KRAŽIŲ SKERDYNĖS
IŠ LIETUVOS BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
Kražiai - seniau buvęs apskrities miestas ant Kražantės krantų, priklausęs Kauno gubernijai. Kražių parapija turėjo apie 4000 gyventojų, bažnyčią ant kalvos, įeinamą laiptais. Priklausė benediktinių vienuolijai.
Istorijoje Kražiai minimi jau 1253 m., kryžiuočiams puldinėjant žemaičius. Nuo 1528 m. Kražiai - apskrities miestas. Jame telkėsi bajorai. Chodkevičiai čia įsteigė jėzuitų kolegiją, apgyvendino seseris benediktines. Kražių mokyklos auklėtiniai pasižymėjo Vilniaus universitete. Jie buvo kilnaus būdo, neklastingi. 1832 m. Kražių mokykloje daug kas pakeista. Dėstomoji tapo rusų kalba. 1842 m. mokykla uždaroma.
Bažnyčios Kražiuose dvi: parapijos ir jėzuitų. 1641 m. tribunolo narys Krizostomas Valadkevičius pastatė bažnyčią seserims benediktinėms. Iš dovanojimo ir paskyrimo akto:
Tarp Dievo tarnų ir tarnaičių, už visą iš pasaulio gaunamą gėrį savo jaunystę ir atsižadėjimą atnešančios auka Viešpačiui, garbingosios šv. Benedikto seserys. Seserys šventu savo gyvenimu, gražiais papročiais šviečia visur, kur tik pasirodo bei gyvena. Stebėdamasis jų dorybėmis bei išsižadėjimais, noriu, kad jos šviestų pavyzdžiu ir Žemaitijai, gyvendamos Kražiuose.
Iš pradžių vienuolynas buvo labai neturtingas. 1872 m. ten buvo 26 seserys, rusų valdžios pasmerktos išmirti. Vienuolės persikėlė į Kauną, kur buvo jų seserų.
Reikėjo paminėti šias aplinkybes prieš pradedant aprašyti įvykį, kurio dokumentas ilgai liudys, iki kokio dorovinės gangrenos laipsnio siekė XIX a. barbariškumas. Persekiojimai, tautinė neapykanta, klaidinga, suklastota teorija, kad galinti egzistuoti tik viena valstybė.
Žinias apie teismo eigą mums suteikė pareigūnas, palaikęs tiesioginius ryšius su teismo bylos vykdytojais.
Carinės Rusijos Vilniaus generalgubernatoriui rūpinantis, caras Aleksandras III 1891 m. gruodžio 12 d. išleido įsakymą uždaryti Kražių benediktinių bažnyčią.
1891 m. valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines. Vysk. Paliulionis, 1892 m. gavęs įsakymą išgabenti vienuoles į Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas. Pagaliau liepė jį vykdyti. Gegužės mėnesį vienuolės pavestos policijos žiniai, o bažnyčia paskirta klebono globai. Vienuolyno pastatai užplombuoti.
Šiuos faktus sužinojusi vyskupijos kurija reikalą ištirti paskyrė komisiją iš kan. Jaugėlos ir Kražių parapijos klebono kun. Renadzkio. Komisijai pavesta iš bažnyčios paimti visus bažnytinius bei liturginius reikmenis; raktus atiduoti vietos policijai.
Kražiečiai ilgai ir sunkiai kovojo, kad ši bažnyčia nebūtų uždaryta, rašė prašymus generalgubernatoriui ir pačiam carui. Carui prašymai siųsti 3 kartus. Paskutinis prašymas išsiųstas (1893 09 20) ne paprastu keliu, o per specialią caro kanceliariją. Delegatus pareigūnai užtikrino, kad atsakymą gausią greitai. Tačiau caro atsakymo nebuvo. Sužinoję, kad atimama bažnyčia, žmonės labai skaudžiai išgyveno. Tačiau nenusiminė ir nenuleido rankų. Pasiryžo žūtbūt sulaukti caro atsakymo ir bažnyčios neleisti uždaryti. Prasidėjo ryžtingas, atkaklus pasipriešinimas.
Nujausdami, kad bažnyčia vis tiek bus uždaryta, užtarimo kreipėsi į Romos popiežių, Austrijos ir Vokietijos imperatorius, Anglijos ir Danijos karalius ir Prancūzijos prezidentą. Kai tie prašymai negelbėjo, kražiečiai pasiryžo savo krūtinėmis apginti bažnyčią. Budėjo dieną ir naktį žmonių pilna bažnyčia, giedojo šventas giesmes, meldėsi. Šioje šventoje kovoje kražiečiams talkino kitų parapijų katalikai. Policija daug kartų bandė žmones išvaikyti; valdžios įsakyti kunigai mėgino išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą, bet žmonės neleido.
