TRYS ŽVILGSNIAI Į HELSINKIO SUSITARIMUS

Redakcijos pastaba

Artėjant Madrido konferencijai, Helsinkio susitarimų reikšmė vėl suaktualėjo. Ši tema buvo svarstyta Vliko seime 1979 gruodžio 8-9 d.d. ir išvadinėse mintyse gan palankiai į tuos susitarimus buvo pažiūrėta. Vliko pirmininkas dr. Kazys Bobelis, kalbėdamas vad. IX Amerikos lietuvių kongrese Clevelande 1979 spalio 13 apie Helsinkio baigiamąjį aktą išsireiškė tokiu entuziazmu: “Prabėgus keturiems metams po Helsinkio akto, mes pamatėme, kad ne tik Amerikos Lietuvių Taryba, bet ir visos kitos lietuviškos institucijos: ir Vlikas, ir L. Bendruomenė (reorg.? — red.) visa savo veikla, visais savo pareiškimais, visais savo ėjimais daugiau ar mažiau, bet principiniai remiasi į Helsinkio aktų”.

Los Angeles įvykusiame politinių studijų savaitgalyje temą “Helsinkio susitarimai tarptautinių ir Lietuvos interesų šviesoje” simpoziumo forma svarstėRomas Giedra, aktyviosios rezistencijos prieš sovietus dalyvis, politinis kalinys, prieš kelis mėnesius ištrūkęs iš okupuotos Lietuvos; Jurgis Gliauda, rašytojas, teisininkas, įdėmiai sekąs ir analizuojąs sovietų politinio ir kultūrinio gyvenimo raidą, irkun. dr. Jurgis Barauskas, oficialus JAV Valstybės departamento atstovas.

Svarstybų šiuo klausimu išvadas žiūr. 65 psl.

“Helsinkio susitarimai tarptautinėje ir Lietuvos interesų šviesoje” simpoziumo dalyviai; iš kairės — P. Algis Raulinaitis — moderatorius, kun. dr. Jurgis Šarauskas, rašytojas Jurgis Gliaudą ir nesenai iš Lietuvos atvykęs rezistentas Romas Giedra.

ROMAS GIEDRA:

Nors šių politinių studijų išvakarėse tarptautinė padėtis radikaliai pasikeitė ir pasaulio taikai iškilo didelė grėsmė (t.y. Sovietų Sąjungos karinė agresija prieš Afganistaną), aš manau, kad tie įvykiai neturi užgožti pasirinktos temos, o tik dar labiau ją paryškinti. Nauja tarptautinė būklėperša naujas išvadas. Tačiau pažiūrėkime, ar tos išvados iš tikrųjų yra naujos, ar Vakarų viešoji nuomonė ir Vakarų vyriausybės tik tada pradeda realiai galvoti, kai jų iliuzijoms suduodamas eilinis smūgis?

1975 liepos 25 d. Suomijos sostinėje Helsinkyje po ilgų derybų ir diskusijų buvo iškilmingai pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo baigiamojo akto dokumentas. Už vieno stalo susėdo Vakarų Europos, JAV-bių ir Kanados vyriausybių vadai, iš antros — Sovietų Sąjungos KP generalinis sekretorius su savo paklusniais vasalais. Anot George Orwell, “viskas susimaišė, ir sunku pasidarė atskirti, kur yra žmonės, o kur gyvuliai”. Ir visi sutiks, kad gyvuliams nebus priimtinos žmogaus moralės ir etikos normos.

Trumpai pažvelkime, kokie motyvai sutraukė taip skirtingus veikėjus prie vieno stalo, kas toje deklaracijoje mums ir mūsų tautai nepriimtina ir palanku, kas po pasirašymo pasikeitė Sovietų Sąjungoje ir konkrečiai Lietuvoje.

Šio dokumento idėja ir iniciatyva priklauso Sov. S-gos kompartijos gen. sekretoriui Brežnevui, lygiai kaip jam priklauso invazijos į Čekoslovakiją, Kubos karių pasiuntimo į Afriką, o taip pat paskutinės Afganistano avantiūros idėjos.

Forsuodamas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją, Brežnevas siekė visiems laikams, t.y. kol gyvuos komunistinė imperija, įteisinti Europos status quo ir nukreipti visas jėgas prieš potencialų priešą — Kiniją. Dideli Kinijos žmonių resursai, nemaža teritorija, teritorinės pretenzijos ir totalitarinė santvarka ateityje sovietų vadams gali sukelti neišsprendžiamų problemų. Tačiau, kurdamas “saugumo ir bendradarbiavimo” iliuzijas, gensekas su politbiuru neatmetė minties, kad Vakarai, susilpninti per didelių laisvių, destabilizuoti nelegaliai veikiančių teroristinių grupuočių bei savo pačių piliečių nesugebėjimo pakilti aukščiau savanaudiškų interesų, palaipsniui bus įtraukti į sovietinės įtakos orbitą, o vėliau ir visai absorbuoti.

Toks maždaug buvo Maskvos strateginis planas, prisidengus taikiais lozungais, ruoštis eilinėms avantiūroms, nes Maskvai iš Vakarų pusės niekas negresia, ypač kai per paskutinius metus gyventojų sąskaiton karinė sovietų galybė smarkiai išaugo, o strateginė padėtis Europoje, lyginant ją su JAV, tapo vispusiškai pranašesnė.

