KUNIGO ANTANO MACKEVIČIAUS 150-ąsias GIMIMO METINES MININT
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]
Antanas Mackevičius gimė 1828 m. birželio 14 d. Morkių viensėdyje, Raseinių apskrityje (dabar Kelmės raj.) bajorų šeimoje. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, studijavo Kijevo universitete. Porą metų ten pastudijavęs, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Varnių kunigų seminariją galvodamas, kad tik kunigu būdamas gali būti artimas žmonėms ir jiems padėti. Baigęs seminariją, 1853 m. buvo paskirtas į Krekenavos parapiją vikaru, 1855 m. -į Paberžę (Panevėžio apskr.).
1861 m. panaikinta baudžiava, lažą pakeitė caro valdinių jungas. Tamsa, neteisybė, skriaudos, lietuvio sielos alkis - toks svetimtaučių uždėtas jungas. Nusikratyti dvaro ir caro jungo - su šia mintimi išžygiavo kun. Antanas Mackevičius su 300, daugiausia dalgiais ginkluotų, vyrų. Išžygiavo į kovą ne tik prieš vergovę, priespaudą, bet ir prieš lietuvio sielą varžančius pančius, prieš despotizmą, slopinantį visus kilnesnius tautos polėkius.
Kun. Mackevičius išžygiavo iš Paberžės, ir tuo tarsi iš čia buvo paleistas šūvis - ženklas visiems tą patį jungą nešantiems - rinktis, rikiuotis ir stoti į kovą dėl žemės ir laisvės. Netrukus sukilėlių buvo visuose Lietuvos kampeliuose, išskyrus didesnius miestus, kur laikėsi caro kariuomenė. Sukilėlių gretos kasdien augo. į jas stojo valstiečiai ir dalis bajorijos. Apie pusė žmonių buvo ginkluota, kita pusė - be ginklų, laukdama jų iš kunigo Mackevičiaus (Vosscanįje v Litve i Belorusii, p. 268).
Pirmieji sukilėlių žygiai atrodė kaip iškilminga procesija. Kun. Mackevičius ir sukilėliai krašto gyventojų buvo su džiaugsmu sutinkami. Sutikdavo juos su kryžiais, vėliavomis, giesmėmis, su duona ir druska. Kunigai surengdavo iškilmes: skambindavo varpais, bažnyčiose giedodavo Te Deum laudamus, skaitydavo sukilimo manifestą apie laisvę kraštui ir žemę valstiečiams. Pakeliui į Biržus skambėjo varpai, buvo giedamos giesmės bažnyčiose, kunigai laimino sukilėlius. Salake mergaitės bėrė kelią ajerais. Skapiškyje žmonės suklaupę ant kelių giedojo Dievas mūsų Gelbėtojas ir Stiprybė...
Sukilimui malšinti į Lietuvą caras atsiuntė 144 000 kareivių (į kelis kartus didesnę Lenkiją - tik 141 ooo) ir labai žiaurų generalgubernatorių Muravjovą, kuris gyrėsi esąs ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia, bet iš tų, kurie patys karia. Liaudis jį ir pavadino Koriku. Jėga ir dideli žiaurumai stojo prieš palyginti mažus sukilėlių būrius. Bajorų dalis tuojau davė ištikimybės carui pasižadėjimą, kiti su sukilėliais traukėsi į Prūsus, dar kiti buvo sunaikinti ir išblaškyti.
Pralaimėjęs mūšį ties Biržais, kun. Mackevičius su savo padėjėjais bandė pasiekti Prūsus, bet maždaug 4 km nuo Vilkijos link Seredžiaus jie buvo rusų kareivių aptikti ir kun. Mackevičius suimtas. Jį suėmus, baigėsi 1863 m. sukilimas. Kovoje dėl žemės ir laisvės nuteista mirties bausme -129, į katorgą išvaryta - 972, į Sibirą - 1427, į artimesnes Rusijos žemes - 1529, į kariuomenę (rekrūtus) 25 metams - 345, areštuota - 864, ištremta, duodant žemės - 4096. Iš viso nubausta - 9361 sukilėlis, o kiek kovose žuvo - niekas nesuskaičiavo. J užsienį pabėgo 1794. Sukilėliai su reguliaria caro kariuomene kovėsi 247 mūšiuose.
