Aktualieji Lietuvos istorijos klausimai
(Beieškant objektyvesnio kriterijaus mūsų tautos praeičiai)
DR. ZENONAS IVINSKIS
Kai lietuvių tauta 19-tame amžiuje kentė rusų jungą, jos atgimimas prasidėjo per meilę savai kalbai, liaudies folklorui ir Lietuvos valstybės istorijai, ypač seniesiems Mindaugo - Vytauto šimtmečiams. Šie amžiai labiausiai apreiškė lietuvių tautos didybę. Romantiškas anos herojiškos praeities kėlimas tautą vis labiau sąmonino. Jai padėjo aiškiau praregėti ir atsiskirti nuo bendrojo palikimo su lenkais, nuo ją slegiančios unijinės praeities. Ta kryptimi pirmasis žymusis pionierius buvo Simonas Daukantas. Šiandien, kai trečią dešimtmetį besitęsiančioje tremtyje išsibarstėme po įvairius kontinentus, domėjimasis savo praeitimi vėl labiau suaktualėjo. Savo žvilgsnį kreipiame ne tik į mums artimą nepriklausomybės dešimtmetį, bet ir į laikus prieš 500 - 700 metų, ir į pačią giliausią tautos senovę.
Gyvendami tarp svetimųjų su pagrindu norime aną lietuvių tautos bei jos istorijos didybę ir kitiems parodyti. Juk yra tikrai daug imponuojančių faktų! Juk Lietuvos valstybė atliko labai svarbų vaidmenį, šimtmečiais konsoliduodama rytų slavų erdvę iki anapus Dniepro ir iki Juodųjų jūrų. Ji vokiečių ordinui prie Nemuno pastatė nepereinamą užtvarą, kai šis bandė savo valdas per Lietuvą gal iki. . . Dniepro nutiesti ir t.t. Yra dar daugiau įdomių faktų, vis rodančių pozityvią Lietuvos reikšmę Europos istorijai. Bet praėjusiame Į Laisvę numeryje (1967, nr. 40, p. 38) su pagrindu prof. dr. A. Klimas apgailestavo, jog anos garbingosios Lietuvos “didžiojo pasaulio istorijos moksle” nelabai daug tėra palikę. Tikrai jos pėdsakų maža tegalima užtikti bendruose istorijos veikaluose. Kodėl taip įvyko? Čia yra eilė priežasčių, kurių tik vieną čia tenorėčiau prabėgšmais paliesti.
Daugelis mūsų pastangų ir darbų Lietuvos istorijos srityje tėra skirta, taip sakant, savajam “kiemui”. Todėl susidaro dvi skirtingos plotmės. Ne kartą, kas iš Lietuvos praeities mūsų spaudoje teigiama ar proginėmis kalbomis, paskaitomis primenama, nesiderina su objektyviais tyrinėjimų duomenimis. Yra žinomas ne vienas konkretus atvejis, kaip svetimieji — ir ne kartą ne be pagrindo — yra kritiškai tą mūsų patriotiškai romantišką istoriografiją vertinę. Žinoma, yra taip pat liūdnų faktų, kad eilė mūsų pačių svetimomis kalbomis išleistųjų knygų, kuriomis siekėme savąją istoriją plačiajam pasauliui parodyti, jų skaitytojuose daugiau pasibodėjimo negu susidomėjimo sukelia (!). Tikrai mums dažnai nesiseka svetimomis kalbomis Lietuvos istoriją pristatyti (V. Trumpa, Tėv. Žiburiai, 1965).
