ŽAKAS MARITENAS (1882—1973)

RELIGINĖS FILOSOFIJOS ĮŽYMYBĖS

[Ada Urbonaitė]

     Šiemet sukanka 5-eri metai nuo Žako Mariteno [Jacques Maritain) mirties. Supažindinsime „Rūpintojėlio“ skaitytojus su šiuo bene žymiausiu katalikų filosofu, pateikdami jo biografiją tokią, kokia ji yra knygoje „Protu ir tikėjimu“. (Tai Žako Mariteno raštų rinktinė, kurią parengė užsienio lietuviai - Juozas Girnius, Antanas Maceina, Stasys Yla ir kiti - ir Putname 1975 m. išleido JAV religinės literatūros leidykla Krikščionis gyvenime.)

     Ž. Mariteno minties veikiamos brendo ir klostėsi daugybės šio šimtmečio žmonių - dvasininkų ir pasauliečių - veiklos linijos. Iš jo raštų sėmėsi sau įkvėpimo ir tokie žymūs lietuviai, kaip prel. Mykolas Krupavičius, prof. Stasys Šalkauskis ir kiti iškilūs asmenys.

„Jie neatsako į mano klausimus“

     Žakas Maritenas (Jacques Maritain) gimė 1882 m. Paryžiuje. Brolių neturėjo, tik vieną seserį. Jo tėvas buvo katalikas, o motina protestantė. Tėvas, flegmatiškas advokatas, mažai tesirūpino religiniais dalykais. Abu vaikai -Žakas ir Žana - buvo pakrikštyti protestantais. Po kelerių metų tėvai išsiskyrė. Mėgstantis ramybę teisininkas išsikėlė į savo gimtinę Burgundijoje, palikdamas vaikus žmonai. Jo vaidmuo sūnaus auklėjime buvo menkas.

     Motina buvo nulipdyta iš visai kitokio molio. Ne veltui ji buvo garsiojo prancūzų oratoriaus, valstybininko ir patrioto Žiulio Favro duktė. Iš jo buvo paveldėjusi nenumalšinamą laisvės dvasią, karštą tikėjimą žmonijos pažanga ir drąsų savo nuomonės gynimą. Nors gimė katalike, bet vėliau perėjo pas liberaliuosius protestantus. Pakrikštydino savo vaikus tik todėl, kad buvo toks paprotys. Žakas ir Žana augo beveik be jokio religinio auklėjimo. Motina ypač neapkentė katalikų tikėjimo, kaip tariamo pažangos stabdžio ir žmogaus laisvės varžytojo.

     Tokie buvo tėvai. Niekas nebūtų tikėjęs, kad iš tokios šeimos išaugs didis katalikų filosofas. Bet priežodis ne veltui sako: Žmogus šaudo, o Dievas kulkas gaudo.

     Žakas iš pat mažens pasižymėjo žinių troškimu ir proto veiklumu. Gimnazijoje mokytojai jam priekaištaudavo dėl aistros diskusijoms bet kuriuo klausimu. Mokykloje pateikti faktai jam visada sukeldavo norą žinoti, kodėl taip yra. Bet į jo klausimus paprastai atsakydavo arba šypsniu, arba išpūtę akis, arba bardami, kad drįsta klausti. Savo atsiminimuose Mariteno žmona rašo, kad 16-metis jaunuolis, nerasdamas į klausimus atsakymo, kartais imdavo įtūžęs raičiotis namie ant grindų.

     Pasaulio prasmė, gyvenimo tikslas, blogio problema - tai klausimai, kurie nedavė ramybės žmonijai nuo pat jos lopšio. Į daugumą jų atsakyta ir atsakymai jau pradžios mokykloje mums įkalti į galvą. Todėl sunku įsivaizduoti, kaip gaivališkai tokie klausimai gali kilti ir kyla jauniems protams, bręstantiems be religinio auklėjimo. Žakas nekantriai laukė tos dienos, kada peržengs Sorbonos universiteto slenkstį. Gimnazija juk buvo tik parengiamoji mokykla, todėl negalima iš jos laukti, kad patenkintų tiesos ir tvarkos ieškantį protą. Bet ten, pasaulinio garso universitete, dalykai atrodys visai kitaip.

