Partizanai: Istorija ir dabartis

MŪSŲ ŠIRDYS PASILIKO VILNIUJE

Pavergtieji išlydi grįžtančius į laisvę

ALĖ RŪTA

Atvažiavę į aerodromą jau radom aikštėje daugybę žmonių. Nesiskubinom išlipti, sekėm akimis, ar mūsų lagaminai iškraunami ir į aerodromo vežimėlį pakraunami. Kartais vienas, antras sušukdavo:

“Nematau savo antro gabalo!” — Ir eidavo pas Viktoriją (Inturisto agentė) sužinoti.

Bet viskas atsirasdavo. Nes mūsų Viktorija viešbuty sekdavo, ar viskas išnešta, prie autobuso sekdavo, lėktuvų salėse sekdavo .. . Užtat niekas neprapuolė, nevėlavo, nesusigadino.

Išlipę ėjom prie laiptų, slinkom pro žmonių minią į vidų. Susidarė eilutė. Buvom iš karto suklaidinti: pasakyta eiti prie vienų durų, o paskui pakeista — eiti prie kitų. Tarp tų susistumdymų sekėm jau mūsų vadovę — Evangeliną, klausėme jos, nes Viktorija bėgiojo, besirūpindama lagaminais, bilietais, vizomis, numeriais, lėktuvais, laiku . . .

Taip besistumdami, beslinkdami pro minią matėme šen ten ir savuosius. Kaip mus pasitinkant, taip ir dabar — išsiskiriant — pradėjo mums krist į rankas gėlės.

Man jau padavė porą didelių žiedų, rodos, Vida, padavė Elvyra, Birutė, kolegė Barbora . . . Nebežinau tiksliai, iš kurių ir kokius žiedus gavau, bet aš mačiau jų liūdnas akis, mačiau šypsančius, bet nelinksmus veidus.

Kas dėjosi mano širdy? Man viskas atrodė lyg sapnas, lyg ta minia žmonių — nerealybės migloje. Kartais regėjosi, lyg mes vaidiname didelėje scenoje. Tartum, štai, mes — išvažiuojantieji — esame aktoriais, o aplink mus žmonės — statistai. Jie žiūrėjo į mus, jie sekė akimis ir žingsniais, jie laukė, — kas bus toliau . ..

Ne, ir ne tai! Sunku dabar apsakyti tos atsisveikinimo scenos įspūdį, tą visą jausmą ir visą realią reikšmę.

Ką jautė jie, mūsų giminės? Ką jautėme patys, pasiekę aukščiausią mūsų kelionės tašką, pasiekę tikslą ir dabar — tik nusileidžią, tartum į užkulisį, tartum į pakalnę .. .

Ką jautėm visi? Taip, kažką bendro jautėme visi, — ir palydintieji ir išvažiuojantieji. Kažką mes jautėme. Bet tasai bendras jausmas toks didelis, kad negalima jo nei pilnai suvokti, ir juo labiau — aprašyti. Galima tik išreikšti dalį, galima aprašyti detales.

Gėlės gulė ant mano rankų, ant mūsų rankų. Žiedai, žiedai. Balti, raudoni, mėlyni, žalumynų šakelės . .. Lietuvos žemelėje užaugę, pražydę žiedai. Ant mūsų rankų sviro puokštės, ant mūsų širdžių — gulė atsiskyrimo sunkumas.

Kolegė Barbutė priėjo prie manęs, be žodžių uždėjo gintarinį lašelį (pakabuką) ant kaklo, padavė baltą žiedą ir . . . atsitraukė. Tebematau jos gailias akis, tebematau simpatingą veidelį, tokį kuklų, tokį pilką ir mielą .. .

Minios gilumoje pamačiau ir Vidą su Algiu, iš karto juos pamačiau. Algis fotografavo, Vidos akyse — ašaros. Pamačiau minios vidury ir Alfonsą, savo pusbrolį, kuris iš Druskininkų atvažiavo aną vakarą pasimatyti, kuris, matyt, pasiliko ir išlydėti.

