KOVA DEL LIETUVOS, EUROPOS IR LAISVOJO PASAULIO
DR. ANTANAS RAMŪNAS
1. Lietuva ir Europa: palyginamoji apžvalga ir įžvalga
Ir asmeniui ir tautai yra lengviau gimti, negu atgimti. Vienok gimti mums lemta tik vieną kartą, bet atgimti — daugelį kartų ir, būtent, tiek kartų, kiek kartų mes tvirtai ryžtamės ir sugebame iškilti viršum savęs ir pasaulio. Savęs paties pažinimas bei savižina yra pati pirminė sąlyga pilnutiniam žmogaus ar tautos dvasiniam atgimimui, dvasiniam renesansui, t. y. visapusiškai, pilnutinei žmogaus ar tautos saviraiškai pasaulyje. Deja, iki šiolei lietuvių tauta šito pagrindinio savisąmonės bei saviauklos uždavinio nėra reikiamai atlikusi, nors ir netrūko kai kurių pavienių drąsesnių užsimojimų, bandymų bei polėkių.
Štai mes stovime 50 metų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo jubiliejaus išvakarėse. Reta tai proga atskleisti lietuvių tautos tapatybę prieš Europą ir prieš pasaulį! Tik, žinoma, viskas nuo mūsų pačių priklausys. Jeigu pristatysime Lietuvos gyvenimą tiktai 50 metų laiko perspektyvoje, tai dar nedaug ką laimėsime. Iš šono žiūrintiems atrodys, jog esame tiktai tauta — kūdikis, gimęs prieš 50 metų. O tuo tarpu mūsų praeitis yra tūkstantmetė ar net daugtūkstantmetė. Juk esame viena iš pačių seniausių ir kartu viena iš pačių šauniausių indoeuropiečių šeimos tautų. Praeityje lietuvių tauta išsiskyrė iš kitų tautų savo retu religiniu, valstybiniu ir pedagoginiu genijum. Istorinė Lietuva yra tarsi ledkalnis: neįžvalgiai akiai atsiskleidžia tik maža ir nereikšminga jos dalelytė. Lietuvai pilnai atskleisti, pilnai suvokti, pilnai įvertinti būtinai reikalinga yra gelmių matavimo. Išvydę gelmes, išvystame ir aukštumas bei viršūnes!
Europos kūrybinis genijus, arba, trumpai tariant, europiškumas yra pats raktinis veiksnys visuotinėje žemės tautų bei žmonijos istorijoje. Europa — žmonijos mokykla. Europiškumas, visų pirma, reiškia žmogaus išsilaisvinimą. Europinis žmogaus išsilaisvinimas, žino-mas humanizmo vardu, siekia labai giliai — jis veda mus į nemirtingosios Helados bei antikinio pasaulio patį rytmetį ar, gal būt, dar toliau.
Europa buvo, yra ir bus asmeninės bei asmenybinės laisvės negęstantis švyturys, buvo, yra ir bus negęstanti kelio žvaigždė.Šia, būtent, prasme yra galima ir verta kalbėti apie nemirtingąją Europą. Visi Europos vaikai, išsibarstę po platų pasaulį, turėtų tai niekad neužmiršti. Dar daugiau: turėtų savo dvasinės motinos — Europos laisvės idėjas ir idealus paskleisti po visą žemės kamuolį! Visiems tremtiniams tai žinotina, nes juk čia slypi tremties gyvenimo paskirtis, pateisinimas ir prasmė.
Bet Europos žemynas yra ne vien tik žmogaus laisvės tūkstantmetis šauklys ir kelrodis. Europa yra taip pat tautų laisvės, aukščiausių idealų istorinis lopšys. XIX amžiaus Europa buvo tarsi kunkuliuojantis tautinių sąjūdžių vulkanas. XX amžiuje, ir ypač XX amžiaus antroje pusėje, šie tautiniai sąjūdžiai išsiliejo į tarptautines, pasaulines formas. Istoriškai imant, XIX amžiaus Europa yra tarsi XX amžiaus pasaulio miniatūra arba, atvirkščiai, XX amžiaus pasaulis, būdingas tautinių sąjūdžių išsiliejimu į tarptautines formas ir vad. “Trečiojo pasaulio” (le tiers monde, The Third World) iškilimu, yra tarsi padidintas XIX amžiaus Europos vaizdas.
