NEIŠNAUDAOJAMOS GALIMYBĖS

Lietuvos laisvinimo veikloje

JURGIS ŠARAUSKAS

Tema “Neišnaudojamos galimybės Lietuvos laisvinimo veikloje” yra tikrai įdomi. Ji toje veikloje sugestionuoja naujas kryptis. Savo svarstymus grupuoju į dvi dalis: (a) trumpa apžvalga išnaudojamų galimybių ir (b) komentarai ir sugestijos dėl neišnaudojamų galimybių.

Amerikos lietuviai iki šiol daug yra nuveikę, ir aš negalvoju visos jų veiklos aptarti. Apsiribosiu vien politine veikla.

Mūsų veikla tautinėje plotmėje

Nežiūrint, ar tai gera ar bloga, tačiau yra faktas, kad amerikiečiai save laiko pragmatiškų aktyvistų tauta. Amerikos piliečiai galvoja, teisingai ar klaidingai, kad jų vidaus politika yra praktiška ir reali. Esame linkę galvoti, kad mūsų, tai yra Amerikos, užsienio politika taip pat praktiška ir reali. Daug kas kritikuoja mūsų užsienio politiką. Kritikai sako, kad ji nepastovi, dažnai kintanti. Brežnevas Ameriką yra pavadinęs “nepatikimu partneriu”. Mes tą nepastovumą pateisiname, tardami, kad mūsų užsienio politika grindžiama pragmatiškumu: keičiantis pasaulio įvykiams, turi keistis ir politika. Pavyzdžiui, Amerikos suteiktas Kinijos Liaudies respublikos pripažinimas gali būti suprastas kaip reali reakcija į naują faktinę pasaulio padėtį. Paramos nutraukimas Nikaragvos Samozai ir Irano šachui yra taip pat realios užsienio politikos išvados. Naujos situacijos reikalauja naujų sprendimų.

Kai kas sako, kad mūsų užsienio politika perdaug jautri pasikeitimams, kad jai iš tikrųjų trūksta pastovumo. Neturiu tikslo tos politikos ginti, tiktai bandau ją apibūdinti. Siekiant pilnai Amerikos užsienio politiką apibūdinti, tenka ryškinti ne vien jos pragmatiškumą, bet pripažinti ir jos principingumą. Žmogaus teisių gynimas ir įsipareigojimas remti demokratines santvarkas yra vadovaujantys Amerikos užsienio politikos principai. Tačiau naivu būtų sakyti, kad tuos principus lygiai galima taikyti visais atvejais tuo pačiu būdu.

Čia noriu pastebėti, kad pastaruoju metu, atrodo, jog santykiuose su Sovietais mūsų užsienio politika rodo daugiau tvirtumo.

Istorinė anomalija

Pragmatiškoje Amerikos užsienio politikoje matome vieną įdomią išimtį, kurią galėtume pavadinti istorine anomalija. Ta išimtis — tai mūsų valdžios pastovus ir ilgalaikis nepripažinimas Baltijos (Pabaltijo) valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Tas principingas nusistatymas, kartoju, yra nepaprasta išimtis visoje mūsų užsienio politikos istorijoje. Nepripažinimo politika yra turbūt svarbiausias Amerikos baltų laimėjimas politinėje plotmėje. Jų pastangų dėka Amerika sukūrė unikalią politiką, ir šio laimėjimo nuopelnus priskiriu ypač ankstesnės kartos lietuviams. Didžiausias nuopelnas nepripažinimo politikos išgavime ir įtvirtinime turbūt priklauso ALTai.

Esama nuomonių, kad ši Amerikos užsienio politikos anomalija nebetarnauja nei Amerikos nei pačių Baltijos kraštų interesams. Sakoma, kad geriau pripažinti įvykusį faktą, negu palaikyti fikciją. Taip galvojantys teigia, kad, atšaukus nepripažinimo politiką, mūsų vyriausybė galėtų įsteigti diplomatinius postus Baltijos kraštuose ir tuo būdu daugiau gero padaryti negu dabar, kai laikomasi fikcijos. Aš nesileisiu į tokių pasiūlymų pliusų ir minusų svarstymus, tik vėl noriu pabrėžti, kad inkorporacijos nepripažinimo išlaikymas yra išskirtinas Amerikos Irakiečių laimėjimas politinėje srityje, nes tai yra unikali išimtis pragmatiškoje Amerikos užsienio politikoje.