Mačiau ir Petrą, tokį aukštą, prasikišantį dideliame būry; mačiau Kęstutį ir Genutę, jo mamą, kuri man (be žodžių) įdavė gėlių puokštę.

Mačiau Juozą su žmona, dar kažkurią kolegę, dar — matytą veidą .. . Toje minioje dabar visi darėsi lyg matyti, lyg pažįstami, artimi, savi. Nebuvo vien tiktai giminės; čia buvo daug žmonių, visi — betkieno giminės, visi lietuviai, visi broliai ir seserys . . . Toks buvo jausmas.

Kaip aš buvau apsisprendusi neverkti, taip ir dabar laikiausi to paties pasiryžimo. Šypsojaus. Ėmiau iš artimųjų gėles, ėjau pro šalį, priėjau, pasitraukiau prie kitų, vėl sugrįžau . . . Šypsojaus. Beveik nebesikalbėjome; tik šypsojaus, prie vieno prisiglausdama, kitą paglosčiau, trečiam ant rankos uždėjau savo ranką .. .

Šypsojaus. Žiūrėjau į jų veidus, į akis, žiūrėjau į juos, žiūrėjau, kad ilgai ilgai atsiminčiau . . .

Dabar mes buvome patalpos viduje. Kaip atrodė Vilniaus aerodromas? Atskridome vakaro sutemose, išskrendam anksti rytą. Aerodromo, deja, nemačiau. Tada pamačiau pirmiausiai žmones, dabar temačiau veidus, akis, minią žmonių, tarsi visą Lietuvą ... Temačiau žmones. Nežinau, kaip atrodė pastatas, nežinau — ar gražus, ar didelis. Mačiau tik pilna žmonių, su gėlėmis, su ašaromis, nedaug šypsenų, nedaug žodžių. Mačiau tik žmones ir jų nebylų liūdesį.

Taip, buvome viduje pastato, daug žmonių, beveik susispaudę, susiglaudę .. . Priėjo nedidukė moteris prie manęs ir kalba:

“Aš esu seselė (slaugė). Giminaitė man parodė jus. Aš jūsų vieną eilėraštį multiplikavau; tą eilėraštį, kurį labai sergantis žmogus turėjo su savim ... Jis mirė .. . Pasirašykit, prašau, man... Jūsų autografą . ..”

Pasirašiau. Nemačiau kur: ant popierio, į knygutę ar ant knygos. Prasispraudusi artėjo kita, nesena moteris ar mergina. “Būkite maloni, perduokite šį laišką, persiųskite į Čikagą” . . . Paėmiau iš jos laišką.

Priėjo dar viena moteris, padavė suvenyrą, tada apkabino ... Apkabinusi prisispaudė, priglaudė galvą ir į ausį pasakė:

“Mes neatnešėm jums naujo ‘Alma Mater’ numerio. Nusprendėm, kad jums, kaip rašytojai, pavojinga .. . Per daug žinoma esate . ..”

Neatnešė. O taip norėjau tą naują numerį gauti! Norėjau parsivežti autentišką, tėvynėj spausdinamą, pro pavojus ir vargus prasiskverbusį pogrindžio “žodį”, tautos balsą, laisvės trokštančių sielų alsavimą . . . Neatnešė, nedavė man. Pavojinga. Buvo liūdna, kad nedavė. Nepasitikėjo? Bijojo? — Nedavė.

Mano krepšiai lyg labiau apsunko. Juose pilna visokių niekelių, o nebus nieko parvežti, kas būtų svaru, svarbu, kas tikra dovana iš tėvynės, — jų sielos dalelė.

Greitai nutolo toji moteriškė. Sveikinosi dar kažkokie žmonės, nors aš jų nepažinojau, bent beprisiminiau. Dar viena paprašė autografo. Pasirašiau. Galėjo būti ir juokais. Galėjo būti kokia provokacija. Bet aš ten apie tai negalvojau. Ten, aerodrome, paskutinį momentą tėvynėj, Vilniuje, man atrodė visi žmonės geri, visi artimi, bendraminčiai. Negalvojau apie juokus, nei apie provokaciją.