Pati Europos saugumo ir bendradarbiavimo deklaracija yra prieštaringa, nes iš jos nepašalinti priešingi interesai ir nesutaikomi prieštaravimai. Pripažindama dabartinių Europos valstybių teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamumą, ji įteisina Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją, tuo pačiu palikdama galiojančią nacistinės Vokietijos ir komunistinės Sov. Sąjungos slaptai sudarytą sutartį, kuria pasidalino Baltijos valstybes. Todėl deklaracijoje įrašytas “žmonių apsisprendimo teisės” principas tėra tik tušti žodžiai. Kokia gali būti apsisprendimo teisė valstybėje, kuri nepakenčia režimo kritkos ir į kritikus reaguoja žiauriomis represijomis? Vakarams tai buvo žinoma. Taip pat jiems buvo aišku, kad dabartinio status quo pakeisti negali. Todėl kietose derybose privertė Maskvą sutikti bent su tokiu apsisprendimo teisės pagrindu: “Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių gerbimas, įstaitant minties, sąžinės ir religijos laisvę”. Tam įtvirtinti, ne be Maskvos spardymosi, buvo įtrauktas informacijos cirkuliacijos pagerinimas, įskaitant apsikeitimą spauda, žurnalistais ir netrukdomas radijo transliacijas.

Kitas svarbus Vakarų laimėjimas — tai palengvintas žmonių bendravimas, reguliarūs šeimos narių susitikimai ir išskirtų šeimų susijungimas.

Visos išvardintos nuolaidos, kurias padarė Maskva, iššaukė nemažą entuziazmą visoje Sov. Sąjungoje ir komunistinio bloko šalyse. Susikūrė Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti grupės Maskvoje, Ukrainoje, Lietuvoje, Armėnijoje ir Gruzijoje. Į jas ėmė plaukti faktai apie režimo vykdomus nusikaltimus. Disidentinis, rezistencinis ir anti-ateistinis judėjimas įgavo platų mastą ir po savo kojomis pajuto tvirtesnį pagrindą ir galimybę atviriau veikti. Buvo daug norinčių į tuos komitetus įstoti, tačiau įstojimą pagrindinai lėmė asmens kompetencija ir diskretiškumas.

Nuo pasirašymo dienos jau praėjo maždaug 5-ri metai. Daug kas pasaulyje per tą laiką pasikeitė. Žodis “detente” vis rečiau besutinkamas spaudoje. Pasaulis vis greičiau artėja į konfliktinę situaciją. Mat Maskva per tą laiką neįvykdė nė vieno susitarimo punkto, kuriuos patvirtino savo parašu. Pamačiusi entuziazmą, kurį šis susitarimas sukėlė disidentiniuose, tautiniuose ir religiniuose sluoksniuose, nusigando. Mat jai išaiškėjo, kad toleruojami, nekontroliuojami ir nepresekiojami tokie sąjūdžiai skubiai priartintų režimo pabaigą. Todėl Kremlius ir nutarė, nesiskaitydamas nei su pasaulio viešąja opinija, nei su savo parašais, susidoroti su visais kritiškai mąstančiais piliečiais ir visai nekreipti dėmesio į savo padarytus įsipareigojimus Helsinkio susitarimuose.

Kai keliami viešumon režimo nusikaltimai, Kremlius naudoja sutartyje įrašytą klauzulę “nesikišti į vidaus reikalus”. Bet kokios pastangos užstoti nekaltus žmones tampa budelio teisės mindžiojimu. KGB-istai į kalėjimus susodino beveik visus aktyvesnius kovotojus už žmogaus teises, religijos laisvę bei informacijos platinimą. Kalinius marina badu, kankina šalčiu ir sunkiu darbu, visaip žemina jų žmogišką orumą ir bando palaužti juos moraliai už tuos veiksmus, kuriuos “garantavo” savo parašu.

1979 spalio 3 d. Vilniuje įvykdytos kratos Antano Terlecko, Algirdo Statkevičiaus, Juliaus Sasnausko ir Vlado Šakalio butuose. Spalio 12 d. dr. Vydo Čekanavičiaus bute.

Spalio 30 d. 12:30 vai. suimtas Terleckas. Per paskutinius dvejus metus suimti: Vladas Lapienis, Kastytis Matulionis, Ona Pranckūnaitė, Henrikas Jaškūnas, Henrikas Klimašauskas, Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Romas Ragaišis, Vytautas Skuodys. Toks pat likimas gali greitai ištikti kunigus — Svarinską, Tamkevičių, Zdebskį, Vėlavičių; pasauliečius — Vytautą Bastį, Joną Pratusevičių, Joną Volungevičių ir visą eilę kitų daugiau ar mažiau žinomų žmonių.

Antanas Terleckas buvo suimtas kaip pareiškimo prieš Ribbentropo-Molotovo pakto autorius. Tad apie kokias apsisprendimo teises Sovietijoje galima kalbėti?

Ne ką geresnė padėtis yra ir su žmonių bendravimu, su šeimos narių susitikimais ir apsilankymais vieniems pas kitus. Pastarasis klausimas mums yra ne mažiau svarbus. Emigracija, praradusi kontaktą su tautos kamienu, negali veikti produktyviai, nes nebetenka perspektyvos jausmo.

Kokiomis sąlygomis tautiečiai aplanko savo gimtąją ar savo tėvų žemę, nereikia aiškinti. Ne kažin ką pamatysi per 5 dienas, ne kažin ką išgirsi. Gi aplankyti savo tėviškę ir tėvų kapus galima tik nelegaliai, vogčiomis, prisidengus nakties prietema. Šantažas, moralinis ir psichologinis spaudimas lydi tuos taip vadinamus kontaktavimus.

Kalbant apie šeimų sujungimą, turiu pasakyti, kad man asmeniškai tuo atveju pasisekė. Mano klausimas buvo gal kiek labiau neįprastas, nes man pasiūlė išvykti. Tačiau dauguma žmonių beviltiškai mindo vizų ir registracijų įstaigų slenksčius. O tie, kuriems pavyksta išvykti, gali pasiimti tik kelis daiktus ir 90 rublių pinigais, nesvarbu, kad išvykstantysis per savo gyvenimą buvo ką nors sutaupęs. Ne tik kad psichiškai ir morališkai iškankintas, bet dar ir apiplėšiamas.

