Partizanai: Istorija ir dabartis

ŽVĖRIS LIEKA ŽVĖRIMI, IR AŠARAS LIEDAMAS

ADOLFAS DAMUŠIS

1970 metais “Minties” leidykla Vilniuje išleido A. Rakūno parašytą 192 puslapių knygą “Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją”. Knygoje yra šie skyriai: 1. Įžanga, 2. Nelygios jėgos nepalaužė kovinės dvasios, 3. Lietuvos liaudis kilo į ginkluotą kovą, 4. Įžūlus fašistų melas nenustelbė teisybės, 5. Kova prieš grobuonišką okupacinę politiką, 6. Išsivadavimo kovose ir 7. Pabaiga.

Knygos autorius Algirdas Rakū-nas, gim. 1926 Kaune, komunistas, nuo 1952 TSKP narys, Vilniaus Pedagoginį institutą baigė 1953 ir už kažkokius nuopelnus tais pačiais metais padaromas istorijos fakulteto dekanu, o nuo sekančių metų skiriamas Vilniaus Pedagoginio instituto direktoriaus pavaduotoju. 1969 Rakūnui jau suteikiamas docento laipsnis, nors iki to laiko dar nebuvo išleidęs net paprasčiausio propagandinio pamfleto. “Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją” pirmoji (ir iki šiol, rodos, vienintelė) jo parašyta knyga išėjo 1970. Kaip propagandinis leidinys, ta jo knyga pardavinėjama pigiai — po 55 kapeikas.

Perskaičius tą knygą, pažeistas tiesos jausmas reikalaute reikalauja joje skelbiamą propagandinį melą demaskuoti. Neverta leisti ateičiai palikti komunistiniu melu užnuodytus istorinius šaltinius.

“Tarybinis” šaltinių naudojimas

Autorius pilnai kovos prieš hitlerinę okupaciją išnagrinėti ir nesiangažavo. Įžangoje jis daro siūlymą, kad tam reiktų išsamios kolektyvinės studijos. Su tuo reikia sutikti, nes tokiam darbui reikia objektyvių istorikų studijos, parašytos be okupanto teroro baimės ar jam pataikavimo polinkių. Tokiai studijai yra labai daug objektyvių duomenų ir medžiagos, kurios A. Rakūnas savo knygoje nenaudoja. Jis šių būtinų objektyvumui išlaikyti sąlygų šiuo metu tikrai neturėjo.

Knygoje labai gausiai nurodyti panaudoti šaltiniai, viso per 600. Šalia skaitlingų rusų ir okupuotos Lietuvos autorių šaltinių čia paminimi taip pat keli patrijotinės lietuvių antinacinės rezistencijos leidiniai. Pogrindinis lietuviškosios rezistencijos laikraštis “J Laisvę” minimas net septynis kartus: 1941 birželio 25, 26 ir liepos 17 numerius (pusl. 12, 55), 1943 birželio 12 ir rugsėjo 17 numerius (pusl. 121, 155) ir 1944 kovo 17 numerį (pusl. 155). Po to seka Sūduvio knyga “Vienų vieni”, Brooklyn, N. Y. 1964. Iš jos cituojami 10, 11 ir 103 puslapiai (pusl. 21, 22 ir 33). Lietuvių enciklopedijos, Boston, Mass., XVI tomas pagerbtas ilga ištrauka iš 26 - 27 p. V. Daugirdaitės - Sruogienės Lietuvos istorija, Chicago, Ill. (Terros leidinys) cituojama 21-me puslapyje. Po vieną citatą pateikiama iš pogrindinės “Nepriklausomos Lietuvos” (pusi. 167) ir iš leidinio “Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai, nutarimai ir potvarkiai” (pusi. 99).

Pagal savo pavadinimą Rakūno knyga turėtų vaizduoti kovą prieš hitlerinę Lietuvos okupaciją. Bet joje kartu suplaktos pastangos atsiskaityti su nepakenčiamu, 1941 metų lietuvių tautos sukilimą prieš sovietų okupaciją suorganizavusiu ir įvykdžiusiu Lietuvių Aktyvistų Frontu. Be to, visur ryškiai prasikiša pastangos visais būdais diskredituoti lietuviškąją antinacinę rezistenciją. Iš tikro ši rezistencija buvo pati pagrindinė, kovojusi už lietuvių tautos, o ne už nacinių ar sovietinių okupantų interesus, su kuria savo efektyvumu komunistinis pogrindis nė iš tolo negalėjo lygintis.