Europa ir europiškumas — tai žmogaus laisvės ir tautų laisvės dvasia, jokiom smurto priemonėm nenumalšinama, neužtroškinama, neužgesinama. Šia, būtent, prasme Europa yra pasaulinės istorijos pagrindinė jėga, visuotinė žmonijos mokykla.
Yra glaudus ir nesuardomas ryšys tarp Lietuvos, iš vienos pusės, ir Europos, iš antros, tarp lietuviškumo ir europiškumo. Anskčiau ar vėliau ateis laikas, kada europistika, pilnąja to žodžio prasme, neapsieis ar net nebus įmanoma be lituanistikos, pilnąja to žodžio prasme.
Lietuvos istorinė vizija buvo ir dar iki šiai dienai paliko aptemdyta, nes ir Lietuvos ir Europos studijose kai kurie labai svarbūs veiksniai pasąmoningai buvo praleisti iš akių arba net sąmoningai paneigti. Per daug buvo prikalbėta vien apie rytus ir vakarus ir jų santykius, o per mažai kalbėta — arba ir visai nekalbėta — apie pietus ir šiaurę ir jų santykius. Be to, kalbant apie rytus, per dažnai turima galvoje vien rusai, o kalbant apie vakarus, — vien vokiečiai (gi pastaruoju metu JAV!). Tai yra skeveldrinė, trupmeninė rytų - vakarų vizija. Aišku, tokiu atveju centrinei Europai nepaliko nei vietos, nei reikalo. Patys vokiečiai Europos studijose taip toli nuėjo kraštutinumų keliais, jog visas indoeuropiečių tautas pavadino indogermanais! Nuostabi senovės aisčių žemė — Prūsija buvo paversta skerdynių lauku ir kapinynais, o vėliau — germaniško, teutoniško militarizmo tvirtove ir simboliu! Kūrėjams, kaip Adomui Mickevičiui, skausmas netilpo širdy, apie tai galvojant; savo skausmą jis ir išreiškė Konrade Valenrode. Suredukavus visas indoeuropiečių tautas į vad. indogermanus, nepaliko vietos nei reikalo ne tik aisčiams, bet ir tokiems keltams, kurie yra suvaidinę retą vaidmenį Europos istorijoj. Keltų praeitis anaiptol nesiriboja vien Vakarų Europa. Tikrenybėje pati Europos praeitis yra daug sudėtingesnė ir didingesnė, negu jinai pirmu požvilgiu gali pasirodyti. Negalima parašyti Europos kultūros istorijos, išleidžiant iš akių pietus, būtent Viduržemio jūros pasaulį, iš vienos pusės, ir šiaurę, būtent, normanų bei vikingų pasaulį, iš antros.
Centrinė Europa, ir tai visų pirma istorinė Lietuva, kaip tik ir buvo tas geografinis ir istorinis vidurtaškis, kur nuolat susibėgdavo ir kaip banga į bangą atsitrenkdavo rytų pasaulis iš vienos pusės ir vakarų pasaulis iš antros, šiaurės bei vikingų pasaulis iš vienos pusės, ir pietų bei Viduržemio jūros (vėliau ypač Bizantijos) iš antros.
Vos tiktai pažvelgiame į Europą rytų - vakarų ir šiaurės -pietų perspektyvoje, Lietuva galingai iškyla prieš mūsų akis kaip geografinė ir istorinė Europos šerdis ir širdis!Yra tai lyginamoji arba keturmatė Lietuvos ir Europos vizija. Tada lietuviškumo klausimas įgyja naują plotį, gylį, aukštį, tūrį, lietuvių tautos visa saviraiška įgauna naują polėkį, paskirtį, pašaukimą, prasmę. Šituo keliu pasukę, mes iškirsime ir Lietuvai ir lietuviškumui duris ir langus į Europą ir į platų pasaulį.