Rezoliucijos ir delegacijos

Antras svarbus Amerikos lietuvių pasiekimas, — tai mūsų įtaka Amerikos Kongresui. Tačiau šis pasiekimas, mano nuomone, savo reikšme neprilygsta pirmajam. Čia turiu omenyje įvairias Baltijos kraštus liečiančias rezoliucijas, kurios įnešamos į Amerikos Kongresą. Kalbėdami apie rezoliucijas, turėtume blaiviai įvertinti tų rezoliucijų reikšmę. Iš vienos pusės, rezoliucijos yra naudingos, nes jos išreiškia Kongreso nuotaikas. Prieš pasisakydamas “už” ar “prieš” tokią rezoliuciją, kongreso narys, senatorius ar kongresmanas, yra priverstas kad ir paviršutiniškai susipažinti su Lietuvos, Latvijos ir Estijos klausimu. Taigi jos tampa jiems tarsi savotiškos pamokos apie Lietuvą.

Iš antros pusės, rezoliucija nėra įstatymas. Ji neįpareigoja Kongresą ar federalinę valdžią imtis kokių nors konkrečių veiksmų. Ji tėra Kongreso palankumo kokiu nors klausimu pareiškimas. Iš tikrųjų Kongresas priima labai daug rezoliucijų. Jų tarpe yra tokių, kurios turi labai mažai reikšmės, pavyzdžiui “Amerikos gėlininkų dienos” rezoliucija. Dažnai rezoliucija Kongreso nariui yra tik patogi priemonė prasilenkti su sudėtinga problema, ieškant tikrojo sprendimo. Kongreso narys gali įnešti gražiai skambančią rezoliuciją, narių dauguma gali ją priimti, ir tai nei jam, nei jo kolegoms nieko nekainuoja. Įnešdamas rezoliuciją, atstovas patenkina vieną ar kitą grupę ir laimi jų palankumą.

Žinoma, rezoliucijomis dažnai iškeliamos opios problemos į viešumą, tačiau aplamai jų efektas yra labai ribotas.

Trečias pasiekimas Amerikos lietuvių politinėje veikloje yra retkartiniai lietuvių delegacijų pasimatymai su Amerikos valdžios pareigūnais. Tie pasimatymai paprastai tėra nusifotografavimo sesijos. Reikšmingi klausimai ten retai aptariami. Amerikoj dauguma aukštas pareigas einančių politinių vadų kasmet susitinka su tūkstančiais pavienių žmonių bei grupių. Man atrodo, kad tie pasimatymai retokai lemia problemų sprendimus, bet dažniau duoda pigios garbės pasimatymų dalyviams. Mūsų spaudome matome labai gražių nuotraukų, kur šalia valdžios pareigūno stovi tautiniais rūbais pasipuošusi lietuvaitė.

Tačiau. . . laimėjimai negausūs

Turėtų būti aišku, kad, išskyrus nepripažinimo politiką, už ką turime būti dėkingi Amerikos lietuvių ankstyvesnei kartai, aplamai mūsų laimėjimai negausūs. Mes neturime nė vieno lietuvio rinkimuose laimėjusio svarbesnio posto. Tikrai nedaug turime tautiečių, kurie būtų paskirti svarbioms valdžios pareigoms. Valstybinėje plotmėje mūsų įtaka minimali. Atskirų valstijų bei vietos savivaldybių viešajame gyvenime mūsų įtaka irgi labai menka. Išskyrus Beverly Shores (Indianoje) merą ir vieną Illinois valstijos senatorių, mums tikrai sunku rasti lietuvių kilmės rinktų ar paskirtų pareigūnų valstijų, miestų ar kitų vietovių administracijose.