Kartus nusivylimas universitete

     Sorbona smarkiai nuvylė Žako viltis. Nepamirškime, kad praėjusio amžiaus pabaiga buvo pozityvizmo aukso amžius, o Prancūzija - jo kūrėjo Ogiusto Konto (.Auguste Comte) tėvynė. Tarp kitų Konto savybių buvo ta, kad jis pasišovė būti naujos religijos pranašu ir tėvu: užuot garbinęs Dievybę, pasiūlo garbinti Didžiąją Būtybę, kuri yra ne kas kita kaip žmonija. Suplanuoja naują kalendorių, kuriame šventųjų vardus pakeičia didžiaisiais mokslo ir meno genijais - Leonardu da Vinčiu, Kepleriu, Niutonu ir panašiais. Pasak jo, vieną dieną Paryžiaus Notr Damo katedra bus virtusi didžiąja Vakarų pasaulio šventykla, kurioje dabartinis Dievo altorius bus kaip papėdė statulai, vaizduojančiai žmoniją. O iš tos katedros sakyklos jis pats, Ogiustas Kontas, vyriausiasis žmonijos kunigas, skelbs savo filosofiją kaip vienintelę tikrą ir išsamią religiją. Vienas jo mokinių kreipėsi į katalikus šiais žodžiais: Nebetoli diena, kai jūsų šventyklos pasidarys tuščios. Tada mes įžengsime į jas, nešdami aukštai iškeltą triumfuojančios žmonijos vėliavą. Naujojoje religijoje kunigų pareigas perimsią mokslininkai. Tai logiška, nes Konto tvirtinimu teologijai būtina užgesti prieš fizikos mokslo šviesą.

     Mus juokas gali imti klausantis tokio „mokslo“. Tačiau turime nepamiršti, kad tai buvo ne paskiro žmogaus samprotavimas, o to meto dvasios raiška. Kam teko lankytis Paryžiuje, tas žino, kad garsiojo Sorbonos universiteto aikštėje stovi tik viena statula ir ta statula yra Ogiusto Konto. Šio amžiaus pradžioje jo filosofijos buvo gerte prisigėręs Prancūzijos mokslo centras - Sorbonos universitetas. Tos filosofijos vardas - pozityvizmas, parinktas paties Konto. Pozityvu, arba teigiama tai, kas apčiuopiama, ką galima matuoti ir analizuoti instrumentais, suformuluoti gamtos dėsniais. Visa kita yra negatyvu, neigiama.

     Taigi pozityvizmo filosofijai būdinga, kad pripažįstami tik pojūčiais arba instrumentais apčiuopiami daiktai, faktai. Iš kur jie kyla, kodėl tokie yra, pozityvizmas nežino ir nesirūpina žinoti: tikslas, paskirtis - jo nuomone - yra juokingos žmonių išgalvotos metafizinės atotraukos. Nauji to meto technikos ir chemijos atradimai dar labiau išstūmė metafiziką į nepraktiškų, atgyvenusių dalykų sąšlavyną. Pažanga! - tai visur girdimas šūkis. 1862 m. į prancūzų kalbą buvo išverstas garsusis Čarlzo Darvino veikalas „Rūšių kilmė“. Prie žodžio pažanga prisidėjo kitas giminiškas žodis - evoliucija. Į tuos 2 dalykus imta žiūrėti kaip į raktus, kurie netrukus turėjo žmogui atverti duris ne tik į biologinio gyvenimo, bet ir į dvasios, netgi pačios Visatos paslaptis.

     Sorbonos universitetas, kaip sakyta, pozityvizmo buvo gerte prisigėręs. Savaime aišku, nė vienas iš Žako „klausimų“ nebuvo ten nagrinėjamas. Kad ir kaip profesorių nuomonės skyrėsi kitose srityse, vienu dalyku visi vieningai sutarė: tikrąja to žodžio prasme mokslas tėra galimas tik tyrinėjant apčiuopiamus daiktus ir stengtis ką nors sužinoti už jų ribų reiškė gaišinti laiką niekams. Kartą jauna studentė, busimoji Žako Mariteno žmona, rado pakankamai drąsos pasakyti vienam iš savo profesorių, jog visi tie laboratorijų duomenys - puikus dalykas, tačiau ji norėtų pažinti gamtą kitokiu būdu: jos priežastį, esmę, paskirtį. Bet juk tai mistika! -sušuko pasipiktinęs profesorius. Jau pats žodis tiesa tiems profesoriams labai nepatiko ir niekada nebuvo tariamas nešyptelėjus.

