SUAKTYVINTI LAISVINIMO VEIKLĄ
Mintys, Jurgio Šarausko straipsnį perskaičius
Kun. dr. Jurgį Šarauską pirmą kartą teko sutikti ir išgirsti jo pareiškimus bei mintis Ateitininkų IX Kongrese, įvykusiame 1977 metų rugsėjo 1-4 dienomis Cleveland, Ohio, mieste, JAV. Ten jis kalbėjo religiniais ir organizaciniais klausimais. Jo mintys lietuviams buvo ir aktualios, ir šviežios, ir naujos, ir kartkartėmis gana karčios. Iš visų ten kalbėjusiųjų jis padarė bei paliko man geriausią įspūdį.
Ruošdami Los Angeles mieste politinių studijų savaitgalius visad stengiamės pasikviesti “šviesesnių ir pajėgesnių protų” iš JAV vidurinės ar rytinės krašto dalies. Svarstant kandidatus 1980 metų sausio 26 ir 27 dienų politiniam savaitgaliui, mano pasiūlymas buvo: “Pasikvieskime kun. dr. J. Šarauską iš krašto sostinės — Washington, D.C.!” Pasiūlymas buvo priimtas, ir kun. dr. J. Šarauskas atvyko į mūsų ruošiamą politinių studijų savaitgalį. Jis dalyvavo viename iš simpoziumų (“Trys žvilgsniai į Helsinkio susitarimus”) ir pasakė užbaigiamą politinių studijų savaitgalio kalbą: “Neišnaudojamos galimybės Lietuvos laisvinimo veikloje”. Ta jo kalba ištisai paskelbta “Į Laisvę” žurnalo 1980 metų balandžio numeryje (16-25 pusl.). Kun. dr. J. Šarauskas toje kalboje pažėrė visą eilę naujų minčių, sugestijų, rekomendacijų bei planų, nepagailėdamas ne vieno atviresnio ir aštresnio žodžio visiems laisvojo pasaulio lietuviams, veiksniams, organizacijoms, senimui, vidurinio amžiaus kartai ir jaunimui. Visi jo siūlymai, sugestijos ir rekomendacijos nagrinėtinos ir svarstytinos. Iš jų daug ko galima pasimokyti, pasisavinti bei pasisemti Lietuvos laisvinimo darbe, kuris iki šiol dar nėra išvestas į plačiuosius vieškelius.
Ir pavergtieji ir laisvieji turi savo misiją
Kun. dr. J. Šarauskas aiškiai ir pilnai akcentavo laisvųjų lietuvių misiją Lietuvos laisvinimo darbe, pasisakė už stiprią tam darbui vadovybę bei organizaciją.
Pavergtieji atlieka savo misiją karžygiškai ir ištvermingai — jie tikrai stovi savo darbo “priešakyje”. Pavergtųjų lietuvių atliekamais darbais didžiuojasi visi Sovietuos disidentai (žiūr. “Valentinas Morozas — portreto metmenys”, Aidai, 1980 metų nr. 3, 156 - 161 pusl.)
Pavergtieji lietuviai laukia iš pasitraukusiųjų iš krašto į laisvąjį pasaulį žymiai daugiau, negu kad jie atlieka. Anot dr. A. Štromo, laisvojo pasaulio lietuviai neatlieka gal “nei per ketvirtį, palyginus su tuo, kiek tikėjomės” (žiūr. “Tėviškės Žiburiai”, 1978 metų spalio 17 d. numeris, 3 pusl.). Prieš kelerius metus V. Nakas lankėsi pavergtoje Lietuvoje. Grįžęs jis perdavė tenykščio jaunimo nuotaikas bei pageidavimus laisviesiems. Anot tenykščio jaunimo, “tautinės kultūros puoselėjimas išeivijoje ne tiek svarbus, kaip politinis aktyvumas ... Jų (jaunimo) didelis noras, kad išeivija būtų įtakinga savo gyvenamojo krašto politikoje . . .” (žiūr. “Į Laisvę”, 1976 metų gruodžio numeris, 50-52 pusl.). Aušra-Marija ir Jonas Jurašai, pasiekę JAV, pirmą kartą prabilo į lietuvius politinių studijų savaitgalyje Los Angeles mieste. Anot jų abiejų, nekovoti laisviesiems dėl Lietuvos laisvės esanti mirtina nuodėmė. Jie kvietė visus geros valios lietuvius į Lietuvos laisvės žygį: “Darykite tai, ko negali pavergtieji. Kelkite ir ginkite Lietuvos bylą laisvajame pasaulyje visais galimais būdais”.