Gal informacijos srityje padėtis geresnė? Deja, ne. Man yra tekę būti daugelyje Rusijos, Lietuvos ir Latvijos miestų, bet niekur nemačiau, kad būtų galima nusipirkti Vakarų šalių laikraščių. Niekur! Pasiteisinimas — užsienietiški laikraščiai yra brangūs, todėl tarybiniai žmonės jų nepirks, o ir aplamai tarybiniams žmonėms neįdomu žinoti, kas dedasi supuvusiuose Vakaruose. O kai tuo klausimu kalba pereina į aštresnę polemiką, tuoj Vakarams prikišama prievartos, pornografijos ir misticizmo propaganda.

“Laisvės” ir “Laisvosios Europos” radijo transliacijos stipriai trukdomos. Per kauksmus, švilpimus ir triukšmą beveik nieko neįmanoma girdėti.

Tokia yra šiandieninė būklė Sov. Sąjungoje. Bet ji kitokia ir negali būti, jei ji nenori sunaikinti pati savęs. Juk visų pasirašytų punktų vykdymas būtų garantuota režimo savižudybė. Kremlius laviruoja ir išsisukinėja, siekdamas išsaugoti savo supuvusį prestižą. Jis meluoja, terorizuoja ir baugina, kai turi reikalų su savo piliečiais, nes ant tokių moralinių pamatų stovi toji imperija.

Šiandien, kai Sovietų Sąjunga vėl užpuolė ir okupavo neutralų Afganistaną, šaudo ir tankais traiško taikius tos šalies piliečius už tai, kad jie nori būti laisvi, sunku kalbėti apie saugumą ir bendradarbiavimą.

Helsinkio Baigiamojo akto deklaracija, išskyrus kelis mūsų tautos ir valstybės suverenumą liečiančius punktus, nėra bloga. Blogi yra tie žmonės, kurie nesilaiko principų, iškilmingai užtvirtintų savo parašais.

Turint omenyje dabartinę situaciją pasaulyje, Sov. Sąjungos avantiūras ir nesiskaitymą su viešąja pasaulio opinija, sunku tikėti, kad Madride iš vis bus posėdžiaujama. Bet jei tokie posėdžiai vis dėlto įvyks, Vakarai ir visos laisvosios šalys turi išnaudoti tą progą galutinai demaskuoti ir pasmerkti Sov. Sąjungos vykdomą nusikalstamą politiką prieš atskirus individus, prieš tautas ir prieš visą žmoniją.

JURGIS GLIAUDA:

Vliko seimo rezoliucijų antra punktas skelbia apie ruošimąsi iškelti Madrido konferencijoje “Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą”, o punktas vienuoliktas jau reiškia išankstinę padėką Vliko valdybos pirmininkui ir Vliko valdybai už “kruopščius parengiamuosius darbus Madrido konferencijai”.

Madrido konferencijoje bus keliamos problemos, bus ieškoma sprendimų, ar bent išvadų, remiantis konferencijos darbotvarkės baze — Helsinkio Baigiamojo akto tekstu ir dvasia. Tad mums privalu bent apytikriai tą akto tekstą ir dvasią panagrinėti. Gal būt tai bus parankus įrankis, kaip laidyklė Dovydo rankose, atakuoti sovietinį Galijotą?

Politinis pasaulio vaizdas kinta kas valandą. Kas gali nuspėti, kas kieno bus priešas ar draugas sekančią savaitę. Tuo tarpu šiandieną yra palankiausios valandos Lietuvos laisvės bylai judinti, bet . . . nei prezidento Carter “State of the Union” kalboje, kurią neseniai girdėjome, nei garsių žurnalistų rašiniuose nėra minima sovietų agresija Pabaltijo teritorijoje, nors primenami Vengrijos, Čekoslovakijos ir ypač Afganistano pavyzdžiai.

Ta pirmoji po Kaukazo aneksijos sovietinė agresija, rodos, tokia akivaizdi, taip ir lenda ant liežuvio, bet JAV prezidentas nepakėlė to politinio kozirio, kuris buvo jo naudai, jo pilnoj dispozicijoje . . .

Kyla dar klausimas: ar iš viso tas “Madridas” bus? O gal sovietai boikotuos Madridą, reikšdami savo protestą dėl olimpiados Maskvoje boikoto.

Pranešimo laiko rėmai ragina temą “Helsinkio baigiamojo akto reikšmė Lietuvos laisvės atstatymo bylai” pateikti konspektiškai.

Vienu šonu tema remiasi į 1975 metais Helsinkyje paskelbtą Europos Saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Baigiamąjį aktą, kitu šliejasi prie šiais metais lapkričio mėnesį Madride šaukiamos konferencijos, kurioje Baigiamojo akto signatarai nagrinės šio akto balansą tarpvalstybinio bendravimo bei taikos išlaikymo plotmėje.

Baigiamojo akto skyrius “b” ir to skyriaus pastraipa “i” nurodo, kad “klausimai, susiję su kai kurių aukščiau išdėstytų principų įgyvendinimu” privalo būti nagrinėjami vėlesnėse signatarų konferencijose. Taip buvo sukviesta Belgrado konferencija. Dabar laukiame Madrido. Šios konferencijos sukviečiamos remiantis Baigiamojo akto mandatu. Jos šaukiamos tikslu mažinti eventualiai tarpvalstybinių santykių įtampas, gaivinti Europos valstybių tarpusavio sugyvenimo nuotaikas, tobulinti Baigiamojo akto nuostatus. Vasltybės - milžinai ir valstybės -nykštukai čia turi lygias moralinio arbitražo roles. Kadangi trisdešimt penkių valstybių - signatarų tarpe yra du susiblokavimai — sovietinis ir nesovietinis — įtampa visad akivaizdi tarp tų dviejų blokų, ne tarp paskirų aktą pasirašiusių valstybių.

