APGAILĖTINŲ KLAIDŲ PAMOKOS

KAZYS ŠKIRPA

Klaidos, kokių pasitaiko politikos srityje, skiriasi nuo aritmetikos klaidų tuo, kad pastarosios pamatomos tuoj pat. Pav., dukart du yra ne trys ar penki, bet keturi. Gi klaidos politikoje išaiškėja ne tuoj, — kartais tik po ilgėlesnio laiko.

Kai Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) taktika siekti Lietuvai valstybinio suverenumo kovos keliu, išnaudojant rusų - vokiečių pakto laukiamą sužlugimą, privedė prie konflikto su Vokietijos Reichu, kuris Birželio 23 sukilimo sukurtąją naują Lietuvos vyriausybę po šešių savaičių rezistavimo nušalino, pačių lietuvių tarpe iškilo dvi skirtingos Lietuvai gelbėti koncepcijos. Abi jos pagrindinai skyrėsi nuo LAF taktikos, o taip pat viena nuo antros. Viena jų bazavosi pasitikėjimu Vokietijos Reichu, antroji — Reicho priešais, didžiųjų demokratijų, pirmoje vietoje JAV-bių, pažadais išlaisvinti mažąsias tautas.

Kolaboracijos kelias

Pirmoji koncepcija gimė iš tariamų voldemarininkų opozicijos Laikinajai Vyriausybei. Būdami nepatenkinti, kad jų grupė toje vyriausybėje nebuvo stipriau atstovaujama, jie nuo pat Birželio 23 sukilimo laimėjimo ieškojo kontaktų su vokiečiais ir juos lengvai sumezgė, nes ryškiau nestatė nepriklausomybės Lietuvai reikalavimo, o tenkinosi kuklesniais pageidavimais.

Planas, atrodo, buvo toks: įsiteikus vokiečiams, pasistengti į svarbesniąsias krašto administracijos vietas įstatyti savo žmones ar voldemarininkams simpatizuojančius nesmetoninio plauko tautininkus, o vėliau perimti ir pačią vyriausybę, jei pavyktų gauti tam Reicho sutikimą. Kitaip sakant, būta aiškaus palinkimo į kolaboraciją su vokiškuoju okupantu, nors ir turėta slapto tikslo tuo keliu pasiekti Lietuvai valstybinio suverenumo.

Ar prof. A. Voldemaras, kurio vardu tokios koncepcijos šalininkai buvo vadinami, būtų jai pritaręs, jei tada būtų buvęs laisvas Lietuvoje, o ne prieš metus sovietų deportuotas į Rusiją nežinomam likimui, tenka labai suabejoti. Šią savo abejonę grindžiu tuo, kad prof. Voldemaras, nors savo politinių priešų ir apšauktas germanofilu, nerodė pasitikėjimo vokiečiais. Kuomet 1940 m. birželio mėnesio antroje pusėje jis, grįždamas iš tremties užsienyje į savo kraštą, buvo keliom die-

nom stabtelėjęs Berlyne ir aš jį kalbinau negrįžti į Lietuvą, bet pasilikti Vokietijoje, kad bendromis jėgomis galėtume iš ten rūpintis Lietuvos gelbėjimu, prof. Voldemaras nesidavė mano įkalbamas, aiškindamasis, jog toks eventualumas būtų susijęs su daugel “gal” ir “bet” . . .

Nacionalistų partija

Manau, jog būtų teisingiau, jei termino “voldemarininkai” toliau iš viso nevartotume, kaip klaidinančio. Juo labiau, kad patys “voldemarininkai”, kaip pasakyta Lietuvių Enciklopedijoje (XVI, psl. 72 - 73), jau prieš kelerius metus buvo persiorganizavę į Lietuvių Nacionalistų Partiją (LNP). Prie Smetonos režimo, prieš kurį “voldemarininkai” buvo griežtai nusistatę, LNP veikė slaptai. Po 1941 Birželio 23 sukilimo, jau birželio 29 ji buvo įregistruota ir veikė viešai, kol maždaug už keturių mėnesių buvo vokiečių okupacinės valdžios uždaryta, nežiūrint parodytų pastangų su ja bendradarbiauti. Kodėl taip atsitiko, liudija žemiau talpinamo von Rosenbergo rašyto Lohse’i rašto vertimas:

  REICHO MINISTERIS
Užimtiems Rytuose Kraštams 
     Nr. 00318/41 R/H

T454/26/000921-2
Berlin, 1941 m. lapkričio 11

Ponui Ostlando Reichskomisarui
Gauleiteriui Heinrich Lohse 
Rygoje

SLAPTAI!