Europos kūrimosi vyksme dalyvavo ne vien tik indoeuropiečių, bet taip pat ir semitų tautos. Be judaizmo ir islamo pasaulių būtų neįmanoma suprasti Europos ir europiškumo pilnąja to žodžio prasme (Plg. Jacques Pirenne, Les grands courants de l’histoire universalle. 4 vols. Neuchâtel: La
Baconnière, 1945. Harry Austyn Wolfson, Philo: Foundations of Religious Philosophy in Judaism, Christianity, and Islam. Cambridge, Mass.: Harvard University Press, 1947. Leon Roth, Jewish Thought as a Factor in Civilization. Paris: UNESCO, 1954). Štai kodėl šiandieninis žydų ir arabų pasaulių įsijungimas į kovą dėl Europos ir kitų žemės tautų laisvės yra būdingas ir giliaprasmis reiškinys Europos klausime. Sąmoningai ar pasąmoningai šiandieną iškyla vad. integralinės bei pilnutinės Europos idėja ir idealas (Plg. François Perroux, L’Europe sans rivages. Paris: Presses Universitaires de France, 1953). Trys demokratijos religijos — judaizmas, katalikybė ir protestantizmas turi grindžiamosios reikšmės Europos dvasinei genezei suprasti (Plg. Louis Finkelstein, et al., The Religions of Democracy: Judaism, Catholicism and Protestantism. New York: Devin-Adair, 1941. James Kritzeck, Sems of Abraham: Jews, Christians, and Moslems. Montreal: Palm Publishers, 1965).
Prieš indoeuropiečių tautų atsikraustymą, ne tik Viduržemio jūros, bet taip pat Atlanto ir Baltijos pakraščiai, atrodo, galėjo būti semitų pasaulio — ypač semitų tarptautinio prekybinio pasaulio — orbitoj (Plg. J. Grahame D. Clark, Prehistoric Europe: The Economic Basis, 1952. Id. World Prehistory: An Outline, 1961).
Bet įdomu, kas gi galėjo vilioti semitų tautas į nuostabiąją aisčių šalį? Aišku, juos ten traukė jūrų auksas — gintaras! Nenuostabu tad, jeigu Baltijos gintaras buvo rastas Asyrijos karaliaus Asurnasirpalo (Plg. Marija Gimbutas, The Balts. London: Thames and Hudson, 1963. p. 65) statuloj ar net Egipto faraonų pirmykštėse piramidėse (Plg. Augustin Voldemaras, La Lithhuanie et ses problèmes. Tome I: Lithuanie et Allemagne. Lille - Paris: Mercure Universel, 1933, p. 48)! Šalia lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros, lietuviškas gintaras, atrodo, yra vienas iš pagrindinių raktų įsibrauti į indoeuropiečių ir semitų tautų istorijos ir priešistorijo labirintus (Plg. A. Spek-ke, The Ancient Amber Routes and the Geographical Discovery of the Eastern Baltic. Stockholm, 1957). Tolimesni tyrinėjimai, bandant išaiškinti indoeuropiečių tautų ir semitų tautų galimus susidūrimus, susikirtimus, o taip pat asimiliacijos procesus įvairiose vietose— Mažojoj Azijoj (Galatija, hetitų istorija ir jų likimas), Graikijoj (Mikėnų kultūra, Kretos kultūra, Troja), Italijoj (etruskai), iberų pusiasalyje (baskai, iberai), britų salose (Stonehenge), Pabaltijyje (aisčiai) ir t.t. — galėtų vesti mūsų ir pasaulio mokslininkus į įdomių mokslinių hipotezijų kūrimą ir jaudinančių mokslinių atradimų sritį (Plg. John G. D. Clark, World Prehistory. New York: Cambridge University Press. Nora K. Chadwick, Celtic Britam. New York: Praeger, 1964. B. Nerman, Verbindungen zwischen Skandinavien und dem Ostbaltikum in der juengeren Eisenzeit. Stockholm, 1929. H. Biezais, Die Religionsquellen der baltischen Voelker und die Ergebnisse der bisherigen Forschungen. Uppsala, 