi daug sklandesnės sąjungininkų kooperacijos strateginių prekių Sovietų Sąjungai pardavimo klausimuose. Jau ir šiandien sąjungininkai daug geriau susitaria dėl modernios technologijos prekių eksporto į Rytų Europą;

Buvo ir yra kitų sunkumų: Pershing ir cruise raketų įvedimas, Amerikos politika Centrinėje Amerikoje bei prekybiniai klausimai tarp JAV-bių ir Vakarų Europos, ypač muitai. Šiandien sunkią problemą sukėlė Prezidento “strateginio apsigynimo iniciatyva” (Strategic Defence Initiative — SDI). Kai kurie kritikai teigia, kad šiuo projektu prezidentas Reagan nori atskirti (decouple) Ameriką nuo Vakarų Europos. Bet tai yra tiesos iškreipimas. Amerika šia iniciatyva kaip tik siekia apginti visus demokratinius kraštus nuo tolimų ir vidutinių distancijų (long and medium range) sovietinių raketų grėsmės. Prezidentas Reagan ir sekretoriai Weinberger ir Shultz yra kvietę Vakarų Europos kraštus prisidėti prie šio svarbaus mokslinio tyrinėjimo. Amerikos užsienio reikalų ir gynybos ministerijos aktyviai informuoja Europos vyriausybes ir visuomenes šiuo klausimu. Prezidentas Reagan džiaugiasi ir yra labai dėkingas Vakarų Europos vyriausybių galvoms, ypač ministeriams pirmininkams Thatcher ir Craxi už jų stiprią paramą šiam projektui. Esame viltingai nusiteikę, kad visi nesusipratimai bus išspręsti, ir šios iniciatyvos rezultatai toliau sustiprins Amerikos ryšius su Vakarų Europa.

Prieš ketverius metus Amerikos dienraščiai dažnai skelbdavo straipsnius, pranašaujančius NATO sąjungos žlugimą. Šiandien tokių straipsnių nebepasirodo. Reagano administracijos nuomone, Amerikos ryšiai su Vakarų Europa niekad nebuvo stipresni nuo pat karo pabaigos. Prezidentas Reagan turi šiltus ir nuoširdžius asmeniškus ryšius su visais vyriausiais Vakarų Europos vadais — įskaitant ir konservatorius (Thatcher ir Kohl), ir socialistus (Mitterand, Craxi ir Gonzalez).

Prezidentas Reagan taip pat tęsia buvusių prezidentų vestą Rytų Europos politiką. Prieš dvejus metus po kelionės į Rumuniją ir Vengriją, vice-prezidentas Bush sustojo Vienoje ir taip dėstė Rytų Europos politiką:

Pirma, mes (JAV-bės) nepripažįstame Europos padalinimo teisėtumo. Daugelis nesusipratimų tebeegzistuoja dėl Jaltos konferencijos esmės. Leiskit man kaip galima aiškiau pasakyti, kad tuo metu nebuvo padarytas joks susitarimas padalyti Europą į “įtakos sferas”, priešingai, dalyviai nustatė bendrą trijų sąjungininkų atsakomybės principą visoms išlaisvintoms teritorijoms. Sovietų Sąjunga pasižadėjo grąžinti pilną nepriklausomybę Lenkijai ir visom kitom Rytų Europos valstybėm ir leisti laisvus rinkimus. Sovietų Sąjungos įvykdytas šio susitarimo sulaužymas yra dabartinės Rytų-Vakarų įtampos pagrindinė priežastis.. .

Mūsų santykiuose su Rytų Europos kraštais mes priimam dėmesin susidariusius skirtumus. Mūsų politika remiasi skirtingumų principu — diferenciacija — tai yra, mes žiūrim iki kokio laipsnio siekia autonominės užsienio politikos, nepriklausomos nuo Maskvos direktyvų, ir iki kokio laipsnio jie ugdo krašto vidaus liberalėjimą — politinį, ekonominį ir žmogaus teisių respektą. Jungtinės Valstybės sieks stiprinti politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius su tais kraštais.. . kurie parodo didesnį atvirumą ir savarankiškumą. Su tokiais kraštais mes stiprinsim dialogą ir bendradarbiavimą.

