KULTŪRINĖS IR POLITINĖS PROBLEMOS LIETUVIŲ VISUOMENĖJE
VYT. BAGDANAVIČIUS
Joatamo pranašystė
Kai aš pradedu galvoti apie skirtumus ir ryšius tarp kultūros ir politikos, man ateina galvon vienas Senojo Testamento epizodas, prie kurio aš prieš kiek laiko dirbau, ruošdamas tekstus lietuviškam mišiolui. Tekstas, kurį aš čia noriu pateikti ištisai, yra paimtas iš vad. Teisėjų knygos 9 persk, nuo 6 iki 15 eilutės. Ši knyga kalba apie tuos Izraelio tautos istorijos laikus, kada pastovus valstybinis aparatas dar nebuvo susiorganizavęs. Iškilus politinio vadovavimo reikalui, visuomenė nukreipdavo savo dėmesį į kurį tinkamą šiam uždaviniui žmogų ir pasivesdavo jo vadovavimui. Tai paprastai atsitikdavo intensyvesnių kaimynų užpuldinėjimo proga. Toks vadas, vadinamas teisėju, atlikęs savo vaidmenį, nesukurdavo paveldimos valdžios. Ištikus naujam reikalui, visuomenė vėl ieškodavo, kas jai vadovautų. Taip čia paduodamame epizode vaizduojamos nuotaikos, kai visuomenė nutarė pavesti Abimlekui vadovauti tautai. Šis, nors buvo sūnus ankstesnio teisėjo Gedeono, tačiau tuo titulu valdžios neturėjo. Jis ją įsigijo tik visuomenės išrinkimu. Abimlekas, gero vardo visuomenėje neturėdamas, sudarė pagrindą pranašiško nusiteikimo žmogui Joatamui šitaip simboliškai pavaizduoti šį išrinkimą:
Visi Sikemo vyrai ir visų miesto šeimų atstovai susirinko prie ąžuolo su paminkliniu stulpu Sikeme ir nutarė įstatyti Abimlekų karaliumi.
Kai tai buvo pranešta Joatamui, jis užkopė Garizimo kalno viršūnėn ir, pakėlęs balsą, šitaip šaukė: “Klausykite manęs, Sikemo vyrai, kad ir Dievas jus išgirstų. Kartų medžiai susirinko, kad pateptų sau karalių ir tarė alyvmedžiui: ‘Viešpatauk mums’. Tas atsakė: ‘Argi aš galiu palikti savo riebių alyvų, kuria ir dievai ir žmonės naudojasi, ir eiti, kad būčiau išaukštintas tarp medžių?’ Tuomet medžiai kalbėjo fygos medžiui: ‘Ateik ir viešpatauk mums’.
Jis jiems atsakė: ‘Argi aš galiu palikti savo saldumą ir savo skanius vaisius ir eiti, kad būčiau išaukštintas tarp kitų medžių?’ Paskui medžiai sakė vynmedžiui: ‘Ateik ir valdyk mus’. Jis jiems atsakė: ‘Argi aš galiu atsisakyti savo vyno, kuris džiugina Dievą ir žmones, kad būčiau išaukštintas tarp kitų medžių?’ Tuomet visi medžiai tarė erškėčiui: ‘Ateik ir viešpatauk mums!’ Jis jiems atsakė: ‘Jei iš tikrųjų jūs įstatote mane savo karaliumi, ateikite ir būkite mano paunksmėje; o jei nenorite, lai ugnis kyla iš erškėčio ir tepraryja Libano kedrus’.
Šis simboliškas politinės veiklos apibūdinimas padeda mums suprasti skirtumą tarp kultūrinės ir politinės srities. Medžiai, kurie turi vertybę savyje, vadovavimo kitiems medžiams nesiekia. Jie yra laimingi, reikšdamiesi savo srityje. Taip alyvmedis džiaugiasi savo riebiais vaisiais, fyga — savo saldumu, vynmedis — savo uogų produktu, vynu. Nei vienas iš jų bendresne veikimo sritimi nesidomi ir vadovavimo kitiems nenori. Kitaip reaguoja į politinį kvietimą erškėtis. Jis neturi pagrindo gėrėtis savo vaisiais. Jo santykiavimas su kitais yra atstovaujamas jo atstumiančių dagių. Nepaisant to, jis vadovavimo kitiems imasi. Tačiau jo sutikimas vadovauti yra kartu ir grasinimas tiems, kurie jo vadavimo nenorėtų. Jis yra išreikštas dviem jo vadovavimo simboliniais bruožais. Visų pirma visi medžiai turi pasilikti jo šešėlyje. Nepaisant to, koks menkas yra jo šešėlis, jis iš jo padaro ribą visiems kitiems medžiams. Ir antra, jis priduria grasinimą: jei medžiai jo šešėlio nepripažintų, jis grasina išvirsti ugnimi ir sunaikinti ne tik derlinguosius medžius, bet ir tokius medžių galiūnus, kaip Libano kedrai.