1954). Ypač paminėtini du lietuvių kūrėjai, kurie turėjo naują mūsų žilos praeities viziją: tai M. K. Čiurlionis (Plg. A. Ramūnas, “M. K. Čiurlionis — Lietuvos, Europos ir pasaulio pedagogas”, Iš sutemų į aušrą, Toronto: Tėviškės Žiburių spaustuvė ir knygynas, 1967) ir O. Milašius. Nuo pastarųjų dviejų, anaiptol, neatsilieka prof. K. Būga, dr. Vydūnas (Plg. A. Ramūnas, “Frontai ir mūšiai lietuvių pedagogikoje”, op. c., pp 299-300) ir ypač prof. Augustinas Voldemaras (Plg. A. Ramūnas, “Lietuvos erelis: prof. Augustinas Voldemaras”, op. c., pp. 206-210). Voldemaras, būdamas pirmaeilis lituanistas ir europistas arba, kitais žodžiais tariant, vienas iš pirmųjų europinio masto lituanistų (lituanologų), visu nuodugnumu yra paklibinęs lietuvių bei aisčių pasaulio klausimą, iš vienos pusės, ir keltų, vikingų, variagų, ostgotų, vizigotų, gudų, slavų, germanų, britų, airių, graikų, romėnų, iberų, etc. pasaulio klausimą iš antros pusės (Plg. Augustin Voldemaras, Lithuanie et ses problemes. Tome 1: Lithuanie et Allemagne. Lille-Paris: Mercure Universel, 1933, pp. 45-107, pp. 333-338. Jac-quetta Hawkes and L. Wooley, History of Mankind. 2 vols. New York: Harper, 1962-1965. T. G. E. Powell, The Celts. New York: Praeger, 1958. Nora K.Chadwick, Druids. New York: Verry, 1966). Voldemaras vienas iš pirmųjų į Lietuvą bei lietuviškumą žvelgė Europos bei europiškumo perspektyvoje ir į Europą bei europiškumą žvelgė Lietuvos bei lietuviškumo perspektyvoje ir tuo būdu aiškiai regėjo ir suprato lietuvių tautos kūrybinio genijaus šakoto pasireiškimo europinę ir pasaulinę reikšmę ir vertę:
Turėjome kaikados didelę ir galingą Lietuvą. Daug į ją buvo suėję įvairių tikėjimų, įvairių kalbų. Visos jos sugyveno gražiai draugėj, nes mūsų protėviai buvo suorganizavę valstybę federacijos pagrindais. Jokių persekiojimų ar tai dėl tikybos, ar tai dėl tautybės nebuvo. Toli gražu nedaug tautų gali pasigirti tokiu savo tolerantingumu, kiek mes lietuviai. Užtat negali būti abejojimo, kad laisvoj ir nepriklausomoj Lietuvoj turės visi— aš pabrėžiu šį žodį — jos piliečiai užtikrintas visas jiems teises.
Prof. A. Voldemaro Deklaracija, 1918-11-14
Ir valstybiniu, ir religiniu, ir pedagoginiu požvilgiu Lietuva iškyla prieš mūsų akis kaip reta tikrojo europiškumo išreiškėja ir kelio žvaigždė! Lietuva reiškia laisvę — ir tautybių srityje ir religijų srityje, kitais žodžiais tariant, Lietuva yra gyvas pavyzdys europiškumo — ir federalizmo (arba pliuralizmo) požvilgiu ir ekumenizmo požvilgiu. Vadinasi, istorinė Lietuva nėra, anaiptol, vien praeitin nugrimzdęs pasaulis. Priešingai, jinai yra kartu ateities kraštas ir ateities kelio žvaigždė, į kurią sąmoningai ar pasąmoningai gravituoja ir gravituos įvairūs mūsų planetos kraštai ir kontinentai su savo dviejais pagrindiniais ir dinamiškiausiais XX amžiaus sąjūdžiais: federalizmu ir ekumenizmu.
Federalizmas (arba pliuralizmas) ir ekumenizmas — štai tie du dvasios sparnai, kuriais Vytauto Didžiojo, šv. Kazimiero, K. Donelaičio, A. Mickevičiaus, H. Minkovskio, O. Milašiaus, M. K. Čiurlionio, dr. Vydūno, V. Krėvės, Maironio, Mykolaičio - Putino, Bernardo Brazdžionio Tėvynė ateityje gali pasiekti ir, žinoma, pasieks ir lietuviškosios kultūros ir pasaulinės civilizacijos viršūnes.