Kas yra tas dokumentas, populiariai vadinamas “Baigiamuoju aktu”? Tai neišpasakyto sunkumo kompromisų pagimdytas susitarimas. Tai yra naujoviško tipo tarpvalstybinė sutartis, nes čia visi sutarties elementai: įsipareigojimas, pasižadėjimas, gera valia. Tai principų sutartis — ir tuo šis aktas skiriasi nuo bergždžiai lauktos taikos sutarties, kurioje viskas būtų aptarta konkrečiai: valstybių sienos, derybų objektų skaičiai. Baigiamasis aktas visas tas sąvokas rodo tiktai miglotais kontūrais, bet labai aiškiai nurodo principus, elgesio būdus, pasižadėjimų ribas.

Baigiamojo akto tekstas platokas; čia daug temų nuo asmens teisių respekto iki kariuomenių dislokacijų stebėjimo detalių.

Akto tekste nurodoma, kad jis kada nors tapsiąs “Konvencijos dėl Europos taikaus ginčų sureguliavimo sistemos projektu”. Čia slypi grubus iššūkis “Tarptautinio teisingumo tribunolui Haagoje” kompetencijai. O pati trisdešimt penkių valstybių konferencija ima atrodyti Jungtinių Europos tautų forumu, Jungtinių Tautų sumažintoji versija ir Jungtinių Tautų asamblėjos varžovė Europoje. Tokioj šviesoj stovi prieš mus eventualioji Madrido konferencija. Ir šio pranešimo pavadinimo potekstei tiktų patikslinimas: “Tarptautinio forumo kalbėti Lietuvos laisvės reikalu beieškant” . . .

Ar gali būti Madrido tribūna naši Lietuvėlės laisvės atstatymo byloje?

Belgrade Lietuvos laisvės reikalų nebuvo konferencijos darbotvarkėje. Tiktai kelios tuo reikalu tirados suskambėjo JAV delegacijos pirmininko lūpose. Madridui mes ruošiamės, kaip sako Vliko rezoliucijos, rūpestingiau. JAV kongresinė rezoliucija net pataria Prezidentui įrašyti Lietuvos klausimą į konferencijos darbotvarkę. Daug jau turėjome kongresinių rezoliucijų, kurias galėtumėm pavadinti viltingomis gairėmis ant biraus smėlio — ant laiko quicksand’o, kuris įtraukia tas gaires į savo bedugnę.

Pasaulio chaosas siekia savo klaikių viršūnių. Kokia bus tarpvalstybinė padėtis lapkričio mėnesį? Kokios formos siautės karai: šalti, šilti, branduoliniai? Gal įsigalės kompromisų pilnos paliaubos ir Madrido konferencija toms nuotaikoms talkins ir tarnaus?

Kas turėtų įvykti, jeigu Madrido konferencijos darbotvarkėje figūruotų Lietuvos laisvės klausimas, ir Pabaltijo byla stotų ant konkrečių bėgių, o neplūduruotų vien kongresinių pageidavimų ūkanose. Madridas yra vienas etapų Europos taikaus ginčų reguliavimo sistemos kely. Uždavinys čia nesudėtingas: Pabaltijo aneksijos klausimą svarstyti kaip nesureguliuotą geopolitinį ginčą ir taikos būdu sureguliuoti. Baigiamojo Akto konferencijoje, aišku, ši procedūra turi būti vystoma ir saistoma Baigiamojo Akto nuostatų.

Baigiamojo akto. tekstas nuostatų dvasią išreiškia taip: dalyvaujančios valstybės laiko neliečiamomis visas viena kitos sienas, kaip ir visų valstybių Europoje sienas, ir todėl jos dabar ir ateityje vengs bet kurių pasikėsinimų į tas sienas. Paragrafas IV patikslina: dalyvaujančios valstybės gerbs kiekvienos dalyvaujančios valstybės teritorinį integralumą. Bet kuriuos ginčus Baigiamasis aktas paveda spręsti Jungtinių Tautų organizacijos įstatų 33 straipsnyje nurodytomis taikiomis priemonėmis. Tekste yra ir toks variantas: “Sienos gali keistis sutinkamai su tarptautine teise, taikiu būdu ir pagal susitarimą”.

Tokios yra sienų keitimo galimybės pagal Baigiamąjį aktą. Ir staiga tamsus sienų keitimo akcijos akligatvis: paragr. VI, pstr. 1 a, išreiškia absoliutų “nesikišimo į vidaus reikalus” principą, ir tai yra valstybinių sienų status quo dogmos preliudija. Tai ir Europos geopolitinio status quo prezervacija. Tai Baigiamojo akto pamatai. Ketinimas keisti sienas traktuojamas kaip neteisėtas kišimasis į vidaus reikalus.

Šios definicijos kategoriškumas savo laiku nustebino pasaulį. Išgąsdino mus: laisvos valstybės ir laisva valia sankcionavo grobuoniškas

sienas! 1975 metais gurpiūčio 15 dienos laidoje “National Review” mini Aleksandro Solženicino pareiškimą, skirtą Helsinkiui: “Prezidentas (Gerald Ford) skuba į Europą pasirašyti Rytų Europos išdavimą ir nusmerkti ją į amžiną vergovę”. Atsimename Fordo klounadą. Per akimirksninę audienciją Fordas patikino lietuvius, kad Lietuvos laisvės klausimas Helsinkyje “nebus išduotas”. Ta frazė pateko į press release:    “JAV-bės niekad nepripažino sovietų įvykdytos Lietuvos, Latvijos, Estijos okupacijos ir ketina taip daryti Helsinkyje!” Bet pakeliui į Helsinkį, Andrews Air Force Base aerodrome, prezidentas tokio užtikrinimo nedavė, nors tai buvo konferencijos išvakarėse, liepos 26 d. Vėliau gi pareigūnai paaiškino, kad pabaltiečius nudžiuginęs prezidento patikinimas “įsivogė” į press release “be prezidento patvirtinimo”. (Citatos iš 1975 m. rugpiūčio 15 dienos “National Review” laidos).