Galima teisintis, kad lietuviai Amerikoje negausūs, tad ir nerealu perdaug iš jų tikėtis. Tačiau žydai irgi negausi grupė, o jų įtaka neproporcingai didelė. Jeigu lietuvių negausumo argumentas galiotų viso krašto prasme, to negalima būtų pasakyti apie atskiras vietoves. Pavyzdžiui, Čikagoje yra tarp 100,000 ir 140,000 lietuvių, tačiau jų nėra nei miesto taryboje, nei tarp teisėjų, nei kitose svarbesnėse pareigose. Čikagos politinė visuomenė ne tik ignoruoja lietuvius, bet, kas pikčiausia, už tai nėra net pabaudžiama. Tai atsitinka todėl, kad lietuviai nesudaro efektingo politinio vieneto, nors materialiai gan patogiai įsitaisę.

Viską susumuojant, politinių laimėjimų ir įtakos šio krašto viešajame gyvenime lietuviai beveik neturi.

Nenoriu sudaryti įspūdžio, kad aš lietuvius laikau neveiklia visuomene. Anaiptol! Turime lituanistines mokyklas, muziejus; ruošiame meno parodas ir kultūrines vakarones. Spausdiname knygas ir žurnalus, išlaikome šokių grupes ir chorus. Galime didžiuotis savo rašytojais, dailininkais ir poetais. Turime inžinierių, advokatų ir daktarų — ak, kiek mes turime daktarų! Tur būt vienintelis dalykas, ko mes turime daugiau už daktarus, yra organizacijos ir pirmininkai. Rimtai kalbant, tačiau, lietuvių visuomenė yra talentinga ir pilna energijos. Ji daug nuveikia, tačiau daugiausiai veikia savo tarpe.

Pripažinkime, kad išlaikyti lietuvių kultūrą ir tradicijas yra labai svarbu. Juk tai yra šaltinis, iš kurio turėtų tekėti visokeriopa Lietuvos laisvinimo veikla. Tačiau jei mūsų veikla neišeina iš siaurų ribų, ji pasidaro uždara ir net savanaudiška. Pavyzdžiui, mes spausdiname daug laikraščių, žurnalų bei knygų, gi informacija apie Lietuvą kitomis kalbomis gėdingai skurdi.

Aplamai, išskyrus “džynsų” siuntimą Lietuvon ir audringų kalbų pasakymus Vasario 16-sios proga, lietuvių visuomenės atlikti politiniai darbai Lietuvai yra labai kuklūs. Talka Lietuvai yra politinė veikla. Amerikoje būti politiniai efektingu reikia turėti tam tikros galios. Gi tai galiai įgauti reikia dalyvauti Amerikos politiniame procese. Neįsijungus į Amerikos politinį gyvenimą, nėra vilčių pasiekti mūsų politinių tikslų. Man atrodo, kad didžiausia lietuvių politinės energijos dalis yra sunaudojama lietuvių visuomenės vidaus gyvenime. Toks politinių jėgų naudojimas tampa nereikalingu energijos eikvojimu, nes Lietuvai apčiuopiamų rezultatų neduoda.

Šią kalbos dalį baigiu išvadinę pastaba, kad įvairiose veiklos srityse lietuviai atlieka daug gerų darbų, tik gaila, kad efektyvi politinė veikla nėra viena iš tų sričių. Mūsų politinė akcija daugiausia ribojasi gražbilyste.

Neišnaudojamos galimybės

Padarytos išvados gali ne vieną sujaudinti. Tačiau to neturėtų būti, nes aš ne pirmas tokiai nuomonei atstovauju. Man skirta tema yra “Neišnaudojamos galimybės Lietuvos laisvinimo veikloje“. Ir aš drįstu tvirtinti, kad pačios pagrindinės, pačios svarbiausios neišnaudojamos galimybės glūdi politinėje veikloje. Lietuviai savo politinės jėgos nenaudoja, nes jos neturi. Mes aprūpiname saviškius šioje ir anoje pusėje medžiagiškai, tačia pačiai Lietuvai mažai sutelkiame politinės talkos.