Siekdamas įrodyti tai, ko nebuvo, arba buvusius faktus pakeisti ir pajungti savo tikslams, autorius tampa neobjektyvus propagandistas. Tą savo tendencingumą jis bando nuslėpti gausiomis bibliografinėmis išnašomis ir šaltinių nurodymais. Tai yra tradicinis sovietinės istoriografijos metodas, kurį pasisavino ir tarybiniai Lietuvos pareigūnai, — “istorinėse studijose” išnašomis, citatomis, šaltinių nurodymais tikrųjų įvykių prasmę iškreipti ir savo sukurtų melų pagalba paversti juos “savomis tiesomis”.

Antinacinės rezistencijos laimėjimai priskiriami desantininkams

Būtų visai natūralu ir suprantama, jei A. Rakūnas savo knygoje objektyviai būtų pristatęs lietuvių komunistų pasipriešinimą “hitlerinei Lietuvos okupacijai”. Tačiau jis viską jaukia, gausiai surinktus didesnius ir mažesnius įvykius maišo, vienus faktus mažina, antrus — nenatūraliai didina, kol juos paverčia savomis, tarybinėmis “tiesomis”. Ir taip jo bandoma nuslėpti pagieža akivaizdžiai prasimuša pro kad ir labai liberaliai interpretuojamą objektyvumą.

Tas neobjektyvumas nupigina knygos vertę ir aptemdo pateiktų faktų tikrąją prasmę. Juk sąžiningai pristatyti faktai, gal daug kam ir galėtų nepatikti, bet vis tiek būtų priimti kaip faktiški įvykiai. Tačiau ir tų “savų faktų” autoriui neužtenka. Todėl jis, norėdamas padidinti efektą, daugelį lietuvių antinacinės rezistencijos laimėjimų priskiria komunistiniams desantininkams arba išskirtinai kairiojo nusistatymo lietuviams. Tie nuopelnai kruopščiai išskaičiuoti. Bet jei tų asmenų būtų atsiklausta, dauguma jų tikrai nesisavintų tų jiems Rakū-no priskiriamų “nuopelnų”.

Penkiasdešimtame knygos puslapyje yra pateikiama komunistinių desantininkų ir partizanų Lietuvoje darbų suvestinė:

. . . 1944 metais išvadavimo išvakarėse respublikoje (t. y. Lietuvoje — A. D.) kovojo 67 stiprūs partizanų būriai . . . Lietuvos partizanai per visą hitlerinės okupacijos laikotarpį padarė didelę žalą okupantams. Jie nuleido nuo bėgių 577 priešo eša-lonus, išvedė iš rikiuotės 377 garvežius ir apie 3000 vagonų, nušovė daugiau kaip 14000 vokiečių kareivių, karininkų, policininkų bei jų pagelbininkų ir padarė daug kitų nuostolių priešui.

... Už pasižymėjimus kovoje prieš okupantus 1800 Lietuvos partizanų ir pogrindininkų apdovanota ordinais ir medaliais. Septyniems iš jų suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio medalis.

Pagal ordinų ir medalių skaičių komunistinių desantininkų įtaka nacinės okupacijos metu turėjo būti labiau jaučiama. Bet ji buvo neveiksminga ir neturėjo bent kiek nuoširdesnio ryšio su Lietuvos žmonėmis, autoriaus žodžiais, liaudimi.

Tokius popierinius didvyrius daug įtikimiau negu Rakūnas pavaizduoja sovietinis rašytojas Vytautas Bubnys “Arberone”:

Pradžioje kalbėjo draugas Leimonas. Prie švarko jis dabar buvo prisikabinęs ordiną ir trejetą medalių ir pasakojo, kad jų partizanų būrio sąskaitoje— aštuoni nuo bėgių nuversti priešo eša-lonai, trys susprogdinti ginklų sandėliai, daug nukautų vokiečių ir policininkų.