Fordo valstybės sekretorius Henry Kissingeris, pokalbyje su “Time” magazinu, netrukus po Helsinkio, 1975 m. spakio 27 dieną, savo būdingai plačiais sakiniais, palietė Europos sienų klausimą: “Respektuodamas valstybių sienas, Helsinkis neratifikavo nieko, kas nebuvo anksčiau sutarta Jaltoje, Potsdame ir taikos susitarimuose. Politinė Sovietų padėtis Rytų Europoje pareina nuo karinės dominacijos ir nuo buvusios prieš 1950 metų istorijos, kuri rodo, kad Sovietų Sąjunga netoleruosianti atkritimų nuo jos valdymosi formos ir kad Vakarai netrukdysią, jeigu Sovietų Sąjungai teks kariškai pasitvarkyti”. Taip sankcijonuotas “Varšuvos paktas”.

Šie valstybės sekretoriaus žodžiai, prezidento elgesio fone, ar nebuvo pasalūniškas smūgis pabaltiečiams, kurie naiviai tikėjo, kad Baigiamajame akte bus Pabaltijo sienų kliauzulė, kad Pabaltijo sienos neįeina į Jaltos - Potsdamo konferencijų nustatytą tam tikrų sienų status quo poziciją. Tad lietuvių visuomenė, nori ar nenori, buvo priversta sutikti su makabriška Solženicino definija: “Baigiamasis aktas yra akmuo ant Pabaltijo laisvės kapo”. Taip kalbėjo ir tebekalba lietuviai, politinės realybės paveikti.

Ne kitaip Baigiamojo akto esmę suprato kitataučių žurnalistai. Akto pasirašymo išvakarėse, patyrus jo formules, rašė “The Toronto Sun” (liepos 16 d.): “Amžina gėda kitiems 34 užsienio ministrams, dalyvavusiems Helsinkio konferencijoje, kad nei vienas jų neatsistojo ir nenurodė Gromyko vaidybos cinizmo”.

Baigiamojo Akto pasirašymo Helsinkyje dienomis, ten nukako pabaltiečių centrinių Amerikos ir Kanados organizacijų atstovai. Jie buvo areštuoti ir įkalinti suomių kalėjime. Tuo tarpu puošniame “Finlandijos” viešbutyje Brežnevas bučiavo labai nesukalbamą Vakarų Vokietijos kanclerį Willy Brandt ir murmėjo jam: “Mums reikalingas dokumentas, suprask, mums reikalingas dokumentas!”

Tokį dokumentą jis gavo. Tai tobulai-labirintiškas tekstas užšachuoti sovietams nenaudingą iniciatyvą.

Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis, savo pasikalbėjime su Romos žurnalu “Il Cavour”, 1975 metais pareiškė: “Būtų teisinga ir reikalinga, kad laisvų kraštų vyriausybės, dalyvaujančios Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje, pasisakytų už Lietuvos, Latvijos ir Estijos teisę į nepriklausomybės atstatymą. Kiekvienu atveju mes tikime, kad saugumo konferencija nepripažins Baltijos valstybių aneksijos ir kad tuo būdu ji nebus antrąja Miuncheno konferencija”.

“National Review” puslapiuose Solženicinas pakartojo savo makabrišką Akto definiciją: “Tas dokumentas bus dar vienas kastuvas tautų laisvei palaidoti”.

Šitaip pasaulis suprato Pabaltijo kazuso ignoravimą Baigiamojo akto tekste. Helsinkyje buvo sumontuotas mįslingas sfinksas, kurio veide nebuvo nė užuojautos vos čia pat, už Suomijos įlankos, esančioms Pabaltijo žemėms. Pabaltijo aneksija, ergo, perėjo į istoriją. Sienų status quo buvo akceptuotas. Valstybinės sienos užšaldytos, nelyginant 1422 metais užšaldyta Melno paliaubų siena, perkirtusi vientisą Lietuvą ir per 500 metų skyrusi Lietuvą į Didžiąją ir Mažąją.

Šitaip interpretavus valstybinių sienų keitimo mįslę, tos Akto pastraipos, kuriose liečiamos asmens laisvės, pasidarė disidentų, emigrantų, refiuznikų, politinių zekų iliuzijų priebėga ir atramos punktu. Tai kita ir plati Akto nagrinėjimo tema, kurios, deja, man nepavesta seminaro pranešime minėti. Tiktai ir čia tenka nurodyti, kad laisvių iliuzijos Baigiamajame akte labai ribotos. Visur, kaip judėjimo keliuose ženklai, daromi įspėjimai “negali būti kišimosi į kitos valstybės vidaus reikalus” (sk. la, par. VI).

Šitas efemeriškumas, atrodo, praregėtas užsieniuose. Štai, nesenai buvusiose vadinamose Sacharovo svarstybose Washingtone garsaus rusų poeto Esenino sūnus Aleksandras Esenin-Volpin jau pataria asmens laisvių gynybai Sovietų valstybėje naudoti kad ir kaip suktus, bet tuo tarpu parankius sovietinius baudžiamuosius ir procesualinius įstatymus. Nuo savęs gi pridursime, kad šių asmens laisvės įstatymų esmė atremta į SSSR konstituciją, kuri tos pačios konstitucijos 34, 36, 51 ir 57 paragrafus esmingai nuginkluoja, pabrėžiant, kad veikiama ir teisiama “sutinkamai su komunizmo kūrimo tikslais”.

Nenuostabu, kad lengviausiai apčiuopiamos ir pagal Aktą sprendžiamos problemos, jų parodomąja prasme, yra asmens laisvių, perskirtų šeimų, imigrantų darbo problemos, segregacijos įvairiausių formų ir tautinių getų šmėklos. Dėl to labiausiai išsikalbėta Belgrade. Su asmeniškos simpatijos aspektu JAV delegacijos vadovas prasitarė, kad JAV nepripažįsta Lietuvos okupacijos, bet simbolinėje ir santalkai būtinoje fotonuotraukoje apsikabinę stovi Gromyko ir Goldberg — “taikaus konflikto sprendimo” du gyvieji simboliai.

