BENDRUOMENĖ IR LAIKAS
STASYS BARZDUKAS
Juozo Kojelio pasisakymas “Didžioji Lietuvių Bendruomenės atsakomybė” (1967 kovo mėn. Į Laisvę 39/76 nr.) savo keliamais klausimais yra didžiai aktualus, dėl to ir plačiau svarstytinas, nes nuo deramų atsakymų didele dalimi priklausys tolimesnė bei sėkmingesnė lietuvių išeivijos organizuota veikla ir net ateitis. Bendruomenės idealu pripažindamas organišką “nesuskaldytą” išeivijos lietuvių santalką (kolektyvą, visumą), autorius dabartinę Bendruomenę, nevykdančią visų (ypačiai Lietuvos laisvinimo) uždavinių, turinčių lietuvių išeivijai gyvybinės reikšmės, laiko tik “nepilnu ir netobulu tikrosios LB-nės pakaitalu”. Tai įvykę daugiausia dėl to, kad viena sudedamoji Bendruomenės dalis, būtent JAV Lietuvių Bendruomenė, organizuodamasi padariusi “žalingą kompromisą su faktine šiame krašte iš senesnių laikų sukurta organizacine situacija”.
JAV Lietuvių Bendruomenė, pradėdama savo kelią, galėjo rinktis du būdu — revoliucinį ar evoliucinį. Revoliucinis kelias čia būtų reiškęs stūmimą į šalį gausios ir organizuotos lietuvių išeivijos, turinčios savo tradicijas, savo draugijas ir spaudą, daug padėjusios nepriklausomai Lietuvai atstatyti ir iš naujo vėl užsiangažavusios laisvės kovai sovietinio smurto atveju. Toks stūmimas neišvengiamai būtų vedęs į nesusipratimus bei konfliktus, ir tai nebūtų buvę naudinga nei Bendruomenės idėjai, nei organizavimuisi. Dėl to buvo pasirinktas evoliucinis kelias. Buvo tikėta, kad didelės reikšmės idėjai, kaip kokiam dideliam medžiui, subręsti ir prigyti reikia ilgesnio laiko. Laikas turėjo parodyti Bendruomenės prasmę ir naudą. Tiesa, pasitarimuose bei pokalbiuose buvo nevengta ir integracijos pastangų, pvz. šių eilučių autorius kėlė mintį Amerikoje Lietuvių Bendruomene daryti jau rastą Amerikos Lietuvių Tarybą, praplečiant jos tikslų bei uždavinių apimtį ir ją sudemokratinant. Bet į tokias pastangas tada buvo atsakyta neigiamai: esą Amerikos lietuviai jau yra susitarę savomis formomis veikti, ir persiorganizavimas vargu ar pavyktų.
Bendruomenė tada iš tikrųjų buvo visai “nauja forma”, ne vienam ne tik nesuprantama, bet ir nepriimtina. Tad evoliucinis kelias buvo vienintelis galimas, nors ir jis kėlė kai kurių nesusipratimų. Šiandien jo nereikėtų laikyti kapituliacija, kaip lygiai nėra kapituliacija ir bendradarbiavimo siekimai. Tai patvirtina pati Bendruomenės gyvata. Jos idėja ne tik paskleista, bet jau ir prigydyta. Organizaciniu atžvilgiu toli pažengta į priekį. Bendruomenė atlieka didelę dalį Lietuvos laisvinimo darbų. Švietimo ir kultūros darbai išsišakojo bei išsiplėtė. Su Bendruomenės vardu taip pat susijo didieji tautiniai mūsų pasireiškimai — visuotinės dainų bei tautinių šokių šventės ir kultūros kongresai Amerikoje, masinės lietuvių dienos Kanadoje ir Australijoje, studijų savaitės Vokietijoje ir kt. PLB seimai tapo pastovi ir reguliari laisvojo pasaulio lietuvių išeivijos jungtis, įgalinanti į gyvuosius lietuviškus reikalus žvelgti ne vieno kurio krašto, bet visų laisvųjų lietuvių mastu. Finansinius gi pagrindus deda sėkmingai ugdomi JAV ir Kanados lietuvių fondai. Taigi jau padaryta labai daug, daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Padaryta ramiai intensyviu bei planingu darbu, atsirėmus į nepalaužiamą tikėjimą Bendruomenės reikalingumu ir visų mūsų praregėjimo viltį. Dabar, jau iš perspektyvos žvelgdami, matom, kad kitų priemonių išeivijos sąlygomis nė neturim: nepasiremsi čia jėga, kaip kad pasiremia valstybė, vykdydama savo uždavinius.