Jeigu ir Alfonsas atėjo? Jeigu ir jis nebijojo sekančių, išduodančių akių? Jis — kitados kovojantis už mūsų tėvynės pavergimą, kovojantis priešo pusėje .. . Nelaimingasis! Nors jis laikė save idealistu, išskirtiniu, iškiliu, žengiančiu į vargdienio išlaisvinimą iš jo skurdo . .. Dabar jis buvo su manim, atėjęs pas mane, išlydėti, atsisveikinti. Atėjęs, gal būt, su trupučiu to paties jausmo . . . Gal būt, ne atsisveikinti, o atsiprašyti? Atsiprašyti ne mane; man jis asmeniškai neprasikalto. Atsiprašyti žmonių, kurie žiūri į išvažiuojančius su viltimi, kurie žiūri į vakaruose pradingstantį lėktuvą su viltim ir laukimu . . . Atsiprašyti už tuos jo paaukotus jaunystės metus — kam? Paaukotus — Lietuvos pražūčiai.. .

Jei ne jis, tai kas kitas, tai kiti, tai bent vienas, bent keli iš daugelio mato dabar, palygina, susimąsto ... Mato ir gailisi. Mato, supranta ir viduje — apgailestauja. Aš tuo tikiu. Jei žmogus ne beprotis, jei ne niekšas — fanatikas, turi praregėti, turi suprasti, bent nujausti . . .

Viktorija garsiai pranešė, kad jau už kelių minučių turėsim slinkti pro anas duris, ir mus autobusu nugabens į lėktuvą, stovintį kiek toliau. Reikėjo su artimaisiais atsisveikinti.

Tuo momentu esame individualistai. Aš jau nieko aplinkui nebemačiau, tik — savuosius, gimines, tik savo brangiuosius.

Dar vis Algis fotografavo. Subūrė jis visus į viena, aš turėjau atsistoti vidury. Aš ėmiau šaukti:

“Kur sesuo, kur Birutė?”

“Aš čia!” — Atsiliepė ji, tuoj už manęs. Aš jos nepastebėjau.

Jau reikėjo atsisveikinti. Glėbys gėlių. Ką su jomis darysiu lėktuve? Nenoriu, kad jos tenai nuvystų, kad tektų išmesti; arba kad jos nuvystų jau kitame mieste, nebe Vilniuje. Skirsčiau savo didelę puokštę į mažas ir dalijau: Birutei, Vidai, Elvyrai, Violetai . . . Tegu jos grįžusios pamerkia, tegu gėlelės dar žydi. Aš jas išsivežu širdy. Tada priėjau prie sesers. Apkabinau. Ji verkė. Apkabinau Vytautą, brolį. Apkabinau kiekvieną iš eilės. Pabučiavau į lūpas, paglosčiau brolio veidą, apkabinau verkiančias jaunas giminaites. Jos tokios dar jaunos, dailios ir .. . tokios liūdnos. Apkabinau savo mokslo drauges ir draugus. Sakiau “sudie”.

(Tarp komunistų vis girdėdavau atsisveikinant — “viso gero”. Jiems, matyt, negalima Dievo — su Dievu — sudie — ištarti. Porą kartų nutvėriau ir save taip sakant. Vėliau — tik “sudie” sakydavau, arba “su Dievu”, — pabrėždama. Kaip visą laiką — pabrėžtinai — dėvėjau ant kaklo kryželį).

Bet šį momentą, paskutinį kartą atsisveikindama, pradėjau sakyti “iki pasimatymo” .. . Tai nerealu, tai gal ir netiko, gal atrodė dirbtina, bet aš nesąmoningai ėmiau visiems kartoti — “iki pasimatymo”.

Buvau visus jau apkabinusi, pabučiavusi; dabar ėjau prie kiekvieno antrą kartą, bučiavau ir vis kartojau:

“Iki pasimatymo! Neverkit. Pasimatysim . . . Mes jūsų neužmiršim, mes visą laiką su jumis . ..”

Ne, aš nenorėjau verkti. Aš vis dar jiems šypsojaus. Bet vienu metu pajutau, kad veidu kažkas rieda. Akys apsitraukė lyg rūku. . .