Ar reikia naujo veiksnio?
Kun. dr. J. Šarauskas nepramato, kad esamieji mūsų veiksniai galėtų pilnai ir sėkmingai vykdyti Lietuvos laisvinimo darbą. Jis siūlo Amerikos lietuviams kurti naują veiksnį — politinę komisiją. Komisijos sudarymo principas — visuotini demokratiški rinkimai. Šio naujo veiksnio uždavinys, anot kun. dr. J. Šarausko, turėtų būti politinių tikslų nustatymas; pati komisija nesudarinėtų specifinių politinių planų. Visą planavimą ir planų įgyvendinimą atliktų profesinis štabas. Anot jo, tiksliausia būtų tą profesinį štabą sudaryti iš nelietuvių. Tai naujai institucijai sukurti ir išlaikyti geros valios lietuviai turėtų kasmet sutelkti apie 200,000 -300,000 dolerių.
Kas galėtų imtis iniciatyvos tam didžiuliam žygiui bei darbui? Ar kun. dr. K. Šarausko siūlymai yra realūs ir įgyvendintini? Ar JAV (ir kitų angliškai kalbančiųjų kraštų) lietuviams pavyktų kasmet surinkti minėtą sumą pinigų?
Sunku būtų laukti šiam reikalui iniciatyvos iš VLIK-o ir ALT-bos. Pajėgiausias laisvojo pasaulio lietuvių vienetas yra ir (reikia manyti!) ateityje bus Pasaulio Lietuvių Bendruomenė. Ji yra jau pirmuosius žingsnius šia linkme padariusi, suformuodama beveik prieš vienerius metus PLB Visuomeninių reikalų komisiją. Ši komisija buvo suformuota, o nesudaryta rinkimų keliu. Dėl to nereiktų perdaug sielotis. Reikia tik apgailestauti, kad dauguma tos komisijos narių yra iš Chicagos (JAV) ir jos apylinkės. Tos vietovės lietuviai niekad nėra rodę iniciatyvos Lietuvos laisvės žygyje. Bent dauguma tos komisijos narių nėra niekad reiškęsi panašiame darbe. Komisija juda labai lėtai — nei konkretesnių planų nei darbų iki šiol nesimato. Būtų tikslu tą komisiją papildyti pajėgesniais tam darbui asmenimis. Laisvojo pasaulio lietuviai tikrai galėtų kasmet surinkti kun. dr. J. Šarausko siūlomą tam darbui sumą pinigų. Visas Lietuvos laisvinimo darbas pavestinas profesionalams. Anot kun. dr. J. Šarausko, “profesionalai yra profesionalai. Jie sugebėtų tikriau pasiekti mūsų nustatytų tikslų. Žydai tai pripažįsta, unijos taip veikia, prekybininkai taip praktikuoja”. Jei laisvojo pasaulio lietuviai pajėgia surinkti (ir išleisti!) didžiules sumas operų pastatymams, dainų ir tautinių šokių festivaliams, jaunimo kongresams ir kitiems užsimojimams, tai pačiam svarbiausiam reikalui — Lietuvos laisvės žygiui — kiekvienas geros valios lietuvis turėtų atiduoti savo kasmetinę piniginę duoklę su kaupu ir pagal savo finansinį pajėgumą. Jei PLB Lietuvos laisvinimo žygyje pilniau nepajudės, visa kita jos veikla taps iki labai aukšto laipsnio beprasmiška. Tuo atveju laisvojo pasaulio lietuviai neatliks jiems skirtos misijos, ir Lietuvos istorija nurašys visą dabartinę išeiviją į nuostolius.
Dėmesio verti kiti teigimai
Kun. dr. J. Šarauskas pasakė lietuviams daug karčios tiesos. Štai, keli kiti dėmesio verti jo teigimai: —
— “ . . . lietuvių visuomenė yra talentinga. Ji daug nuveikia, tačiau daugiausiai veikia savo tarpe”.
— “Pavyzdžiui, mes spausdiname daug laikraščių, žurnalų bei knygų, gi informacija apie Lietuvą kitomis kalbomis gėdingai skurdi”.
— “ ... didžiausia lietuvių politinės energijos dalis yra sunaudojama lietuvių visuomenės vidaus gyvenime”.
— “Mūsų politinė akcija daugiausia ribojasi gražbilyste”.