Šis palyginimas turi gana daug gelmės, kai į jį žiūrime, norėdami suvokti, kas yra kultūra ir kas politika. Joatamo požiūris į Abimleko politiką yra labiau negu aiškus. Jis yra tuštybė ir grėsmė. Tiesa, šitoks politikos supratimas yra taikomas tik grubiam Abimlekui, tačiau jis siekia ir plačiau. Mat Joatamas, sukritikuodamas savo palyginimu Abimleko politiką, jokio pozityvaus politikos vaizdo nepateikia. Iš to seka, kad jis gal jo ir neturi. Iš jo palyginimo aiškėja, kad joks vaisingas medis, jau pačia savo vaisinga prigimtimi politinei veiklai netinka. Jis neturi reikalingo visuotinumo vadovauti kitai veikimo sričiai, išskyrus savo. Vaisingi medžiai atsisako vadovavimo kitiems dėl to, kad nenori prarasti savo būdingo savotiškumo. Kokia gali būti pozityvi politinė veikla, šio puikaus palyginimo autoriui į galvą neateina.
Trūkumas pozityvios politikos sampratos yra būdingas Žydų tautai iki Sauliaus ir Dovydo laikų, kada ta sąvoka susidarė ir įgavo net šventumo bruožą. Bet ir ji susidarė ne be toli siekiančių abejonių, ką liudija kitas Senojo Testamento epizodas iš tų laikų, kai buvo steigiama karalija. Apie tai šių žodžių autorius yra rašęs, komentuodamas I Karalių knygos 8 perskyrimą. (Žiūr. Drauge 1957 m. gegužio 15 d. straipsnį: Pseudoklasinė politika). Bet į tai šiuo atveju nėra ko grįžti. Mums čia rūpi, kas iš tikro yra politinė veikla, kas yra kultūrinė veikla ir kokios yra jų santykiavimo galimybės lietuviškoje visuomenėje.
Kas yra kultūra?
Kultūros realybė yra labai ryškiai pavaizduota Joatamo palyginime, bet kai iškyla reikalas aptarti, kas yra kultūra, ir kuo ji skiriasi iš vienos pusės nuo atskiro žmogaus kūrybos ir iš kitos — nuo visuomeninės realybės, klausimas pasidaro laba neaiškus. Šiuo klausimu buvo užsiėmęs F. Allan Hanson 9-tame tarptautiniame antropologijos ir etnologijos kongrese. Jis norėjo rasti kultūros, kaip objektyvinės tikrovės, aptartį.
Šiame klausime susitinkama net su tokiomis pažiūromis, kaip Murdock, kuris skatina visai atsisakyti šios sąvokos, nes jos turinys yra neišryškinamas. Kiekvienam rašytojui kultūra ką kitą reiškia ir dėl to yra tik nesusipratimų priežastis. Tačiau Hanson, nenusileisdamas šiam pesimizmui, norėjo rasti savitą kultūros, kaip objektyvinės vertybės, turinį. Jis yra greičiau linkęs sutikti su Dilthey kultūros aptartimi, kuria einant, kultūra būtų “minties paliestas pasaulis”. Jo paties išdirbta kultūros samprata reiškia greičiau praktišką kurio visuotinio dėsnio pritaikymą gyvenamajai tikrovei. Šią sampratą jis pavaizduoja pavyzdžiu iš asmeninių išgyvenimų. Jis yra dirbęs Polinezijoje su vietiniais gyventoiais didelėje saulės įkaitoje. Išvargęs, kartą jis stvėrė puodą vandens atsigerti. Bet jo vietiniai bendradarbiai jį sulaikė, sakydami, kad taip darydamas jis apsirgs. Mintis, kurią Hanson šiuo pavyzdžiu nori pasakyti, yra ta, kad Polinezijos visuomenė laikosi tam tikrų gyvenimo dėsnių, kurie pašalaičiui yra svetimi. Ši laikysena yra tam tikra kultūra, ir ji yra ne tik individualinis, bet ir visuotinis reiškinys.
Tai yra elementarus kultūros, kaip visuomeninės realybės, pavyzdys. Juo pasekdami mes galime pastebėti ir kai kuriuos mūsų kultūros reiškinius. Taip pvz., lietuviškos visuomenės kritiškas nusiteikimas visam tam, kas lenkiška; jis, pagimdytas istorinių aplinkybių, yra toks visuotinis šiandieninės lietuviškos kultūros dėsnis, kurį apeiti leistina nebent tik įrodžius didelį tokio spėjimo vertingumą ar naudingumą.
Kitas mūsų kultūros dėsnis yra, pvz., tautiškumo susiejimas su lietuvių kalba neatsiejamu ryšiu. Jis turi didelį istorinį pagrindą, kurio čia nėra reikalo įrodinėti. Galima sakyti, kad kalba yra išugdžiusi lietuvių tautą tokią, kokią mes turime XX amžiuje. Dėl to net tais atvejais, kada lietuvių kalba reiškiasi kaip tautą mažinantis veiksnys, tauta jos negali atsisakyti, kaip pagrindinės savo atramos.