Taip atsitiko nenorint, prieš mano valią. Nebeišlaikiau. Pasiryžimas nutrūko . . .

Evangelina pradėjo raginti. Visi mes jau slinkom link durų. Atsiradom visa keliaujanti grupė — pusračiu, netoli durų, apsupti mūsų giminių, išlydinčių. Rankiniai lagaminai gulėjo prie mūsų kojų; kažko laukėm. Didelė minia žmonių. Veidai, veidai. Visi, man atrodė, savi, lyg pažįstami iš seniai; lyg tik dabar atrasti, priartėję; mes visi ten atrodėme — lyg viena šeima . ..

Ir pasigirdo daina. Pamačiau Antaną, prieky, — jis pradėjo dainą. Prie jo buvo jaunieji mūsų keliautojai, buvo Stasys, Evangelina, Galinda . . . Jie dainavo. Dainavom visi. Neprisimenu, kuria daina pradėjom. Liaudies daina. Skambėjo sutartinai. Dainavo daugelis ir išlydinčių.

Nutilom. Vėl prasidėjo kita daina. Už nugaros girdėjau šnibždesį: kažin, ar gerai? Ar — tik vidiniai klausimai? Ar kieno baimė? Girdėjosi — lyg įspėjimai. Jie nemėgs dainų. Jie gali įsikišti. Daina — lyg koks protestas; daina — sukilimas .. .

Ar kas nors tai sakė? Ar mes galvojom, ar taip jautėm? — —

Daina mus elektrino. Daina kėlė, užmiršom liūdesį, užmiršom atsiskyrimo slogią nuotaiką. Daina mus jungė. Mes daina skundėmės, daina išsisakėm, lietuviška daina vijom šalin priešą, užgrobusį mūsų kraštą. Su daina mes atsiskyrėm, bet dainą širdy pasilikom, ir dainą jiems palikom . . . Mus jungiančią dainą, mus raminančią, mums duodančią vilties, — išvažiuojantiems ir Vilniuje pasiliekantiems.

Prieš mane stovėjo Algis. Pamačiau, kad jis pasilenkė ir braukė nuo akių ašaras . . . Algis, kuris būdavo vis linksmas, pokštaująs, visada optimistas, bent tokiu rodėsi . . . Algis verkė. Mūsų daina ištraukėjam ašaras. Iš pradžių jis irgi dainavo, o dabar — tik verkė, tik buvo palinkęs ir tylus.

Kas jų širdyse — atsisveikinant? Kas mūsų širdyse — atsiskiriant? Kas mūsų visų širdyse? Aš tik žinau, tik tą momentą jutau, kad buvo kažkas bendro. Net ir tų širdyse, kurie mums neprijautė, kurie gal atėjo tik pasmalsauti, pasidairyti, — aš esu tikra, kad ir jų širdyse tą momentą, su ta daina, žybtelėjo kažkas bendra — lietuviui.

Nežinau, kelias dainas mes išdainavom, ar kelis posmus. Viktorija neramiai į mus dairėsi. Ar jau buvo laikas keliauti? Ar ji dėl ko nerimo? Ji mandagiai laukė, kol mes užbaigsim. Daina. ———

Tai ir buvo mūsų bendras atsisveikinimas. Po asmeniškų pasibučiavimų, po apsikabinimų. Atsisveikinimas, kuris pravirkdė ir pasiliekantį Algį. Pravirkdė daugelį. Šis atsisveikinimas buvo bendras, palikęs vieną bendrą jausmą, ar labai panašų jausmą, žiežirbėlę kažko, kas gal būt niekados neužgęsta.

Po dainos mes jau turėjom eiti. Nebebuvo laiko ir progos apsikabinimams. Jie tolo salės gilumoj. Gal dar vieną, antrą — pabučiavau į veidą, gal dar kam ranką spustelėjau, dar ką paglosčiau, apkabinau. Jau jie tolo, jų liūdni veidai, ašaroti, jau jie skendo salės gilumoj. Pasidarė lyg takas — mums, einantiems į lėktuvą; susidarė eilės abipus tako, kur mes matėm mus palydinčias akis, tolstančius, tolstančius veidus, skęstančius salėje jų atvaizdus. Dar kažkas mojo ranka, dar siuntė bučinį, stiebėsi .. .