Senieji Lietuvos laikai
Lietuvos istorija savo turiniu yra užtenkamai didi ir garbinga. Jos galėtų mums kai kurie kaimynai tik pavydėti. Kodėl mums su jos perdavimu kitiems sunkiai klojasi, viena iš daugelio priežasčių yra ta, kad mes dabar ne kartą imamės tokių perdėtų, neatsargių bei nekritiškų teigimų, kurių niekada nebus galima tarptautiniame istorijos moksle įpilietinti. Pvz., svetimiesiems kaip tikrą prekę negalima “eksportuoti” tokių mūsų spaudoje sutinkamų teigimų: Lietuvos valstybė jau egzistavusi maždaug Kristaus gimimo laikais; visi jos valdovai buvę karaliai ir ta “karalija” patverusi iki Steigiamojo Seimo, kai šis 1920 paskelbė Lietuvą demokratine respublika; Kriavo aktas esąs falsifikatas, greičiausiai 19-me amž. sudarytas, ir t.t. ir t.t.
Taip pat neatrodo, pvz., kad Lietuvos istorijos mokslui daug laimėsime, jeigu nutarimų keliu ieškosime vienos nustatytų metų datos Lietuvos valstybės pradžiai, nes jos “įkūrimas” 12-jo ir 13-jo amž. sąvartoje reiškė ilgesnį konsolidacinį procesą, bent poros generacijų pastangų rezultatą. Rodos, panašiu metodu, nedaug tepaisydami esamų šaltinių bei specialių tyrinėjimų, bet labiau išeidami iš mūsų dabarties politinių paliatyvų, norime dabar vienu nutarimu užbrėžti etnografines lietuvių tautos sienas. Žinoma, gali vadovaujantieji veiksniai su pagrindu nutarti, išeidami iš reikalingų ekonominių ir kitų korektyvų, politines sienas būsimai valstybei, kaip tai dar 1917 m. darė Lietuvos Taryba ar prieš 22 m. jau tremtyje VLIK-as.
Didesnio aiškumo ir tradicinių tezių revizijos norime ir Lietuvos krikšto datos klausimu. Žinoma, istorijoje nebegalime prie viso to, kas jau yra įvykę, nė jotos pridėti ar ką nors pakeisti, bet visuomet gali kisti pažiūros į pačių faktų interpretavimą. Naujos generacijos gali juos naujai nušviesti. Gali būti surastos kitos, iki tol nepastebėtos sąsijos, iškeltos naujos priežastys. Taip yra, žinoma, ir su Lietuvos krikšto problema, kurią esu plačiau kitoje vietoje kėlęs. Siūlydamas atsakyti į visą eilę klausimų, kurie plaukia iš ano meto šaltinių, aš tenorėjau, kritiškai-objektyviai į anas versmes žvelgdamas, dvi skirtingas pažiūras suderinti, surasti vieną tiesą, kur nebebūtų prieštaravimų.
Kas liečia Lietuvos krikšto datą (1251 ar 1387), iki šiol vis dar neteko užtikti ramaus ir apdairaus bei visapusiško pažvelgimo į pačius šaltinius, nekalbant apie žymesnius tuo klausimu tyrinėjimus. Kas iki šiol kontraversiškai rašyta, greičiau tebuvo publicistinė dialektika. L. K. Mokslo Akademijos Metraštyje (I, 1965) ir Aiduose (1966, Nr. 5-7) buvo pateikta šaltinių nuorodų ir kitų duomenų, kuriais iš esmės tą klausimą reikia pergalvoti ir su jais kritiškai atsiskaityti.
Eidamas į kai kuriuos šaltinius dr. J. Jakštas, pvz., teįvertino Mindaugo krikštą, kaip istoriškai įdomų ir reikšmingą epizodą (Tėv. Žiburiai, 1967, Nr. 29-30, p. 5). Tuo pačiu pagrindinis žvilgsnis mūsų tautos krikšto reikalu jau turi nukrypti į 1387 m., kai Lietuvos sostinėje buvo įsteigta vyskupija ir kuriamos pirmosios parapijos. Tai atliko Jogaila, kurio tik anūką (Šv. Kazimierą) paprastai telaikome be priekaišto lietuviu. Prie Lietuvos krikšto problemos dar teks kita proga sugrįžti. Kas liečia Jogailą, jau Lietuvoje eilėje straipsnių “Nau joje Romuvoje” (1933, Nr. 171-173) ir Jogailos mirties 500 m. sukakties proga išleistame straipsnių rinkinyje (Jogaila, red. Ad. Šapoka, Kaunas, 1935 m.) kėliau reikalą daug objektyviau vertinti aną į kaimyninę valstybę nuėjusį sėkmingai karaliauti žymųjį Algirdaitį, neofitą lietuvį Jogailą. Jis per tris dešimtmečius su viršum, panašiai kaip jo tėvas su Kęstučiu, uoliai bendradarbiavo su didžiuoju pusbroliu Vytautu. Ir ginklu (Žalgiris) ir diplomatinėmis priemonėmis (Konstancos konsilija) jiedu abu veikė išvien. Minint 550 m. Žalgirio sukaktį (1960 m.), nesisekė mums objektyviau jų bendradarbiavimo nuopelnų padalinti.