Iš šių pavyzdžių matome, kad kultūra yra tam tikra vadovaujanti jėga visuomenės gyvenime. Šitas kultūros supratimas yra skirtingas nuo Joatamo kultūros supratimo. Jo kultūriniai veiksniai neturi bendro vardiklio. Jo atskirų medžių vaisingumas stovi vienas nuo kito atskirai, nesudarydami vienybės.
Hanson žino, kad kultūra yra žmonių kūrinys. Tačiau kartais ji įgyja tiek daug sistemingumo, kad stovi kaip kokia geometrinė ar loginė sistema. Iš kitos pusės, jis sutinka, kad kultūra, kaip visuomenę determinuojanti jėga, ne būtinai susideda iš harmoningų bruožų.
Ar šitaip suprasta kultūra visada yra teigiamas veiksnys gyvenime, gali būti svarstoma. Nėra abejonės, kad kartais ji gali būti kliūtis teigiamai pažangai.
Kas yra politika?
Pasvarstę, kas yra kultūra, dabar pažiūrėkime, kas yra politika. Politiką apskritai imant, reiktų suprasti kaip aukščiausią ir praktišką vadovavimą kuriai visuomenei. Pagrindinė politinės veiklos sąlyga yra, kad tas vadovavimas būtų visuomenės pripažįstamas, kad ji jam paklustų. O tai reiškia politinę organizaciją.
Tačiau, kad vieningas vadovavimas būtų galimas, reikia žinoti, kuria kryptimi ir kokiu būdu visuomenės veikimą pakreipti. Dėl to ne tik pats visuomenės vadovavimas, bet ir išaiškinimas visuomenės reiškimosi krypčių bei galimybių taip pat yra politika. Taigi ir parlamento kalbos teisėtai yra politikos sritis. Žinoma, politika yra ne tik kalbos, bet ir labai aktyvus visuomenės išvedimas veikimam Šis aktyvumas savo aukščiausio laipsnio pasiekia karo atveju, kada visuomenė ginasi nuo priešo, ar kada jį puola, vadovaujama vieningo plano.
Turint dėmesy tai, kad politika yra labai praktiškas vadovavimas visuomenei ir kad šis vadovavimas išeina iš pačios visuomenės interesų, iš jos prigimties, aiškėja, kad politika turi daug bendro su tuo, ką vadiname visuomenės kultūra.
Kalbėdami apie kultūrą, mes matėme, kad yra atvejų, kada kultūra yra pasidariusi visos visuomenės forma, pvz. mūsų rezervuotumas lenkų atžvilgiu ir gilus prisirišimas prie savo kalbos. Šitie faktai yra kultūrinio pobūdžio, bet juos galima laikyti ir politinėmis vertybėmis. Jais politika gali naudotis kaip savo vertybėmis, nes jie vieningai visuomenės pasisavinti.
Kas kita tačiau yra su kultūriniais reiškiniais, kada jie yra kūrimo stadijoje. Kūryba visada yra giliai asmeninė ir dėl to būdinga savo originalumu ir nebendruomeniškumu. Tada kultūrinės vertybės dar nėra tinkamos politiniam panaudojimui. Kad jos tokiomis pasidarytų, reikia jų suvisuomeninimo. Kultūros sričių skirtingumas yra labai ryškus Joatamo palyginime, kur kiekvienas medis rūpinasi savo vaisiais, o ne kito. Ir tik užmesdamas jiems savo šešėlį, erškėtis imasi jų gelbėjimo darbo.
Iš čia aiškėja, kad politikos uždavinių tarpe pagrindinį vaidmenį vaidina visuomenės suderinimas. Tas suderinimas retai kada lengvai vyksta. Jis, galima sakyti, yra ne tik vienas gyvybingiausių, bet ir painiausių politikos uždavinių. Praktiškai jis geriausiai pasiseka tada, kai visuomenė atsiduria grėsmės akyvaizdoje. Tada ji lengviausiai duodasi suderinama, sumobilizuojama bendram tikslui.
Taigi kultūrinė kūryba, nepaisant savo vertingumo, yra visuomenės nevieningumo priežastis. Šios kūrybos atžvilgiu politinė veikla turi du skirtingus uždavinius. Viena, ji turi stengtis juos suderinti, juos suvisuomeninti, kad iš šios kūrybos pasidarytų politinės vertybės. Bet antra, ji neturi suvaržyti jų kūrybinės iniciatyvos, kad tokiu būdu kūrybos proceso nesunaikintų.