L i e č i a: Nacionalistų Partiją Lietuvoje

Iš generalkomisaro Lietuvai vieno pranešimo matau, jog jis buvo priėmęs vienų taip vadinamą Lietuvių Nacionalistų delegaciją. Ši grupė, susidėjusi iš vokiečiams draugiškų elementų, savo kalboje aiškiai užsiminė apie savarankišką lietuvių valstybę, kurios įkūrimo jie laukią iš Vokietijos. Generalkomisaras tiems užsiminimams neteikė reikšmės ir, kalbėdamas aplamai, pastebėjo, jog į tą politinę partijų jis žiūrįs kaip į bandomąją priemonę ir kad iki šiol jam tai gerai pavykę. Faktiškai tačiau politinės partijos kūrime glūdi pavojus ateičiai. Iš esmės jokia politinė partija negali būti laikoma atitinkamos tautos nacionaliai valstybinių siekių reiškėją jokiame generalkomisariate. Iš gyventojų tarpo kylą pageidavimai, jei jie atrodo teisingi ir atitinką vokiečių interesus, gali būti dėmesin priimami gebietskomisarų ar generalkomisarų. Sudarymas politinės partijos, kuri, savaime aišku, turėtų savo intelektualinį centrą generalkomisariato sostinėje, slepia savyje pavojų susidaryti centrinei vadovaujančiai opozicijai, kuri iš anksto turi būti eliminuota. Latvijoje ir Baltgudijoje jokių politinių partijų nebėra; taip pat nebus jų ir Estijoje. Lietuvių politinės partijos buvimas galėtų sukelti pagrįstą latvių ir estų klausimą, kodėl jiems neleidžiama to paties, kaip lietuviams. Todėl reikia imtis deramų priemonių Lietuvių Nacionalistų Partijai paleisti. Prašyčiau nedelsiant pasvarstyti ir, atsiklausus taip pat generalkomisaro Lietuvai nuomonės, prisiųsti man atitinkamus pasiūlymus: gal tektų bazuotis kokia valdyba, kaip generaldirektoriatas Rygoje, ar gal pasirinkti dar mažiau įpareigojančią “patikėtinių” sistemą, kuriai būtų pavesta pravesti tam tikrus bendro pobūdžio uždavinius.

(Pas.) Rosenberg

Savo atsakyme (1942.1.15) dėl minėtos instrukcijos išpildymo reichskomisaras Lohse pranešė Rosenbergui, kad generalkomisa-ras Kaune pareiškęs Nacionalistų Partijos vadovybei, jog “partijos tolimesnis veikimas dėl pagrindinių priežasčių negali būti leidžiamas”. Majoras Virbickas, kuris atsakyme minimas kaip vienas iš partijos prezidiumo narių, reagavo į tai pareiškimu, jog jis norėtų pasitraukti iš politikos (aus dem oeffentlichen Leben) ir išvykti į savo ūkį provincijon, netoli Šiaulių. Tačiau pastebėjo, jog norėtų ir toliau, kaip iki šiol, retkarčiais būti priimamas generalkomisaro, jį painformuoti apie “gyventojų rūpesčius ir pageidavimus”.

Lohses pranešimas užbaigiamas pastaba: “Atrodo, kad Nacionalistų Partijos uždarymas jokio ypatingo nusivylimo jos vyriausioje vadovybėje nesukėlė”.

Reichskomisaras, matyt, nepajėgė suprasti, jog net ta labiausiai į kolaboraciją su vokiečiais linkusi lietuvių partija jau buvo ir be jo pareiškimo apie partijos uždarymą priėjusi išvados, kad neįmanoma su vokiškais naciais kalba lietuviui, tikinčiam Lietuvos teise į valstybinį suverenumą ir neišsižadančiam lietuvių tautos idealų.

Gaila tik, kad Nacionalistų Partija po Birželio 23 sukilimo, į kurio laimėjimą ir jos nariai buvo padarę pažymėtinų įnašų, buvo stojusi opozicijon Laikinajai Vyriausybei ir laikinai nuėjusi politinių lengvatinių keliu, kolaboruodama su vokiečiu okupantu, tuo labai pakenkdama Laikinosios Vyriausybės teisiniam įsitvirtinimui santykiuose su Vokietijos Reichu ir pasiekimui jos pripažinimo.