Visišką objektyvumą prarandame, kai teigiame, jog Trylikos metų karo pasėkoje vokiečių ordinas tapęs Lietuvos vasalu. Nors Lietuvai tada įsakmiai buvo siūlomos Nemuno žiotys ir maždaug vėlesnės Maž. Lietuvos sritys (tam paremti yra autentiškų šaltinių), tačiau Lietuva perpykusi ant lenkų dėl Podolijos užgrobimo, šitame kare prieš kryžiuočius visai nedalyvavo, pasiskelbė neutrali. Tai paminiu čia todėl, kad neseniai mūsų spaudoje pasirodė visai priešingų dėstymų, nors ir Liet. Enciklopedijoje (31 t., 473) tas klausimas pakankamai aiškiai išdėstytas.
Eilės patriotiškai nusiteikusių autorių straipsniai bei rašiniai ne kartą kukliomis premijomis atžymėti, būtų suprantami ir gal reikalingi anais romantiškais 19-jo amž. pusės laikais, kai lietuvių tauta budo. Šiandien labai daug spausdintų šaltinių Lietuvos istorijai (svarbiausia jų dalis po II pas. karo yra naujai išleista) yra lengviau visiems prieinama. Suderinti dvi Lietuvos istorijos tiesų plotmes, mokslinę ir pupuliariąją - propagandinę, yra palengvėję. Lietuvos labui jas reikia būtinai suvesti į vieną pagrįstą, objektyvią tiesą, galiojančią ne vienai generacijai ir ne vienos dienos tautinei propagandai.
Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiai
Čia teėmėme keletą pavyzdžių iš senosios Lietuvos istorijos, kuri su pagrindu mums tokią didelę reikšmę tebeturi. Kas liečia objektyvumo mastą, dar didesnio sunkumo turime su naujausia, ypač su Nepriklausomybės laikų istorija. Ji vis dar ištisai neparašyta, ir tai kartai, kuri nepriklausomoje Lietuvoje yra subrendusi, tokią istoriją objektyviai rašyti šiuo metu yra sunkiai įveikiamų kliūčių.
Nenugalimi sunkumai kyla dėl objektyvios medžiagos stokos. Ne tik apie Lietuvos vidaus gyvenimą, jos kultūrinius ir ekonominius santykius, bet ir apie daugelį svarbių ir jaudinančių užsienio politikos klausimų, iš to laiko pati vertingoji ir autentiškoji medžiaga yra pasilikusi Lietuvoje. Ji yra patekusi į komunistų partijos ir kitus sovietinius archyvus. Kiek rodo keli ikišioliniai bandymai (žurnalų straipsniai ir nauja Navicko knyga), ji gana vienašališkai tepanaudojama, stengiantis diskredituoti “buržuazinę” Lietuvą.