Reagano administracija į pasikeitimus Rytų Europoje žiūri su viltimi. Praėjusią vasarą, kalbėdamas Amerikos karo veteranams Chicagoje, valstybės sekretorius Schultz šios administracijos viltis šitaip išdėstė:

Rytų Europos kraštuose demokratijos ir laisvės svajonė yra galinga ir stiprėjanti jėga . . . Mes niekad nepripažinsim padalytos

Europos principo. Laikas nėra imperialistinės priespaudos pusėje. Galbūt mes nespėsime pamatyti laisvės Rytų Europoje. Gal ir mūsų vaikai savo gyvenime jos nematys. Bet vieną dieną pasikeitimas įvyks. Pasaulio ateitis yra ateitis su laisve.

Linas Kojelis kalba Pavergtų tautų savaitėje Detroite, 1985 m. liepos 21 d.

Šis nusistatymas galioja ir Reagano administracijos Pabaltijo politikoje. Prezidentas Reagan yra daug sykių patvirtinęs Pabaltijo aneksijos nepripažinimo politiką. 1983 metais jis pasirašė specialų raštą, kurį Amerikos atstovė Jungtinėse Tautose Jeanne Kirkpatrick išsiuntė visoms JT delegacijoms, įskaitant ir Sovietų Sąjungą; čia pateikti Lietuvos,

Latvijos ir Estijos aneksijos nepripažinimo argumentai. Tais pačiais metais Baltų laisvės dienos proga prezidentas Reagan pakvietė į Baltuosius Rūmus du šimtus Amerikos baltų proklamacijos pasirašymo ceremonijai.

Tačiau žymesnių faktiškų pakeitimų Amerikos politikoje Pabaltijo kraštų reikalu net Prezidento Reagan administracijoje negalime pastebėti. Gal tik reikia priminti lietuvių, latvių ir estų kalbomis programų iš Laisvės radijo perkėlimą į Laisvosios Europos radiją. Tuo būdu radijo transliacijos į Pabaltijo kraštus išimtos iš transliacijų sovietiniams kraštams ir perkeltos j satelitinių valstybių tarpą.

Kituose klausimuose, ypač ekonominiuose ir militariniuose, Reagano administracija vadovaujasi panašiomis gairėmis kaip ir buvusios administracijos.

Mūsų politinė veikla

Dabar norėčiau žvilgsnį pasukti į lietuvių politinę veiklą Amerikoje. Norėčiau paliesti keletą klausimų. Pirma, ko Amerikos lietuviai turėtų siekti savo politinėje laisvinimo veikloje; antra, ką jie yra pasiekę pokario metu, ir trečia, kaip Amerikos lietuviai galėtų paveikiau pasitarnauti kovojančiai tautai.

Ko Amerikos lietuviai nori? Visų išeivijos lietuvių pagrindinių organizacijų (Lietuvių Bendruomenės, VLIKo, ALTos ir

PLJS-gos) vadovaujantys tikslai yra padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę ir Lietuvos žmonėms laisvę. Nuo 1940 metų Amerikos ir visos išeivijos lietuvių organizacijų vadai turbūt šimtus ir tūkstančius kartų pareiškimuose, kalbose ir raštuose yra teigęs: “Mes norime, kad Lietuva būtų laisva”, arba “Mes norim išlaisvinti Lietuvą!”. Yra labai gerai, kad mes nesam užmiršę šio tikslo, kad mes jį diegiam jaunimui lituanistinėse mokyklose ir skelbiam kasmet Vasario 16-tos minėjimuose.

Tačiau veiklos praktikoje negalima peršokti esminio klausimo: “Kaip mes laisvinsimi Lietuvą”, arba “Kaip mes padėsim Lietuvos gyventojams pergyventi sovietinę okupaciją ir atgauti laisvą apsisprendimą ir valstybinę nepriklausomybę?”. Deja, klausimai — Kaip mes laisvinsime Lietuvą? ar Kaip mes jos gyventojams padėsim išsilaisvinti?, retai keliami ir dar rečiau atsakomi.

Kodėl? Kodėl šie klausimai tarsi privengiama diskutuoti?