To paties būrio partizanas draugas Gulbinas tuos žygdarbius ryškina:

Jau girdėjote, kad mūsų būrys sprogdino priešo traukinius. Tai buvo be galo pavojinga . . . Prišliauži prie bėgių, užminuoji. Pylimu vaikšto vokiečių sargybinis, o tu lauki. Sukaukia traukinys, artėja . . .

Gi žmona ir sūnus, kurie žinojo tikrąją padėtį, klausydamiesi “didvyrio” pasakojimų, darėsi tokias išvadas:

Tėvas, matyt, tikėjo viskuo, ką pasakojo. Matyt, buvo įsikalbėjęs. Jeigu galima įsikalbėti ligą, tai kodėl negalima pasakyti sau — tu didvyris! — ir tuo tikėti?

Sunku pasakyti, ar A. Rakūnas, mūsų aptariamos knygos autorius, savo pasakojimais tiki, ar ne. Bet jis labai nori, kad skaitytojas patikėtų. Tačiau tarp autoriaus peršamos “sovietinės tiesos” pasitaiko ir tikrų faktų, rodančių ano meto tikrovę. Pav., 42 pusl. teisingai skundžiamasi, kad rusų Lietuvon nuleistų desantininkų daug žūdavo. Todėl juos liovėsi nuleidinėti Lietuvon, bet nuleisdavo sovietinio teroro labiau išgąsdintoje Baltgudijoje ir iš čia grupelėmis siųsdavo per sieną į Lietuvą. Lietuvos žmonėms desantininkai buvo nemieli svečiai, nes jie atstovavo rusų komunistų okupacijai, kurios jie taip pat nekentė kaip ir vokiečių nacių.

Savo spaudai platinti komunistiniai desantininkai organizuoto tinklo neturėjo, kai tuo tarpu lietuviškos rezistencijos leidiniai reguliariai pasiekdavo visas Lietuvos vietoves ir visus gyventojų sluoksnius. Savo pagrindinę literatūrą komunistai kartais vienur kitur išmėtydavo (pusl. 57 - 58) ar paprašydavo išplatinti kelyje pripuolamai sutiktą ūkininką (pusl. 53).

Komunistinę spaudą, kurią jie dabar giriasi leidę dideliais tiražais, desantininkai dažniausia nedideliais kiekiais atsigabendavo iš Rusijos; Lietuvoje jos plačiau paskleisti nei pajėgė, nei pagaliau ir nesirūpino. Žinojo, kad žmonės vis tiek ja nepatikės. Jiems rūpėjo tik sudaryti įspūdį, kad tokia spauda yra.

Iš vis komunistinių desantininkų veiksmai pagrindinai buvo kreipiami ta linkme, kad išprovokuotų nacių kerštą prieš nekaltus Lietuvos žmones. Ir Pirčupio žudynės yra tų dviejų kovojančių lietuvių tautos nedraugų provokacijų išdava.

Sovietinės interpretacijos detalė

Visai kitų tikslų ir kito pobūdžio buvo lietuviškoji antinacinė rezistencija. Jos pavaizdavimui paimkime vieną ištrauką iš A. Rakūnos knygos 55 psl. Čia jis cituoja dr. Juozo Ambrazevičiaus, Laikinosios Vyriausybės ministerio pirmininko, žodžius. Išnašoje Rakūnas nurodo, kad ta citata paimta iš “Į Laisvę” 1941 birželio 25 numerio, taigi netrukus po sukilimo. Ji taip skamba:

Ir ne tarpusavio klasių kova mums reikalinga. Mes esame permaža tauta, kad galėtume vieni kitus tarpusavio kovoje naikinti. Tegu tokią prabangų ir išsigimimų leidžia sau šimtamilijoninės valstybės, o mums brangus kiekvienas doras lietuvis be luomo ir pažiūrų skirtumo.