Per aspera ad astra!
Per crucem ad lucem!
Per angusta ad augusta!
Šalia Jauniaus ir Būgos — pirmųjų lyginamųjų kalbotyrininkų, šalia A. Paplausko (1732 - 1799) ir Pr. Dielininkaičio — pirmųjų lyginamųjų pedagogų, prof. Augustinas Voldemaras yra mūsų pirmasis lyginamasis istorikas, priešistorinių laikų tyrinėtojas lituanistas bei lituanologas ir kartu vienas iš mūsų pirmųjų lyginamųjų europistų. Kaip gaila, kad Voldemaras iki šiolei buvo mūsų nesuprastas ir reikiamai neįvertintas!
Voldemaro mokslinis darbas atsiremia į Herodoto, Tukidido, M. I. Rostovcevo, Tado Zielinskio, H. Bergsono, Andrė Siegfriedo, M. L. Gallois, Antoine Meillet, Kazimiero Būgos, A. A. Šachmatovo, Vinogradovo, Tacito, Plinijaus, Camille Jullian, J. Voigto, A. I. Sobolevskio ir kitų tyrinėjimus. Nuostabu ir stačiai neįtikėtina išgirsti apie kai kurių žodžių, k. a.: “vikingas”, “variagas” lietuvišką kilmę!
Prof. Augustinas Voldemaras buvo per daug užsiėmęs kunkuliuojančia pavojinga politika ir per trumpai gyveno, kad būtų galėjęs tęsti pradėtąjį mokslinį darbą ir jį atbaigti. Kaip gaila! Galima sakyti, kad nūn pati pagrindinė šio ar panašaus mokslinio darbo našta bei atsakomybė gula ant laisvojo pasaulio mokslininkų pečių.
2. Lietuva ir globalinių jėgų susiskirstymas: mūsų
trys pagrindiniai prasiveržimai
“Krizės valandą privalome pakelti akis prie idealo ir jame ieškoti amžinųjų veikimo principų”, — pareiškė dr. J. Girnius Toronte savo paskaitoj apie St. Šalkauskį. Tikrai, tai reikšmingi žodžiai. Sunku keliauti, sunku bristi per sutemas ir per nakties tamsumas, į kurias nūn pradeda grimzti pasaulis, neturint sau prieš akis jokių dangaus žiburių! Lietuviams, išbarstytiems po visą žemės kamuolį, atėjo laikas veikti, veikti galingai ir sėkmingai, o veikimo galybei ir sėkmingumui užtikrinti reikalinga pažinti save patį ir aplinkinį pasaulį ir. pažinti ir pamilti aukščiausią idealą ir turėti pakankamai ryžtingumo, ištvermės, kantrybės, atsižadėjimo, pasiaukojimo, pasišventimo, perkeičiant ir save ir aplinkinį pasaulį pagal aukščiausią idealą. Į žemę neatsirėmęs, dangaus nepasieksi; į dangų neatsirėmęs, žemės nepajudinsi. Taigi, veikimo galybė ir sėkmingumas slypi ne išimtinai realizme ar išimtinai idealizme, o pastarųjų dviejų laimingoj sintezėj, t. y. sugebėjime tikrovę ir idealą sulydinti, sugebėjime tikrovę suidealinti ir idealą sutikrovinti. Mūsų aplinkinis pasaulis, koks jis bebūtų, neatrodys tamsus, beviltiškas, beprasmiškas, jeigu tik jis bus nušviestas aukščiausia idealo šviesa, nuskaidrintas ir jeigu mumyse pačiuose atsiras pakankamai kūrybinių jėgų jį, būtent mūsų aplinkinį pasaulį, perkeisti, atnaujinti.