Šiokiu tokiu pakaitalu gali tarnauti, žinoma, keli mūsų pasiuntinybių archyvai, lengvai prieinami Federalinės Vokietijos archyvai, kelių valstybių jau išleistos pokario serijos užsienio politikos klausimais. Bet vis tik palieka gana daug esminių spragų. Kai joms užpildyti nėra kitokios patikimesnės medžiagos, kai trūksta to pat meto dokumentų ir to pat laiko dienoraščių, labiau tenka atsižvelgti į memuarus. Bet atsiminimų knygos, kurių jau galima tremtyje priskaičiuoti bent porą tuzinų titulų, nėra tobula ir visais atžvilgiais patikima medžiaga. Apie ne vienus tokių memuarų, nors jų autoriams esame dėkingi, kad jie ėmėsi plunksnos, galima kartoti su maršalu Petainu: “Jie ieško su tiesa kompromisų, jie daro sau nuolaidų, tačiau jie būna gana griežti kitų atvžilgiu” (Vysk. Pr. Bučio atsiminimai, I, 1966, p. 5). Nenuostabu tad, kad daugelis memuarų, kurie kitiems amžininkams, ar tų pat įvykių gyviems liudininkams gana kontraversiški pasirodė, iššaukė ne tik kuklių patikslinimų ar švelnių pataisų, bet ir gana kietos polemikos ir karštų ginčų, kartais jau, deja, einančių ad hominem. Tai, pvz., pirmiausiai liečia įdomų ir platų, nors iš dalies apologetinį gen. St. Raštikio veikalą (Kovose dėl Lietuvos) ar paskutiniam prezidentui A. Smetonai pagarbos pilnus jo adjutanto pulk. Vacl. Šliogerio atsiminimus. Gražu ir garbinga, kad arti valstybės galvos stovėjęs ir po trijų dešimtmečių savo atsiminimus rašęs autorius taip gražiai apie A. Smetoną atsiliepia. Juk dažnai pasitaiko, kad į tariamai didelį vyrą iš arti turėjęs progos prisižiūrėti jo pavaldinys per jo žmogiškas silpnybes jį tik nykštuku vėliau savo užrašuose padaro. Bet šituo atveju tuoj kyla istorikui klausimas, ar toji didelė ir imponuojanti pagarba savo šefui neužtemdė tikrojo vaizdo? Ar gana arti buvęs memuaristas nepastebėjo (o gal ir nenorėjo pastebėti!) svarbių ir esminių dalykų, apie kuriuos būtume norėję išgirsti iš daug mačiusio adjutanto.
Įsiskaičius į mūsų, ačiū Dievui, jau gausią memuarinę literatūrą, atsistoja ir metodinis klausimas. Kiek tokius atsiminimus mes galime laikyti patikimu šaltiniu? Daugelis autorių rašo apie faktus, įvykusius prieš 30-40-50 metų. Rygoje vedant bylą prieš ordiną, eilė liudininkų, jau praėjus 47 metams nuo karaliaus Mindaugo mirties, teigė, jog jis, esą, atkritęs nuo iš kryžiuočių prisiimtosios krikščionybės. Kritiškam istorikui ne kartą galėjo kilti tokis klausimas: o ar tie liudininkai begalėjo po tiek metų žinoti tikrąją dalykų padėtį, kad ir apie tokį stambų įvykį? Šiandien mes skaitome mūsų akivaizdoje surašytus memuarus ir apie Didįjį Vilniaus Seimą (1905) ir apie 19-jo amž. galą, jau nekalbant apie I pas. karo įvykius, ir tokios abejonės dėl autorių atminties stiprumo ir tikslaus faktų perdavimo nebeturime . . .
Bet, tur būt, ne čia yra pagrindinė priežastis, kad mūsų memuarinėj literatūroj yra tiek daug prieštaravimų ir kad kai kurie atsiminimai yra sukėlę tiek daug dulkių. Kiekvienas memuaristas mato įvykius per “savo” plačiai ar siaurai pravertą langą. Dar daugiau, kiekvienas jų uždeda ne ano, bet rašomojo laiko antspaudą ir dažnai tepajėgia savo atsiminimus taip surašyti, kaip jis dabar norėtų matyti tos praeities faktus pristatytus mūsų kartai. Memuarai virsta perdėm sąmoningai surašytu subjektyviu šaltiniu.