Tokią sveiką ir brandžią Laikinosios Vyriausybės pažiūrą ir pastangas pozityviai orientuoti lietuvių tautą sovietinis istoriografas A. Rakūnas tame pačiame puslapyje palydi tokiu apibūdinimu:

. . . Ypač pavojinga ir klastinga buvo buržuazinių nacionalistų propaganda, kuri dangstėsi nacionaliniais lozungais ir tendencingai kurstė neapykantą rusų ir kitoms tarybinėms tautoms . . .

Tikrąją rezistenciją vykdė lietuviai

Nagrinėdami patį ilgiausią knygos skirsnį “Kova prieš grobikišką okupantų politiką”, lengvai pastebėtume, kad autorius savi-nasi visus pagrindinius lietuviškosios patriotinės antinacinės rezistencijos atsiekimus.

Per visą nacių okupacijos laiką lietuviškoji rezistencija nuo 1941 intensyviai skatino nevykti darbams į Vokietiją, demaskavo vokiečių kolonizacijos planus, kėlė daromas skriaudas Lietuvos valstiečiams, orientavo visą visuomenę — darbininkus, ūkininkus, inteligentus — sulaikyti jaunuomenę savajame krašte, nesijungti į okupanto tarnybą, nevykti į mobilizacijos punktus. Antinacinė rezistencija, susirišusi su lietuviais gydytojais sutarė, kad sveikatos patikrinimuose kuo daugiau jaunuolių rastų netinkamų karinei tarnybai. Ir reikia pripažinti, kad gydytojai labai vykusiai įvykdė tą uždavinį.

Ūkininkai buvo įtaigojami, kad duotų tik minimalinį kiekį duoklių, ir tiktai tada, kai reikia išvengti nacių teroro.

Šiems teigimams paremti žvilgterėkime į 1943 metų “Į Laisvę”, pogrindinį lietuviškosios antinacinės rezistencijos laikraštį, kuris per gerai organizuotą platinimo tinklą plačiai pasiekdavo visą tautą.

V. 5 d. nr. 8 praneša apie Kaune ir Vilniuje Gestapo įvykdytus naujus spaustuvių darbininkų areštus. Tuo būdu naciai mėgino išaiškinti ir sunaikinti lietuviškosios antinacinės rezistencijos pogrindžio spaudos židinius.

V. 21 d. nr. 9 praneša apie Kazio Baubos mirtį Sutthofo koncentracijos stovykloje. Bauba buvo veikęs antinaciniame pogrindyje ir paruošęs vokiečių civilinei valdžiai memorandumą, dėl kurio 1941 metų sukilimo vadas, pirmasis pasirašęs tą memorandumą, Leonas Prapuolenis buvo ištremtas į Dachau koncentracijos lagerį. Tame pačiame numeryje demaskuojami naciams parsidavę pataikūnai.

Tų pačių metų “Į Laisvę” nr. 12 rašoma:

. . . saugodami žmones nepriklausomai Lietuvai, atmetame ir antrąją 1912 - 1918 ir 1925 metais gimusiųjų mobilizaciją . . . turime atlaikyti ir antrąjį civilverwaltungo smūgį.

Pirmąją mobilizaciją jaunimas garbingai atlaikė— į Rytus vokiečiams tepavyko išsiųsti viso apie 2500 vyrų arba vos 4 - 5% tais metais gimusiųjų . . .

VIII. l d. nr. 14 - 15 pasisakoma prieš darbo tarnybą Vokietijoje. To paties numerio vedamajame sakoma: . . . lietuviai nei už nacionalsocializmą, nei už bolševizmą, bet pasirenka tretįjį — Lietuvos kelią ir daro tai, kas būtų naudingiausia Lietuvai.

Šiame numeryje informuojama, kad “Į Laisvę” ir “Laisvės Kovotojas” sutartinai išleido specialų atsišaukimą vokiečių valdžios sukviestiems apskričių viršininkams bei Tarybos nariams. Atsišaukimas primena jiems jų “tautines pareigas ir atsakingumą vokiečių reikalavimų atveju”. Tai buvo regimas ženklas, kad gyvosios tautos antinacinės rezistencijos jėgos buvo budrios.