Belgradas neparengė Madridui Pabaltijo laisvės klausimo. Po Gerald Fordo elgesio viskas įgavo kažin kokią machiavelišką atspalvį. Goldbergo maloningas posakis apie respektą Pabaltijui nepasiekė viešumos. Fordo tekstas keistai dingo iš Baltųjų rūmų press release. “National Review” tvirtino tada, kad neleista panaudoti spaudai nė nuotraukos, kurioje prezidentas matomas pabaltiečių veikėjų ratelyje. Iš Belgrado JAV nepaveldėjo mandato Madride kalbėti apie Lietuvą. Atrodo, ir neieškota tokio mandato. O programa Madridui jau ruošiama. Šveicarijos ir Švedijos projektas — kaip taikiai baigti tarpvalstybinius disputus.

Austrija siūlo duoti laisvę, keliaujant iš Vakarų į Rytus. Norvegija pageidauja informacijų apie karinius manevrus. Portugalija prašo kodekso apie esmines darbininkų imigrantų laisves. Olandija pageidauja lengvinti kontaktus tarp valstybių. Bendroji Europos Rinka nori susitarimo daugkartinėms Vakarų - Rytų komunikacijos vizoms . . . Mažos valstybės rengiasi aktyviai dalyvauti Madrido disputų maratone. Tačiau man dar neteko patirti, kuriuo būdu JAV rengiasi dalyvauti Madride: per Kongre-so rezoliuciją, per prezidento pritarimą tai rezoliucijai, per JAV delegacijos įpareigojimą? Kaip bebūtų: Pabaltijo laisvės kazusas privalo būti įtrauktas į Madrido konferencijos darbotvarkę. Tai forumas.

Tad imame žiūrėti į Madrido konferenciją nelyginant į regionalinį Jungtinių Tautų organizacijos pakaitalą Europos reikalams. Pamiršome šauktis Atlanto Chartos išganymo, Jungtinių Tautų statuto. Beieškodami forumo, privalome tenkintis tokiu, koks pasitaiko. Gero vėjo Madride!

Keltinas mumyse dar sumanymas. Originalus. Narsus. Tai SSSR konstitucijos “par. 72 sąjūdis”. Šis paragrafas kalba apie Sąjunginės respublikos iniciatyvą išstoti iš SSSR sąstato. Helsinkiniai komitetai orientuoti į personalinę problematiką. Šie komitetai visiškai neliečia savo veikla didžiosios problemos — valstybės okupuoto Pabaltijo laisvės problemos. Gal būt šią problemą jie laiko visiška iliuzija? Par. 72 nuostatai legaliai suponuoja “sąjūdį”, kuris, kad ir kaip tuo tarpu chimeriškas, turi realų pagrindą. Gal būt toks sąjūdis gims šiandieną, o po šimto metų atneš savo vaisių? Dabar, realybės ribose, eina kova dėl asmens laisvių, dėl religijos laisvės; par. 72 provokuoja prisiminti Baigiamojo akto definiciją, kad didelės problemos sprendimas gali vykti “taikaus sureguliavimo keliu”.

Tuo tarpu už kampo Madridas, mūsų iniciatyva, Kongreso rezoliucija, prezidento laukiamas aktyvus palankumas, Delegacijos sumanumas. Kieta tos problemos vieta Madrido konferencijos darbotvarkėje. Posėdžių dramatiškumas. Spauda. Komunikatai. Ir radijo invazijos takais įsiveržimas į aneksuotąjį Pabaltijį.

Tik neišleiskime iš akių fakto, kad į Madridą veda ne meksfaltuoti greitkeliai, bet Baigiamojo akto teksto visaip suraizgyti, visaip susukti šuntakiai.

JURGIS ŠARAUSKAS:

Visų pirma leiskit man pareikšti dėkingumo žodžius už pakvietimą pakalbėti jums tokiu klausimu, kurs yra svarbus ne tik lietuviams, bet ir visoms laisvę mylinčioms tautoms. Norėčiau dar pareikšti, kad Valstybės departamentas yra patenkintas gavęs šią progą pranešti jums apie savo pasiruošimą Madrido konferencijai. Aš tikėjausi atvykęs čia pas jus galėsiąs pateikti išsamų Jungtinių Valstybių politikos paaiškinimą, bet, kaip jums žinoma, nauji pasauliniai įvykiai verčia šalies politiką peržiūrėti ir kai kuriais atžvilgiais ją naujai nubrėžti. Jungtinės Valstybės yra įsipareigojusios ruoštis Madrido konferencijai. Šios ruošos rėmuos kelių ateinančių mėnesių įvykiai gali būti nepaprastai kritiški. Tad leiskit man pabandyti duoti jums kiek galima ryškesnį vaizdą, kiek šiandien galima tai padaryti.

Man atrodo, visų pirma būtų naudinga išsiaiškinti, ką reiškia “Helsinkis”, kai apie tai kalbame. Dėmesyje turime dokumentą, kurį paprastai vadiname Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamuoju aktu. Šis Baigiamasis aktas nėra nei sutartis, nei teisiškai saistantis susitarimas. Tai yra susitarimas, kurio pagrindinė saistanti jėga yra moralinis 35 pasirašiusių valstybių poveikis; tarp pasirašiusių yra ir kelios pasaulinės pajėgos.