Pastebėję politinės veiklos vieningumo reikšmę, atkreipkime dėmesį dar į kitą būdingą politinės veiklos bruožą. Tuo bruožu yra konkretumas ir laikinumas. Politika akis akin susitinka su konkrečiais, šiandieniniais uždaviniais. Politika nėra teorinis vadovavimas visuomenei. Šį vaidmenį atlieka kiti veiksniai. Politinė veikla yra šios dienos praktiškų problemų sprendimas, išeinant ne iš atskirų kultūrinių sričių uždavinių, bet iš visos visuomenės uždavinių, tiek kiek politinei vadovybei pasiseka juos suvokti ir kiek jai pasiseka visuomenę bendrai veiklai suorganizuoti. Dėl to gyvenamoji situacija yra politinės veiklos išeities taškas.
Čia mes susitinkame su istoriškumo sąvoka. Politinė veikla yra istorinė visų pirma ta prasme, kad ji kuria istoriją. Jos sprendimai atsiliepia ateities visuomenės gyvenimui ir jos kultūrai. Pvz. Lietuvos politikos stiprus reagavimas prieš Vilniaus okupaciją išugdė visuomenėje Vilniaus kultūrą. Dar kita prasme kyla politikos istoriškumo klausimas. Ar politinis vadovavimas gali viską pradėti iš naujo, žiūrėdamas vien šios dienos situacijos požiūriu? Atsakymas turėtų būti — ne. Mat istorinės jėgos tebeveikia šiandieninėje visuomenėje, kaip inertiškos jėgos. Ir jų nedavertinimas būtų neįvertinimas veiksmingo politikos sąjungininko.
Dvi lietuviškos visuomenės
Po šių bendro pobūdžio žvilgsnių į kultūrą ir politiką, bandykime artintis į mūsų visuomenės politines ir kultūrines problemas. Šios problemos yra ne tik susijusios ir sumizgusios, bet ir įvairiais atžvilgiais skirtingos.
Visų pirma tiek politinė tiek kultūrinė sritys mūsų visuomenėje nėra nekintami dydžiai. Keičiasi ne tik politiniai uždaviniai, bet ir kultūrinės formos. Dėl to į šias abi sritis žvelgti vien praeities nusistovėjusiais požiūriais būtų netikslus klausimo pastatymas. Mūsų visuomenėje šis keitimasis vyksta labai dideliais žingsniais ir ne visada mes įstengiame savo svarstymuose juos pasekti. Tačiau kai kurie mūsų jaunesnieji mąstytojai pradeda šiais kitimais susidomėti.
Taip, galima sakyti, 1972 m. Jaunimo Kongrese Čikagoje Vincas Bartusevičius išimtinai atsidėjo mąstymui apie mūsų visuomenių politinius ir kultūrinius kitimus. Lietuvos visuomenė komunizmo valdžioje šiandien yra kitokia, negu išeivijos visuomenė laisvame pasaulyje. Šiandieninė Lietuvos visuomenė taip pat yra skirtinga nuo buvusios Lietuvos visuomenės nepriklausomybės laikais. Išeivijos visuomenė, kuri ne viena prasme yra Lietuvos nepriklausomybės visuomenės tęsėja, šiandien kultūriškai eina per pasikeitimų kataraktos: nuo vienkalbės visuomenės, per dvikalbę ir vėl į vienkalbę; tik jau ne lietuviškos kalbos. (“Aidai” 1972 m. 7 nr. 322 psl.).
Turint galvoje šiuos kitimus, reikia studijuoti atskirai tiek politinius, tiek kultūrinius šių abiejų visuomenių uždavinius. Tiesioginiai mažai ką galima pakreipti Lietuvos politinėje ir kultūrinėje raidoje. Dėl to ir šias studijas tenka palikti jiems patiems. Mums netenka nei jų mokyti, kaip jie turi elgtis kultūrinių ir politinių priespaudų atžvilgiu, nei jų teisti. Net jų vertinimą tektų palikti būsimiems istorikams. Neturint visų, ne kartą paslaptingų, aplinkybių prieš akis galima tokiais vertinimais tai visuomenei greičiau pakenkti, negu padėti. Net ir ateities sprendimo atžvilgiu, mums reikėtų pasimokyti iš blogo prancūzų pavyzdžio. Jie po II Pasaulinio karo okupacijos vadus teisė ir pasmerkė išeivijos visuomenės požiūriu. Taip De Gaullio teismas pasmerkė Petainą ir jo bendradarbius ne okupaciją iškentusios visuomenės požiūriu, bet eidami įstatymo raide, kurią atstovavo emigrantai.
Mūsų laisvojo pasaulio lietuvių visuomenė, priešingai negu Lietuvos, turi galimybės viešai apsvarstyti ir apspręsti savo politinius ir kultūrinius ėjimus. Svarstant šiuos klausimus, visų pirma reiktų iš pagrindų išsilaisvinti nuo pesimistinio žvilgsnio į visą situaciją. Daug kas, susikoncentravęs į vienos ar kitos galimybės trūkumą, šioje situacijoje praeina, nepastebėdami ir neišnaudodami visų esamų galimybių.