Galbūt problema iš esmės yra psichologiška. Galbūt mes save tebelaikome egzilais, ne imigrantais. Galbūt mes elgiamės kaip nedrąsūs svečiai svetimuose namuose, o ne kaip tų namų savininkai. Jei iš tikro mes laikome save svečiais ir elgiamės kaip svečiai, tai nesijaučiame turį teisių savo reikalavimus statyti. Nesijausdami savininkais, mes neprisiimam atsakomybės už tų namų reikmes, bet tada negalime laukti, kad kas nors kitas rūpintųsi mūsų reikmes ir viltis patenkinti. Jeigu mes neprisiimam bent dalies atsakomybės kaip šio krašto, Amerikos, savininkai, tai negalime laukti, kad ją domintų mūsų, lietuvių, problemos.

Turbūt daugelį lietuvių slegia ta psichologinė problema, ta galvosena, kad mes nepriklausome šiam kraštui. Bet jei laisvai pasirenkame gyventi su ta susvetimėjimo galvosena, tada turime priimti ir faktą, kad nesulauksime iš šio krašto politinės paramos savo tikslams.

Kitas pasirinkimas yra — atmesti egzilo galvojimą, pripažinti, jog esame Amerikos piliečiai, kad mūsų namai yra čionai, kad šio krašto likimas yra ir mūsų likimas. Tokia galvosena gyvenąs žmogus prisiima atsakomybę už amerikiečių tautos problemas. Jam šis kraštas tampa reikalingas. Tada jis gali tikėtis, kad šio krašto gyventojai atsižvelgs ir į jo rūpesčius, kurių tarpe yra ir laisvos Lietuvos klausimas.

Pakeisti nusistatymus nėra lengva. Pirmas žingsnis ta linkme yra apsisprendimas juos keisti. Ir tik vėliau jie jau tikrovėje yra pakeičiami. Toks pasikeitęs žmogus tada natūraliai pradeda kitaip elgtis ir įsijungia į krašto politinę veiklą.

Jei būčiau išmintingas, galbūt čia savo kalbą turėčiau baigti.

Tačiau ryžtuosi prie padarytų pastabų pridėti bent vieną bendrinį siūlymą ir kelis specifinius siūlymus.

Žodis jaunimui

Bendrinį siūlymą taikau jaunimui. Raginu jaunimą įsijungti į valdžios darbus. Mums reikia ne tik politinį darbą dirbančių mėgėjų, bet ir tokių, kurie valdišką tarnybą renkasi kaip savo gyvenimo profesiją. Lietuvių skaičius valdžios biurokratijoje yra labai, labai mažas, jokiu būdu neproporcingas mūsų skaičiui Amerikos visuomenėje. Neturint savo tautiečių biurokratijos postuose, mūsų rūpesčiai bei reikmės mažai dėmesio susilaukia, kai valdžios viršūnėse tiesiamos politinės gairės ir kuriami konkretūs planai. Demokratijoje, kurioje gyvename, turime užimti biurokratijoje įtakingas pozicijas, jei norime, kad mūsų interesai būtų ginami. Žodžiai “Lietuva” ir “lietuviai” turbūt daugiau kartų nuskambėjo Valstybės departamento septintame aukšte per paskutinius penkis mėnesius negu per praėjusius 20 metų. Tai atsitiko todėl, kad aš ten jau penki mėnesiai esu. Ir ne todėl, kad aš būčiau kokius herojiškus žygius nuveikęs, bet todėl, kad aš, lietuvis, čia buvau, ir man tie du žodžiai labai daug reiškia. Ir tuos žodžius daug kartų girdėjo aukštųjų pareigūnų ausys.

Valdinė tarnyba yra kilni ir jos siekti turėtų mūsų tautiečiai. Galimybių čia daug, ir įvairių darbų čia gali rasti visokiausių profesijų lietuviai. Aš stipriai akcentuoju, kad valdžios darbuose mes turime turėti daug daugiau jaunų lietuvių.