     Toji studentė buvo Raisa Umanosova. Ji gimė Rusijos žydų šeimoje ir dar vaikas atvyko į Paryžių drauge su tėvais ir seserimi Vera. Ši labai protinga mergaitė taip pat buvo įstojusi į Sorboną, ieškodama atsakymo į kankinamus klausimus. Būdama panašios mąstysenos susidraugavo su Žaku Maritenu. Nors susižiedavo, abiejų proto sąmyšis didėjo, stumdamas į neviltį. Jie nebuvo iš tų, kurie gali - kaip jų profesoriai ir daugelis draugų studentų -išspręsti klausimus patraukydami pečiais ir po to ramiausiai skonėtis gyvenimu. Kartą jiedu net planavo nusižudyti: jei jie tėra mašinos, nežinančios, iš kur atsirado ir kur eina, gyvenimas atrodė absurdiškai beprasmis.

Du vyrai, pavarde „B“

     Tie slegiantys nusiminimo ir abejonių debesys buvo staiga nuginti šalin. Vienas iš jų draugų, rašytojas Šarlis Pegi, matydamas sužadėtinius taip nusiminusius, patarė nueiti pasiklausyti filosofo Anri Bergsono paskaitų. Jie nuėjo ir grįžo pilni entuziazmo. Bergsono teikiama pozityvizmo kritika, teigimas, kad protas negalįs suprasti tikrovės vienumo ir dinamiškumo, tarsi sunkų akmenį nuritino jiems nuo širdies.

     Tačiau gaivinanti Bergsono intuicijos teorijos įtaka buvo tik laikina. Ji atstatė Žakui ir Raišai metafizikos vertę, garantavo, jog žmogaus protas gali pasiekti tiesą, bet pačios tiesos, taip karštai abiejų ieškomos, nedavė. Todėl ir pirmasis Ž. Mariteno veikalas „Bergsono filosofija“ yra griežta mokytojo minties kritika. Tiesą jis pasiekė tarpininkaujamas kito žmogaus - rašytojo Leono Blua.

     Kartą, netrukus po vestuvių, Maritenui su žmona atsitiktinai pakliuvo į rankas knyga. Autoriaus nuoširdumas, gyvas tikėjimas ir uolus teisybės ieškojimas padarė jiems didelį įspūdį. Savotiškas žmogus buvo tasai Blua: be kompromisų ir be baimės jis atakavo politines, ūkines ir dorines pasaulio negeroves. Lygiai drąsiai pliekė tai, kas buvo lėkšta ir atgyvenę Bažnyčioje. Net aukščiausieji hierarchijos šulai neišvengė jo plunksnos, jei Blua aptiko, kad jie verti papeikimo. Tačiau iš kiekvieno jo raštų puslapio dvelkė mylinti širdis.

     Jaunavedžiai vėliau perskaitė keletą dienoraščių, kuriuose Blua aprašė savo skurdą: buvo prisiglaudęs vargingoje palėpėje, gyveno iš dalies šelpiamas. Jausdami pagarbą ir užuojautą tam Dievo piligrimui, kaip Blua save vadino, jie pasiuntė jam truputį pinigų su nedrąsiu laišku. Jiems atrodė skaudi neteisybė, kad toks plunksnos genijus turi taip skurdžiai gyventi. Blua nuoširdžiai padėkojo (tą patį rytą jis turėjo skolintis pinigų iš kirpėjo, kad galėtų su šeima papietauti) ir pakvietė Maritenus apsilankyti.

     Taip gimė draugystė, atvedusi juos į Katalikų Bažnyčią. Tačiau tai neįvyko staiga. Tapti katalikais juk reiškė grįžti į viduramžių „tamsumas“, - juk Bažnyčia esanti nusistačiusi prieš žmonijos „pažangą“. Be to, toks žingsnis būtų nutraukęs daug brangių pažinčių ir, kas blogiausia, atvertęs prarają tarp jų ir tėvų. Blua nieko nedarė Maritenams atversti, įtikinti. Jis paprasčiausiai iškėlė jiems šventumo grožį: garsiai skaitydavo iš didžiųjų mistikų veikalų, iš šventųjų gyvenimo ir darbų. Klausydamiesi jie užsikrėsdavo Blua entuziazmu. Tačiau pirmiausia juos traukė ir žavėjo paties Blua gyvenimas.