IX. 7 d. nr. 18 - 19 skelbiama, kaip rudieji bolševikai (turima galvoje nacius — Ad. D.) siaučia Vadoklių, Ramygalos, Krekenavos srityse. Žinių apie nacių ir repatriantų siautėjimus yra visuose “Į Laisvę” numeriuose, ypač 1942 - 43 metais.

X. 30 d. nr. 21 rašoma, kad Vokietija pasiskelbusi kaip teisėta sovietų įvykdytos Lietuvos žemės ūkio nacionalizacijos įpėdinė. Ir Laikinosios Vyriausybės grąžintas ūkininkams žemes ji vėl atimanti ir perimanti okupacinės vokiečių valdžios žinion.

Taigi, ir vadinamas “vyresnysis brolis” — bolševikas, ir “Herren Volk” atstovas — nacis siekė vieno tikslo — būti ponais ir Lietuvos ūkininką paversti bežemiu vergu - baudžiauninku.

XII. 18 d. nr. 23 vedamajame aiškiai pasisakoma, kad lietuviai nėra nei anglofilai, nei germanofilai, nei rusofilai. Jie yra lietuviai ir nori savarankiškai tvarkytis taip kaip naudingiausia Lietuvos žmonėms.

Bolševikai, rašoma vedamajame, esą didžiausi lietuvių priešai. Jie siekią panaikinti Lietuvos valstybę, sugriauti kultūrą ir pačią tautą likviduoti biologiškai. Naciai, išviję bolševikus, buvę bepradedą laimėti simpatijas, bet dėl savanaudiško turto plėšimo nustatę žmones prieš save. Vakariečiai, paskelbę Atlanto chartą, sužadinę viltis.

Tad vien 1943 metų “Į Laisvę” kelių numerių apžvalga ryškiai rodo, kaip lietuviškoji antinacinė rezistencija nesvyruodama siekė išlaikyti lietuvių tautoje laisvės viltis, sulaikyti lietuvius nuo pataikavimo okupantams, išugdyti savarankiškumo troškimą ir tautinę savigarbą.

A. Rakūnas savo knygoje lietuvių antinacinę rezistenciją vaizduoja melagingai, nors jos kryptis sąžiningam istorikui jokių abejonių sukelti negalėtų. Lietuvių Aktyvistų Frontas knygoje vadinamas penktąja hitlerininkų kolona (pusl. 14), LAF gaujomis (pusl. 14 ir 145), šuneliais (pusl. 43), fašistais ir t.t. Tuo tarpu nacių pataikūnai ir patys naciai lietuvius aktyvistus vadino amerikiečių ir britų draugais. Tuo būdu aiškiai matyti, kad abu okupantai, vokiečiai ir rusai, ir jų pataikūnai lygiai nekentė gyvųjų už Lietuvos laisvę kovojusių jėgų.

Geras žodis kairiesiems

Knygos 133 pusl. bandoma sudaryti įspūdį, kad dr. J. Ambrazevičius, Laikinosios 1941 metų sukilimo pastatytos vyriausybės min. pirmininkas ir švietimo ministeris, vokiečiams padėjo uždaryti Lietuvos aukštesniąsias mokyklas. Tuo tarpu tikrovė yra visai kita. Dr. J. Ambrazevičius, Laikinajai Vyriausybei sustabdžius savo veiklą, kaip lietuvių antinacinės rezistencijos atstovas, su dr. Germantu - Meškausku (švietimo generaliniu tarėju) sudarė ryšį ir sumaniais ėjimais apsaugojo visą eilę mokytojų seminarijų bei gimnazijų nuo likvidavimo . . Germantas ėjo Konrado Valenrodo keliu. Gestapui jo pasitarnavimą lietuvių tautos švietimui susekus, Germantas buvo įkalintas koncentracijos stovykloje ir sunaikintas.

