ASMENYBĖS UGDYMO PROBLEMA
ASMENYBĖS UGDYMAS
K.[Felicija Kasputytė]
(Tęsinys)
Straipsnio pradžioje, kalbant apie asmenybės požymius bei sąvokas, buvo pabrėžta, kad asmenybė - tai gilių minčių, didelių troškimų ir šviesių jausmų monolitas. Ryškiausias asmenybės požymis - minčių bei jausmų gelmė ir troškimų dimensijos. Asmenybė apvaldo savo minčių tėkmę ir, nukreipdama jas aukštumų link, saugo nuo banalybės. Asmenybė grumiasi su minties atrofija. Todėl išlaiko kaitrią nerimo ugnį, meilę gėriui bei grožiui ir aukštiems idealams. Kiekviena dabarties mintis yra kertinis akmuo ateities jausmams, nuotaikai ir asmenybei.
Rytoj tu būsi toksai, kokios tavo mintys yra šiandien, -sakė Blezas Paskalis. Šiuo savo teiginiu didysis filosofas nusako minčių poveikį asmenybės ugdymui.
Su minčių tėkme glaudžiai siejasi dvasinis aktyvumas ir išgyvenimo ryškumas. Mintys, kurios dažniausiai mąstomos, virsta tikrove kūne ir dvasioje. Mes absorbuojame kitų ydas, jei apie jas mąstome. Brangus dalykas - geros mintys. Jeigu mintys yra gilios, šviesios ir geros, tada žmogus pajunta vidinį išgyvenimo virpesį ir, nors šiokiadieniai būtų šiurkštūs bei skaudūs, jis regi šviesią džiaugsmo ir laimės viziją.
Daug, kas mums atsitinka, yra išdava minčių, kurios dažnai buvo užvaldžiusios mūsų būtybę. Reikia stengtis būti linksmam, laisvam ir kupinam vilties. Jeigu nepajėgsi išlaikyti tokios nuotaikos, melskis, kad Dangus ją suteiktų. Jeigu gebi nukreipti savo mintis ir svajones ten, kur nori, arba nustoti galvoti apie tai, kas bloga, prasta arba nereikalinga, esi stiprus. Jeigu kokia pikta, negera mintis lenda į galvą, surask ką nors gero ir gražaus, kas galėtų pakeisti tą piktą mintį. Rytą pabudus reikia pagalvoti apie ką nors gero, reikia pasimelsti. Pamaldžios mintys nuspalvins visą dieną. Tik geros mintys ugdo vidinę žmogaus kultūrą, jo jausmus, pasaulėjautą. Kas giliai mąsto ir giliai jaučia, tas randa egzistencijos paslaptį ir įprasmina savo dienas. Taurios mintys ir gilūs jausmai nušviečia gyvenimo takus, nugali rūstųjį likimą, išperka dvasios laisvę.
V. Mykolaitis-Putinas sako, kad tik tada nudžius skausmo ašaros, kai šviesūs jausmai pripildys širdį. Tie šviesūs jausmai padeda sukurti paprastus kasdienius džiaugsmus ir pakelia nuotaiką. Geros nuotaikos nenupirksi už didžiausius pinigus. Ją galime įgyti doromis mintimis ir šviesiais jausmais. Minties polėkis, būdamas pakilęs virš daiktų, niekada negali pasitenkinti vien daiktų pasauliu ir veržiasi į dvasines aukštumas, -sako Žakas Maritenas. Minties polėkis apima ne tik aplinkos daiktus, ne tik regimuosius plotus, bet ir dvasinę tikrovę, kur atsiveria begaliniai horizontai. Savo minties polėkiu žmogus veržiasi iš prieblandos į ryškesnę šviesą. Mintis, valia ir jausmas turi perspektyvą, kur neretai atsiskleidžia galutinė tiesa ir aukščiausias gėris.
Mintys suformuoja veido bruožus, gestus ir laikyseną bei manieras. Tą tiesą skelbia ir rašytojas V. Mykolaitis-Putinas sakydamas, jog išraiška, eisena, laikysena sutampa su tikrąja žmogaus esme, su jo mintimis ir jausmais. Nuo to nepabėgsi ir niekaip negalėsi apsimesti, nes ir pats apsimetimas tave išduos. Laikysena ir gestai kalba apie tai, ką galvojame ir ką mąstome. Taigi gražią laikyseną ir eleganciją pirmiausia reikia sukurti savo širdyje.
Mintys nuspalvina judesius, laikyseną, gestus. Jokiais papuošalais, jokiais drabužiais negalima paslėpti vidinio savo pasaulio, - sako Malfordas. - Tauriomis mintimis ir stipria valia sukurtas dvasinis grožis yra pats didžiausias ir svarbiausias laimėjimas ir pasiekimas.
Pyktis kenkia grožiui, - skelbia mūsų liaudies išmintis. Tą patį tvirtina psichologai ir fiziologai. Jie vieningai teigia, kad pyktis, minorinė nuotaika ir liūdesys nuodija kraują, kartu darko išorinį grožį. Negalima nusakyti to blogio ir skausmo, kurį skleidžia pykčio iškreiptas veidas.
Todėl svarbu, kad mintys būtų geros ir nuspalvintos humaniškų jausmų bei didelių siekių. Grožio ir gėrio minčių pastovumas nulemia visą gyvenimą. Kas į savo mintis įsileidžia bent truputėlį klastos, apgaulės, veidmainystės arba paradiškumo, tas neišvengiamai tampa klastingas ir apgaulus. Reikia nuolat ir nepertraukiamai siekti savo idealo, nes taip įdiegsime savyje geruosius bruožus.