     Didžiausia kliūtis buvo prašytis krikšto: jaunavedžiai buvo klaidingai įsitikinę, kad tapę katalikais turėsią amžinai atsisveikinti su bet kokia proto kūryba. Bet nors širdis sruvo krauju, jie apsisprendė atsisakyti filosofijos dėl tiesos. 1906 m. trejetas - Žakas ir Raisa Maritenai ir žmonos sesuo Vera - buvo pakrikštyti. Blua stovėjo šalia kaip krikštatėvis.

„Vargas man, jei neskelbsiu Akviniečio“

     Dar tais pačiais metais Maritenas išvyko į Vokietiją tobulinti pradėtų filosofijos studijų. Visų trijų naujakrikštų širdys buvo kupinos džiaugsmo. Tačiau netrūko ir išbandymų. Kol kas niekam apie savo perėjimą į Katalikų Bažnyčią jie nesakė: laukė tinkamos progos pranešti apie tai tėvams kuo švelniau, jų neįžeisdami. Bet paslaptis nelauktai išėjo aikštėn. Maritenui teko skubiai sėsti į traukinį ir vykti į Paryžių aiškintis. Jo žmonos tėvams abiejų dukterų krikštas reiškė ne tikėjimo aktą, o žydų tautos išdavimą. Žako motinai žinia apie tai, kad sūnus tapo kataliku, irgi buvo netikėtas smūgis - į tai ji žiūrėjo kaip į fanatikų kunigų suvedžiojimą, kurį buvo pasiryžusi žūtbūt atitaisyti. Ne viena draugystė nutrūko. Tačiau tą nuostolį greitai atlygino naujos pažintys su katalikais. Didžiai mūsų trejeto paguodai Mariteno žmonos tėvai irgi tapo katalikais: tėvas - mirties patale, o motina - keletą metų ramiai apsvarsčiusi. Ir Žako sesuo Žana perėjo į katalikų tikėjimą.

     Grįžęs po studijų į tėvynę, Maritenas sudėjo dar vieną auką tiesai. Įsigytas diplomas davė teisę dėstyti bet kuriame Prancūzijos universitete, o gabus protas garantavo puikią karjerą. Tačiau jaunasis profesorius matė, jog negalės laisvai dėstyti to, ką tikėjo. Kiek pasvyravęs pasiryžo atsisakyti profesoriaus katedros ir pragyvenimui stojo dirbti į knygų leidyklą. Gal šiandien ir nebūtume nieko žinoję apie Mariteną, jeigu jo gyvenimo kelyje nebūtų pasirodęs dar vienas reikšmingas žmogus.

     Konvertitai paprastai būna kupini užsidegimo. Skaitydamas šventųjų gyvenimuose apie dvasios vado vaidmenį, Maritenas pats panoro turėti dvasios vadą. Jam buvo rekomenduotas dominikonas t. Umbertas Klarisakas. Pirmas jo patarimas Žakui - skaityti šv. Tomą Akvinietį. Ėmus skaityti, Maritenui nušvito akys: filosofija suderinama su katalikybe! Negana to - ji sujungė visus dalykus į tobulą darną, kiekvienam nurodydama jo vietą gamtinėje ir antgamtinėje Žodžio šviesoje - Žodžio, kuriuo visa sukurta. Pirmaisiais metais po krikšto Mariteno idealas buvo ramus, nuošalus gyvenimas. Dabar jo šūkis pradeda skambėti visai kitaip: Vargas man, jei neskelbsiu šventojo Tomo Akviniečio! Suprato, kad jo gyvenimo uždavinys buvo nešti šv. Tomo mokslą už vienuolynų ir seminarijų sienų į modernųjį pasaulį.

     1910 m. Žakas Maritenas parašė pirmąjį filosofinį straipsnį, pavadintą „Modernusis mokslas ir protas“. Į jį įdėjo visą savo proto aistrą. Radęs tiesą, jis dabar tiesiog šėlo, matydamas, kaip daugelis filosofų grabalioja tamsoje, kai atsakymai čia pat, po nosimi. Jei jie neįstengia tos tiesos pamatyti, jis pasirengęs ją įvaryti pro kaktą. Žurnalas Corespondent, kuriam pasiuntė straipsnį, jį be didelių ceremonijų atmetė. Priežastis - toks rašinys galįs suerzinti skaitytojus, kurie mėgsta raminamas temas ir taikų toną.