Tyrimo ir informacijos institutas

Dabar einu prie specifinių siūlymų. Pirmasis siūlymas, — tai parengiamoji fazė efektingai politinei veiklai sukurti. Siūlau, kad lietuviai Washingtone įkurtų tyrimo ir informacijos telkimo institutą, kuris taptų lietuviškų studijų ir informacijos centru. Institutas galėtų tapti nauju simboliu, liudijančiu lietuvių susirūpinimą politine veikla. Wa-shingtonas būtų labai tinkama vieta tokiam centrui, nes jis yra ne tik krašto sostinė, bet turi kelis didelius universitetus su stipriais tarptautinių studijų departamentais. Kartais girdžiu nusiskundimų iš valdžios pareigūnų, kad pas juos apsilanką pabaltiečiai, ne tik lietuviai, šauksmu reikalauja Ameriką laisvinti Baltijos valstybes. Jie sako suprantą baltų jausmus, bet šauksmas tam tikslui pasiekti nieko gero neduoda. Vietoj to reikia pateikti išmintingų idėjų, gerų projektų, realių pasiūlymų Baltijos ir kitų Rytų Europos tautų laisvės problemoms spręsti.

Iš tikrųjų, tų pareigūnų pastabos yra taiklios. Juk visiems aišku, kad Amerika nesiųs savo marinų Lietuvai laisvinti. Tačiau mūsų pareiga surasti konstruktyvių ir praktiškų pasiūlymų, priimtinų mūsų valdžiai. Lietuvių tyrimo ir informacijos institutas tokius pasiūlymus ruoštų.

Reikia politinio svorio

Pabaigoje norėčiau pasiūlyti dar detališkesnį planą lietuvių politinei veiklai. Mano pasiūlymus prašau priimti kaip eksperimentinius - diskusinius. Pradėsiu pakartojimu vieno jau anksčiau minėto politinio principo, kurį formuluoju taip: politinei įtakai pasiekti reikia turėti politinį svorį. Politiniam svoriui įgauti reikia dalyvauti politiniame procese Dalyvaujant politiniame procese, reikia

1)    žinoti, ko nori, suformuoti idėjas, išryškinti tikslus;

2)    sujungti visą grupę, šiuo atveju lietuvių visuomenę, kad visi priimtų tuos tikslus ir sutiktų kartu dirbti;

3)    įvertinti savo pajėgumą;

4)    įsipareigoti planui, organizacijai, veiklos programai.

Šias pastabas apie veiklos metodiką pertrauksiu konkrečiu pavyzdžiu. Neseniai prez. Carter paskyrė naują etniniams reikalams koordinatorių. Tai italas iš New Yorko. Sklinda gandai, kad šis žmogus mažai susipažinęs su etninių grupių klausimais. Prez. Carter turbūt dar mažiau už šį italą nusimano apie etninius reikalus. Jei iš tikrųjų taip yra, tai etninės grupės turi atkreipti jo dėmesį ir su etninėmis problemomis supažindinti. To nepasieksime vien delegacijų į Baltuosius rūmus siuntimu. Mums reikia jam įrodyti, kad ir mes galime būti jam naudingi, ne tik jis mums. Carteriui svarbu gauti kiek galima daugiau balsų rinkimuose. New Yorke gyvena labai daug italų. Tas žmogus, kurį prezidentas paskyrė tvarkyti etninius reikalus, turi daug įtakingi} pažinčių italų bendruomenėje. Todėl tas italas ir buvo paskirtas etninių reikalų koordinatoriumi. Būkime tikri, kad naujasis etninių reikalų koordinatorius darys viską, ką galės, kad už Carterį balsuotų kuo daugiau italų.

Kai šis italas grįš į savo bendruomenę New Yorke ir prašys, kad visi jo draugai ir pažįstami balsuotų už Carterį, susidurs ir su tais, kurie labiau linkę balsuoti už, sakysim, Kennedy ar Connally. Bet aš manau, kad daugumas italų savo asmeniškus norus paaukos bendruomenės labui. Paklusdami savo etninės grupės pareigūno prašymams, t.y. balsuodami už Carterį, jie žymiai pakels savo tautinės grupės politinį svorį.

