RYŠIAI SU LIETUVOS LIETUVIAIS

Stud. Gintaras Grušas

Ašaros. Iš visų pusių džiaugsmo ašaros riedėjo, gėles dėjo man į rankas, apsupo juostomis, kuriose jausti žodžiai “Sveiki atvykę!” Po trijų savaičių, praleistų klajojant po Europos žemyną, pagaliau lyg sapne priartėjo tas momentas ir ta vieta . . . Bet ne — iš tikro stovėjau savo tėvų žemėje. Nežinau, iš oro, iš žemės, ar gal iš ligi šiol nematytų giminių pasisėmiau tokį savotišką namiškio jausmą. “Aš čia tikrai priklausau”, galvojau pirmomis savo sapno valandomis. Bet tas jausmas nedingo. Lipant į Gedimino kalną, besiklausant gatvėse lietuviškos kalbos aidėjimo, lankant bažnyčias ir savo senelių kapus, merkiant ranką į Nemuną, visaip augo tas nepaprastas lietuviškas jausmas. Po penkių dienų jau laikas išvažiuoti, bet taip nesinori. Rodos tik atvažiavau, tik paragavau, o trokštu dar daugiau. Daugiau to bendravimo: pasivaikščioti su tais, kuriuos pirmą kartą matau ir gal daugiau nebematysiu. Žmonės ir vietovės, apie kurias skaičiau, mokiausi ir klausiausi tėvų pasakojimų. Bet dabar jie yra mano. Jie tikrai mano — mano širdyje, mano sieloje. Ir mano tas sapnas, ta migla niekada nedings, su manim visada pasiliks.

Grįžus namo, labai nudžiugau, pamatęs, kad Jaunimo kongreso nutarimuose buvo skyrelis “Ryšiai su tauta”. Prieš šią vasarą Lietuva buvo tokia magiška bei mistiška šalis, apie kurią buvau skaitęs ir girdėjęs. Ji dar vis man pasilieka magiška ir mistiška, bet palietusi mane kitokia magika, kitokia mistika. Tas ryšys su tauta man pasidaręs daug svarbesnis ir daug geriau suprantamas. Priežastys labai gerai apibūdintos IV Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongreso nutarimuose: “Asmeniški jaunimo ryšiai yra svarbūs išeivijos lietuviams, nes jie tobulina lietuvių kalbą ir sustiprina lietuvišką identitetą, sudaro sąlygas artimiau susipažinti su asmenimis, gyvenančiais sovietinėje santvarkoje, tuo įprasmindami priespaudos ir rezistencijos sąvokas užsienio lietuvių jaunimui”. Taip pat kultūrinės srities skyriuje įrašyta: “Išeivijos lietuviams šie ryšiai yra būtini lietuviškos kultūros išlaikymui, praturtinimui bei atnaujinimui ir padeda pažinti dabartinės Lietuvos sąlygas ir padėtį. Išeivijai, pažinus Lietuvoje kuriamą kultūrą, būtų įmanoma sąmoningiau užpildyti Lietuvoje esančias kultūrines spragas”. Tokios aiškiai nustatytos gairės tiksliai nurodo siektiną kryptį, o ypač jaunimui, kuriam be šitokių dialogų Lietuva pasiliks tik tolima, mistiška tėvų žemė.

Tą ryšį galima palaikyti įvairiais būdais, kurių tarpe pats svarbiausias yra krašto aplankymas. Besiruošiant šitokiai kelionei, yra būtina pilnai pažinti būklę dabartinėje Lietuvoje ir būti pasiruošusiam įvairiems netikėtumams.

Pirma, reikia skaityti informacines knygas. Tokių knygų yra labai daug, ne tik lietuvių, bet ir anglų kalboj. Turbūt daugiausiai išgarsėjusi yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Pogrindinės spaudos tarpe yra ir dar daugiau įdomių leidinių, kaip Alma Mater (Vilniaus universiteto studentų pogrindinis leidinys), Aušra ir kiti. Ir anglų kalboje esama daug literatūros apie pačią Sovietiją, sovietinę sistemą ir gyvenimą pavergtuose kraštuose. Buvusio Washington Post Maskvos korespondento Hedrick Smith knyga The Russians nepaprastai gerai apžvelgia sovietinio piliečio gyvenimą ir valdžios rolę tame jo gyvenime. Kita knyga, KGB, parašyta John Barron, labai gerai supažindina su KGB organizacija ir jos veikimo būdais. Lietuviškai problematikai okupuotoje Lietuvoje pažinti labiausiai rekomenduotina šiuo metu žymiausio lietuvio sovietologo prof. dr. V. S. Vardžio anglų kalba knyga The Catholic Church, Dissent and Nationality in Soviet Lithuania. Šitokių knygų perskaitymas — tai kelionei į Lietuvą pasiruošimo pradžia.

