GĖRIS PLINTA SKLEIDŽIAMAS
Alfonsas Grauslys
Šitaip įvardydami šį straipsnį, turime galvoje krikščionišką tiesą ir jos ugdomą vaisių - šventumą, taigi tą gėrį, kuris sklinda, kai mes apaštalaujame. Apaštalavimas -tai du klausimai, kuriuos toliau svarstysime.
Kas tai yra apaštalauti?
Apaštalauti - tai pirmiausia visokeriopą gėrį įvairiais galimais būdais ir priemonėmis visomis kryptimis sėti ir skleisti. Kadangi gamtoje didžiausia gėrio skleidėja yra saulė, kuri šviečia, šildo, ligų bakterijas naikina, gyvybę ugdo, tai čia pasinaudosime jos pavyzdžiu apaštalavimo sąvokai plačiau atskleisti.
Saulė šviečia. Apaštalauti - tai tiesą skleisti: nurodymais bei pamokymais prietarus sklaidyti, gerais raštais klaidos tamsą naikinti ir tiesos šviesą įžiebti.
Saulė šildo. Apaštalauti - tai kurti savyje krikščioniškos meilės kupiną, simpatingą, patrauklią asmenybę, kurią žmonės vienąkart sutikę vėl susitikti norėtų, kuri savo meilės šiluma visiems krikščionybę rekomenduotų ir j ją trauktų.
Saulė ligų bakterijas naikina. Apaštalauti - tai kovoti su nuodėme, jos progas, t.y. pagundas žmonėms šalinti; budėti, kad savo neatsargiu elgesiu kitų nepapiktintume, į nuodėmę nepastūmėtume.
Saulė gydo ir gyvybę ugdo. Apaštalauti - tai savo teigiamu nusistatymu matyti visa, kas yra gera pasaulyje, jį kelti, savo dorybe kitus dorybėje stiprinti, viltį ir optimizmą gaivinti, nes ir saulė savo spinduliais mums pasaulio spalvas rodo. Apaštalauti - tai bandyti įkvėpti žmonėms tą nuotaiką, kuri padėtų ir sunkiausiose gyvenimo valandose nepamiršti, kad ir už tamsiausių debesų saulė yra ir po juodžiausios nakties ji pasirodys, nes nėra tokios sunkios kančios, kurios negalėtume įprasminti. Tad apaštalauti plačiausia to žodžio prasme reiškia spinduliuoti tikėjimą, viltį, meilę, gerumą, dvasinę sveikatą visur, kur svyravimai, abejonės ir melas, kur nusiminimas ir neviltis, kur neapykanta, nuodėmė, beprasmybė.
Labiau religine, krikščioniška prasme apaštalauti - tai rūpintis krikščionybės likimu dabartyje ir ateityje, jausti atsakomybę už ją. Štai kodėl kiekvienas pakrikštytasis turi atsižvelgti, ar jo veiksmai ir žodžiai krikščionybę kuria, ar griauna. Norime ar nenorime, mes savo buvimu ir veikimu įtaką darome. Apaštališkai nusiteikęs tikintysis privalo rūpintis, kad toji įtaka būtų teigiama.
Apaštalauti - tai Dievą ir Jėzų Kristų liudyti savo gyvenimu, kad iš mūsų gyvenimo juos atpažintų. Rašytojas Dmitrijus Merežkovskis, rašydamas apie šv. Paulių ir jo susidūrimą su pirmaisiais krikščionimis, sako: Jeijis ir niekada nebūtų Kristaus matęs, dabar Jo mokiniuose Jį atpažintų: jų balsuose jis girdėjo Kristaus balsą, jų veiduose matė Jo Veidą. Šitaip apaštalaudami, t. y. savo gyvenimu Jį liudydami, mes padedame sieloms, Jo nepažįstančioms, susitikti su Juo.