— “Raginu jaunimą įsijungti į valdžios darbus”.
— “Siūlau, kad lietuviai Washingto-ne įkurtų tyrimo ir informacijos telkimo institutą, kuris taptų lietuviškų studijų ir informacijos centru”.
— “Organizuojamės ir veikiame tik savo siaurų interesų rėmuose”.
— “Kitas pasirinkimas yra — atmesti egzilo galvojimą, pripažinti, jog esame Amerikos piliečiai, kad mūsų namai yra čionai, kad šio krašto likimas yra ir mūsų likimas”.
“Valdinė tarnyba yra kilni, ir jos siekti turėtų mūsų tautiečiai”.
Šiais ir kitais kun. dr. J. Šarausko teigimais ir mintimis būtų galima parašyti atskirus straipsnius. Visi geros valios lietuviai, kurie dar rūpinasi ir sielojasi Lietuvos ateitimi, turėtų tą straipsnį perskaityti. Kun. dr. J. Šarausko keliamos mintys, sugestijos, rekomendacijos bei siūlymai svarstytini susirinkimuose, suvažiavimuose bei studijų savaitėse. Visa eilė jo siūlymų laukia realizavimo.
Pora paryškinimų bei patikslinimų
Anot kun. dr. J. Šarausko, JAV lietuviai neturį apčiuopiamesnių laimėjimų Lietuvos laisvinimo žygyje. JAV valdžios pastovus ir ilgalaikis nepripažinimas Pabaltijo valstybių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą esąs tur būt svarbiausias Amerikos baltų laimėjimas politinėje plotmėje. “Didžiausias nuopelnas nepripažinimo politikos išgavime ir įtvirtinime turbūt priklauso ALTai”, teigia kun. dr. J. Šarauskas.
Nėra specialių svarstyklių nustatyti visuomeninėje ar politinėje srityje laimėjimų “svorio”. Kiek ALT-ba turėjo įtakos JAV užsienio politikoje šiuo klausimu, tikrai būtų sunku pasakyti.
Amerikos Lietuvių Taryba dar nė neegzistavo, kai 1940 metų liepos 23 d. JAV Valstybės sekretoriaus pareigas einąs Sumnes Walles padarė pirmąjį pareiškimą Pabaltijo kraštų inkorporavimo į Sovietų Sąjungą nepripažinimo klausimu. Čia jis vadovavosi Stimsono doktrina, Kellog-Briand taikos sutartimi ir kitais tarptautiniais susitarimais. Inkorporacijos nepripažinimo įtvirtinime daug padėjo beveik tuoj po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs tarp JAV ir Sovietų Sąjungos “šaltasis karas”. Pabaltijo kraštų naudai veikė dar šie faktoriai: “Policy of containment of Communism” (JAV politika sulaikyti komunizmą jo esamose ribose), Trumano doktrina, Valstybės sekretoriaus John Foster Dulles (Eisenhowerio prezidentavimo metais) užimta nepaprastai aiški antikomunistinė pozicija.
Pradedant prazidentu J. F Kennedy, Valstybės departamentas yra užėmęs Pabaltijo kraštų “marinimo” politiką. JAV išlaiko Pabaltijo kraštų atstovybes, bet tų kraštų atstovai yra Valstybės departamento tarnai: jie bijo bet kuriuo klausimu pilniau praverti burnas, jie jaučiasi kaip “pelės po šluota”. Valstybės sekretoriai Vasario 16-sios progomis pasiunčia Lietuvos atstovui bereikšmius sveikinimus, kuriuose bijo paminėti Sovietų Sąjungą, Pabaltijo kraštų pavergimą, Pabaltijo kraštų ir laisvųjų pabaltiečių kovą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės ir nepriklausomybės.
Kun. dr. J. Šarauskas, dirbdamas Valstybės departamente, yra iki tam tikro laipsnio persiėmęs tos institucijos dvasia. Valstybės departamentas kovojo ir kovoja prieš bet kokį Pabaltijo kraštų bylos reikalo pajudinimą JAV Kongrese. Visai priešinga padėtis buvo John Foster Dulles laikais. Palankesnio savo reikalui Valstybės sekretoriaus, kaip kad buvo John Foster Dulles, pabaltiečiai niekad neturėjo ir greičiausiai niekad neturės.