Yra keletą priežasčių. Pirmoji priežastis, — kad Lietuvos išlaisvinimas ar, geriau pasakius, išlaisvinimas artimoje ateityje, yra tapęs abstrakčia, sunkiai apčiuopiama koncepcija. Kaip minėjau, Amerikos valstybės sekretorius George Shultz, savo pareiškimu Rytų Europos išlaisvinimo klausimu nežada greitų rezultatų. Žinoma, istorija yra pilna netikėtumų. Nenumatyti įvykiai pasaulyje ir pačioje Sovietų Sąjungoje gali atnešti esminių pasikeitimų. Tačiau remiantis esamomis sąlygomis, greito pasikeitimo laukti negalima.

Jei realus Lietuvos išlaisvinimas ar išsilaisvinimas perkeliamas į tolimesnį planą, negalima sėdėti ir laukti tos palaimintos valandos. Reikia kurti kitus planus ir vykdyti kitus uždavinius, kurie vestų į galutinio tikslo realizavimą. Kitaip ta laimingoji valanda gali visai neateiti. Todėl reikia svarstyti klausimus, ką ir kaip turime veikti dabar, kad laisvinimo pastangos nenutrūktų. Ir čia pasigendame svarstymų, planų ir planingo veikimo.

Politinių ekspertų trūkumas yra antra priežastis, kodėl nesudarinėjami konkretūs veiklos planai. Amerikos lietuviai ateiviai, tremtiniai ir jų vaikai, per daug metėsi į griežtuosius, o ne visuomeninius - humanistinius mokslus. Politinei veiklai dažniausiai vadovauja inžinieriai ar gydytojai. Jie išsilavinę žmonės, bet dažnai jiems trūksta patirties realiuose politinių problemų painiavose. Be teoretinio pasiruošimo ir patirties sunku suprasti politinių procesų subtylumus ir plonybes. Veikla tada tampa mėgėjiška ir ne kartą nuostolinga.

Prieš penkerius metus Kalifornijos pabaltiečiai, supratę politinių ekspertų reikšmę, Pabaltijo laisvinimo reikalams talkinti pasamdė ekspertų firmą, Hanna-ford Company. Deja, kai kurie veiksniai čia įžiūrėjo konkurenciją ir pasisakė prieš, o visuomenė, nesupratusi politinės patirties ir žinojimo svarbos, nepakankamai parėmė šį projektą, ir kalifomiečių naudinga iniciatyva buvo sustabdyta.

Iš antros pusės, Amerikos žydai, graikai ir italai savo etninėse grupėse turi daug ekspertų, turinčių patirtį Washingtone (kai kurie buvo Kongreso nariai), ir šie ekspertai savo visuomenėse gerbia mi ir įvairiuose sprendimuose jų nuomonės turi svorį. Gi lietuviai Washingtono scenoje pasirodė labai nesenai ir dar liūdniau, kad jų įgyta patirtis nevertinama.

Diplomatinė, ekonominė, informacinė talka

Aš jaučiuosi esąs vienu iš politinių reikalų ekspertų, ir, pasinaudodamas europietiška platforma, drįstu pakalbėti apie Amerikos lietuvių politinio reiškimosi problemas.

Pirmiausia, apie Amerikos ir aplamai Vakarų militarinę talką Lietuvai atgauti laisvę net kalbėti nedera. Šiandien, kas liečia aktyviąją rezistenciją, Amerika remia antikomunistinius laisvės kovotojus tik vadinamajame Trečiajame Pasaulyje — Nikaragvoje, Angoloje ir Afganistane, kur sąlygos ir Amerikos geopolitiniai interesai yra labai skirtingi nuo Europos. Militarinėje srityje Amerikos lietuviai gali tik kelti politinį protestą prieš sovietų militarizaciją ir ypač branduolinių ginklų įvedimą į okupuoto Pabaltijo kraštus.

Ber svarbiausias išeivijos uždavinys politikoje yra išlaikyti Lietuvos klausimą neišspręstų pasaulio problemų sąraše. Čia turi būti koncentruotos pagrindinės mūsų jėgos. Todėl Lietuvos laisvės klausimas planingai ir ištvermingai turi būti keliamas visuose prieinamuose forumuose. Tokiais forumais reikia laikyti ne tik Amerikos ir kitų valstybių vyriausybes, parlamentus ir kitas institucijas, bet ir kolektyvinius valstybinius forumus (multilateral forams), kaip Jungtines Tautas, Europos parlamentą, Helsinkio Akto peržiūros konferencijas bei tiesioginius Vakarų ir sovietų valstybininkų susitikimus (bilateral meetings).