Apaštalauti - tai gyventi Evangelija pasaulio akivaizdoje. Taip liudija Sacharos apaštalo Šarlio de Fuko elgesys ir jo nustatyta Mažiesiems broliams apaštalavimo programa.
Apaštalauti - tai ryškinti žmogaus sieloje glūdintį Dievo paveikslą, nuo to paveikslo valyti dulkes ir nešvarumus. Juk žmogaus sielos prigimtis yra krikščioniška. Geras sielų tyrinėtojas net ir nuodėmingiausiose sielose sukelia prarasto Dievo ilgesį. Štai kodėl šia prasme apie žmogų galvodamas rašytojas Fiodoras Dostojevskis savo romanuose ne kartą vaizduoja Kristaus šviesą, spindinčią net labiausiai puolusių sielų tamsumose. Tad apaštalauti - tai kurti Dievo karalystę sielose, o per jas - ir pasaulyje; tai Kristaus teateinie Tavo karalystė ilgesį artinti ir Dievo garbę gausinti.
Apaštalauti - tai drauge su Kristumi bendradarbiauti ir dalyvauti Jo pasaulio išganymo darbe. Tai išeiti iš savo uždarumo, iš susirūpinimo vien savo asmenine sielos būsena ir jos išganymu, iš to pasyvumo artimųjų ir Bažnyčios likimo atžvilgiu, tai pajutimas pareigų aplinkinėms sieloms ir todėl suaktyvėjimas bei kitų telkimas aktyvėti.
Išreikšdami apaštalavimo sąvoką vienu sakiniu, galėtume pasakyti, kad apaštalauti reiškia nešti tiesos šviesą ten, kur melo tamsa; meilę -kur neapykanta; dorybę - kur nuodėmė; optimizmą ir viltį - kur nusiminimas; prasmę - kur beprasmiškumas; Dievą - kur bedievybė. Tai, anot palaimintojo t. Kolombjero, visur, kur tik einame, Dievą duoti. Tai tartum antgamtinė gėlė, visur Dievu dvelkianti, nes, anot Apaštalo, esame Kristaus aukos kvapsnis Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį (2 Kor 2, 15).
Apaštalavimas - pirmiausia pareiga
Jei krikščioniška pareiga yra artimą mylėti, tai kartu ir pareiga apaštalauti, nes aukščiausias meilės darbas yra sielų gelbėjimas. Jei tos pareigos dauguma nejaučia, tai todėl, kad silpnai tiki. Ar tu tiki Dievo karalystę? Jei taip, tai turi pasidaryti neramus (šv. Bernardas). Gilus tikėjimas, taigi įsitikinimas negali nevirsti to įsitikinimo skleidimu. Jei labiau tikėtume, negalėtume šaltai žiūrėti į netikinčius, atsimindami tuos mįslingus ir sukrečiančius Kristaus žodžius: Kas netiki, jau yra nuteistas (Jn 3, 18) -ypač jei to nuteisimo žyme galėtų būti pažymėtas kuris mums artimas ir mylimas žmogus. Juk nė kiek neprisidėdami prie artimo dvasinio pakilimo galėtume užsitarnauti mus smerkiančio Kristaus nusiskundimo - neturiu žmogaus (jn 5, 7). Ir jei yra nusikaltimas ramiai žiūrėti į fiziškai žūstantį ir jo negelbėti, tai kodėl žūstančios sielos akivaizdoje neveiklumas nebūtų vertas nuteisimo?
Prisiminę apie pavojus artimo kūnui, negalime neiškelti dažno sunkaus krikščionių nusikaltimo artimo meilei, būtent, kad visi nepuolame gelbėti, kai užpuolamas artimas kitų akyse. Visuomenės pasyvumas, kai artimas šaukiasi pagalbos, rodo visišką artimo meilės sunykimą, nukrikščionėjimą ir širdies sukalkėjimą.