     Straipsnis buvo išspausdintas kitame žurnale ir sužadino didelį dėmesį. Rašė toliau panašius. Netrukus Maritenas buvo pakviestas dėstyti filosofijos Versalio kolegijoje, paskui Paryžiaus Katalikų institute. Neretai praleisdavo ištisas naktis rengdamas paskaitas studentams. Tas naujoko uolumas praeis, -šypsojosi kolegijos direktorius. Uolumas nepraėjo, bet pasidarė dar kietesnis. Dingo tik aitrus, sarkastiškas stilius, palengva nuskaidrėjęs, ėmęs ieškoti ir pripažinti, kur priešininkas teisus. Šventasis Sostas, įvertindamas jaunojo dėstytojo ir rašytojo nuopelnus, 1917 m. suteikė jam garbės daktaro laipsnį.

Dokumente sakoma:

     Apaštalų Sostas niekada nesiliovė rūpestingai žiūrėti, kad būtų puoselėjami žmogiškieji ir dieviškieji mokslai. Tai laikė viena pirmųjų savo pareigų. Todėl visada gyrė ir gerbė žymius žmones, kurie darbuojasi jų gynimui ir plėtimui. Tarp tokių neabejotinai yra ir Žakas Maritenas. Giliai religingas, pasižymintis pamaldumu, pavyzdingos doros, girtinos pagarbos ir meilės Bažnyčiai, jau ne vienerius metus su tikru pasisekimu dėsto filosofiją, sekdamas šv. Tomo Akviniečio dvasia ir metodu. Remdamasis Angeliškojo daktaro principais, tiek gyvu žodžiu, tiek savo raštais drąsiai griauna modernistų klaidas, priešingiausias ir pragaištingiausias tikėjimui. Todėl šios Seminarijų ir Universitetų Kongregacijos kardinolai su dideliu malonumu sutiko patenkinti Paryžiaus Katalikų institutą globojančių vyskupų prašymą ir nutarė apdovanoti garbės daktaro laipsniu šį katalikų doktrinai taip daug nusipelniusį vyrą...

Šuolis į žmoniją smaugiančias problemas

     Taip prasidėjo dviguba Mariteno gyvenimo profesija: rašytojo ir lektoriaus. Ilgoką laiką jis nagrinėjo tik abstrakčius dalykus: logiką, kritiką, metafiziką. Gal prie jų ir būtų likęs, jei ne Action Française krizė, perjungusi jo minties traukinį į kitus bėgius. Prancūzų akcija buvo politinis sąjūdis, kuriam priklausė nemaža katalikų, net dvasininkų, suklaidintų sąjūdžio vado Morą. 1926 m. sąjūdis buvo Pijaus XI pasmerktas. Faktas, kad Bažnyčia - o jis buvo gyvas jos narys - galėjo kištis ir prireikus įsikišo į politinius dalykus, pastūmėjo Mariteną susidomėti politine visuomenine sritimi.

     Kitais metais pasirodė pirmasis šios srities veikalas Primauté du Spirituel. Dabar Maritenas vis labiau krypo į praktinę filosofiją: dorinius, visuomeninius, politinius klausimus. Žmonės pasidarė jo mąstymo centras, krikščioniškasis humanizmas - jo pagrindinė idėja. O antrasis šio amžiaus ketvirtis davė daug medžiagos mąstyti. Maritenas buvo didžiulės ūkio krizės liudytojas. Matė, kaip Italijoje kilo fašizmas, Vokietijoje - nacizmas, o Rusijoje įsitvirtino komunizmas. Buvo priverstas stebėti naujo pasaulinio karo išsiveržimą ir baisumus. Pamatė Jungtinių Tautų (JT) įsteigimą, taip pat pasaulio suskilimą į laisvas ir geležinės uždangos atitvertas šalis.

     Darbas naujame bare sukėlė nemažai priešų. Pasmerktosios Prancūzų akcijos nariai kaltino jį kone kiekviena erezija, kokia tik buvo pasirodžiusi Bažnyčioje nuo pat apaštalų laikų. Kai kas darė žygių, kad jo raštai būtų Šventojo Sosto pasmerkti, o jis pats pašalintas iš Katalikų instituto. Nuo to meto Maritenui tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų nestigo nei įtūžusių kritikų, nei gerbiančių draugų.