Tiktai grynai paviršutiniškai žiūrint, auštanti kosminio bei čiurlioninio amžiaus gadynė (plg. A. Ramūnas, Iš sutemų į aušrą) atrodo tokia palanki valstybiniams kolosams, titanams, leviatanams, o nepalanki mažoms bei mažytėms tautoms ir valstybėms. Tikrenybėje yra greičiau priešingai: valstybių — milžinų konfliktams — išoriniams ir vidiniams — galo krašto nesimato, o mažoms tautoms bei valstybėms atsiveria daug naujų akiračių, neribotų galimybių, anksčiau nenumatytų prošvaisčių, vilčių, progų, prasiveržimų (Plg. Abba Eban, New Nations and World Order. Santa Barbara: Center for the Study of Democratic Institutions, 1964. Richard Lowenthal, World Communism: The Disintegration of a Secular Faith. New York: Oxford University Press, 1964. Walter Laqueur, Russia and Germany: A. Century of Conflict. Boston: Little, Brown and Co., 1965. Nicholas S. Timasheff, The Great Retreat: The Growth and Decline of Communism in Ruošia. New York: E. P. Dutton, 1946. Walter Laqueur and L. Labedz, Polycentrism: The New Factor in International Communism. New York: Praeger, 1962. Henri Laboured Colonisation, colonialisme, décolonisation. Paris: Larose, 1952. Robert L. Heilbroner, The Great Ascent: The Struggle for Economic Development in Our Time. New York: Harper, 1963). Vadinasi, Dovydo kova prieš Galijotą nėra beviltiška ar beprasmiška. Ir lietuviškasai Dovydas tegul to niekad neužmiršta! Nei dabarty, nei ateity! Fortes fortūna adiuvat!
Ir antikiniame pasaulyje labiausiai žmonijos pažangai pasidarbavo ir savo vardus aukso raidėmis įrašė į žmonijos istoriją ne tiek pasaulio kolosai bei didžiūnai, kiek, atvirkščiai, mažieji, būtent: Graikija ir
Palestina, Atėnaiir Jeruzalė.
Nuo komunistų manifesto (1848) laikų, pasaulinės istorijos ratas sukosi apie dvi pagrindines poliarines jėgas: seną, atkakliai besiginantį kapitalistinį pasaulį ir naują, galingai iškylantį socialistinį - komunistinį - bolševikinį pasaulį-
Leono XIII enciklika Rerum Novarum, paskelbta 1891 metų gegužės 15 d., buvo, yra ir paliks istorinės reikšmės ir vertės ta prasme, jog jinai ne tiktai nurodė į dviejų kraštutinumų — kraštutinės dešinės (kapitalizmo) ir kraštutinės kairės (komunizmo, vėliau bolševizmo) — pavojus bei įtampas ir taip pat užbrėžė platų kelią į žmogaus, tautų ir žmonijos ateitį — krikščioniškąją demokratiją, siekiančią visuotinės taikos, visuotinės brolybės, visuotinės laisvės ir visuotinės lygybės idealų įgyvendinimo.
Kapitalizmas kuria laisvę be lygybės, bolševizmas kuria lygybę be laisvės.
Taigi, ir pirmu ir antru atveju jau apie visuotinę brolybę ir apie visuotinę taiką negali būti nė kalbos. Vietoj brolybės — nesantaika, vietoj taikos — karas.
Kapitalizmas ir bolševizmas yra tarsi du grioviai — vienas dešinėje kelio pusėje, antras — kairėje. Ir pirmu ir antru atveju yra matomi ir pripažįstami tik grioviai, o nematoma kelio, nematoma vieškelio, ir, kas svarbiausia, nematoma gyvojo keliautojo — paties žmogaus, jo prigimties, jo polėkių, jo paskirties; nematoma tiek daug nuostabių žemės tautų, ypač mažųjų, su jų retais kultūriniais ir dvasiniais lobiais bei įnašais; pagaliau, nematoma žmonijos, nepripažįstama žmoniškumo ir net žmogiško reikalo.
Visos žemės tautos, kokios jos bebūtų — didelės ar mažos —yra žmogaus tiltai į žmoniją ir žmonijos tiltai į žmogų. Žmogus - tauta - žmonija yra trys nedalomi mūsų gyvenimo matavimai.