Kražių vikarui kun. Mažeikai jo vyresnybės buvo liepta iš didžiojo altoriaus išnešti Švč. Sakramentą, bet žmonių minia jo neprileido prie altoriaus: šv. Mišias teko laikyti prie šoninio altoriaus. Valdžia nesiliovė reikalavusi, ir kurija pakartojo kun. Mažeikai pavedimą išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą. Spalio 6 d. 5 val. jis įėjo pro mažas dureles (sena moterėlė jį įleido, nes zakristijonas sakė pametęs raktus). Kunigas priėjo prie didžiojo altoriaus, su specialiai paruoštu visrakčiu atidarė tabernakulį, paėmė Švč. Sakramentą ir buvo beišeinąs vienuolyno koridorium, bet čia jam kelią užkirto būrys moterų ir prašė palikti Viešpatį bažnyčioje, grąžinti į didįjį altorių. (Teisme buvo kaltinami žmonės, kad jie kunigą skaudžiai užgaulioję, net privertę komuninę su Švč. Sakramentu paleisti iš rankų; vienas vyras paėmęs ir nunešęs atgal į altorių. Vėliau priekaištas apie užgauliojimą nepasitvirtino.)
Rytojaus dieną į Kražius atvyko iš kurijos kun. Jaržemskis ir kan. Jaugėla. Su valdžios pareigūnais jie aiškino susirinkusiai miniai, kad reikia klausyti valdžios įsakymų. Tačiau tebuvo vienas atsakymas: parapija nenusileis, iki bus gautas caro atsakymas. Tikėjosi gauti jį palankų. Spalio 8 d. bandyta vėl įeiti į bažnyčią, bet nepavyko. Prie bažnyčios susibūrusi minia griežtai pareiškė neleisianti bažnyčios durų užplombuoti. Nors policijos viršininkas buvo pasiryžęs žūtbūt padaryti savo, tačiau, matydamas griežtus minios veidus, prie bažnyčios durų jėga veržtis nedrįso.
Liudytojų parodymais remiantis, kunigams ir policijai ateinant prie bažnyčios žmonių minia buvo susirinkusi ne atsitiktinai. Jau rugpjūčio pradžioje buvusi suorganizuota nuolatinė vyrų sargyba. Pas zakristijoną buvusi jų virtuvė. Maisto parūpindavo miestelis ir aplinkiniai kaimai.
Bažnyčia stovėjo ant kalvos. Iš ten buvo platus apylinkės vaizdas. Patogiausia vieta tapo stebėjimo punktu: kai tik pastebėdavo ką įtartina, imdavo skambinti didžiuoju varpu, garsiu visoje Žemaitijoje. Žmonės išgirdę skubėdavo prie bažnyčios.
Nei bažnytinė, nei valstybinė valdžia negalėjo sutvarkyti visko pagal valstybės reikalavimą. Tad Kauno gubernatorius Klingenbergas pasiryžo asmeniškai tą reikalą baigti. Lapkričio 10 d. naktį (3 val.) jis atvyko į Kražius. Įsakyta tą dieną anksti atvykti ir 50 policininkų, 12 žandarmerijos puskarininkių, 7 pėstiems policininkams - iš viso 100 žmonių. Be to, telegrama pareikalauta 300 kazokų. 8 val. visi turėjo būti Kražiuose, įsakyta tą dieną Kražiuose būti ir kunigams Jaržemskiui ir Jaugėlai. Prie jų policija atvedė kleboną Renadzkj ir vikarą Mažeiką.
3 val. nakties gubernatorius, lydimas žandarų pulkininko Žolkevičiaus, majoro Semionovo, tribunolo tarėjo Kožyno ir kelių kitų pareigūnų, pasikvietė tuos keturis kunigus ir atėjo j bažnyčios šventorių. Jų užnugaryje buvo pasiruošusi ginklo jėga. Šventoriuje - nė gyvos dvasios. Bažnyčioje šviesu ir girdėti giedant: Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė. Hofmano vadovaujama policija išsirikiavo tarp bažnyčios ir šventoriaus tvoros, žandarai - priešakyje.