Baigiamasis aktas susideda iš trijų skyrių, vadinamų “krepšiais”. Pirmasis skyrius, arba pirmasis “krepšys”, susideda iš dviejų didesnių dalių. Jį sudaro dešimt pagrindinių principų, pakartojančių ilgalaikius Tarptautinės laikysenos nuostatus, tuos pačius, kurie yra įrašyti į pagrindinį Jungtinių Tautų dokumentą. Čia pateikiu trumpai dešimties pagrindinių principų pavadinimus, kurie turėtų sudaryti tų principų esmės vaizdą:

1.    Suverenumo lygybė, pagarba suverenume glūdinčioms-teisėms;

2.    Susilaikymas nuo grasinimo jėga ar pavartojimo jėgos;

3.    Valstybių sienų nepažeidžiamumas;

4.    Valstybės teritorinis integralumas;

5.    Taikus ginčų išsprendimas;

6.    Nesikišimas į vidaus reikalus;

7.    Respektavimas žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisves;

8.    Tautų lygybės teisė ir laisvo apsisprendimo teisė;

9.    Bendradarbiavimas tarp valstybių;

10. Nuoširdus (gera valia) vykdymas pagal tarptautinę teisę prisiimtų įsipareigojimų.

Antroji pirmojo ‘krepšio” dalis užgina kai kurias pasitikėjimą ugdančias priemones, siekiančias sustiprinti saugumą, pasalinant slaptumą, susijusį su karine veikla. Tomis priemonėmis yra išankstinis pranešimas apie rengiamus karinius pratimus, apsikeitimas pratimuose stebėtojais, apsikeitimas kariniais vizitais ir periodiniai, kariniai pokalbiai.

Antrasis “krepšys” liečia bendradarbiavimą ekonomikos, mokslo, technologijos ir gyvenamos aplinkos srityse. Tai apima ir dvišalę ekonominę bei prekybinę veiklą.

Trečiasis “krepšys”, “Bendradarbiavimas humanitarinėje ir kitose srityse”, siekia padidinti žmonių, idėjų ir informacijos judėjimą tarp susitariančių šalių ir tokiu būdu sumažinti užtvaras, atskyrus Europos žmones po II Pasaulinio karo. Šis “krepšys” skatina specifinę susitariančių vyriausybių veiklą žmonių kontaktų, informacijos, kultūros ir švietimo srityse. Trečiasis “krepšys” ir daug išsamesnis septintasis principas sudaro pagrindines Baigiamojo akto dalis, kurios liečia žmogaus teises. Trečiasis “krepšys” apima šeimos susijungimus ir vizitus, mišrias (valstybiniu atvžilgiu) vedybas, keliones asmeniniais ir profesiniais sumetimais, religinius kontaktus ir informaciją, laisvą informacijos, kultūrinių mainų ir švietimo sklidimą.

Helsinkio Baigiamasis aktas neturi teisinės (įstatymo) galios. Jis yra politinių intencijų pareiškimas, pasirašytas 35-kių susitariančių šalių vadovų. Dešimtasis principas įpareigoja signatarus vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę. Jame yra specifinis pažadas, kad susitarusios šalys vykdys Baigiamojo akto nuostatus ir kad to vykdymo pažanga bus peržiūrima reguliariai, štai kodėl turėsime Madrido konferenciją.

Vieniems Baigiamasis aktas sukėlė didelius lūkesčius. Jis žadėjo pašalinti užtvaras, padalinusias Europą po II Pasaulinio karo. Jis teikė naujo respekto žmogaus teisėms ir naujo tarptautinio bendradarbiavimo viltį. Kiti gi kaltino, kad Baigiamasis aktas patvirtino pokario sienas Europoje, kaip pageidavo Rytai, Vakarams nelaimėjus jokios kompensacijos.

Dabar, po ketvertų metų patirties, galima sakyti, kad nei vieni, nei kiti nepasirodė teisūs. Helsinkio konferencija tuojau nepakeitė kiek išsamiau kai kurių valstybių vykdomos priespaudos. Ji taip pat neatvedė į visuotinį vykdymą Baigiamajame akte įtrauktų principų. Ji nepakeitė pasaulio, bet ji padarė pradžią.

Nuostatų įgyvendinimo rezultatai nevienodi: būta padrąsinančios pažangos kai kuriose srityse, bet būta ir rimtų nesėkmių. Gal labiausiai drąsinanti sritis yra šeimų sujungimas ir žmonių kontaktai; čia keli kraštai padarė pažangos, leisdami šeimoms susijungti ir praplėsdami turistines keliones. Sovietų valdžia ir toliau leido žydams emigruoti rekordiniu skaičiumi. Rytų Vokietija paskelbė amnestiją ryšium su jos 30 metų sukaktimi ir išleido daug politinių kalinių iš kalėjimų. Vengrija priėmė naują baudžiamąjį kodeksą, kiek sumažinusį nusikaltimų apimtį ir leidžiantį daugiau lankstumo, skiriant ir sušvelninant bausmes už kai kuriuos nusižengimus. Gyvenamos aplinkos reikalu susitarusios šalys pasirašė konvenciją dėl ilgalaikio oro taršos tarpvalstybinio tvarkymo.

Iš antros pusės, Čekoslovakijoje vyko teismai ir įkalinimai sąjūdžio “Charta-77” narių, kurių nusikaltimas buvo jų reikalavimas, kad šalies vyriausybė laikytųsi savo įstatymų ir įsipareigojimų žmogaus teisių atžvilgiu. Rytų Vokietija dar labiau suvaržė kontaktus su užsieniečiais, ypač žurnalistais. Girdėjote, kad Maskvoje tarptautinėje knygų mugėje buvo uždraustos kai kurios knygos. Nemanau, kad man reikėtų pasakoti jums apie sąlygas, kuriomis Bažnyčia, ypač Lietuvoj, turi gyventi.

Tad koks yra bendras vaizdas, mums beartėjant prie Madrido konferencijos? Mes žiūrime į Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją kaip mums vertingą keliais atžvilgiais. Ji nustatė standartą, pagal kurį sprendžiama apie visas Europos valstybes. Dėl jos dabar Rytų Europos vyriausybėms yra sunkiau pateisinti žmogaus teisių pažeidimus. Ji gal net privertė jas sušvelninti savo elgseną mažesnės svarbos atvejais. Jau pati aplinkybė, kad žmogaus teisių standartai yra įtraukti į pasirašytą dokumentą, atveria mums galimybę dorotis su tais klausimais, kai susiduriame su Rytų kraštų vyriausybėmis specifiniais reikalais. Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija taip pat sudarė skėtį, po kuriuo mes ir Vakarų europiečiai praplėtė dvišalius kontaktus su Rytų Eupopos kraštais. Ji taip pat buvo įnašas geriau suvokti Vakarų bendruomenės interesus, pagrįstus demokratinėmis vertybėmis. O tai savo ruožtu puoselėja Vakarų vieningumą.