Mano manymu, šią politinę klaidą LNP padarė ne dėl stokos lietuviško patriotizmo, kurio ji kaip ir kitos lietuvių partijos ir grupės niekad nepristigo, bet dėl klaidingo įvertinimo padėties, kurion Lietuvos klausimas buvo atsidūręs po kilusios iš Reicho pusės audros prieš Lietuvių Aktyvistų Frontą ir aplamai prieš lietuvius dėl Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atkūrimo deklaravimo ir paskelbimo naujos, tautinės krašto vyriausybės be preliminarinio susitarimo su Berlynu, nors tai ir buvo sukliudę patys vokiečiai dėl savo imperialistinio gobšumo paversti Lietuvos teritoriją nauju Vokietijos ekspansijos plotu.

Užjūrio koncepcija

Antra neapdairios politikos koncepcija bazavosi besąlygine prielaida, jog Lietuvos atkūrimo būtų galima pasiekti tik tariamų didžiųjų demokratijų pagalba, joms karą laimėjus. Šią kocepciją norėtųsi čia palyginti su “vienpusiška meile”, kada nėra žinoma, ar antroji pusė galės atsilyginti tuo pačiu, šiuo atveju — nežinant iš anksto, ar aplinkybės karo gale tikrai leis minėtoms demokratijoms savo pažadus tesėti praktiškai, jei principiškai ir nebūtų jų išsižadėjusios.

Prezidentas Smetona iš pradžios buvo LAF taktikai Lietuvai gelbėti pritaręs ir pažadėjęs pats grįžti Lietuvon, jei, kaip jis sakė, “pavyktų atstatyti Lietuvos suverenumą nors viename valsčiuje”. Tačiau vėliau, dar tebelūkuriuodamas Šveicarijoje, ėmė tą savo nusistatymą keisti, o kai pasiekė JAV krantą, A. Smetona metėsi su pilnu užsidegimu į propagandinę ataką prieš Hitlerį, lyg pamiršęs, jog Lietuvos diplomatinio posto prie Reicho vyriausybės ne tik nebuvo atšaukęs, bet priešingai — buvo jį pakartotinai įpareigojęs bei prašęs visaip stengtis gelbėti Lietuvą ir tuo tikslu siekti susitarimo su minėta vyriausybe .. .

Kulminaciniu momentu A. Smetonos atsimetimo nuo LAF kovos tenka laikyti jo 1941 birželio 24 eksploziją Čikagos “Herald - American” didžiajame dienraštyje dėl įvykusio Lietuvoje tautos sukilimo, kurio laimėjimo dėka buvo paskelbtas naujos tautinės krašto vyriausybės sudarymas be Smetonos parašo. (Mat, jis buvo jau pertoli nuplaukęs nuo Lietuvos ir nebepasiekiamas).

Kai po šešių savaičių priešinimosi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė, nesulaukusi iš užjūrio jokios paspirties, buvo vokiečių priversta savo veikimą suspenduoti prieš savo ir Birželio 23 sukilimu išreikštą pačios lietuvių tautos valią, visi tie, kurie tos vyriausybės pastatymą krašto priešakyje už Atlanto buvo sutikę kreivu žvilgsniu, greitai ėmė suprasti, kad klaida atnešė blogas pasekmes.

Pasigendama vyriausybės

Kuomet padarytoji klaida jau buvo nebeatitaisoma, ją suprato ir Smetona su Žadeikiu. Žinodami, jog politiškai diplomatinėje kovoje, siekiant atkurti prarastą valstybės suverenumą, buvo tada (ir taip pat dabar) labai svarbu turėti savą vyriausybę nors ir egzilyje, prezidentas Smetona ir kolega Žadeikis buvo sutarę mėginti tokią vyriausybę sudaryti už Atlanto.

Tuo reikalu P. Žadeikis 1941 gruodžio 18 valstybės sekretoriui Cordell Hull’ui įteikė atitinkamą notą, kuria siekė Valstybės departamento pritarimo sudaryti Lietuvių Tautos Tarybą (Lithuanian National Council) ir Lietuvos egzilinę vyriausybę (Lithuanian Government in exile) Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Jie tikėjosi, kad Vokietijos karo paskelbimas Amerikai, įvykęs gruodžio 11, buvo sudaręs tinkamą momentą sakytam klausimui iškelti.