Neanalizuodamas to klausimo plačiau, noriu tik priminti vieną didelę sunkenybę, kai eina kalba apie reikalą parašyti nepriklausomos Lietuvos istoriją. Daugelyje nepriklausomą Lietuvą liečiančių raštų ir atsiminimų paliko senojo partinio galvojimo nuosėdų, nors jų autorius nuo įvykių skyrė keli dešimtmečiai. Sutinkame, pvz., perdėto kulto ar dar iš anų laikų užsilikusios neapykantos vadovaujantiems asmenims. Keista, kad čia negalioja posakis “tempus est optimus medicus”! Neuralgiškų punktų yra tiek daug, kad, pvz., nepriklausomą Lietuvą savo akimis regėjusiems ar jos statyboje dalyvavusiems “Naujienų” ir “Dirvos” bendradarbiams, tur būt, ilgai nepasisekė susitarti, beieškant objektyvesnio kriterijaus dėl vieno bendro teksto, “kaip gi iš tikrųjų yra buvę” (Leopold von Ranke). Ar galime, pvz., surasti bendrą nusistatymą dėl (nors simboliško) pasipriešinimo, kai 1939 m. spalio pradžioje Kremlius ultimatyviai pareikalavo įsileisti sovietines įgulas? Ar galime surasti bendrą vertinimą įvykių, liečiančių 1940 m. birželio 15 d. prezidento A. Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos?
A. Smetona tada visoje Lietuvoje buvo dėl to žygio smerkiamas, kaip tomis dienomis buvo rašyta mano dienraštyje, kuriuo nebegaliu disponuoti. . . Čia plačiau neliesdamas to ir kitų gretimų klausimų, noriu tik paraštėje pastebėti, jog tie patys ministeriai, kurie į pasienį atvyko prezidentą įtikinėti, kad būtinai grįžtų atgal į Kauną, greitai patys bandė bėgti nesėkmingai, kaip, pvz., paskutinis ministeris pirmininkas A. Merkys. Už poros mėnesių slapta ton pačion Vokietijon traukėsi ir mūsų žymusis valstybininkas, šiemet miręs E. Galvanauskas, kuris irgi buvo atvykęs prikalbinti Smetoną sugrįžti.
Objektyvesniam mastui čia reikėtų palyginimo. A. Smetonos pabėgimo faktą, kaip ir kitus reikšminguosius Lietuvos sutemų įvykius mūsų kontraversinėje spaudoje būtinai reikia imti paraleliai su panašiais tragiškais estų ir latvių valstybių faktais. Siekiant Lietuvos Tarybos pirmininko (iš 1917-18 m.) ir pirmojo bei paskutiniojo valstybės prezidento veiksmų objektyvesnio vertinimo, visai naujos šviesos duoda analizavimas faktų, į kokią padėtį pateko nebeturėjusieji kur pabėgti kitų dviejų valstybių prezidentai, t. y., Taline atkirstas K. Paets ir Rygoje pasilikęs K. Ulmanis. Abu tiedu prezidentai, nelaimingi liudininkai tuoj pat prasidėjusios sovietizacijos, greitai savo laisvės dienas užbaigė tragiškomis deportacijomis. Iki detalių Kremliuje užsukta mašinerija, kurios techniką į Taliną atvežė A. Ždanovas, o į Rygą — toks pat Kremliaus emisaras A. Višinskis, kaip į Kauną — Dekanozovas, nenutolo nuo to pat nuobodaus raudonojo šablono iki smulkmenų. Šablonas visai nepasikeitė, ar dar savo valstybėje sėdėjo jau visai bejėgiu tapęs prezidentas ar ne. O vis tik šituo atžvilgiu esame dar ir dabar aistringai suskilę į dvi stovyklas, kurioms bendrą “vardiklį” surasti yra labai sunku. Nenorėčiau čia įrodinėti, kad “Tautos vadas” būtinai turėjo “bristi per upelį” ... Pasilikti, kentėti ir žūti drauge su savaisiais vadams istorijoje ilgiems laikams pasilieka garbingas bruožas. Tai reiškia didelį dvasinį kapitalą ateities kartoms. Bet čia jau yra nervų, drąsos ar baimės klausimas, už kurį žmogaus negalima “bausti” ir jam neatleisti, kaip negalime tyčiotis iš sportininko, kad jis tepajėgia iššokti savą metrų normą, o ne tokią, kokią pasiekia jo kaimynas.