     Jo darbas nesiribojo Prancūzija - buvo kviečiamas skaityti paskaitų į daugelį kitų šalių: Angliją, Belgiją, Ispaniją, Vokietiją, Lotynų Amerikos respublikas. 1933 m. pirmą kartą lankėsi JAV ir čia, kaip pats pasakoja, skaitė pirmą paskaitą angliškai, nemokėdamas dar nė vieno tos kalbos žodžio. Pasisekimas buvo toks, kad kone kasmet buvo kviečiamas atvykti. Laimė, kad vieno tokio lankymosi metu Antrasis pasaulinis karas Mariteną užklupo kaip tik Amerikoje. Kitaip gal veikiai būtų išlėkęs dūmais pro koncentracijos stovyklos krematoriumo kaminą: vokiečiams užėmus Paryžių, vienas pirmųjų gestapo žingsnių buvo prisistatyti į Maritenų butą - padaryti kratos ir jį suimti. Mat jis savo raštais buvo pataikęs į naciams sopamą vietą.

     Karo metu Maritenas dėstė Kolumbijos bei Prinstono universitetuose JAV ir Toronto Popiežiškame viduramžių studijų institute Kanadoje. Kartu vadovavo Niujorko Laisvajai aukštųjų studijų mokyklai, apie kurią buvo susispietę prancūzų ir belgų profesoriai, pabėgę nuo Hitlerio persekiojimų. Prancūzijai išsivadavus, buvo paskirtas jos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. 1947 m. vyko kaip prancūzų delegacijos pirmininkas į Meksikoje sušauktą UNESCO konferenciją.

     Po trejų ambasadoriaus darbo metų Romoje grįžo į JAV, kurios jam pasidarė tarsi antroji gimtoji šalis. Prisipažįsta, kad tą šalį seniai pamilo ir laiko garbe dalyvauti jos kultūriniame gyvenime.

     Notr Damo universitete Indianos valstijoje yra įsteigtas Žako Mariteno centras, kur surinkti visi garsiojo filosofo veikalai. Sudaryta tarptautinė komisija iš geriausių Mariteno žinovų jo minties turtui tvarkyti ir skleisti.

Kritikos kryžius

     Taigi Maritenui nestigo kritikos, kartais labai skaudžios, nes neteisingos ir nepagrįstos, ypač kai ją skleisdavo broliai, priklausantys tai pačiai Bažnyčiai, kurią visu protu ir visa siela pamilęs stengėsi kuo labiau remti. Prie tos kritikos pravartu čia stabtelėti, nes ji neblogai atskleidžia Mariteno dvasios platumą ir pastovumą (kartu kai kurių kritikų žvilgsnio siaurumą ir nepastovumą).

     Prieš Vatikano II Susirinkimą Ž. Maritenas dažnai buvo puolamas kaip per daug drąsių ir pažangių pažiūrų liberalas. Čia geras pavyzdys - Romoje leidžiamas žymus žurnalas Civilta Cattolica („Katalikiškoji kultūra“). Rodos, toks žurnalas - kaip pats vardas sako - turėtų negailėti gero žodžio Maritenui, nes krikščioniškajai kultūrai jis yra tikrai daug nusipelnęs. Lietuvių spaudoje tai yra nurodęs prel. Mykolas Krupavičius „Tėvynės sarge“ (1959, Nr. 1/16). Iškėlęs didžius katalikiškosios kultūros laimėjimus mūsų amžiuje ir suminėjęs svarbiausius tos kultūros atgimimo darbuotojus, autorius sako: Palygindami minėtų žmonių veiksmus ir nuopelnus katalikiškosios kultūros atgimdymo ir iškėlimo darbe, neabejotinai galėsime sakyti, kad Mariteno nuopelnas kalbamajame darbe yra didžiausias (p. 85).

     Bet minėtas Romos žurnalas porą metų prieš Vatikano II Susirinkimą stojo tos kultūros ginti. Nuo ko? Nuo Mariteno, kuris neva esąs jos priešas ir ardytojas. Svarbiausias Mariteno veikalas apie krikščioniškąją kultūrą „Tikrasis humanizmas“. Pagrindinė veikalo mintis ta, kad visas kultūros gyvenimas, dėl įvairių priežasčių atsiskyręs nuo Dievo, turi būti vėl iš pagrindų perimtas Evangelijos gaivos, kartu išvalius prisiplakusias šiukšles ir darniai įjungus istorijos pasiektą pažangą. O Civilta Cattolica, vietomis tiesiog iškreipdamas tekstus, kaltina Mariteną, kad jis atskiriąs kultūrą nuo religijos, tvirtinąs religiją neturint jokios įtakos istorijai...