Diplomatinės veiklos lauke visi veiksniai ir jų vedama visuomenė turėtų žinoti, kad Amerikos vyriausybė respektuotų aneksijos nepripažinimo politiką ir kad Amerika ir ateityje pripažintų Pabaltijo valstybių diplomatų statusą Washingtone.

Ekonominėje Amerikos politikoje lietuviai turėtų jungtis su tais, kurie neremia Sovietų Sąjungos ekonominio stiprinimo Vakarų ištekliais. Kai 1979 m. prez. Carter paskelbė javų boikotą, sovietams javus pardavė Kanada, Australija ir Argentina. Kai prez. Reagan, kaip minėjau, paskelbė boikotą prieš Sibiro dujotiekio statymą, pasišiaušė Europa. Nei Carter, nei Reagan planingos Amerikos lietuvių paramos nesusilaukė. Jei boikotai ir nepasisekė, bet jei savo parama aktyviai būtume pasireiškę, mūsų įtaka Washingtone būtų sustiprėjusi.

Amerikos lietuviai turėtų planingai remti Prezidento Reagan iniciatyvą stiprinti Amerikos Balsą ir Laisvosios Europos radiją, — (1.6 bilijono dolerių prašoma iš Kongreso šiam stiprinimui) — ir prižiūrėti, kad programos būtų aukščiausio profesionalinio lygio ir atitiktų Amerikos interesus ir Lietuvos gyventojų informacijos poreikius.

Aktualus, konkretus politinės veiklos planas turėtų apimti visas šias sritis — politinę, diplomatinę, ekonominę ir informacinę. Deja, kiek žinau, nei vienas vadovaujantis veiksnys tokio plano neturi. Didžiausi resursai dedami paprastos informacijos telkimui. Nenoriu šio darbo kritikuoti: jis yra svarbus. VLIKas spausdina “ELTĄ”, Lietuvių Bendruomenė ruošia “Violations of Human Rights in Soviet Oc-cupied Ltthuania, ir ALTa ir PLJS-ga išleidžia kitus leidinius. Ši informacija dalinama spaudai ir valdžios pareigūnams. Bet visa ta veikla turėtų būti integruota į didįjį politinės akcijos planą;

Negalima nuneigti veiksnių pastangų ir pasiekimų politinėje srityje. Jiem pasiseka karts nuo karto Lietuvos pavergimo klausimą iškelti į viešumą; Kaip tik prieš trejetą savaičių VLIKo ir PLJS-gos remiama “Laisvės ir taikos ekskursija” Baltijos jūroje susilaukė gero pasaulinės spaudos dėmesio. Bendruomenės ir ALTo atstovai atsiunčia į Wa-shingtoną ar asmeniškai įteikia valdžios pareigūnams memorandumus. Tačiau informacijos skleidimas, ekskursijų ir manifestacijų suorganizavimas, memorandumų paruošimai nėra integruoti į gerai išdiskutuotą ir profesionaliai vykdomą veiklos planą; Politikoje galioja “duok ir gauk” (give and take) principas. Norint įgyti Washingtone įtakos, vyriausybė ir Kongresas turi pajusti, kad mūsų tautinė grupė yra vertinga sąjungininkė ir kvalifikuota dalyvauti Amerikos valstybinės politikos sprendimuose. Deja, mūsų tautinė grupė tokios įtakos neturi.

Politinis tarnautojas Washing-tone, dirbąs Kongrese, ar ministerijose ar Baltuosiuose Rūmuose, gan greitai supranta, ką reiškia įtaka. Įtaka, politine prasme, reiškia galėjimą paveikti valstybinio sprendimo procesus, ir tos galios efektingą panaudojimą, siekiant norimų konkrečių rezultatų. Įtaką gali turėti žurnalistas ar politinis komentatorius, dienraštis ar politinė organizacija. Amerikoje politinę įtaką gali turėti ir etninės bendruomenės, net reliatyviai nedidelės bendruomenės, kaip lietuvių. Tačiau asmuo ar grupė, norėdama efektyviai panaudoti įtaką, turi suprasti tris dalykus: pirma — kiek įtakos tu praktiškai (ne potencialiai) turi, antra — ko konkrečiai nori pasiekti ir ar siekiamas tikslas yra realybės ribose ir trečia — kokiu būdu tavo siekiai gali būti realizuoti.