Norint suprasti įvykį, kuriuo buvo remiamas skundas, reikia perskaityti skundo tekstą:
Gubernatorius norėjo įeiti į bažnyčią, bet ant slenksčio jam kelią pastojo minia žmonių. Minios priešakyje du vyrai, persijuosę baltais raiščiais - juostomis, rankose laikė caro ir carienės portretus. Už jų rimtas vyras Mykolas Jasiulaitis, apsivilkęs kamža, laikė procesijoje nešamą kryžių. Klingenbergas sustojo prieš šią grupę. Bet tuojau jis kreipėsi į žmones ir pranešė, kuriuo tikslu čia atvykęs. Įsakė tuojau išeiti iš bažnyčios. Į tai atsiliepė maldaujantys balsai, kad bažnyčios neuždarytų, iki bus gautas caro atsakymas, kurį tikimasi gauti palankų. Į tai Klingenbergas atsakė, kad caras jau atsiuntęs neigiamą atsakymą ir bažnyčia turinti būti uždaryta. Kai minia nepritarė tai gubernatoriaus kalbai, jis įsakė policijai bažnyčią uždaryti jėga.
Liepė sargybiniams jėga atimti kryžių ir paveikslą iš valstiečių. Žmonės stengėsi juos apginti, bet sargybiniai sulaužytą kryžių ir apiplėšytus paveikslus atėmė. Gubernatorius pareiškė: jeigu žmonės patys iš bažnyčios neišeis, jis lieps uždaryti duris ir jų neišleis. Tada žmonės pradėjo eiti iš bažnyčios ir ėjo per šventorių vartų link. Bet čia, šventoriuje, iš abiejų tako pusių stovėję sargybiniai pradėjo juos mušti per galvas bizūnais ir plokščiais kardais. Kai kurie buvo taip sumušti, kad nebepaėjo, krito ant kelio. Kiti bėgte bėgo, užsidengę galvas drabužiais, kad išvengtų skaudžių smūgių.
Vėliau policija puolė į bažnyčią ir ėmė bizūnais mušti ten pasilikusias moteris. Kilo didelis mušamų moterų klyksmas. Prie šventoriaus vartų prasidėjo muštynės tarp žmonių ir policijos. Žmonės į juos svaidė pagaliais ir akmenimis.
Policijai pradėjus vykdyti gubernatoriaus įsakymą, iš už mūro pasileido, lėkė strėlės. Viena iš jų pasiekė gubernatorių. Kylant pavojui, įsakyta šaudyti aukštyn. Minia nuščiuvo, sustojo. Tuo pasi-| naudodamas gubernatorius Klingenbergas su palyda nuėjo į bažnyčią užbarikaduoti jos duris klausyklomis ir klaupkomis. Šventoriuje antstolis Hofmanas su 14-15 raitų sargybinių puolė žmones, mindžiojo ir mušė.
Kiti susibūrė prie durų neleisti miniai veržtis į vidų. Neįėję į bažnyčią pareigūnai likosi šventoriuje. Tarp jų buvo žandarų pulkininkas Žolkevičius, kapitonas Semionovas, policijos puskarininkiai. Matydami neatlaikysią minios veržimosi, pro vartelius išėjo iš šventoriaus ir išvyko iš Kražių.
Čia pateiktas skundo aktas. Pabrėžiama, kad žandarų vyresnybė nepalaikė Klingenbergo žygio. Matyt, turėjo pagrindą, kad staigiai pasitraukė iš šio neteisėto žygio.
Dabar grįžkime prie mūsų pasakojimo. Bažnyčioje buvo nesaugu. Minia pro šonines duris ėjo į vidų. Barikados prie didžiųjų durų pasiliko. Gubernatorius su palyda susigūžė prie laiptų į vargoninę. Šalia jo stovėjo ginkluoti policininkai ir šaudė aukštyn. Dėl minios negalėta vykdyti sumanymo. Pradėta tartis. Minia reikalavo caro parašo. Sakė, gubernatorių paleisią tik tada, kai jis pasirašys tokio turinio raštą: Rusai, kaip piktadariai, suėjo naktį į bažnyčią ir kaip turkai ar mongolai išniekino ją. Šios derybos tęsėsi kelias valandas. Tačiau tai nežadėjo nieko gera. Tuo tarpu liūdnai gaudė varpai, prieangyje dundėjo būgnai.