Ar lietuviai pajėgtų tokios disciplinos laikytis? Daugelis mūsų vis dar pykstame ant Roosevelto už Lietuvos pardavimą ir nesam susigyvenę su šios dienos politinėmis realybėmis. Be jokios disciplinos nesitikėkime padidinti savo svorio Washingtone. O toks svoris yra pagrindinis elementas efektyviai politinei veiklai.

Reikia naujo veiksnio

O dabar mano paskutinis pasiūlymas bendram svarstymui ir bendrom diskusijom. Studijų savaitgalio organizatoriai mane informavo, kad šių studijų tikslas nėra rezoliucijų redagavimas ar projektų sudarymas, bet pozityvių idėjų iškėlimas, kuriomis dirbantieji laisvinimo darbus galėtų pasinaudoti, jeigu jos atrodytų naudingos ir priimtinos. Toje šviesoje tad aš ir siūlau Amerikos lietuviams kurti naują veiksnį, politinę komisiją, kurios tikslai būtų štai kokie:

1.    Formuluoti ir vystyti lietuviškus politinius uždavinius;

2.    Įtikinti plačiąją lietuvių visuomenę šių užavinių prasmingumu ir jiems apjungti visą lietuvišką visuomenę;

3.    Pasamdyti ir prižiūrėti profesinius politinius organizatorius;

4.    Išdirbti konkrečius planus ir programas su šių profesionalų pagelba mūsų uždaviniams siekti;

5.    Sutelkti finansinį užnugarį šios komisijos išlaikymui.

Šis pasiūlymas turi tris pagrindines dalis: a) naujai sudarytas veiksnys - komisija, b) samdytas profesinis štabas ir c) naujas lietuviškas mokestis.

Dabar kiek panagrinėkime visas tas dalis.

Komisija

Komisijos pagrindas turėtų būti platus, apimąs visą Amerikos lietuvių visuomenę; sudarymo principas — visuotini demokratiški rinkimai. Komisijos nariai pasiskirsto proporcingai pagal gautą balsų skaičių. Komisijos uždavinys būtų politinių tikslų nustatymas, kurie turėtų sujungti visą lietuvių plačiąją bendruomenę. Pati komisija nesudarinėtų specifinių politinių planų. Tas reikalas būtų profesinio štabo kompetencijoje.

Siūlau kurti naują komisiją, naują veiksnį, dėl įvairių priežasčių, bet pirmiausia, kad išvengtume nesantaikos, kuri dabar egzistuoja senųjų veiksnių tarpe. Turiu prisipažinti, kad nesu gerai susipažinęs su tų konfliktų istorijomis ir detalėmis. Tačiau nemanau, kad tos istorijos žinojimas būtų ypatingai naudingas šio projekto įgyvendinimui. Reikia tam tikra prasme viską pradėti iš naujo: su nauju veiksniu ir, kiek įmanoma, su naujais žmonėmis, ir su naujom koncepcijom.

Aišku, šioje komisijoje pasirodytų ir gerai pažįstamų veidų tų žmonių, kurie nuo seniau veikia įvairiose organizacijose, ir, iš antros pusės, gal pasirodytų visai naujų veidų. Tačiau ne veiduose esmė. Esminis pakeitimas būtų tai, kad įgaliojimai vadovauti šiems žmonėms būtų atėję iš naujų bendrų pastangų ir jų pasiryžimas dirbti kartu sudarytų veiklai tvirtą atramos bazę.

Senųjų konfliktų gal ir negalima išspręsti, tačiau, einant nauju keliu, gal būtų galima juos padėti į šalį. Šios komisijos tikslas turėtų būti labai aiškus: prisiėmimas atsakomybės išeivijos politiniams uždaviniams nustatyti. Komisija veiktų kaip “direktorių taryba” (Board of Directors). Kiti komisijos tikslai būtų: visuomenės išjudinimas, jai vadovavimas ir nesantaikos pašalinimas.