Iš to, kad išeivija neturi teritorijos, daug kas padaro išvadą, kad ji ir jokio politinio vaidmens negali ir neturi vaidinti. Kiti vėl mano, kad išeivijos politinis veikimas yra išimtinai priklausomas nuo būsimos Lietuvos nepriklausomybės. Jei jos tačiau artimoje ateityje negalima tikėtis, tai ir politinio lietuviškos išeivijos vaidmens negali būti. Bet tai yra išsigandusių akių galvosena. Teritorija tai dar ne tas pat, kas politinis veikimas pasaulyje. Net ir valstybės suverenumas tai dar ne tas pat, kas politinis veiksnys pasaulyje. Būtų perilga (nors reikėtų) apžvelgti žmonijos politikos istorijų tuo būtent požiūriu, kad politika yra daroma tautų, neturinčių teritorijos, pvz. finikiečiai prieš graikiškos imperijos pradžių Viduržemio jūroje; jie ten turėjo tik uostus. Politika yra daroma ir tokių veiksnių, kurie neturi už savęs visuomenės. Šia proga galime prisiminti, kad Gedimino laiškai buvo rašyti ne tik valstybių vadams, bet ir vienuolijų vyresniesiems, bei miestų lygai, nes jie tada lėmė politikų. Taigi ir lietuvių bendruomenė pasaulyje yra ar gali būti politiniu veiksniu įvairiomis politinio veikimo kryptimis ir tikslais. Tam tikslui reikia tik, kad ji savo politinę atsakomybę jaustų ir sukurtų atitinkamų organizaciją.
Kitos “baimės akys”, kurios atgrasina mūsų visuomenę nuo betkokio kultūrinio ar politinio planavimo, yra lietuvių kalbos nykimo klausimas. Net Bartusevičius, gerai išmąstęs kalbos proceso kryptį, jau yra išsigandęs, kad lietuviškai nekalbanti visuomenė pasaulyje bus paskutinė lietuvių generacija (ten pat, 322 psl.). Į tai reikia atsakyti dvejaip. Ir nelietuviškai kalbanti generacija gali būti Lietuvos nepriklausomybėje susikūrusių vertybių nešėja ir net ugdytoja. Pagalvokite apie žydus bankininkus, kurie nekalba hebrajiškai ir nepraktikuoja žydiškos religijos, bet milijonus sudeda remti kovojančiam Izraeliui. Kas čia turi lemiančios reikšmės, tai yra vienybės sąmonė.
Ir antra, nėra toks tikras dalykas, kad lietuvių kalbos vartojimas pasaulyje tik mažės. Praėjusiame šimtmetyje pasaulio etnologų susidomėjimas indoeuropiečių prokalbe ir protėvyne iš tikro buvo tikroji priežastis, pažadinusi ir pačios lietuvių tautos tapatybės sąmonę. Šiandien mes esame tolimesnėje žmonijos sąmonėjimo tėkmėje. Tiesa, šiandien dėmesio centre jau nebėra indoeuropiečiai, bet daug senesnės kultūros. IX Antropologų ir etnologų kongrese šiais metais Čikagoje buvo galima stebėti, kaip žmonija stengiasi save atrasti ir kokį didelį vaidmenį šiame ieškojime užima tautinės sąmonės faktas. Visiškai nereiktų nustebti, jei artimoje ateityje humanistinės studijos visiškai sunaikins “melting pot” politiką ir pasuks tautinių mozaikų kryptimi.
Lietuvos laisvinimo politika
Kalbant apie Lietuvos laisvinimo politiką, tenka visų pirma atsiriboti nuo klaidingų šios veiklos supratimų. Kai kas atmeta šią veiklą dėl to, kad (ir neteisingai mano) išeivijos politinis organas negali apspręsti būsimos Lietuvos socialinių klausimų ir jos politikos. Tai turės padaryti pati išsilaisvinusi Lietuvos visuomenė. Tačiau tai nereiškia, kad išeivijos laisvinimo veiksnys negalėtų paruošti pasiūlymų būsimam tautos apsisprendimui. Šį studijinį darbą jis turėtų dirbti ypač dėl to, kad Lietuvoje laisvos politinės ir socialinės diskusijos yra neleidžiamos.
Kiti priekaištai Lietuvos laisvinimo veiksniams yra grindžiami prielaida, kad ši veikla yra neveiksminga. Sakoma, kad komunizmo blogybes pasaulis žino ir be to. Tačiau taip galvoti, reiškia neįvertinti nei priešo idėjinio pajėgumo nei jo propagandinio veiksmingumo, nei, pagaliau, kiekvieno žmogaus natūralaus imlumo propagandinei veiklai. Ji stipriai reiškiasi laisvajame pasaulyje ne tik politinių veiksnių tarpe, bet ir socialinėje bei mokslinėje srityje. Socialinėje srityje ji išnaudoja savo tikslams kiekvieną visuomeninį konfliktą. Mokslinėje srityje ji universitetuose perša perdaug toli einančias kolektyvines teorijas (pvz., bendruomenę pastatydama vietoj šeimos ir remdama vien pragmatinius metodus politiniuose moksluose).