“Sudie ... Iki pasimatymo. Iki pasimatymo, iki pasimatymo ...” — Kartojau, ir kartojau, ir kartojau.

Atsigręždami, dar keldami galvą, dar stiebdamies, dar tiesdami ranką, modami, modami .. . Jau mes duryse, jau slenkam, jie irgi slenka artyn durų, jie nuo mūsų neatsilieka, modami, stiebdamies, ašarotomis akimis į mus žiūrėdami, lyg ko prašydami, maldaudami .. .

Jau aš tuoj būsiu už durų. Dar atsigręžiu, dar pasislenku link jų ir garsiai sakau, beveik šaukiu:

“Iki pasimatymo! Anksčiau ar vėliau, bet — iki pasimatymo!”

Jie linkteli galvomis. Juozas,

Emilija, rodos — Algis .. . Linkteli. Jie suprato. Jie išgirdo mano žodžius. Suprato mane. Aš išėjau lengvesne širdimi.

Jau mes lauke. Viktorija kažką mums aiškina. Priartėja autobusas, kuris veš mus į tolumoj laukiantį lėktuvą. Jau mes lipome į autobusą. Atsigręžiu . . .

Kodėl taip toli stovėjo mūsų lėktuvas? Kam reikėjo vežti ir vežti autobusu, pasukant į vieną, tai į kitą kampą? Veidai už tvoros pasiliko, nuo lėktuve jų nei silueto nebematėm; visas aerodromo pastatas pasiliko kažkur toli. Čia niekas nebebuvo įdomu. Išlipom su savo krepšiais iš autobuso ir apatiškai slinkom į mažą (sovietinį) lėktuvėlį.

Nebebuvo mojančių rankų, jokių aplink žmonių. Ir Vilniaus pastatų nebesimatė. Tuščia aikštė, su pora ar keliais mažais lėktuvais, aplink — tuščia, tuščia. Tolumoj — pora neįdomių pastatų, nežinomos paskirties. Ar tai dar Vilnius? Galėjo būti bet kuris provincijos miestelis ar bet koks nuskuręs Rusijos priemiestis.

Nedideliais, nepatogiais laiptais kopėm į lėktuvėlį, kur mus pasitiko — kažkas, neprisimenu, — vyras, moteris? — Kažkas iš lėktuvo pareigūnų. Net neatsimenu, ar buvo stiuardesės lietuvaitės, kokios, kaip jos elgėsi, ar malonios .. . Nieko nebeatsimenu iš ano skridimo. Tik žinau, kad skridom vos vieną valandą ir dešimt minučių. Rodos, pasiūlė gerti, rodos — gėrėm kokią sunką.

Visada lėktuve mėgstu žiūrėti pro langą, kaip formuojasi debesų vaizdai, kaip saulė į juos atsispindi, ar kaip sutemos kuria juose rūsčias pasakas.

Šį kartą dangaus nei debesų nebematau. Kai tik pakylam, dar truputį seku Vilniaus vaizdą, kol jis pranyksta. Dabar visiškai kitas jausmas stebint, negu iš Leningrado — leidžiantis į Vilnių. Tada buvo dvasios pakilumas, tada jaudino viltis, kad jau tuoj pamatysiu ir miestą, ir žmones, kurie ten mūsų pasiilgę laukia. Dabar mes tolom nuo visko. Graži susitikimo pasaka pasibaigė. Dabar nebebuvo ko laukti. Atrodė — viskas vistiek, niekas nebeįdomu, pilka kelionė priešaky, ūžė “oro laivo” (aerofloat) motorai, kažką patarnautojai kalbėjo, kažkur mus nešė, skraidino, tolyn, — viskas buvo mechaniška, nebetraukė dėmesio, neužgriebė širdies.

Mūsų širdys pasiliko Vilniuje.