Pagaliau gubernatorius sutiko pasirašyti, bet apgaulingai. Pareikalavo rašymo priemonių. Paduota jam pririštos prie karties. Nė viena pusė nedrįso prisiartinti prie antros. Gubernatorius priemones atmetė - bloga plunksna, rašalas ne juodas. Taip išsisukinėjo tempdamas laiką iki 8-os valandos, iki atvyks kazokai. Ir laukiamoji valanda atėjo. Apie pusę aštuntos ryto atvyko 300 kazokų būrys, išsklaidė minią ir gubernatorių su palyda išlaisvino.
Klingenbergas pakėlė galvą kaip mirties ir gyvybės viešpats. Įsakė apsupti miestelį, suimti visus gatvėje ir namuose. Kazokai aplink miestelį pastatė sargybas, kad niekas negalėtų nei įeiti, nei išeiti. Bet daugelis, išvydę tokią tirštą pabaisą, pabėgo. Kazokų viršininkas su nuogu kardu įjojo į bažnyčią ir paklausė ten besislepiantį gubernatorių, ką jam daryti. Gubernatorius atsakė: Išvaikykite tą gaują! Kazokų viršininkas, išjojęs į šventorių, tuoj sugrįžo į bažnyčią su keliais raitais ir 50 pėsčių kazokų. Jie bažnyčioje likusius žmones ėmė mušti bizūnais ir kardais, trypti arkliais. Kilo didžiulis sąmyšis. Nuožmių kazokų riksmai, vyrų šauksmai, sužeistųjų dejavimai, vaitojimai.
Vieni žmonės slėpėsi namuose, kiti bėgo per Kražantės upelį. Ledas buvo plonas, trūko. Žmonės skendo. Tos baisybės truko iki 10 val. ryto. Kazokų audrai praūžus, sužeisti ir apalpę žmonės gulėjo kaip pėdai lauke. Kraujo klanai telkšojo gatvėse, nes įšalusi žemė nesugėrė.
Į seniūno kiemą suvarė sužeistuosius. Čia policija savo nuožiūra skirstė į daugiau ir mažiau nusikaltusius; laukė bausmės vykdymo. Moteris užrakino tvarte. Gubernatorius Klingenbergas, vaidindamas carą Mikalojų 1, šaukė: Klaupkite! Klaupkite prieš mane! Kilo šiurpi maišatis. Nelaimingiesiems nuplėšė drabužius, suguldė ant žemės ir šėrė vyrams po 30-40 kirčių, moterims po 10-15. Kirčiai draskė kūnus, kraujas srovėmis tekėjo visą dieną.
Vėliau gubernatorius liepė policininkams ir kazokams veržtis į namus ir sužeistus bei įtariamus asmenis gabenti į valsčiaus raštinę. Atvesta 300-400 žmonių. Gubernatorius jiems pasakė: Dabar parodysiu, kas esu! Iš atvestųjų išrinko 90 žmonių, liepė kazokams išrengti juos nuogai, tiesti ant suolo ir kirsti bizūnais. Policininkai plakamąjį laikė už kojų, rankų ir galvos. Pats gubernatorius skaičiavo kirčius. Taip nuplakta 16 žmonių. Tik iš Kauno atvykęs apygardos teismo viceprokuroras plakimą sustabdė.
Gubernatorius leido kazokams pasiausti po miestelį. Prasidėjo plėšimai, moterų ir mergaičių prievartavimai ir visokios bjaurios nedorybės.
Kiek žmonių per šias skerdynes nužudyta, kiek sužeista - nežinoma. Bylos duomenimis, nužudyta 9, sužeista - 38. Bet kunigaikštis Urusovas gynimo kalboje teismą paklausė, o kur dar 19 asmenų iš tų 90, kuriuos gubernatorius buvo paskyręs nuplakti?
Kun. J. Žilius savo knygoje rašė, kad kiti mirusieji buvo sumesti į duobę ir užkasti. Išprievartauta 12 moterų ir mergaičių.
Gandas apie Kražių įvykį pasiekė aukščiausias sferas. Tikėjimų departamento direktorius grafas Kantakuzenas atsakydamas į skundą išsiuntė telegramą ištirti įvykį. Gautomis žiniomis jis patvirtino - esą viskas padaryta kaip reikiant. Kalti esą nežaboto būdo lietuviai.
Nenorime teismo išvadų sieti su asmeniškai mūsų nustatytais faktais. Nenujaučiame, kas galėjo pranešti carui, kad valdžios delegatas gavo melagingą informaciją. Nežinome, kaip ten delegatas aiškinosi, bet tikrai žinome, kad grafą Kantakuzeną, tuo metu tvarkiusį reikalus Vilniuje, gubernatorius Orževskis oficialiai parėmė, kad tas įsigytų Lietuvoje labai vertingus paveikslus. Kantakuzenas pateko į caro nemalonę ir ta nemalonė vėliau visur jį lydėjo. Pagaliau jį ištiko staigi mirtis. Apie save jis paliko liūdną atminimą.