Dėl to Lietuvos laisvinimo politika laisvajame pasaulyje turi, tiesa, ribotą, bet palyginti plačią veikimo galimybę. Ji gali informuoti ir demaskuoti priešo tikslus, veikdama į kitus politinius veiksnius.
Tačiau jei Lietuvos laisvinimo veiksnys išeivijoje nėra tiesioginis pavergtos Lietuvos visuomenės atstovas, kyla klausimas, kokiu titulu jis šios veiklos imasi. Į tai gali būti keletas pozityvių atsakymų. Čia mes norime prie kitų teisėtų šio titulo formulavimų pridėti vieną, kuris, atrodo, apima visus kitus.
Tuo titulu yra tas politinis faktas, kurį mes vadiname Lietuvos nepriklausomybe, kuri buvo įsteigta 1918 m., įgyvendinta, išugdyta, apginta ir kurios egzistencija šiandien pašalinių jėgų yra sukliudyta. Ši politinė realybė yra tokia pilnaprasmė, kad yra labai verta, jog ji būtų atstovaujama politinių veiksnių tarpe. Taigi, jeigu mes sielojamės, kad nepriklausomos Lietuvos atstovybės būtų išlaikytos įvairiose pasaulio sostinėse, tai juo labiau mes turime rūpintis, kad jos politinis veiksnys būtų išlaikomas mūsų pačių visuomenėje. Šio atstovavimo reikalas labai pasunkėja dėl to, kad ne tik okupaciniai veiksniai, bet ir pačios inercinės jėgos stengiasi šią realybę sunaikinti ir padaryti net neegzistavusia.
Tos inercijos dėka mes patys permažai priduodame šiam veiksniui reikšmės. Žinoma, ir nepriklausomoje Lietuvoje buvo žmonių, kurie nepriklausomybę ėmė kaip šios tikrovės faktą, kaip jų veikimo ar gerbūvio lauką, nesirūpindami nei jos išlaikymu, nei tolimesniu kūrimu. Ši prašalaičio laikysena nepriklausomybės atžvilgiu yra gyvesnė išeivijos visuomenėje.
Nepriklausomos Lietuvos idėjai atstovauja Vilkas. Niekas kitas nepretenduoja į šį atstovavimą. Net Sovietai nepretenduoja į šį titulą. Vilkas, būdamas visų politinių grupių (greičiau idėjinių krypčių) junginys, tinka atstovauti Lietuvos nepriklausomybei. Ši politinė vienybė yra mažiausiai pažeidžiantis visų visuomenės jėgų suderinimas bendram tikslui. Apie jį negalima sakyti, kad jis yra kam nors užsimetęs ar ką pavergęs. Jam negalima daryti Joatamo priekaišto Abimlekui, kuris yra kaip dagis ar kaip gaisro grėsmė.
Pasaulio lietuvių bendruomenės politika ir kultūra
Pasaulio lietuvių bendruomenė, kaip visuomeninis organizmas, turi savitą kultūrą ir politiką. Tačiau jų, kaip visų plataus masto vertybių aptarimas nėra lengvas uždavinys. Šitokio pobūdžio vertybes perdaug tiksliai nusakant, yra pavojaus jas iškreipti ar neteisėtai susiaurinti.
Mažiau mūsų tarpe rūpinamasi dėl lietuvių pasaulyje kultūrinės veiklos, laikant ją egzistuojančia ir savaime aiškia. Tačiau iš tikrųjų tokio aiškumo čia nėra. Henrikas Antanaitis, australietis, Jaunimo kongrese savo labai optimistiškoje kalboje apie lietuvybę pasaulyje 21 šimtmečio pradžioje (su kuo reikia žymia dalimi sutikti) galų gale susimąstė, koks yra viso šito veikimo tikslas. Ir jis siūlo šiuo klausimu daug aiškintis (Aidai, 318 psl.).
Iš tikrųjų tai yra klausimas, kuris graužia visos mūsų jaunosios kartos pačių aktyviųjų asmenų galvas. Ligi šiol, atrodo, viso mūsų kultūrinio veikimo tikslas buvo lietuvybės išlaikymas pasaulyje. Bet kam pasaulyje lietuvybė yra reikalinga, žvelgiant į ją žmogiškuoju požiūriu? Ne gana to, kam ji yra reikalinga, žvelgiant į ją paties lietuviško žmogaus požiūriu?
Ką lietuvis pasaulyje turi daryti, kad jis savo žmogiškumą pateisintų ar įprasmintų? Klausimas yra perdidelis, kad būtų galima greitosiomis duoti į jį užbaigtą atsakymą. Ir ne vienu atveju atrodo, kad plačioji mūsų visuomenė dar nėra pabudusi šio klausimo svarstymui. Daugelį patenkina pats lietuviškumas, nediferencijuotas, neaptartas, nesigilinant, kas jis iš tikro yra žmogiška prasme.