Niekad negalvok apie save, kad esi nelaimingas, kad esi negabus ir nevykęs, -
sako psichologas Kerfernas, norėdamas įspėti tuos, kurie galvoja apie save blogai: tomis mintimis jie kaupia ir traukia prie savęs kenksmingus griaunamuosius elementus. Didysis psichologas atkreipė dėmesį į tai, kad esi toli nuo asmenybės:
jei tave pavėjui gena smulkūs vargai ir nesėkmės;
jei tave kamuoja savos ir svetimos menkystės;
jei kasdienybės rutina užgožia žmogiškuosius siekimus ir nerimą;
jeigu nepajėgi atsikratyti kasdienybės rūpesčių ir nerandi laiko pamąstyti apie gėrį ir grožį;
jeigu smulkios ir piktos mintys graužia tavo sielą;
jeigu nepajėgi atsikratyti baimės, melo ir klastos;
jeigu tavo svajonės nepakyla virš smulkių buitinių rūpesčių;
jeigu nesugebi laisvai ir kilniai eiti gyvenimo keliu;
jeigu nenugali savo aistrų ir įnorių;
jeigu nepakyli virš laikinumo ir beprasmybės.
Tie jeigu rodo, kad nesi visavertis žmogus - asmenybė, kad esi tik vidutinybė.
Gilios ir karštos mintys vadinamos troškimais. Tokios mintys materializuojasi ir virsta realybe. Tik reikia diena po dienos kantriai ir ištvermingai mąstyti apie tai, kuo norėtum būti ir ko norėtum pasiekti. Tokios mintys sužadina gyvybingumo jėgas ir sukelia dvasinį aktyvumą. Kai pradedame ko nors visa širdimi norėti, tada sukuriame jungtį tarp savęs ir to trokštamo objekto. Šioji jungtis yra tuo stipresnė, kuo karštesni ir gilesni jausmai bei troškimai.
Troškimai gali kilti iš sąmonės ir pasąmonės. Sąmonės troškimai užvaldo mus, neturėdami ryšio su mūsų intymiuoju aš, su giliausia mūsų būtybės dalimi. Pasąmonės troškimai kyla iš slapčiausių mūsų dvasios gelmių ir gyvybinių sielos šaltinių. Jie yra tarsi sielos aidas. Tik nereikia jų slopinti, skolinant iš aplinkos nuomones ir etalonus. Gilios minties žmogus trokšta išsamesnės tiesos, kad ja gyventų ir su ja sietų savo likimą.
Gilūs ir dideli troškimai dažnai prasiveržia malda. Tokios maldos visada būna išklausomos. Tai religinė tiesa, pagrįsta psichologijos ir filosofijos mokslu. Ko aiškiai ir nepaliaujamai trokštame - visa tai pasiekiame.
Nerasime nė vieno pamaldaus žmogaus, kuris būtų skundęsis, kad malda jį apvylė, -sako rašytojas G. Bernanos, pagrįsdamas šį teologų teiginį religiniu turiniu ir metafizine prasme. Maldos esmė yra neaprėpiamai didi ir galinga. Ji stiprina, tyrina, guodžia. Ji išlaisvina sielą iš žemės nakties pančių.
Karšta malda kaip ugnis nudegina visas sielos rūdis, -sako teologas Raulis Pliu (Raoul Pluss). Maldos metu siela atsiveria šviesos srautams, maldos valandos šviesios ir džiaugsmingos. Tačiau į maldą reikia įjungti gėrio bei grožio troškimus.
Gilaus mąstymo pradas yra kontempliacija. Kontempliacija - tai minčių tyluma; tai poilsis nuo rūpesčių, tai ramuma po audros. Kontempliacija išvaduoja mintis nuo įkyrių egzistencijos rūpesčių. Kontempliacija parodo gyvenimą tokį, koks jis iš tikrųjų yra, išsklaido iliuzijas ir vylingus žemės pažadus. Kontempliacija išryškina materialinių ir dvasinių vertybių santykį.
Jei bent valandėlę tikrai susikaupsi ir pakelsi žvilgsnį aukštyn, visos gyvenimo negandos bus nuspalvintos džiaugsmo spindulio.
Menas, gėris, grožis, dvasiniai lobiai kontempliuojančiam žmogui tampa artimi ir suprantami.
* * *
KIEKVIENAS TIKINTYSIS gerai žino, kad visi žmonės bus teisiami -jis pats ir visi kiti. Tačiau nei jis, nei kitas nėra Dievas, kad galėtų žmones teisti. Koks kiekvienas yra prieš Dievą, nežino nei vienas, nei antras.
Čia visa savo jėga tinka Evangelijos įspėjimas: „Nolite iudicare", neteiskite. Mes galime spręsti tik apie idėjas, tiesas ir klaidas, gerus ir blogus veiksmus, charakterį, temperamentą ir koks mums atrodo vidinis žmogaus nusistatymas. Tačiau mums absoliučiai uždrausta vertinti širdies paslaptis, tą neprieinamą centrą, kuriame asmuo diena po dienos audžia savo paties likimą ir mezga ryšius, siejančius jį su Dievu. Čia mums galima daryti tik viena: visa palikti Dievui. Meilė artimui kaip tik to reikalauja iš mūsų.
(Žakas Maritenas)
* * *
Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms. Bet tu būk visame kame apdairus, kentėk vargus, dirbk evangelisto darbą, atlik savo tarnystę (2 Tim 4, 3-5).