Suimtas kun. Mackevičius, be kita ko, rašė tardymo komisijai - pulk. Božerijanovui:
Sakykite, p. pulkininke, ar čia yra kokių machinacijų prieš valdžią. <...> Gal galėjau neturėti teisės, bet aš esu šio krašto gyventojas ir, mylėdamas jį, manau, kad ją turiu. Savo įsitikinimų negalėjau išdėstyti jokiame leidinyje - tai aiškus dalykas. Nebent užsienyje, bet ir tai būtų pasmerkta taip pat... <...> jūs, p. pulkininke, įsakote man nurodyti savo bendrininkus, bet kurgi jie yra? Ar aš galėjau pasitelkti dvarininkus, taip pat kunigus, jaunimą ir liaudį? Sakau, kad ne. Dvarininkų nepasitelkiau todėl, kad tai senieji lenkų šlėktos, kurie mažai rūpinasi arba visiškai nesirūpina liaudimi. Be to, jie daugiau lenkai ir tik vienas kitas lietuvis. Apsiribodavau vien pareiškęs jiems savo idėjas dėl liaudies ateities...<... > Negalėjau pasitelkti ir kunigų, nes mačiau, jog daugelis iš jų yra fanatikai, nepakenčiantys lenkiškumo bei šlėktų ir pasiryžę viską aukoti tik Lietuvai, <...> arba besirūpinantys savimi ir vergiškai keliaklupsčiaujantys šlėktos dvarui, arba visiškai abejingi viskam. <...> Pačios liaudies, kaip neapsišvietusios, negalėjau panaudoti, taigi ir padaryti jos sąmokslininke. Betgi ja naudojausi, ji veikė neįtardama, jog aš propaguoju sukilimą ir įtikinėju, kad jis galimas, kai tik kils Lenkijoje. <... > Baigdamas savo parodymus priduriu, kad man netrūksta noro dirbti, dirbti liaudies gerovei, prisiekiu siela... <...> O jus, didžiai gerbiamas p. pulkininke, prašau atsiųsti man katalikų kunigą, kad pasirengčiau priimti Dievo man skirtą lemtį...
Tardomas kun. A. Mackevičius laikėsi tvirtai. Tai matome iš tardymo protokolų:
(1863 12 16): Mano veiksmams vadovavo teisybės ir tautos meilė. <...> Lietuvių tauta darbšti, teisinga, religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės. <...> Nejaugi toji mano tauta tokia nelaiminga, jog jai, be vilties, nieko nebelieka iš tautų likimo? Betgi tai keliamilijoninė tauta. Ir tauta <...> iki pamatų nesugadinta, nors administracinė valdžia ir stengiasi ją sugadinti. <...> Sukilimas vyko kartu su manim ne dėl to, kad būčiau didis karys, bet dėl to, kad liaudis manimi tikėjo, mane pažino ir mano šaukiamasukilo. Nors esu suimtas, nors sukilimas nuslopintas, bet sakau: jeigu valdžia nesiliaus kerštauti ir plėšti, jei nepakeis savo elgesio su liaudimi, tai atsiras kitas Mackevičius, kuris užbaigs mano pradėtą veiklą...<...> Kad mano pareikšta nuomonė teisinga, liudiju dabartine savo padėtimi, kaip žmogus, kuris žino, ką daręs ir kas jo laukia nepasisekus...
Tai buvo paskutiniai kun. Antano Mackevičiaus žodžiai tardytojams. Net ir šiuo tragišku momentu, mirties akivaizdoje, jis neprarado tikėjimo, kad tauta išsivaduos ateityje. Kun. A. Mackevičius visą sukilimo organizavimo kaltę prisiėmė tik sau. J mirties vietą - kartuves - jis ėjo kaip nenugalėtasis: laimino žmones ir prieš mirtį palaimino mirtinę maršką...
Sukilimas, trukęs 10 mėnesių, buvo žiauriai numalšintas. Betgi tauta parodė savo pribrendusį troškimą laisvės, išsivadavimo iš priespaudos, tikėjimo, geresnio gyvenimo troškimą... Kun. A. Mackevičius suprato, kad laisvė tautai yra didelė brangenybė. Tik laisva tauta sukuria gražiausius savo kultūros žiedus (V Mykolaitis-Putinas. Sukilėliai, p. 536).
Suprato, kad
krašto laisvė - svarbiausias tautos egzistavimo, kūtybiškumo ir dvasinio atsinaujinimo pagrindas. Jis ir davė ženklą tautai sukilti. Jis išjudino iš vergiško sustingimo žmonių jausmus ir mintis. Užguitą kaimietį baudžiauninką jis paskatino ryžtis būti žmogumi ir stoti į kovą dėl savo žmogiškų teisių. Jis įkvėpė jam narsos nenusigąsti nei pono rykščių, nei žandaro rimbo, nei kareivio kulkos. Ar ne nuostabus žygis pakelti žmogų iš pažeminimo, iš gyvuliškos būsenos į kovotojo, į šviesaus gyvenimo žadintojo aukštumas? (V.Mykolaitis-Putinas. Raštai. T. 7, p. 146).
LITERATŪRA
1. A. Šapoka. Lietuvos istorija. 193'6.
2. M. Krupavičius, krikščionis demokratas. 1927.
3. J. Ochmanski. Historia Litwy. 1967.
4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T. 2. 1971.
1978 m. birželio 4 d., minint 150-ąsias gimimo metines, už kun. A. Mackevičiaus ir jo dvasios brolių sielas bus laikomos iškilmingos pamaldos Paberžėje.
* * *
dieviškasis mokytojau,
Tu pasakei: Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Štai Tavo tarnas kunigas Antanas gyvenimą ir gyvybę už Tautą atidavė. Tegul nepavergia ir mūsų tamsa bei dvasios skurdas. Tenepritrūksta mums kilnumo ir didžiadvasiškumo. Uždek mūsų širdis didele meile Tau ir Tėvynei.
[Ses. Benvenuta]