Aš šiek tiek žinau, kaip įtaką turinčios grupės veikia Washingtone, kokiu rūpestingumu patyrę ekspertai planus paruošia, strategai veikimo būdus nustato ir praktiškai vykdo. Mano pareigos apima ryšius su 57-niomis skirtingomis Europos, Azijos bei arabų kraštų kilmės etninėmis visuomenėmis. Esu su jomis gerai susipažinęs. Mano nuomone, įtakos esmę labai gerai supranta Amerikos italai, žydai, graikai ir armėnai. Naujai kylančios yra aziatų (ypač indų, korėjiečių ir kiniečių) ir arabų bendruomenės. Visos šios etninės grupės, suprasdamos įtakos esmę, reikšmę ir jėgą, daug pasitarnauja savo bendruomenėms Amerikoje, ir gimtiesiems bei kilmės kraštams. Palyginus su tomis etninėmis grupėmis Amerikos lietuviai įtakos Washingtone beveik visai neturi.

VLIKas ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė

Didžiausia lietuvių veiksnių autoriteto pagrindo dalis Washingtone ateina ne iš pačių veiksnių, bet iš valdžios. Lietuvių veiksniai yra tik tiek “įtakingi” ir “efektingi”, kiek valdžia jiems leidžia. Lietuvių rūpesčiai, jei nesiderina su krašto politika, valdžiai didesnių nepatogumų nesukelia. Lietuviai neturi politinės jėgos. Geriausias pavyzdys, tai Amerikos Valstybės departamento laikysena Kissingerio laikais. Antisovietiniai veiksniai (kaip VLIKas ir ALTa) detantės laikotarpyje buvo nereikalingi. Tad valdžia paprasčiausiai juos ignoravo. Mūsų veiksnių ryšiai su Valstybės departamentu beveik ir pranyko. Atgijo tik tada, kai prezidento Fordo administracija siekė visuomenės paramos Helsinkio susitarimų pasirašymui ir kai jis paskutiniais mėnesiais prieš rinkimus gaudė etnikų balsus.

Atsakant į klausimą, kodėl Amerikos lietuviai neturi Washingtone įtakos, pažiūrėkim pirma į vyriausią veiksnį — VLIKą; VLIKas laikomas vyriausiu veiksniu dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl istorinių — tradicinių priežasčių: VLIKas atstovauja nepriklausomos Lietuvos politinėms partijoms ir nacių bei komunistų okupacijos meto aktyviajai rezistencijai. Antra, VLIKo finansiniai resursai laisvinimo darbams šiandien yra iš visų veiksnių patys didžiausi. Pereitais metais per pirmuosius dešimt mėnesių per Tautos Fondą VLIKas surinko virš 94,000 dol., o iš viso ižde turėjo arti 218,000 dol.

VLIKAS įsisteigė Lietuvoje, nacių okupacijos metais. Tuo metu jo struktūra ir paskirtis atitiko sąlygas. VLIKas suvienijo partijas ir rezistencines grupes ir atstovavo tautai pogrindyje. 1945 metais VLIKas atsidūrė Vakaruose. Kol politinė padėtis Europoje liko neaiški ir kol Lietuvoje vyko aktyvi rezistencija prieš Sovietus, VLIKas, kaip organizacija, atliko prasmingą darbą. Bet kai padėtis Europoje išaiškėjo, kai sovietų hegemonija įsitvirtino ir partizaninis judėjimas buvo komunistų nuslopintas, VLIKas privalėjo taikytis prie naujos situacijos. Mat VLIKas, pagal struktūrą ir paskirtį, buvo tinkamas laisvinimo organas tada, kai militarinė situacija nebuvo išspręsta. Lygindami anuometinę padėtį su dabartine, matome, kad ir Nikaragvos, ir Afganistano, ir Angolos antikomunistiniai rezistenciniai sąjūdžiai turi savo “VLIKus” — partijas ir grupes, apjungiančias vadovybes. Bet skirtumas yra toks, kad šiandien, 1985 metais, yra tikros galimybės, kad šie kraštai gali išsilaisvinti iš komunistinio imperializmo. Šiuo metu ten vyksta karinės operacijos. Tokių galimybių Pabaltijyje šiandien nėra.