Profesinis štabas

Bendroji komisijos nubrėžtoji kryptis būtų įgyvendinama profesinio štabo. Štabo darbuotojai būtų pilnai atlyginami tarnautojai. Siūlyčiau, kad to štabo viršininkas būtų nelietuvis, o gal ir iš vis štabe lietuvių neturėtų būti. Kada mes, lietuviai, mėgstame savo tarpe peštis, štabas be lietuvių užtikrintų objektyvumą ir profesionališkumą, keliant mūsų politinius interesus virš asmeninių nesugyvenimų. Neturint štabe lietuvių, taip pat būtų lengviau, reikalui iškilus, viršininką ar kitą tarnautoją atleisti ir pasamdyti kitą, tuo būdu neįžeidžiant brolio lietuvio.

Suprantu, čia galėtų iškilti tam tikra psichologinė kliūtis: ar galime pasitikėti kitataučiais, siekdami savo šventų tikslų? Aš manau, kad taip. Ir tai dėl dviejų priežasčių. Pirma, mums, patiems lietuviams, šioje srityje nėra jau taip gerai pasisekę ir, antra, profesionalai yra profesionalai. Jie sugebėtų tikriau pasiekti mūsų nustatytų tikslų. Žydai tai prįpažįsta, unijos taip veikia, prekybininkai tai praktikuoja. Visos politiškai paveikios organizacijos pasamdo profesines firmas ir darbuotojus (lobbyists) savo interesams ginti ir tikslams siekti. Ne tautinis sentimentas, bet pragmatiškai apskaičiuotas tikslų pasiekimas turėtų lemti štabo sudėtį. Ryškindamas komisijos ir profesionalų štabo santykį, vėl noriu pabrėžti, kad tikslų nustatymas būtų komisijos kompetencijoje, jų vykdymas — profesinio štabo.

Finansai

Būkime atviri: tokiai paveikiai politinei institucijai sukurti ir išlaikyti reikėtų nemažai pinigų. Siūlau lietuviams šiam tikslui apsidėti mokesčiu. Tas mokestis būtų maždaug toks, kiek lietuviai ir dabar aukoja lietuviškos veiklos fondams — poros “džynsų” ar bonkutės gero konjako kaina — nu, maždaug 10 - 20 dolerių. Jei iš 1,2 milijono Amerikos lietuvių tik 10% tokia metine suma šios institucijos veiklą paremtų, susidarytų neblogas darbo biudžetas.

Aplamai, ši komisija galėtų naudoti tikslams siekti įvairius metodus: pasisakyti už politinius kandidatus, finansiškai paremti rinkimų kompanijas, formuoti koalicijas su kitomis politinėmis ar etninėmis grupėmis. Taip plačiai įsijungdami į krašto politiką, lietuviai susidomėtų kitais klausimais, kitų grupių rūpesčiais, vietinėmis bei Amerikos valstybės ir tautos problemomis.

Kai kas lietuvius kaltina savanaudiškumu, jog mums rūpi tik mūsų pačių reikalai. Organizuojamės ir veikiame tik savo siaurų interesų rėmuose. Keldami žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, visai nesirūpiname, kas vyksta Čekoslovakijoje ir Čilėje. Gi prisijungdami prie kitų grupių, kurdami koalicijas ir ne vien tik su Rytų Europos grupėmis, galėtume didinti savo svorį ir įtaką. Jei būtume paliesti kitų grupių rūpesčiais, kitos grupės gal talkintų mums ir mūsų problemose.

Šį planą pateikiu kaip sugestijas. Siūlau jas nagrinėti, analizuoti, papildyti, koreguoti. Tikiuosi, kad daugelis pripažins reikalą mūsų laisvinimo veiklą išvesti iš rutinos ir stagnacijos. Daugelis mūsų didesnę gyvenimo dalį esame praleidę šiame krašte. Čia mūsų namai, čia gal ir mirsim. Šio krašto pasisekimai ir nepasisekimai yra ir mūsų pasisekimai ir nepasisekimai. Jeigu norime dalyvauti šio krašto gyvenimo krypties nustatyme, turime būti aktyvūs ir kaip individai, ir kaip grupė. Jeigu mes norime, kad Amerika pasitarnautų mūsų tautiniams ir politiniams interesams, tai ir mes turime prisidėti ir kūrybingai dalyvauti Amerikos politiniame procese.