Didelio darbo ir pastangų dėka buvo pravesta JAV Kongrese garsioji H. Con. Res. 416(89th Congress) rezoliucija Pabaltijo kraštų bylos reikalu. Paskutinių ketverių metų laikotarpyje buvo pravesta dar pora gana menkos vertės rezoliucijų. Kun. dr. J. Šarauskas bando pabaltiečių laimėjimus JAV Kongrese iki tam tikro laipsnio nuvertinti.
Kiekviename Kongrese yra įnešama tūkstančiai įstatymų projektų bei rezoliucijų — gi pravedama tik apie 2 — 3 % iš jų. Kiekvieno įstatymo projekto ar rezoliucijos pravedimas JAV Kongrese pareikalauja milžiniškų pastangų, darbo, laiko ir pinigo.
Ne paslaptis, kad Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministeris A. Gromyko bandė sulaikyti H. Con. Res. 416 pravedimą JAV Senate. Jam buvo jau pavykę įpiršti mintį tuometiniam Valstybės sekretoriui Dean Rusk, kad minėtoji rezoliucija būtų “numarinta” JAV Senate. Tą mintį Dean Rusk perdavė tuometiniam JAV Senato daugumos vadui Mike Mansfield (dabartiniam JAV ambasadoriui Japonijoje). Senatorius Mike Mansfield irgi jau buvo palinkęs į Dean Rusk pusę, bet kiti senatoriai (paminėtini — Kuchel, Dodd, Lausche ir kit.) pakėlė didžiulį triukšmą prieš Sovietų Sąjungos kišimąsi į JAV Kongreso reikalus, ir sen. Mike Mansfield nusileido.
Prieš kiek laiko teko sutikti vieną Vilniaus universiteto jaunosios kartos profesorių. Jis buvo girdėjęs apie H. Con. Res. 416.Jis kalbėjo: “Duok man tą rezoliuciją pilnai perskaityti”. Ją perskaitęs jis tarė: “Kodėl kasmet nepravedate po tokią rezoliuciją JAV Kongrese? Mums būtų kiek lengviau komunistų pavergtoje Lietuvoje”. Anot to profesoriaus, po minėtos rezoliucijos pravedimo JAV Kongrese komunistai Lietuvoje buvo kiek “sušvelnėję”. Tuo klausimu savo straipsnyje, paskelbtame savo laiku amerikiečių politikos žurnale Foreign Affairs, panašiai buvo ir savo laiku užsiminęs ir prof, dr., V. S. Vardys.
Senosios išeivijos lietuviai bandė 1945 ir 1946 metais pravesti panašią rezoliuciją JAV Kongrese. 1945 metais buvo įnešta po rezoliuciją Atstovų Rūmuose (kongresmano Kelly — H. Res. 390) ir Senate (senatoriaus Willis — S. Con. Res. 40). Tai buvo Antano Olio ir kitų tautinės krypties darbuotojų pastangų išdava. Buvo išvystyta didžiulė akcija lietuvių bendruomenėse: renkamos tūkstantinės tam darbui paremti, rašomi laiškai bei siunčiamos telegramos legislatoriams Washingtone. Po poros metų akcijos lietuviai nuleido rankas. H. Con. Res. 416 (89th Cong-ress) rezoliucijos pravedimas pareikalavo arti šešerių metų didžiulių pastangų, darbo, laiko ir pinigo.
Dirbkime dėl tėvynės Lietuvos laisvinimo darbas yra toks didelis ir šakotas, kad jį vykdant ir realizuojant nei darbų rankų, nei pastangų, nei laiko, nei pinigo niekad nebus perdaug. Mūsų veiksniai juda, bet juda labai lėtai. Kun. dr. J. Šarauskas davė eilę sugestijų bei rekomendacijų, kaip Lietuvos laisvinimo veiklą išvesti iš rutinos ir stagnacijos. Didelės viltys šiame reikale yra dedamos į PLB. Ar ji tikrai bandys pajudėti pilna sparta Lietuvos laisvinimo žygyje? Tikime, kad ji neapvils nei pavergtųjų nei laisvųjų lietuvių.
Prieš kiek laiko prie vieno Romos imperijos buvusio kelio buvo rastas akmuo (kelrodis) su įrašu: “Dilstu dėl tėvynės”. Ir visi veiksniai ir pavieniai lietuviai privalo ir turi “dilti” dėl tėvynės iki aukščiausio laipsnio. Tuo atveju, be abejo, išauš pavergtai Lietuvai žymiai greičiau laisvės rytas. To visi geros valios lietuviai trokšte trokšta.
L. Valiukas