Privatūs pokalbiai su okupuotoje Lietuvoje gyvenusiais ir su ten apsilankiusiais žmonėmis irgi gali duoti nepaprastai daug naudos. Po tokių pokalbių mes geriau suprasime konkrečias ten gyvenančiųjų sąlygas, jų norus ir pageidavimus. Prieš vykstant, taip pat svarbu užmegsti tampresnį ryšį laiškais su savo giminėmis Lietuvoje. Tuo būdu įvyksta ne tik susipažinimas, bet ir suartėjimas. Nuvykus, lengviau juos pažinti, sklandžiau vystosi pokalbiai, daugiau ko galima patiems sužinoti ir jiems papasakoti.

Reikia būti pasiruošusiam atsakyti į klausimus, pav.: “Ar tikrai Amerikoje negrai visai neturi teisių?”, “Ar tikrai visur yra ilgos bedarbių eilės?”, “Ar tikrai pas jus aukštųjų mokyklų kaina nepaprastai aukšta, kad tik turtuoliai gali lankyti universitetus?” Kitokiem klausimam reikia dar daugiau pasiruošimo politinėje srityje (tai yra ją pažinti ne tik Amerikos, bet ir pasauliniu mastu). Taip pat reikia būti pasiruošus ginti anti-komunistinę galvoseną, nes gali tekti diskutuoti Amerikos ir Sovietų Sąjungos sistemų temas. Be to, reikia būti pasiruošusiam pasakoti apie išeivijos lietuvių veiklą, kuri ten gyvenančiuosius ne tik labai domina, bet ir nustebina.

Ten esant, yra svarbu sumegzti artimus ryšius su savo giminėmis, su savo srities mokslininkais bei kitais tave dominančiais asmenimis. Grįžus, negalime pamiršti šių ryšių; su tais žmonėmis kontaktą bei bendravimą reikia tęsti. Mes šitokiu būdu sudarome stiprų, ilgai išliekantį ryšį ir jo pagalba bręstame tautiškai.

Iš antros pusės, šitoks būdas tautiškai bręsti nėra visiems priimtinas. Yra nemaža žmonių, kurie galvoja, kad artimas ryšys su sovietinama Lietuva yra tik parėmimas komunistų propagandinių tikslų. Jie argumentuoja tuo, kad viena iš didžiausių propagandos organizacijų Sovietų Sąjungoje yra Intouristas, sovietų turizmo skyrius, per kurį visi keleiviai turi vykti. Yra lengvai matoma, kiek komunistams padeda mūsų apsilankymas ekonominėje bei politinėje srityse. Net Vilniaus radijas, paneigdamas Jaunimo kongreso nutarimus, kuriuose minimas Lietuvos bei jos piliečių pavergimas, skatina visą lietuvišką išeivijos jaunimą aktyviai palaikyti ryšius su Lietuvos jaunimu. Tai ar mes, lankydami Lietuvą, tikrai nepadedam sovietinei valdžiai daugiau negu laimim tautiškumo išlaikymo darbe? Kad to neįvyktų, kad mes laimėtume, mūsų ryšiai turi būti su asmenimis, su giminėmis, su pavergtaisiais, o ne su valdžia.

Kitų nuomone, ten nuvažiavusius komunistai užverbuoja. Pavojų gali būti tik tiem, kurie nuvažiuoja nepasiruošę. Gerai išprusęs lietuvis žino, kas ten jo laukia, ir yra pasiruošęs tam pasipriešinti.

Kaip žinome, lietuvybės išlaikymas yra vienas iš pagrindinių išeivijos tikslų. To atsiekti, mums reikia pirmiausiai pažinti savo tėvų žemę, jos istoriją, kultūrą, ir tik tada užmegsti su ja artimą ryšį. Šitas ryšys mus padarys stipresniais tautos nariais ir ves mus į siekiamą tikslą. Pastangos ir pasiruošimas turi kilti iš individo ir eiti per privačius kanalus. Organizacijos išeivijoje turėtų šiuos kontaktus skatinti ir jauną žmogų tai misijai ruošti.

Jaunimas, suėjęs į artimą ryšį su savo tauta, yra ne tik tautiškai, bet ir politiškai sąmoningesnis ir savo darbuose gali daugiau atsiekti. Baigdamas, noriu pacituoti iš IV PLJ kongreso viešo laiško Lietuvos jaunimui: “Su Lietuva ir su jumis mus jungia nenutraukiamas ryšys. Stengsimės, kad jis augtų ir stiprėtų, padėdamas mums išlikti lietuviais. Kartu su jumis žvelgiame į šviesią tėvynės ateitį ir laukiame tos dienos, kada galėsime visi susirinkti laisvosios Lietuvos žemėje”.