Sovietai supranta, kad Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje jie paprastai būna gynybinėje padėtyje. Laimėję pagal savo pažiūras pokario sienų pripažinimą Baigiamajame akte, sovietai vis dėlto nepajėgė sumenkinti Jungtinių Valstybių įtakos Vakarų Europoje. Nepasisekė jiems ir savąją įtaką padidinti. Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija neatnešė jiems naudos. Iš tikrųjų jie norėtų iš jos pasitraukti, tačiau tai padaryti būtų nepaprastai sunku. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija yra pagaliau Brežnevo iniciatyvos padarinys, todėl jiems būtų sunku to atsižadėti. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija yra aktuali ir, būdama gyvo vyksmo dalis, pagelbsti sau susidaryti patikimumą Europos tautų bendruomenėje. Tai nereiškia, kad Sovietų Sąjunga yra neatšaukiamai susieta su Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija, nepaisant kaip ji taptų Maskvai žalinga tarptautiniu ir jų vidaus politikos atžvilgiais. Tai tik reiškia, kad sovietams verčiau pasilikti joje ir paversti ją tarnaujančia jų interesams. Kaip ir praeityje, sovietai gal vėl bandys nukreipti kitų signatarų dėmesį nuo žmogaus teisių, piršdami ekonominio bendradarbiavimo ir saugumo sritis. Madride Sovietų Sąjunga tykos kiekvieną progą išnaudoti teigimui, kad Jungtinių Valstybių žmogaus teisių politika sudaro pavojų reikšmingai pažangai kitose Baigiamojo akto srityse.

Turint dėmesyje ilgalaikį siekimą sustiprinti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos procesą, mūsų artimiausi tikslai Madrido konferencijoje būtų tokie:

a.    Skatinti reikšmingą pažangą žmogaus teisių srityje rytų Europos kraštuose dar prieš Madrido konferenciją, jos metu ir jai pasibaigus;

b.    Užsitikrinti, kad Baigiamojo akto nuostatų, ypač humanistinėje srityje, vykdymas būtų išsamiai peržiūrimas;

c.    Skatinti ir remti Jungtinių Valstybių saugumo ir ekonominius tikslus;

d.    Išlaikyti pusiausvyrą tarp visų Baigiamojo akto “krepšių”, išvengiant vieno klausimo (pavyzdžiui, saugumo) pirmavimo;

e.    Pasirūpinti, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos pažanga būtų peržiūrima ir trečiame pohelsinkiniame susitikime, taigi ir po Madrido konferencijos.

Norėdami pasiekti šių tikslų, mes turėsime glaudžiai dirbti ir su savo sąjungininkais ir su neprisijungusiais kraštais. Vakarų europiečiai yra labai susirūpinę žmogaus teisėmis. Tačiau jiems žmogaus teisės atrodo ilgalaikis tikslas, kurio siektina Madride, atitinkamai derinant jį su artimesniais uždaviniais, tarp kurių yra ekonominio bendradarbiavimo sustiprinimas. Kaip galite suvokti, jų interesas saugumo srityje yra ypač nuoširdus. Iš tikrųjų, mažesnės valstybės ir neprisijungę kraštai žvelgia į Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją kaip į priemonę duoti jiems prasmingą vaidmenį Europos saugume pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo.

Mūsų uždavinys yra pasiekti visišką sutarimą dėl peržiūros, kuri apimtų vykdymą ir realistinius žmogaus teisių žygius, išlaikant pusiausvyrą tarp visų tikslų, siektinų prieš Madrido konferenciją, jos metu ir jai pasibaigus.

Jungtinių Valstybių delegacijos vadovas dar nepaskirtas, nors jau vyksta pasitarimai su pirmaujančiais kandidatais. Delegacijos vadovas turės svarbios įtakos parenkant delegatus.

Artimiausiu metu Valstybės departamentas ruošiasi susitikti su etninėmis, religinėmis ir žmogaus teisių grupėmis, norėdamas susipažinti su jų pažiūromis ir idėjomis.

Mes einame į priekį, nes tikime, kad Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija iš esmės yra geras dalykas. Tokia padėtis yra šiandien, bet gali įvykti netikėtumų. Dabartinė besikeičianti ir dar galinti pasikeisti padėtis gali pakeisti ar sutrukdyti mūsų planus. Žinau, mes galime daryti įvairius spėliojimus — sovietai gali nusileisti Afganistane, arba jie gali padidinti savo veiksmus ir eiti pirmyn. Daug išmintingų galvų bando išaiškinti, kas atsitiko ir kas dar gali įvykti ateityje. Spėliojimų netrūksta.

Aš noriu pridėti kelias asmenines pastabas. Mano nuomone, sovietai apsiskaičiavo, užpuldami Afganistaną. Aš nemanau, kad jie tikėjosi stipraus reagavimo iš Jungtinių Valstybių, Vakarų Europos, kai kurių Rytų Europos kraštų. Nesitikėjo jie ir milžiniškos daugumos pasmerkimo Jungtinėse Tautose, ir jau tikrai nelaukė olimpiados boikotavimo. Taip, jų veiksmai atitinka jų ilgalaikę pasaulio dominavimo strategiją, tačiau aš manau, kad pasirinkimas dabartinio laiko agresijai buvo jų klaida. Jie gali pasilikti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos dalimi, norėdami susirasti kokį tarptautinį forumą savo pozicijai paaiškinti.

Bent iki šiol nesame gavę jokių signalų, ką sovietai ketina daryti Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos atžvilgiu. Iš mūsų pusės, bent iki šio momento, nėra jokių abejonių — mes ruošiamės eiti į priekį.