Auštanti kosminė gadynė pasižymi visu pirma dviejų monolitinių blokų (kapitalizmo -bolševizmo, kitais žodžiais — kraštutinės dešinės - kraštutinės kairės) trintimi, jų išoriniais ir vidiniais sukrėtimais ir, pagaliau, vad. “Trečiojo pasaulio (šį vardą nukalė alžyrietis Frantz Fanon, Les damnės de la terre autorius. Yra ir angliškas šios knygos vertimas: Wretched of the Earth. New York: Grove Press, 1961), gimusio iš XIX amžiaus Europos tautinių sąjūdžių, staigiu, nebesulaikomu, galingu iškilimu (Plg. Mario Rossi, Third World: The Unaligned Countries and the World Revolution. New York: Funk and Wagnalls, 1963. Irving Louis Horowitz, Three Worlds of Development: The Theory and Practice of International Stratification. New York: Oxford University Press, 1966. C. L. Sulzberger, Unfinished Revolution: America and the Third World. New York: Atheneum, 1966. Thomas P. Thornton, The Third World in Soviet Perspective. Princeton, N. J.: Princeton University Press, 1964).
“Trečiasis pasaulis”, būdamas savo prigimtimi ne monolitinis (vienalytis ir vienaspalvis), o pliuralistinis (daugialytis ir daugiaspalvis), kaskart vis labiau ir labiau išslysta ir iš dešiniojo bloko jėgų orbitos ir iš kairiojo. Kiekviena žemės tauta susiranda savo orbitą!
“Trečiojo pasaulio” iškilimas, arba, kitais žodžiais tariant, kolonializmo žlugimas visuose žemės kampuose — ir Azijoj, ir Afrikoj, ir Lotynų Amerikoje — yra tikra garantija, kad kolonializmas negalės išsilaikyti ir turės žlugti ir pačioj Europos širdy — centrinėj Europoj, taigi ir Lietuvoj. Tokie rumunai jau meta šalin vergijos pančius! Anksčiau ar vėliau Rusija, siaubingo Kinijos veržimosi priblokšta, pati pradės ieškoti susitaikymo su centrinės Europos tautoms. Tai jau prošvaistė, pamažu pasirodanti Lietuvos ir Europos padangėj. Žinoma, prošvaistė, toli gražu, dar nėra vaivorykštė, pasirodanti po lietaus bei audros ir savo daugiaspalviu spektru apjungianti rytus ir vakarus, žemę ir dangų. Labiausiai džiugu ir viltinga, kad centrinės Europos — ir ypač Lietuvos — sūnūs ir dukros, karo audrų išblokšti ir išblaškyti po platų pasaulį, jau spėjo ne tik pateisinti, bet ir visais požvilgiais prašokti visus į juos sudėtus lūkesius ir viltis.
Lietuviai padarė tris pagrindinius, tikrai istorinės reikšmės prasiveržimus į ateitį:
(1). Sukūrė Lietuvių Enciklopediją (LE);
(2). Sukūrė Pasaulio Lietuvių Bendruomenę (PLB) ir
(3). Rezoliucijoms Remti Komitetą (RRK), kurio pastangų ir veiklos dėka Jungtinių Amerikos Valstybių Kongresas, t. y. Atstovų Rūmai (1965.VI.21) ir Senatas (1966. X.22) priėmė Pabaltijo kraštų laisvinimo reikalu rezoliuciją (H. Con. Res. 416), pasisakė už Lietuvos bylos perkėlimą į Jungtines Tautas.
Lietuvių Enciklopedijoj lietuvių tautos kultūros turtai yra surinkti ir rūpestingai supilti į aruodus. Ir pirmiesiems saulėtekio spinduliams pasirodant, prasidės auksinė sėja — tų nuostabių kultūros turtų (Plg. A. Ramūnas, “Lietuvių tautos kultūros turtai, garbė ir didybė”, Iš sutemų į aušrą, op. cit., pp. 25-31) bėrimas Pabaltijui, Europai ir pasauliui. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė apjungs ateityje visus lietuvius — Tėvynėje ir už Tėvynės ribų — ir gyvuos tol, kol gyvuos pati lietuvių tauta. Rezoliucijoms Remti Komitetas yra vertas ne tik visų lietuvių širdingos visokeriopos paramos, pagarbos ir padėkos, bet ir paminklo pastatymo! Su ja — su ta rezoliucija (H. Con. Res. 416) — rankoje lietuviškasis Dovydas stos į dvikovą — šį kartą į pasaulinę dvikovą prieš maskvinį Galijotą. Ir laimės!