Kai lietuvių antinacinės rezistencijos pastangomis buvo suboikotuotas SS legiono organizavimas Lietuvoje, naciai uždarė aukštąsias lietuvių mokyklas: universitetus, akademijas, technikumus. Visas universitetinis akademinis personalas nutarė su studentais dirbti privačiai, be atlyginimo. Kaune ir Vilniuje už universitetų ribų buvo suorganizuotos auditorijos, kur studentams slapta buvo skaitomos paskaitos ir atliekami praktikos darbai. A. Rakūnas to plano sumanymą ir vykdymą priskiria keliems kairiojo nusistatymo profesoriams (pusl. 136 - 137). O tai labai nemandagus daugeliui žinomų faktų iškraipymas. Iš tikro tai buvo ne kelių, bet viso universitetinio personalo nuopelnas.

A. Rakūnas (pusl. 63) meta ir kitą kaltinimą:

Jų vadeivos,“laikinoji vyriausybė”, aktyvistų štabai, vėliau kubilninkų šulai skelbė rasistinius įstatymus. Tuo jis nori sudaryti įspūdį, kad Laikinoji Vyriausybė padėjo vokiečiams persekioti žydus. Prie to įpina ir dvasinę vyriausybę. Bet tie tvirtinimai neturi jokių įrodymų.

Kubiliūnininkai buvo nacių tarnyboje panašiai kaip A. Rakūnas yra sovietinės Rusijos tarnyboje. Bet yra ir skirtumo: naiviai pasitikėdami naciais, nacių talkininkai kenkė lietuviams ne tiek tiesioginiu persekiojimu, kiek tik pačiu pataikavimu. Gi lietuviai ateistai, sovietinės Rusijos tarnai okupuotoje Lietuvoje, pasižymi nepalyginamai didesniu fanatizmu pataikavime okupantui ir daug žiauresniu teroru prieš savo tikintį brolį lietuvį ir prieš Maskvos jungą nešančią visą lietuvių tautą.

Tuo tarpu Laikinoji Lietuvos vyriausybė, Lietuvių Aktyvistų Frontas ir dvasinė Lietuvos vyriausybė atstovavo tikriesiems lietuvių tautos interesams ir tarnavo jos reikalams. Nei bolševikai, nei naciai jokio pataikaujančio šypsnio nesusilaukė. Ateities istorikų studijos tiem faktam patvirtinti turės labai daug faktiškų duomenų.

Laikinoji Vyriausybė— krislas akyje

Laikinosios Vyriausybės nariai ir Lietuvių Aktyvistų Frontas, negalėdami vykdyti savo funkcijų, sustabdė veiklą ir perėjo į pogrindinę antinacinę rezistenciją, įspūdingai išvystydami kovą už nepriklausomos Lietuvos idėją. A. Rakūnas yra neblogai susipažinęs su lietuviškąją antinacinę rezistencija. Pusl 31 išnašoje jis tvirtina, kad .. . Vilniuje įsteigtas S. Žakevičiaus vadovaujamas buržuazinių nacionalistų komitetas . . . veikė nepriklausomai nuo laikinosios vyriausybės.

Jei jau tokia detalė autoriui žinoma, tai be abejo jis tikrai gerai žino, kad Laikinoji Vyriausybė niekad nebuvo tapusi okupacinės nacių valdžios talkininke. Laikinosios Vyriausybės nusistatymui (jai dėl nacių prievartos sustabdžius savo veikimą) atstovavo lietuviškoji antinacinė rezistencija. O pastarosios nusistatymas buvo panašus į Lietuvių Aktyvistų Fronto vadovaujamos antisovietinės rezistencijos nusistatymą: dirbti Lietuvos, o ne okupantų labui. Tokį nusistatymą ryškiai pavaizduoja ką tik pateiktos 1943 “Į Laisvę”, vieno iš pagrindinių pogrindžio laikraščių, ištraukos.

A. Rakūnas knygos aprašymuose taip viską bando supinti, kad lietuvių idealistų, kovojusių už Lietuvos laisvę, pastangos ir darbai būtų galima priskirti į sovietinių okupantų pateikūnų nuopelnus, o idealistus kovotojus už laisvę suniekinti. Pav., knygos pradžioje jis skundžiasi, kad lietuviai karo pradžioje nuo sovietų sunaikinimo stengėsi apginti tiltus, pastatus bei fabrikus. Paskutiniame gi skyriuje džiaugiasi, kad lietuviai to paties siekę, traukiantis vokiečiams, kai jie norėjo sprogdinimais sunaikinti viešuosius pastatus. Autorius nepažymi (esamose sąlygose negalėtų pažymėti, jei ir norėtų), kad tuo būdu reiškėsi tikroji lietuvių tautos valia, nepataikavusi nė vienam iš okupantų ir sugebėjusi išsaugoti ir apginti savo tautos turtus.