Tačiau jaunojoje kartoje, kaip matėme, šis klausimas kyla. Jaunimas privers ir mus šiuo klausimu susirūpinti. Kryptis, į kurią veda jaunimo ieškojimai, atrodo, yra išreikšta Ant. Saulaičio, S.J., kalboje Jaunimo kongrese. Jis yra nepatenkintas tokiu lietuviškumo aptarimu, kurį riboja mokėjimas ar nemokėjimas lietuviškos linksniuotės (Aidai, 315 psl.). Atrodo, dvi mintys išduoda Saulaičio kelią į lietuviškumo aptarimą. Viena iš jų yra tarpusavis pažinimas ir pripažinimas lietuvių tautos laimėjimų. Jį žavėtų mokytojas, kuris gerai įvertina savo kolegą. Ir antra jo mintis, tai yra jo dėmesys socialumui. Tam atrodo, kad jauną žmogų reikia vesti į lietuvišką draugystę.
Pirmu žvilgsniu žvelgiant, šios mintys atrodo visai banalios. Tačiau, gal būt, jos turi daugiau gelmės, negu pirmu žvilgsniu atrodo. Jos, gal būt, slepia tai, kuo lietuviška visuomenė galėtų laimėti sau vietą pasaulyje. Nerei-ketų tik šių Saulaičio minčių imti labai naivioje formoje, sakant, kad visa, kas yra sukurta lietuvių, yra gera ir tobula. Bet reikia saugotis ir priešingo nusiteikimo, būdingo mažavertiškos dvasios žmonėms, sakančio, kad ši ar ta veikla yra lietuviška, tai reiškia, ji negali būti giliai vertinga žmogišku požiūriu.
Taip pat nereiktų Saulaičio visuomeninio skatinimo suprasti uniformiškumo prasme, būtent, kad visi lietuviai visada turi būti vienos nuomonės, vienos ideologijos, vienos pažiūros į literatūrą, filosofiją ar politiką. Verčiau reiktų jo žodžius imti ta prasme, kad įvairių krypčių lietuviai turi sukurti savo tarpe gyvą, garbingą ir net šaunią pokalbio atmosferą, kurioje būtų įdomu bręsti jaunajai kartai. Šitaip suprasta kultūrinė kryptis nebūtų troški uždaruma jokiam jaunuoliui. Negana to, šitoks individualumo ir visuomeniškumo derinys aktyviai prisidėtų prie šiandieninių žmonijos pastangų rasti sprendimą komunizmo ir liberalizmo konflikte.
Kaip yra su lietuvių pasaulyje bendruomenės politika? Lietuvių visuomenė pasaulyje, kaip ir kiekvienas visuomeninis organizmas, tiek kiek ji sugeba būti vieninga, gali turėti savo politiką. Tam tikslui šios visuomenės nusistatymai turi būti išdirbti įvairiose jos įtakos srityse atskirais uždaviniais. Pavyzdžiui paimkime tokią veikimo sritį, kaip kultūrinių mūsų visuomenės pasireiškimų planavimas pasaulyje.
Kur ir kada organizuoti viešus pasaulinius lietuvių pasireiškimus, kad jie nebūtų atsitiktiniai, bet ko nors siektų kurio krašto Visuomenėje?
Politikos sritin įeina ir santykių su Lietuva klausimai. Šie klausimai šiuo metu atrodo, yra klaidingai pastatyti ir suktai išnaudojami tautos nenaudai. Nėra klausimo, ar reikia santykių su kraštu ar ne. Kiekvieno išeivijos lietuvio yra tiesiog ligūstas noras santykiauti su kraštu (palyg. Alės Rūtos novelę “Leiskit mane namo” knygoje Po angelų sparnais, 25 psl.). Santykių su kraštu klausimą reikia perkelti į kitą sritį: veikti tarptautinius veiksnius, kad mūsų santykiavimas su gimtuoju kraštu nebūtų verčiamas daryti pažeminančioje ir žiauriai išnaudojančioje formoje. Ne tik politiniai, bet ir įvairūs tarptautiniai humanistiniai centrai, kaip Raudonasis Kryžius ir kiti, turėtų būti nuolat alarmuojami, pateikiant jiems tikslią medžiagą.
Toliau galime pasvarstyti pačios lietuvių bendruomenės politinio veikimo efektyvumo padidinimo klausimą. Pasaulio lietuvių bendruomenė, būdama apsupusi žemės rutulį ir turėdama minimumą vieningumo, gali pasiekti tokio politinio efektyvumo, kurio jokia tauta, gyvendama uždaroje aplinkoje pasiekti negali, net jeigu ji turėtų visur valdininkiškas atstovybes.
Sutartas veikimas pasaulyje kuria viena kryptimi galėtų atlikti įvairius politinius uždavinius.