Apaštalavimo Kristus reikalauja. Tik paskaitykime Luko Evangelijos 14 skyrių apie Viešpaties pakvietimą į vakarienę (t. y. Dangaus karalystę) ir pakviestųjų atsikalbinėjimus, pasiteisinimus, nenorint to kvietimo priimti. Tuos pasiteisinimus girdėdamas, šeimininkas tarnui įsako: Skubiai eik į miesto aikštes ir skersgatvius ir vesk čionai visus vargšus, paliegėlius, aklus ir luošus. <...> Eik į kelius ir patvorius ir varu atvaryk, kad mano namai būtų pilni (Lk 14,21. 23). Žodžiais eik.., vesk.., varu atvaryk... Viešpats saviesiems uždeda pareigą apaštalauti. Niekas neturi teisės, kaip Kainas, Dievo šaukiamas, atsakyti, teisintis: Ar aš esu savo brolio sargas? Niekas negali kratytis atsakomybės už tuos, su kuriais gyvenime dažniau susiduria.
Pareigos apaštalauti reikalauja ir griežti dogminiai krikščionybės pagrindai. Čia ypač iškeltina Kristaus mistinio Kūno tiesa, kuri skelbia mūsų nuostabią artimybę Kristui, kai, Krikštu susijungę su Juo ir drauge su visais pakrikštytaisiais, sudarome vieną dvasinį organizmą, kurio Galva -Kristus, o mes - Jo nariai. Todėl šitos krikščionių tarpusavio artimybės Kristuje dėka jie privalo jausti atsakomybę vienas už kitą. Anot šv. Pauliaus, reikia, kad patys nariai rūpintųsi vieni kitais ir todėl - jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai (1 Kor 12, 25. 26). Vadinasi, narys, kuris nesirūpina kitais, t. y. nejaučia atsakomybės už kitus, yra nesveikas, neatlieka savo pareigų ir todėl visą organizmą sargdina bei žlugdo. Toks, kasdieniais žodžiais tariant, krikščionybę sabotuoja.
Kadangi į tą dievišką organizmą - Kristų likome įauginti Krikštu ir kadangi Kristus yra vyriausiasis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (tad ir vyriausiasis Kunigas), todėl kiekvienas pakrikštytasis dalyvauja Kristaus kunigystėje. Kunigystėn įšventintas asmuo labiau dalyvauja toje Kristaus kunigystėje, bet ir pakrikštytasis pasaulietis plačiąja prasme yra kunigas.
O kunigystės pareiga - apaštalauti.
Tą tikinčio ir pakrikštyto pasauliečio kunigišką pobūdį dar labiau sustiprina Sutvirtinimo sakramentas - dvasinio subrendimo Bažnyčioje ir todėl atsakingumo už kitus sakramentas. Nenuostabu, kad šv. Petras, kreipdamasis į visus tikinčiuosius, rašė:
Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, <...> pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą (1 Pt 2,9). Todėl suprasime ir tai, kad, esant reikalui, krikščionys pasauliečiai gali krikštyti ir kad šis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas leido tam pasirengusiems pasauliečiams pamokslus sakyti ten, kur trūksta kunigų. Todėl ir liturgijoje visais laikais šv. Mišių maldos kalbamos daugiskaita, nes kunigas, atstovaudamas tikintiesiems, drauge su jais visais aukoja šv. Auką. Kunigas konsekruoja duoną, o pasaulietis privalo pašventinti pasaulines gyvenimo sritis, nes čia jis pats dirba.
Toji visa krikščionies artumo Kristui didybės sąmonė įpareigoja atitinkamai gyventi ir krikščionybę skleisti. Todėl ir Viešpats savo Kalno pamoksle reikalavo:
Jūs pasaulio šviesa. <...> Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kadjie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje (Mt 5, 14. 16).
Turime tad taip elgtis, kad mūsų elgesys žmonių širdis mobilizuotų, telktų krikščionybei ir jos uždaviniams vykdyti.