99-tame knygos puslapyje Rakūnas džiaugiasi, kad naciai panaikino Laikinosios Lietuvos Vyriausybės paskelbtą denacionalizacijos įstatymą, kuriuo tuojau po 1941 metų lietuvių tautos sukilimo prieš sovietinę okupaciją komunistų nacionalizuoti ūkiai buvo grąžinti ūkininkams. Nacių civilinė valdžia vėl juos paėmė savo nuosavybėn panašiai kaip sovietinėje okupacijoje.

Prisimenant Molotovo - Ribbentropo sutartį, pagal kurią už kelis milijonus dolerių buvo spekuliuojama lietuvių tautos likimu ir parduodamos bei perkamos dviem imperialistam nepriklausomos žemės, susidaro aiškus vaizdas, kokia buvo sunki ir tragiška kovotojų už Lietuvos laisvę padėtis. Jie buvo ant tako tarp dviejų imperialistų, sovietų Rusijos ir nacinės Vokietijos. Lietuviams teko parodyti daug drąsos ir išminties, kai tie du plėšrūs imperialistai tarp savęs susiriejo.

Ir dėl išvežimų kalti buržuaziniai nacionalistai

Visa knyga sklidina pagiežos ir neobjektyvumo. Ir tai skaitytojuje sukelia teisingo pasipriešinimo dvasią, nors visų atvejų suminėti ir neįmanoma. Tačiau bent pabaigoje neverta praeiti tylomis pro autoriaus “krokodilo ašaras” ir pateisinimus dėl okupanto 1941 birželio 13 - 17 įvykdytų lietuvių masinių išvežimų į Sibiro vergų stovyklas ir į mirtį.

Teisinimąsi jie bando padaryti A. Venclovos lūpomis:

Lankiausi pas Kazį Preikštą (Liet. Komunistų Partijos) Centro Komitete, prašydamas užstoti nekaltuosius. Jis man kalbėjo, kad aiškios klaidos bus atitaisytos, ir jis žinojo, kad buvo areštuota netgi tokių žmonių, kuriuos mes patys pažinojome kaip dorus piliečius, kartais gal ir ne perdaug karštus naujosios santvarkos draugus, bet visiškai lojalius žmones.

Toliau jis rašo:

“Minėtos klaidos ir susidėjusios aplinkybės žymiai pasunkino liaudies kovos organizavimą (nacių) okupuotoje teritorijoje pirmuoju Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu (1941 m. birželio 22 d. - 1942 m. lapkričio mėn.). Be to, šį darbą komplikavo dar ir tai, kad tuo metu Pabaltijyje, skirtingai nuo kitų tarybinių respublikų, kur seniai gyvavo Tarybų valdžia, dar nebuvo likviduotos visos išnaudotojų klasės . . .

Prie birželio išvežimų temos Rakūnas grįžta savo knygos 67-me puslapyje:

Antitarybinei propagandai hitlerininkai ir buržuaziniai nacionalistai ypač panaudojo prohitlerinių elementų iš Lietuvos išvežimą karo išvakarėse. Tada, kaip minėta, buvo padaryta ir socialistinio teisėtumo pažeidimų. Juos visaip išpūtė buržuaziniai nacionalistai, norėdami nuteikti Lietuvos darbo žmones prieš Tarubų valdžią. Jie stengėsi įgąsdinti lietuvių tautą neva jai grėsusio “sunaikinimo pavojumi”.

Taigi, žvėris lieka žvėrimi, ir ašaras liedamas.

Tikrasis taikos gynėjas yra ne tas, kuris tikisi geros valios iš persekiotojų, bet tas, kuris reikalauja teisybės persekiojamiesiems.

Aleksandras Solženicynas