Kaip ir kiekvieną šios žemės žmogų, taip ir istoriką žmogiškosios netobulybės neapsaugoja nuo silpnybių, o vis tik jis turi nuolat laikyti sau siektinu idealu istorinį objektyvumą, teisingą faktų nušvietimą, jų psichofizinių priežasčių tikrą išaiškinimą. Bet, atrodo, kad mums ne greit pasiseks surasti kiek objektyvesnį matą naujausiai Lietuvos istorijai. Tautininkų ar krikščionių demokratų dvasioje brendusios ar išaugusios lietuvių istorikų ar istorijos mėgėjų kartos vertinimai, pvz., 1926 metų gruodžio 17 d. perversmo jokiu būdu nebus priimtini valstiečių liaudininkų ar socialistinės ideologijos šviesuoliams. Tautininkų dvasios mūsų praeities mylėtojas nenorės sutikti su priekaištu, kad palaidojimas demokratijos ir seimų, apie kurių neva “palaidumą” ir tariamą blogį vėliau rašė ir žinomi seimų laikų ministeriai (J. Purickis), atnešė dar didesnį blogį. Tauta buvo atpratinta nuo rūpesčių aktyviai sielotis savo valstybės reikalais. Beje, gal čia ir reikia ieškoti atsakymo, kodėl 1938-39 m. trijų ultimatumų atveju nebeliko anos 1918-20 metų idealistų savanorių dvasios. Kas panorės “pakaltinti” buvusius atsakingus vadus, kurie, kai vienas po kito sekė ultimatumai, nevengė garsių ir skambių frazių? Kas savo žvilgsnį kreipdamas į nepriklausomybės karus, galės pasakyti: 1940 metais palikome tik eilę naujų erdvių kareivinių okupantui, o ne nepriklausomybės karų muziejinės vertės ginklus, kurie buvo pasirodę tokie taiklūs ano meto priešams . . . Bet ir čia reikia paralelių dairytis į latvius ir estus, ir tie lyginimai neišeina perdaug mūsų nenaudai.
Tais pora pavyzdžių čia tenorėta parodyti, kaip dar sunkiai yra parašoma mūsų naujausioji istorija. Kliudo ne tik didelės medžiagos spragos, kliudo ir amžininkų pateikti šaltiniai — memuarai. Atsiranda daug sunkumų, kad visai dar neturime bendros ir objektyviai apdairios pažiūros į pačius stambiausius įvykius, jau nekalbant apie politinio ir kultūrinio gyvenimo vystymąsi viduje. Bet vis tik jau reikia ieškoti objektyvesnio kriterijaus, reikia atsipalaiduoti nuo daugelio “prietarų”, kad galima būtų rašyti taip dabar reikalingą nepriklausomos Lietuvos istorijos veikalą. Juo jis vėliau tremtyje bus rašomas, tuo darysis žymiai sunkiau.
Daug paprasčiau yra su mūsų didžiųjų kunigaikščių gadyne. Išspausdintų ir visiems lengvai prieinamų šaltinių yra daug. Norint visiems savo nuomones suvienodinti, reikėtų uoliau visiems eiti į pačias versmes. Sušviesėjęs mūsų istorijos rūmas, išvaikščiotas ne šių dienų, bet to pat laiko apavu, bus tada tvirčiau įjungtas į “didžiojo pasaulio istoriją”. Neskurdinkime to mūsų istorijos rūmo, nenugyvenkime mūsosios turtingos istorinės praeities, praeinančiais šios dienos bei šio momento reikalavimais.