Siekdamas Valstybės departamentui įsiteikti ir tuo palengvinti tą svarbų Lietuvai reikalą pravesti, kolega P. Žadeikis, aišku, ne be A. Smetonos žinios, tuopat metu padarė formalų pareiškimą sakytam departamentui apie Lietuvos (deja, jau nebeegzistavusios kaip valstybė) atsistojimą JAV-bių pusėje ir net pasiskubino tai pagarsinti vietinėje Vašingtono spaudoje. Pav., "The Evening Star” dienraštis gruodžio 22 paskelbė tokį reportažą:

Ministeris sako: Lietuva atsistoja prieš Ašį!

Dr. P. Žadeikis, Lietuvos ministeris Vašingtone, šiandien paskelbė, kad jo atstovaujama tauta nori būti laikoma stovinti kariaujančių prieš Ašį valstybių pusėje ir pareiškė savo vyriausybės vardu gilią simpatiją, o taip pat tvirtą tikėjimą Amerikos ginkluotų pajėgų laimėjimu.

Dr. Žadeikis pasakė, kad jis žiūrįs į Atlanto chartą kaip garantiją atgauti Lietuvos Respublikai politinę laisvę, kurios ji nebeturinti, nes kraštas vokiečių pajėgų kontrolėje. Prezidento Roosevelto ir premjero Churchillio pasirašyta Atlanto charta patikrina,— jis priminė, — jog suverenumo ir savarankiško valdymosi teisės turi būti grąžintos toms tautoms, iš kurių tai prievarta buvo atimta.

Nors Lietuva yra mažas kraštas ir jos geografinė padėtis nepavydėtina— pasakė ministeris — ji nenori būti palaidota gyva ar paaukota didžiųjų jos kaimynų naudai. Lietuva turinti turtingas istorines tradicijas, kurios sudaro dalį jos sielos; ji yra apsisprendusi ir pajėgi gyventi nepriklausomą gyvenimą, jokiu būdu nepažeisdama savo kaimynų teisėtų interesų (Current News on the Lithuanian Situation, Nr. 11-12, 1941 gruodžio 30, psl. 1).

Deja, nei gruodžio 18 nota, nei čia paduotas viešas pareiškimas apie puolimą JAV-bėms į glėbį, nebepataikė į tikslą. Buvęs prez. Smetonos asmens sekretorius A. Merkelis apie tai liudija taip:

1942 m. sausio 12 d. P. Žadei-kis painformavo A. Smetoną, kad Cordell Hull jam pranešęs, jog notoje iškeltų klausimų svarstymas esąs atidėtas. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą ir okupavus Lietuvą, J. A. V-bių politika Lietuvos atžvilgiu tapo santūresnė. Lietuvos egzilinės vyriausybės sudarymo klausimas iškeltas pervėlai, ir maža tebuvo vilties, kad Jungtinių Amerikos Valstybių ir Didžiosios Britanijos jis būtų svarstomas (A. Merkelis, “Antanas Smetona”, psl. 659).

Į tai būtų tegalima paklausti, kas kaltas už tai, kad sakytos vyriausybės sudarymo klausimas buvo iškeltas pervėlai. Gauta neigiamas atsakymas tik pagilina apgailestavimą, kad tie du atsakingi Lietuvos valstybės vyrai nesusiorientavo, kai tam buvo tinkamas laikas, paprašyti Jungtinių Amerikos Valstybių valdžią, kad pripažintų Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, kai ji buvo Birželio 23 sukilimo auka ką tik paskelbta ir Jungtinių Amerikos Valstybių valdžia dar nebuvo “įsirikiavusi” į talką Sovietų Rusijai, Lietuvos priešui, bet tebeturėjo laisvas rankas mažai Lietuvai padėti stipresniu demaršu

Berlyne per savo ten tebeveikusią ambasadą.