Antra vertus, Bendruomenė negali sudaryti nė kokios extra išimties lietuvių istorijoje. O ta istorija rodo, kad viešasis mūsų kelias niekad nebuvo tiesus. Kaip kad taikliai pastebėjo prof. St. Šalkauskis, lietuvių tauta “niekados nebuvo tuo, kuo ji galėjo būti”.
Nebuvo praeity. Tai savo paskaita plačiau ryškino S. Sužiedėlis II-jame PLB seime Toronte 1963: lietuvių tautai nestigę duomenų bei galimybių būti Europos saulėtekio valdove, bet ji tokia valdove netapo — valdžiusi didelę teritoriją, turėjusi jėgos ir administracinių gabumų, pasižymėjusi stipria teisine sąmone ir tauriu žmoniškumu, ji, prisiimdama slavišką kultūrą ir netekdama vadovaujančio savo luomo, tautiškai nyko ir taip pat savo didybės bei stiprybės neteko.
Nėra nė dabarty, nes mums toli iki suomių atsparumo, šveicarų kultūringumo, žydų ir airių organizuotumo. Lietuvis nenori būti visuotiniu mastu organizuotas, ir tiek. Mes dažnas pro dalį — pro savo srovę bei partiją, pro savo parapiją, pro savo draugiją — nematom visumos. Taigi ir tautinės mūsų Bendruomenės problema glūdi tautiniame mūsų charaktery. Iš tikrųjų reikėjo daug laiko, kol pasisavinom Dekalogo įsakymus gerbk savo tėvą ir motiną, nevok, neužmušk, nekalbėk netiesos, reikės taip pat ilgo laiko, kol ir Lietuvių Chartos dėsniai mums pasidarys savi: pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė, lietuvis kuria lietuvišką šeimą, sudaro sąlygas tautinei kultūrai ir tautiniam švietimui, brangina savo tautos papročius ir praeitį, ugdo tautinį solidarumą, kovoja dėl Lietuvos laisvės ir kt. O pasidarys savi tada, kai apie juos ims kalbėti kunigai lietuviškose parapijose, veikėjai savose draugijose, laikraščiai savo straipsniuose. Šią vasarą turėjau progą iš arčiau stebėti eilės mūsų platesnių susibūrimų nuotaikas, tad pats mačiau, kaip dar mums iki to toli: daugiausia vis skraidom padangėmis, atitrūkę nuo tikrovės, užmiršę, kad turim tautinio savo darbo programą Lietuvių Chartos pavidalu.
Nepaisant to, Bendruomenė nuolat stiprėja ir vis giliau suleidžia į lietuvišką žemę savo šaknis. Paskutiniai JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimai parodė, kad Bendruomenė sugebėjo išjudinti ir prie savo darbo pritraukti jaunimą. Tai geras ženklas, laiduojąs jos ateitį. Tai rodo, kad ji taip pat pajėgs spręsti laiko brandinamas mūsų problemas. Tai duoda vilties, kad ji “taps tuo, kuo gali ir turi būti”. Tada ji patenkintų tautinius mūsų pačių lūkesčius ir taptų jėga, su kuria turėtų skaitytis ir kitataučiai. Tokiai Bendruomenei verta aukotis ir dirbti, nes lašas po lašo ir akmenį pratašo.
PIRMIEJI PARTIZANO ŽINGSNIAI
Susiveržėm diržus, prisitvirtindami prie jų granatas bei šovinines ir, suspaudę rankose plieninius ginklus, pasiruošėm atsisveikinti su namiškiais.
Motinos skruostais riedėjo ašaros. Priėję prie jos, abu priklaupėm, laukdami palaiminimo. Ištiesusi savo grubias rankas, bet švelniais kaip motinos pirštais priglaudė prie savęs mudviejų palenktas galvas ir tyliai laimino mudviejų pasirinktą kelią...
“Viešpats tesaugo judviejų žingsnius”, buvo vieninteliai ir paskutiniai mamos žodžiai (Daumantas, PARTIZANAI Už GELEŽINĖS UŽDANGOS).
ATNAUJINK “Į LAISVĘ” ŽURNALO PRENUMERATĄ 1968 M.!
• Malonėk dar šiandien atnaujinti “Į Laisvę” žurnalo prenumeratą 1968 metams.
• Jei dar nesate atsilyginę už 1967 metus, malonėkite pasiųsti prenumeratos mokestį ir už 1967 metus.
• Naudokite tam tikslui su šiuo numeriu siunčiamą vokelį.