Deja, VLIKo vadai niekad nesusidorojo su faktu, kad Vakarai Rytų Europos išlaisvinimui nenaudos militarinės jėgos. Kad VLIKo vadovybė to nesuprato prieš 40 arba 30 metų, yra suprantama, bet kad ji, įskaitant ir visas jį sudarančias organizacijas, to nesupranta Šiandien, nėra atleistina.

Nežinau, ar yra bet kokių įrodymų, kad nuo to laiko, kai pasirodė aišku, jog Lietuva nebus Vakarų išlaisvinta, kad VLIKas būtų formulavęs naują veiklos planą, atitinkantį naujas sąlygas. VLIKas, kaip institucija, jau negali turėti praktiškos įtakos Vakaruose.

Amerikos, Europos ir kiti laisvojo pasaulio lietuviai turi suprasti, kad tuo momentu, kai VLIKas nustojo reprezentuoti organizuotai rezistencijai Lietuvoje, jis prarado gyvo ryšio su kraštu monopolį, kad tuo momentu jis tapo, žiūrint iš praktiško taško, tik dar viena, eiline išeivijos organizacija. Šiandieną VLIKo seimai, planai, uždaviniai praktiškai nesiskiria nuo bet kokios kitos užsienio lietuviškos organizacijos. Pav., paskutiniame VLIKo seime, šalia organizacinių pranešimų, buvo diskutuojamos tokios temos: “Pasipriešinimas vokiečių mobilizacijos planams”, “Besikeičianti Europos politinė situacija”, “Visuomenės teismas Kopenhagoje ir jaunimo sąskrydis Europoje 1985 m.” Šias temas buvo galima diskutuoti bet kokios išeivijos organizacijos suvažiavime, jaunimo, istorikų, Bendruomenės, sakyčiau, persilpnos temos būtų ir šios Europos lietuvių studijų savaitės.

Norėčiau trumpai pakalbėti dar apie vieną aplinkybę, reikšmingą Amerikos lietuvių įtakos sudarymui Washingtone. Amerikos federalinė valdžia susideda iš trijų, nepriklausomų dalių: egzekutyvas (t. y. prezidentas ir federalinė biurokratija — ministerijos), Kongresas (Senatas ir Atstovų rūmai) ir Vyriausias teismas. Įtakingos organizacijos ar bendruomenės turi turėti įtakos ne tik egzekutyve, bet ir Kongrese.

Kiekvienas Amerikos kongresmanas ir senatorius yra renkamas nepriklausomai. Amerikos sistema šiuo skiriasi nuo europietiškų politinių sistemų, kur partija yra žymiai įtakingesnė kandidatų nominacijos procese, rinkimuose ir valdžioje. Amerikos kongresmanui ar senatoriui rūpi daugiau, kaip jo kongresinės apylinkės (Congressional District) ar valstijos balsuotojai galvoja, negu partijos pozicija vienu ai kitu klausimu.

Tad kalbant apie etninių mažumų įtaką, svarbu žinoti etninių mažumų skaičius valstijose ir kongresinėse apylinkėse. Pavyzdžiui, tuose rajonuose, kur gyvena daug juodųjų ar meksikiečių, dažniausiai išrenkami juodi ar meksikiečiai kongresmanai. Tose apylinkėse, kuriose yra įvairesni etninių grupių mišiniai (t. y. nei viena etninė grupė nedominuoja), kongreso nariai vistiek kreipia didesnį dėmesį didesnėm ir geriau organizuotom etninėm grupėm. Tačiau įtakingos yra tik tos etninės bendruomenės, kurios supranta šiandieninę Amerikos politiką, kurios turi organizuotą veikimą valstijose arba kongresinėse apylinkėse ir kurių nariai dalyvauja dabartinėse Amerikos politinių partijų — respublikonų ir demokratų — veikloje.