     Po Vatikano II Susirinkimo (ir jam tebevykstant) prieš Mariteną pasipylė priešingi kaltinimai: esąs per daug konservatyvus ir atsilikusių pažiūrų. Čia geras pavyzdys yra jo knyga „Garonos kaimietis“. Joje jis drąsiai pasako, ką galvoja apie dabartinį metą. Veikalui pasirodžius, imta kalbėti ir rašyti, kad Maritenas esąs pasimetęs vadas, išsižadėjęs savo gintųjų idealų, palikęs draugus. Kiti prilygino jį pusiau tesubrendusiam revoliucionieriui, tiesiančiam gaires revoliucijai, bet išsigąstančiam, kai ji ateina...

     Išsamiau susipažinusiems su Mariteno raštais kalba, jog jis pasikeitęs, Primena anekdotą apie daiktų keitimąsi.

     Štai, sako senukas, adatos. Mano jaunystėje jos darytos su gerokai didesnėmis skylutėmis, o dabar su tokiomis mažomis, kad tiesiog nebematai įverti siūlo... Taip pat anksčiau žmonės daug garsiau kalbėdavo, o dabar taip tyliai, kad nebegirdėti, ką kalba, nebent šauktų arba pats arti prikištum ausį. Arba va laiptai. Dabar daromi su tokiomis retomis ir aukštomis pakopomis, kad jau į vieną aukštą lipant atima kvapą, o anksčiau būdavo tokios žemos ir taip tankiai sudėtos, kad galėdavai bėgte užbėgti net į kelintą aukštą nieko nejausdamas. Su knygomis ir laikraščiais dabar taip pat kažin kas pasidarę: turi atitraukti kokį metrą nuo savęs, kad galėtum perskaityti...

     Taigi aišku, kas iš tikrųjų pasikeitė: ne daiktai, o seno žmogaus pojūčiai. Lygiai tas pats pasakytina ir apie „Garonos kaimietį“. Pasikeitė ne Maritenas, o kritikų požiūris. Iš tikrųjų veikale Maritenas daugiausia kartoja savo anksčiau skelbtus dalykus, nė vieno jų neatsisakydamas, o kai kur labiau išryškindamas. Taip pat drąsiai kerta tiems, kurie pasinėrę praeityje. Bet nesibodi uždrožti ir pasimetusiems tarp dabarties naujovių. Pirmuosius veikale taikliai vadina praeities atrajotojais. Bet ir antruosius šmaikščiai įvardija Panurgo avinais. Panurgas, kaip žinome, yra vienas prancūzų rašytojo Rable veikėjų. Pantagriuelio 8-ame skyriuje pasakojama, kaip tas Panurgas iškrečia pokštą laivo avių pirkliui. Nusipirkęs iš jo aviną įmeta į jūrą. O avys, kaip jau Aristotelio pastebėta, yra tokie gyvuliai, kad, kur viena, ten lekia ir kitos iš paskos. Todėl paskui įmestą aviną bliaudamos sušoko į jūrą ir visos kitos. Panaši būsena, sako Maritenas, dabar ištikusi ir daugelį paviršutiniškai galvojančių (arba visai nebegalvojančių) Bažnyčios kaimenės narių: vienam ką pasiūlius arba ėmus daryti, ir kiti pametę galvas, būriais lekia iš paskos.

     Taigi Maritenas kentėjo nuo abiejų: ir nuo atrajotojų, ir nuo avinų, kur jo sakoma tiesa mynė ant kojos ir vieniems, ir kitiems. Bet tokia jau rašytojo dalia, jo paties išreikšta žodžiais:

     Nelengva būti kataliku. Nelengva būti rašytoju. O būti kataliku rašytoju dvigubai sunkiau.