Nesiorientavimo auka

Lyg nesuprasdamas, kad nuo JAV-bių įsirikiavimo į talką Sovietų Rusijai buvo jau pasikeitusi padėtis Lietuvos nenaudai, A. Smetona, pamiršęs savo paties duotą pasižadėjimą JAV-bių ambasadoje Berlyne “while I am in the U.S. I shall not be considered as the head or member of any government”, pasileido su prakalbomis prieš Sovietų Sąjungą po gausias Amerikos lietuvių kolonijas, kol 1943 vasario 1 nesusilaukė nemalonaus rašte iš Teisingumo departamento specialaus politikos skyriaus viršininko, kuriame pasakyta:

We are advised that you are presently acting as a representative of Lithuanian interests. In order that your status under the Act may be determined, it would be appreciated if you would advise us in detail of your activity in this regard. Full details of all speeches you have given should be supplied, referring to the occasions upon which you have spoken, stating whether any have been broadcast. The content of these speeches and any articles that you published should be described and sample copies sent if they are available .(Aleksandras Merkelis “Antanas Smetona”, psl. 666).

Kartu su tuo raštu buvo Smetonai atsiųstas “The Foreign Agents Registration Act of 1938 as amended, and the Rules and Regulations prescribed by the Attorney General”.

Toliau A. Merkelis pastebi: “Šis A. Smetonos vertimas registruotis, kaip an agent of foreign principai buvo skaudus smūgis Lietuvos laisvinimo bylai ir A. Smetona stengėsi jo išvengti, tuo reikalu aiškindamasis su Department of Justice ir Department of State.

Bet ir vėl klausimas: kas čia kaltas, kad toks “skaudus smūgis Lietuvos laisvinimo bylai” buvo susilauktas iš JAV-bių valdžios organų pusės?

Šiame straipsnyje paryškinti dviejų priešingų politikos polių faktai vaizdžiai parodo, kaip slidu vadovautis kare atsidūrusių valstybių pažadais ir kaip netikra buvo bazuoti Lietuvos atkūrimo siekimas spėliojimu, kuri kariaujančiųjų pusių galėtų karą laimėti. Vienu ar kitu būdu įsivėlusios į žūtbūtinę ginkluotą kovą valstybės pirmoje vietoje žiūri savo karinių interesų. Šiuo tikslu jos įvairiais būdais vilioja mažesnes tautas sau į karo talkininkus, nesirūpindamos tuo, kas tom tautom labiausiai skauda, nei jų likimu.

Laimėjimo sužlugdymas

LAF vadovybė siekė minėtų klaidų išvengti. Todėl bazavosi ne spekuliavimu, kuri pusė karą (tada dar tik įpusėjusį) galėtų laimėti, bet kaip numatytą jo persimetimą į Europos Rytus, prieš Sovietų Sąjungą, praktiškai išnaudoti Lietuvos valstybės atkūrimo tikslui. Buvo apsispręsta griebtis iš anksto suplanuoto pasiruošimo pravesti ta proga mūsų tautos sukilimą, kad nedraugiški Lietuvos kaimynai — bolševikinė Rusija ir hitlerinė Vokietija — būtų pastatyti prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atstatymo faktą. Nesusvyruota nė tada, kai sukilimo paruošimo eigoje konkrečiai paryškėjo, jog ir jį laimėjus dar nebūtų lengva palenkti hitlerinę Vokietiją skaitytis su pasiektais rezultatais — santykiuose su Vokietija įteisinti atkurtą Lietuvos vyriausybę.

Žiūrint į aną LAF kovos žygį pro jau keletos dekadų praeities prizmę ir prisiminus faktą, jog von Ribbentrop jau buvo linkęs su Birželio 23 lietuvių sukilimo rezultatais skaitytis, manau, jog tada buvo tvirto pagrindo prielaidai, kad laimėjimas būtų galėjęs būti pilnesnis, o gal net būtų pavykę Lietuvos valstybinį suverenumą, Birželio 23 sukilimu faktiškai jau atkurtą, realizuoti visoje pilnumoje, tiek santykiuose su Vokietija, tiek su kitomis valstybėmis, jei to sukilimo laimėjimas nebūtų buvęs tuoj pat apsunkintas kai kuriomis negerovėmis iš mūsų pačių pusės.

Gyvenimą, jėgas ir gausius talentus lietuvių tautos šviesai ir laisvei drąsiai ir kilniai paaukojusį,

profesorių JUOZĄ BRAZAITĮ,

1974 gruodžio 9 sulaukusį 70-jo gimtadienio, su meile ir pagarba mini, jo pavyzdžiu įsipareigoja sekti ir tolimesnio jo gyvenimo dienoms Dangaus malonių meldžia

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIAI