EUCHARISTIJOS BIČIULIAI
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
Gema[ses. Jadvyga Stanelytė SJE]
Ateistinė valdžia Įvairiais būdais stengiasi palaužti lietuvio dvasią, jį nukrikščioninti ir nutautinti. Tačiau lietuvis myli laisvę labiau negu gyvenimą. Ši laisvės meilė verčia ieškoti tokios atramos, kuri atlaikytų ateizmo pinkles, melą ir veidmainystę. Lietuvis įsitikino, kad toji nepalaužiama atrama yra Kristus, kuris aiškiai pasakė: Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (jn 14, 6).
Religinis ir tautinis atgimimas Lietuvoje akivaizdus. Viena tokių atgimimo atmainų ir yra Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Šiais, 1979-aisiais, metais Eucharistijos bičiuliai mini savo dešimtmetį. Pravartu šia proga pasakyti, kas jie tokie ir ko siekia. Eucharistijos bičiulių vardas daug kam žinomas, tačiau iš esmės jie nedaugeliui pažįstami. Kukli Eucharistijos bičiulių šeima gimė 1969-aisiais. Tai buvo tik nedidelis būrelis atsiliepusiųjų į tylų Šventosios Dvasios paraginimą asmens atgimimą pagrįsti pamaldumu Eucharistijai - dažna šv. Komunija, permaldavimu, padėka, adoracija, meile Dievui ir pasiaukojimu žmonėms.
Mūsų amžiaus žmogus tarsi pasiekė savo galybės viršūnę - technika, mokslas, išradimai, parapsichologija skverbiasi net į slapčiausias žmogaus gelmes, tačiau niekada žmogus nesijautė toks silpnas ir bejėgis - ne tik prieš gamtos stichiją, bet ir prieš save patį. Moralinis pakrikimas, bevališkumas, baimė būti pačiu savimi, pataikavimas ir kitos blogybės -tai mūsų dienų epidemija, kuri negali nejaudinti mąstančio žmogaus. Tuo labiau kad ši visuotinė tragedija ypač skaudžiai paliečia ir mūsų tautą, nes visos tos blogybės, pavergėjų sąmoningai sėjamos ir savaime išdygusios, visu uolumu panaudojamos tautos pražūčiai.
Jėzus iš Eucharistijos tyliai stebi šią tragediją ir tyliai kalba sieloms: Glauskitės prie manęs, semkitės jėgų iš manęs. Aš čia visada esu, kad jus stiprinčiau ir vesčiau į pergalę. Mes nutolome nuo tų gyvybės ir pergalės versmių, todėl nusilpome ir žlungame. Reikia grįžti į eucharistinės Meilės liepsnas. Reikia gyventi kaip pirmiesiems krikščionims, Eucharistijos stiprinamiems, reikia atgaivinti tarpusavio meilę ir vienybę.
Eucharistijos bičiuliai ryžtasi gyvenimą sueucharistinti. Tai žmonės, kurie savo asmenybę ir veiklą grindžia vidiniu gyvenimu - stipria vienybe su Eucharistija. Gavę Bažnyčios palaiminimą, Eucharistijos bičiuliai mažu grūdeliu įkrito į XX a. dirvą. Šio grūdelio skiriamoji žymė - eucharistinės adoracijos pusvalandis, siekimas bent pusvalandį per dieną išgyventi glaudesnėje vienybėje su Jėzumi Švč. Sakramente. Jam aukoti savo darbą, kuo uoliausiai jį atlikti, dėkoti už tą kilniausią dovaną - Eucharistiją, atlyginti jam už įžeidimus ir prašyti malonės, kad Jį visi pažintų, pamiltų, Jo laiminami nugalėtų visas kliūtis ir gyventų vienybėje bei laisvėje.
Šis kiekvieno Eucharistijos bičiulio savarankiškai pasirinktas adoracijos pusvalandis, nesvarbu, kur jis būtų kasdien uoliai praktikuojamas -darbe, kelionėje, ligoje, maldoje, draugų būrelyje, džiaugsme ar skausme, -pamažu išmoko būti eucharistinio Jėzaus akivaizdoje. Eucharistinis Jėzus turi įeiti į visą žmogaus gyvenimą.
Tačiau gerų norų neužtenka. Reikia ryžto, aukos, žinių ir malonės. Todėl Eucharistijos bičiuliai jungiasi į būrelius, studijuoja krikščioniškosios doktrinos pagrindus, Šventąjį Raštą, ypač Naująjį Testamentą, stengiasi suprasti savo luomo pareigas ir jas gerai atlikti. Susipažįsta su dabartine Bažnyčios ir Tautos padėtimi ir patys stengiasi įsijungti į šią dažnai paslėptą kovą dėl Bažnyčios ir Tėvynės teisių, dėl laisvės. Tuo Eucharistijos bičiuliai bent maža dalelyte užpildo spragą, kuri atsivėrė tarybų valdžiai iš mokyklos išvijus kunigus, religijos mokymą bei katalikiškąjį auklėjimą. Tam tikra prasme tai XX a. pabaigos lietuviškoji vargo mokykla, kuri palaikoma ir ugdoma katalikiškos, lietuviškos dvasios.
Eucharistijos bičiuliai nėra uždara organizacija. Jos įstatai paprastučiai, tačiau turiningi. Juos vykdyti gali kiekvienas geros valios žmogus, o daugiau siekiančio įstatai nevaržo. Eucharistijos bičiuliai neprieštarauja dvasiniam pašaukimui. Jų tikslas - duoti gilius ir teisingus vidinio ir veiklaus katalikiško gyvenimo pagrindus. Eucharistijos bičiuliai nesiriboja vien jaunimu. Vaikai ir suaugę, pagyvenę ir seneliai, kupini kūrybinių jėgų ir ligoniai - visi čia gali rasti darbo ir aukos barą pagal savo išgales.
Bažnyčia išaugo į galingą medį iš garstyčios grūdo, pasėto Kristaus. Panašiai ir Eucharistijos bičiuliai augti ir vešėti gali tik Eucharistijos gaivinami ir maitinami. Todėl jie visada akcentuoja vidinio gyvenimo, vienybės su Dievu prasmę ir svarbą. Šakelė, nulūžusi nuo kamieno, negali išsilaikyti nė padėti kitiems. Taip ir žmogus: atitrūkęs nuo savo versmių, Bažnyčios ir Sakramentų, nejungiantis savo valios su Jėzaus Kristaus malone, jis negali deramai formuotis kaip asmenybė.
Vidinis gyvenimas ugdomas malda ir sakramentais, ypač išpažintimi ir šv. Komunija. Tačiau, kad išpažintis ir komunija būtų vaisingos, reikia religinio sąmoningumo. Viena veiksmingiausių priemonių šiam sąmoningumui ugdyti - rekolekcijos. Eucharistijos bičiuliai jas ypač vertina ir kasmet atlieka kelių dienų uždaras rekolekcijas. Jos praktikuotinos net vaikams, žinoma, pagal jų išgales ir supratimą. Rekolekcijos - nuostabi Šventosios Dvasios mokykla. Šventoji Dvasia šioje savo mokykloje ypatingu būdu parengė Tautų apaštalą šv. Paulių. Ir šių dienų apaštalai subręs tik rekolekcijų tyloje prie eucharistinio Jėzaus. Todėl Eucharistijos bičiuliai kiekviena proga su šventu uolumu patys dalyvauja rekolekcijose bei jas organizuoja kitiems.
Deramai ugdomas intensyvus vidinis gyvenimas būtinai veda sielą prie darbo ir pasiaukojimo. Todėl Eucharistijos bičiuliai tiek bus kovinga šeima, kiek pasižymės vidiniu gyvenimu. Tai savitvardos, rizikos ir pasišventimo kelias. Kiekvienas Eucharistijos bičiulis eucharistinio Jėzaus pavyzdžiu turi sutikti prisiimti Duonos pavidalą, t. y. būti sugyvenamas, pasiaukojantis, mokėti mylėti ir atleisti, užmiršdamas savanaudiškus išskaičiavimus ir ambicijas. Turi būti pasiryžęs bet kokiai savimeilės ir egoizmo aukai, atsižadėti veidmainystės ir ištižimo. Viena konkrečių aukų mūsų dienomis - abstinencija. Kiekvienam Eucharistijos bičiuliui blaivumas ir saikingumas būtinas kaip savaime suprantamas dalykas. Be to, tautai skęstant svaigaluose, Eucharistijos bičiuliai pirmieji turi apsispręsti laikytis abstinencijos kaip aukos už tautos nuodėmes.
Eucharistijos bičiuliai turi pasižymėti šventa drąsa ir principingumu: drąsa išpažinti savo tikėjimą ir juo gyventi, drąsa laikytis senų ir kurti naujas katalikiškas tradicijas, drąsa mokytis ir ryžtingai vykdyti įstatus. Eucharistijos bičiuliai privalo visada išdrįsti pasipriešinti ateistų šantažui, demaskuoti jų klastą. Visi Eucharistijos bičiuliai stengiasi tuos nutarimus kūrybingai įgyvendinti Vatikano 11 Susirinkimo dvasia.
Minėdami pirmąjį 10-metį, Eucharistijos bičiuliai peržvelgia kuklią savo patirtį. Būtų galima išvardyti daug tikrai kilnių ir pasiaukojusių žmonių, kurie dvasiškai subrendo Eucharistijos bičiulių šeimoje. Susikūrė ne viena jauna šeima, susipažinusi ir išauklėta Eucharistijos bičiulių susirinkimuose, bendruose žygiuose, darbe. Jeigu šiandien mes galime džiaugtis iš naujo užgimusiu ir visame pasaulyje išgarsėjusiu Kryžių kalnu, tai nemažas ir Eucharistijos bičiulių pasiaukojimo ir pastangų nuopelnas. Susipratusių Eucharistijos bičiulių šeimos ir pavieniai asmenys įsipareigoja laikytis abstinencijos kaip aukos už tautos atgimimą, kiekviena proga drąsiai ją propaguoja ir iškelia jos ypatingą reikšmę mūsų laikams.
Šiais, jubiliejiniais metais Eucharistijos bičiulių pastangomis Lietuvą apjuosė šv. Rožančiaus malda. Rožančiaus Karalienės Marijos intencijomis, Bažnyčiai ir Tautai laisvės ir atgimimo prašydami bei permaldaudami eucharistinį Jėzų ir Mariją už įžeidimus, Eucharistijos bičiuliai miestais ir kaimais po mėnesį kasdien kalba vieną Rožančiaus dalį. Mūsų ganytojų vyskupų palaiminti rožančiai keliauja per Lietuvą, pinami maldomis į nevystantį vainiką Marijai.
Per tą 10 metų išryškėjo Eucharistijos bičiulių mokyklos kontūrai. Mes kviečiame visus, kam rūpi Bažnyčios bei Tautos laisvė ir ateitis, pasidalyti žiniomis, perteikti savo patirtį jaunajai kartai. Bažnyčios ir Lietuvos istorija, apologetika ir dogmatika, asketika ir liturgika, Šventasis Raštas, psichologija ir asmenybės ugdymas - maždaug tokia yra Eucharistijos bičiulių mokymosi programa.
Jubiliejaus proga Eucharistijos bičiuliai labai nuoširdžiai privalo peržvelgti savo dienas eucharistinio Jėzaus bičiulystėje. Iš naujo apmąstyti savo įstatus, pasiryžti stropiau juos vykdyti, visu gyvenimu uoliau liudyti, kad Jėzus Kristus yra už mus miręs ir dėl mūsų prisikėlęs Dievas-Žmogus. Švč. Sakramente nuolat gyvendamas tarp mūsų ir mus savimi maitindamas, Jis ugdo mumyse vienybės, meilės ir pasiaukojimo dvasią.
Eucharistinis Jėzau, leisk mums Tave mylėti, kukliai ir uoliai darbuotis, kad Tavo Karalystė suklestėtų žmonių širdyse ir visuomeniniame gyvenime.
Priedai
EUCHARISTIJOS BIČIULIŲ ĮSTATAI
Marija, Eucharistinio Jėzaus Motina, išmokyk mus didžiadvasiškai mylėti Dievą ir nesavanaudiškai aukotis žmonėms.
Eucharistija - mūsų gyvenimo centras. Tai pati brangiausia ir nuostabiausia dangaus dovana žemei.
Eucharistija - ne simbolis, ne pasaka graži, bet tikroji gyvenimo realybė, tikras gyvasis Dievas, asmeniškai nuolat gyvenantis tarp mūsų. Jeigu mes įsijaustume į šią pagrindinę tikėjimo tiesą, ją giliai ir sąmoningai išgyventume, mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeistų - mes džiūgautume ir joks vargas, jokia kančia, joks pažeminimas dėl Dievo ir Jo reikalų nebūtų mums per sunkus ir nepakeliamas.
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus? <...> Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <. . .> ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje (Rom 8, 31. 35. 38-39).
Tačiau eucharistinis Jėzus taip neleistinai užmirštas. Reikia iš naujo atgaivinti pirmųjų krikščionių dvasią, reikia sielose uždegti tą ugnį, kuria liepsnojo apaštalo širdis. Reikia gyvenimą sueucharistinti. To siekia Eucharistijos bičiuliai. Jų di-džiausias rūpestis, kad žmonės suprastų ir gyventų ta tiesa, jog Dievas yra arti, drauge su mumis. To siekdami pirmiausia jie patys yra:
1) praktikuojantys katalikai, t.y. be rimtos priežasties nepraleidžia sekmadienio bei šventadienio šv. Mišių ir kiek galima dažniau priima šv. Komuniją;
2) atidūs žmonėms, draugiški, tolerantiški, paslaugūs, pasiaukojantys, atlaidūs;
3) pavyzdingai atlieka pareigas: darbštūs, sąžiningi, kantrūs, blaivūs.
4) Jų ypatinga garbės ir meilės pareiga - eucharistinis pusvalandis. Tai meilės sargyba, kurią jie kasdien atlieka. Tą pusvalandį, kur tik būtų, stengiasi Jam aukoti savo darbą, mintis. Žmogus silpnas ir išsiblaškęs, sunku nuolat išlaikyti širdį sukauptą ir pakeltą aukščiau nuo žemės. Todėl Eucharistijos bičiuliai, išsidaliję dieną, pasirenka sau pusvalandį, kurį skiria dvasios pokalbiui su Kristumi. Ypatinga ir svarbi šio meilės pusvalandžio intencija - pagarbinti eucharistinį Jėzų, Jam dėkoti ir prašyti, kad Jį garbintų visi žmonės. Dievas begalinis ir Jo dosnumas neišsemiamas. Tai žinodami, Eucharistijos bičiuliai šiam pusvalandžiui prie pagrindinės intencijos gali prijungti ir savo asmeniškus prašymus, taip pat konkrečias, kartu parinktas ir pagal iškilusius reikalus keičiamas intencijas.
5) Eucharistijos bičiuliai - tai savotiška šeima. Tai vienos idėjos žmonės. Kai kurį nors iš jų ištinka vargas ar reikalas, visi skuba jam padėti malda ir konkrečia pagalba. Kai vienas džiaugiasi - visi džiaugiasi, kai vienas kenčia - visi kančia dalijasi.
Tačiau jų bendra ir didžiausia kančia - kad tarp mūsų gyvenantis Dievas užmirštas, o jų didžiausias džiaugsmas - Dievo reikalų pergalė. Šios Dievo pergalės jie ir siekia malda, auka ir asmeninio gyvenimo pavyzdžiu - mylėdami Dievą ir žmones.
Eucharistijos bičiuliai ryžtasi:
1) visus savo darbus, maldas ir aukas aukoti bendra Eucharistijos bičiulių ir kiekvieno mėnesio intencija;
2) dalyvauti bendroje Eucharistijos bičiulių šv. Komunijoje, kuri būna pirmąjį mėnesio sekmadienį;
3) kas mėnesį padaryti kokią nors auką Eucharistijos bičiulių intencija: skirti sau pasninką, atsisakyti kokios nors pramogos, aplankyti ligonį, sušelpti vargšą, išsižadėti savo norų pasiaukojant kitiems, ugdyti savyje aukos ir meilės dvasią;
4) kasdien sukalbėti bent vieną Sveika, Marija, pavedant visus Eucharistijos bičiulius Dievo meilei ir globai.
Būk Eucharistijos bičiuliu, nes nėra didesnės laimės, kaip gyventi vienybėje su Dievu, ir nėra kilnesnio veikimo, kaip kitus vesti į šią vienybę.
INTENCIJOS
Sausis. Padėka Dievui už tai, ką Jis visai žmonijai suteikė ir teikia.
Vasaris. Už kunigų seminarijos dvasinius ir materialinius reikalus, už pašaukimus.
Kovas. Už persekiojamus dėl teisybės, už kenčiančius, sunkius ligonius. Prašyti, kad visi suprastų kančios prasmę ir vertę.
Balandis. Už Bažnyčios vienybę, už Šventąjį Tėvą.
Gegužė. Už Tėvynės jaunimo skaistumą, už motinas.
Birželis. Už šeimų šventumą, už tėvus.
Liepa. Už žmonių tarpusavio meilę, paslaugumą, atlaidumą, palankumą.
Rugpjūtis. Už kunigus ir vienuolius, kad jie būtų uolūs, pasiaukoję, šventi.
Rugsėjis. Už besimokantį jaunimą, kad būtų doras, pasiaukojantis, tikintis, už mokytojus.
Spalis. Už vaikų krikščionišką išauklėjimą.
Lapkritis. Už skaistyklos sielas; už mirštančius, už susitaikinimą su Dievu.
Gruodis. Už Kristaus Karalystės įsigalėjimą žmonių širdyse ir visuomeniniame gyvenime.