Keletas asmeninių bruožų

     Ar snigtų, ar lytų, Mariteną kas rytą galėjai pamatyti su maldaknyge rankoje skubantį į bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose. To gražaus papročio laikėsi nuo pat savo atsivertimo dienų. Keistoka, kad tokį didį mąstytoją mažai težavėjo gamta. Maritenas niekada nesijautė laimingas išvažiavęs kur nors į gamtą, į kaimą atostogų. Visada laukdavo, kada galės pulti į Paryžiaus, Niujorko ar kito didmiesčio veiklą. Gausios jo pažintys. Ilgus metus Maritenų namai Paryžiuje kiekvieną sekmadienio popietę būdavo atviri visiems, kas tik norėdavo ateiti. Ten galėjai sutikti ir Katalikų universiteto studentą, ir teologijos profesorių, ir menininką, kompozitorių, filosofą, poetą: Igorį Stravinskį, Polį Klodelį, Nikolajų Berdiajevą, ir ne vieną kitą žymų asmenį. Maritenas paveldėjo šitą paprotį iš savo motinos, kuri kas ketvirtadienį sukviesdavo būrį draugų pietų, po kurių prasidėdavo visų laukiamos pokalbių ir diskusijų valandos. To papročio Maritenų namuose buvo laikomasi ir Niujorke. Bet oficialių ir ceremonialių vaišių Maritenas nemėgo: jose lankydavosi tik tada, kai aplinkybės neleisdavo atsisakyti.

     Jo dėmesio sritys lygiai plačios kaip ir pažintys. Geras pavyzdys yra 1953 m. pasirodžiusi jo knyga Creative Intuition in Art and Poetry („Kūrybinė intuicija mene ir poezijoje“). Čia skaitytojas mato, kad autorius yra iš esmės susipažinęs su kiekviena kūrybos sritimi - literatūra, tapyba, skulptūra, architektūra nuo senovės iki dabartinio meto, nuo Azijos iki Amerikos žemyno. Veikale diskutuojamos kritikų ir filosofų teorijos, pradedant Graikijos Platonu ir Kinijos Čuang Ču, baigiant Bergsonu ir moderniuoju menu.

     Kur tik Maritenas ėjo, ten jį lydėjo dvi ištikimos draugės: žmona Raisa ir svainė Vera. Raisa pati buvo gabi autorė, parašiusi per 10 knygų. Jos sesuo Vera - ilgametė Mariteno sekretorė ir sumani šeimininkė, atsiskyrė su šiuo pasauliu 1959 metais. 1960 m. iškeliavo į anapus ir Raisa. Pats Maritenas į gyvenimo pabaigą pasitraukė į savo gimtąją šalį - apsigyveno  Mažųjų Jėzaus Brolių vienuolyne Tulūzoje. Čia 1970 m. pats tapo mažuoju broliu. Mirė 1973 m. paskutinę Velykų oktavos dieną.

Penki atradimai

     Peržvelgę Žako Mariteno gyvenimą galime sakyti, kad jo asmenį ir darbą subrandino penki atradimai.

     1)    Maritenas atrado nuo Dievo nusigręžusios žmonijos skurdumą. Sorbonoje pats patyrė, kokia klaikiai beprasmė yra „pažanga“ žmogaus, einančio tolyn nuo Dievo. Štai kodėl jo raštuose taip dažnai nurodoma tragedija humanizmo, kurio centre stovi ne Dievas, o žmogus.

     2)    Maritenas atrado tiesą. Blykstelėjo ji į jo jauną protą nusiminimo gelmėse. Štai kodėl tiesa jo gyvenime užėmė svarbiausią vietą. Dėl jos jis atsisakė profesūros, draugysčių, net paties mokytojo Bergsono, parodžiusio jam kelią iš Sorbonos labirintų.

     3)    Maritenas atrado Bažnyčią. Faktas, kad konvertitai daug giliau įžvelgia ir išgyvena tikėjimo lobius. Štai kodėl jis taip primygtinai ragina mūsų dienų krikščioniją dėti pastangas, kad visas kultūros gyvenimas būtų persmelktas Evangelijos dėsnių gaivos. Paskutinis jo veikalas, kurį jis suspėjo parašyti prieš mirtį, - „Kristaus Bažnyčia“.

     4)    Maritenas atrado šv. Tomą Akvinietį. Iš pat mažens jo protas troško šviesos ir tvarkos. Štai kodėl šv. Tomo filosofija rado jame tokį stiprų atgarsį. Tomo Akviniečio dėsnių taikymas pasauliui pasidarė jo gyvenimo uždavinys.

     5)    Maritenas atrado žmogų. Ilgokai jis gyveno tarp žmonių, nekreipdamas į juos daug dėmesio, pasinėręs į atsajas metafizikos problemas. Prancūzų akcijos įvykiai pasuko jo galvoseną kita kryptimi. Štai kodėl Mariteno pagrindinė tema pasidarė žmogus, o jo gal svarbiausias veikalas, kuriuo pagarsėjo - „Tikrasis humanizmas“.