Tam tikslui tačiau reikia ne tik tarpusavės vienybės. Reikia, kad mūsų bendruomenės įeitų aktyviai į vietinius politinius ir visuomeninius santykius. Pasyvus nesidomėjimas kitų reikalais ir šiam uždaviniui yra kenksmingas. Jeigu lietuvių visuomenė padės kuriai žmonių grupei ar tautai jų teisėtose pretenzijose, ji galės susilaukti ir iš jų efektingos paramos savo problemose ar sumanymuose.
Tam tikslui mes turime išmokti atsisakyti savo valdininkiško santykiavimo būdo, kaip vienintelės santykiavimo formos. Mes iš tikro esame linkę manyti, kad yra tik dvi santykiavimo formos: arba iš valdininko kėdės, arba iš interesanto statuso. Bet tai nėra nei vienintelis, nei pats žmogiškasis santykiavimo būdas. Teisingesnis santykiavimas yra tas, kuris vyksta lygioje plokštumoje, suderinant tarpusavius interesus. Mes galime būti vertingi kitiems, kiti gali būti vertingi mums. Ant šito dėsnio tenka mūsų bendruomenei ugdyti savo politiką.
Paimkime atsitiktinį pavyzdį. Vyksta užsienin lietuviai sportininkai ar choras. Juos organizuoja lietuvių visuomenė. Kitame krašte jie yra priimami ne tik kaip lietuviai, bet ir kaip amerikiečiai. Valstybės departamentui yra reikšminga, kad užsienyje amerikietis būtų laikomas ne tik “ugly American”, bet ir kultūrininkas. Dėl to lietuviai choristai yra priimami ten Amerikos ambasadose ir susilaukia kitos globos. Nėra neįmanoma, kad bendruomenė susitartų su Valstybės departamentu ir pasiūlytų savo šokėjų grupes įvairiems reprezentaciniams Amerikos reikalams, tuo pačiu atlikdami ir savo kultūrinę reprezentaciją.
Šitokio plataus masto kooperavimo pavyzdį mes JAV turime Altos veikloje. Ji, remdama vienus ar kitus Amerikos politikos reikalus, buvo pripažinta abiejų partijų kaip realus partneris. To pasėkoje Alta turėjo žymios įtakos, pakreipiant Amerikos politiką po II pasaulinio karo politiniams pabėgėliams palankia prasme.
Bet ne tik Altą sugeba tai padaryti. Nesenai girdėjau per “Forum” radiją Čikagoje pasikalbėjimą su Venecuelos Lietuvių Bendruomenės pirmininku. Jis atstovauja nedidelei, bet gerai organizuotai bendruomenei. Nepaisant savo mažo skaičiaus, pirmininkas drįso pasakyti, kad jie vaidina reikšmingą vaidmenį prezidento rinkimuose, pasinaudodami ypatingu ten galiojančiu rinkimų įstatymu.
Tai yra tik pavyzdžiai, kurie galėtų įkvėpti įvairių kitų pasireiškimų.
Pabaiga: kalbos argumentas
Pasisavinant visuotiniai prasmingą ir aktualiai organizuotą kultūros ir politikos sampratą lietuvių bendruomenei pasaulyje, atsiranda realus argumentas už tai, kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos. Lietuvių kalba turi labai stiprų argumentą tam žmogui, ji neturi argumento tam žmogui, kuriam jos tenka mokytis kaip antros kalbos.
Visai nesenai man teko kalbėtis su jauna mokytoja, dirbančia lituanistinėje mokykloje su klase vaikų, kurie nei kiek nemoka tos kalbos iš savo šeimos. Aš jos paklausiau, kaip ji įrodinėja jiems, kad reikia tos kalbos mokytis. Ji susimąstė šiuo klausimu ir po kiek laiko atsakydama pastebėjo: — ką aš įrodinėsiu; gana to, kad tėvai nori, jog jie jos mokytųsi. Mano uždavinys yra tik juos sudominti pačia pamoka. — Šis atsakymas tačiau slepia savyje pozityvų pagrindą, kodėl reikia mokytis lietuvių kalbos. Jeigu tėvai, kurie patys nekalba lietuviškai, nori, kad jų vaikai tos kalbos išmoktų, tai jie tai daro tik dėl to, kad nori, jog jų vaikai galėtų santykiauti toje lietuviškoje visuomenėje, kurią jie pažįsta. Iš tikrųjų, jei kas mokosi šiandien lietuvių kalbos jos nemokėjęs, tai jis tai daro tik dėl to, kad ji jam yra reikalinga santykiavimui su kokiu brangiu žmogumi ar su įdomia žmonių grupe. Dar aktualiau lietuvių kalbos mokymosi klausimas atsistotų, jei ji pasidarytų pasaulinio masto susižinojimo priemone, būtent, — lietuviškuose pasauliniuose parengimuose, sporto aikštėse ar koncertuose.