Tokį organizacinį tinklą, kuris atitiktų Amerikos federalinę struktūrą, turi Amerikos Lietuvių Bendruomenė. Ji centralizuota Krašto valdyboje ir Taryboje. Apygardos ir apylinkė išsidėsčiusios daugelyje Amerikos valstijų. Organizuota Lietuvių Bendruomenė yra didelė potenciali jėga, bet čia vėl deja: savo potencialo tik mažą nuošimtį panaudoja politinei įtakai Washingtone įgyti.

Panašų rūpestį kelia kai kurios idėjos, pasirodančios PLB-nės organe “Pasaulio lietuvyje”. Paskutiniu metu ten prasimuša aiškus pageidavimas, kad visos lietuvių organizacijos subordinuotųsi PLB-nės valdybos autoritetui, Subordinuotis jau dabar, kada PLB-nė jokio patrauklaus plano, lietuviškos “Magna Carta”, nėra paskelbusi. Čia siūlomas biurokratinis veiklos kelias. Mūsų sąlygose kūrybingoje veikloje magnetine jėga yra idėjos, išradingi veiklos būdai, į realybę atremti, aiškiai definuoti siekiamieji tikslai, ne koks formalus autoritetas.

Kalbėdamas apie VLIKą, PLB-nę ir kitas organizacijas, neturiu tikslo kritikuoti asmenų. Žinau, kad dabar, kaip ir praeityje, jose dirba pssišventę asmenys, kurių širdyse dega tikra meilė Lietuvai. Ir čia, Europoje, yra daugelis veikėjų, kurie deda daug pastangų padėti Lietuvai. Tik realybė yra tokia, kad padėti Lietuvai ir Lietuvos žmonėms reikia daugiau negu sentimentų, tradicinio veikimo ir gerų norų. Reikia kurti politines bazes ir politinę įtaką; Reikia šalto, konkretaus politinio žinojimo ir realaus veiklos plano.

Ar tokį planą galima paruošti? Taip, galima, tik turime būti pasiruošę priimti tam tikras sąlygas. Pirmiausia, man atrodo, kad veiksniai ir veikėjai turi atsisakyki dviejų iliuzijų:

—    Pirma, kad visi turi paklusti kokiam nors formaliam autoritetui, kuris savo viršenybę ramsto įvairiais teoretiniais, bet mūsų sąlygose negaliojančiais ar nebegaliojančiais argumentais.

—    Antra, tarporganizacinės vienybės siekimą padaryti sau tikslu. Prof. Juozas Brazaitis yra tai pavadinęs taip pat iliuzija, “kada galvojama: visas jėgas skirkime vienybei suorganizuoti, o tada kad laisvinsim, tai laisvinsim”.

Po trisdešimt metų Amerikoje vienybei sukurti pastangos nebuvo sėkmingos. Ir negalėjo būti, nes vienybė buvo bandoma kurti ant nerealių pagrindų. Buvo kuriama mechaninė vienybė, ne veiklos vienybė. Prisimenu paskutinį Pasaulio lietuvių seimą Chicagoje, kai PLB-nės valdybos ir VLIKo pirmininkai vienybę patvirtino dramatišku rankų paspaudimu, seimo delegatams sustojus ir audringai plojant. Ar nuo to laiko veiklos vienybė padarė pažangą? Ne. Ir tada vienybė buvo bandoma statyti ant klaidingų pagrindų.

Nepažįstu taip gerai lietuvių literatūros, kaip turėčiau, bet nuo mokyklos laikų atmintyje paliko rašytojo Vienuolio (Antano Žukausko) apysaka “Užkeiktieji vienuoliai”. Ten pasakojama, kaip Kaukazo kalnuose gyveną vienuoliai pagailėjo savo aukso gelbėti Irano teriojamą tėvynę Gruziją ir kas jiems dėl to atsitiko. Ar mes turime aukso ir ar mes jį naudojame gelbėti rusų komunistų teriojamą Lietuvą? Taip, mes turime gausius aukso lobius: moralinio aukso, intelektualinio aukso ir tikro aukso pavidalais. Tik nedrįstu atsakyti į antrąją klausimo dalį — ar mes jį pakankamai naudojame gelbėti Lietuvą.

Turėti vilčių— priedermė, ne prabanga.

Viltis nėra svajonė ar sapnas.

Veikiau atvirkščiai: tai— pastanga

svajonę paversti tikrove.

Kard. Leonas J. Suenens