Be abejo, caras norėjo sužinoti apie Kražių įvykį tikrą tiesą. Todėl byla, kurios administracinis nagrinėjimas jau įsibėgėjęs, buvo perduota Vilniaus tribunolui.
Kražių bažnyčios gynėjų teismas prasidėjo praslinkus beveik metams Vilniuje. Visuomenės pasipiktinimas valdžios priemonėmis buvo toks didelis, jog kaltinamuosius nemokamai apsiėmė ginti žymiausi to laiko Rusijos advokatai. Suimtieji buvo kaltinami, kad sukėlė iš anksto suplanuotą, inteligentų ir lietuvių laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi liudytojų parodymais, aiškino, kad dėl įvykių kalta pati administracija, užpuolusi besimeldžiančius nekaltus žmones. Jie net reikalavo bausti ne kaltinamuosius, o valdininkus, kad daugiau nebesavavaliautų ir nedarytų Rusijai gėdos prieš pasaulį.
1894 m. rugsėjo 20-29 d. suimtuosius teisė. Kaltinamuosius be atlyginimo gynė Varšuvos advokatas Kaminskis, Maskvos - kunigaikštis Urusovas, Petrapilio - advokatai Turčianinovas, Andrejevskis, Žukovskis, Vilniaus - advokatai Bialas, Venslauskis, Šostakovskis ir kiti. Advokatai kalbėjo, kad žmonės nesipriešino carui, tik laukė jo atsakymo į savo prašymus.
Kražiečių teismo byla vyko už uždarų durų. Tuo paaiškinama, jog žinios apie įvykį imtos tik iš teismo bylos vyksmo meto dienoraščio.
Į teismo salę įleisti tik teisėjai, prokurorai, advokatai, karinės tarnybos nariai - iš viso 60 asmenų. Buvusieji dėl daugelio priežasčių nenorėjo pateikti tikslių žinių. Užrašinėti uždrausta. Teko vadovautis tik bendrais sprendimais arba žinių gauti iš advokatų. Bet šie buvo atsargūs. Advokatai bei kiti tiesioginiai teismų bylų nariai, varžomi ir įpareigojami savo tarnybos nuostatų bei etinės sistemos, visi griežtai atsisakė duoti bylos nuorašus ar kitas žinias iki galutinio sprendimo paskelbimo. Šias žinias surašant daug kas pakito. Žinoma, kad teismo sprendimas, patvirtintas aukščiausios valdžios bei teismo instancijų, buvo žiaurus nuteistiesiems.
1894 09 20 prasidėjo nusikaltėlių Kražių įvykių byloje teismo posėdžiai. Teismo pirmininkas buvo Stokolskis, 3 tarybos nariai - Nekludovas, Katekas ir Javseinovas, apskrities viršininkas Leontjevas, miesto seniūnas Gulinovas, kaimo seniūnas Dubinskis, generaliniam prokurorui atstovavo jo pavaduotojas Dobryninas.
Ypač įsidėmėtini gynėjai - valdžios skirti advokatai Venslauskis ir Sturtakovskis, skrupulingai nagrinėjantys bylą. Visa eiga kreipiama taip, kad lietuvis katalikas neturįs teisės gubernatoriaus nė pirštu paliesti. Teismo sudėtyje buvo ir tokių, kurie savo tylėjimu rodė, kad nepritaria išpūstam valdžios pareigūnų gynimui, per dideliam jų pareigingumo vertinimui.
Pagaliau teisme atsirado advokatų, ginančių ne valdininkus, smerkiančių ne vien valstiečius, o žiūrinčių teisybės, t. y. ginančių tiesą. Iš kur čia jie? Juos atvedė Dievas, taurioms sieloms visada duodantis įkvėpimą. Tai Jis paragino prabilti mylinčiuosius tiesą, vienodą visais laikais visų tautų. Juos prabilti paskatino kilnus patriotizmas ginti tiesą ir nekaltuosius nuo išsigimusių tautiečių ir svetimųjų pavergėjų.
Pirmiausia išvardysim visus rusus advokatus: Andrejevskis, Žukovskis, Turčianinovas ir kunigaikštis Urusovas. Lenkas advokatas atvyko iš Varšuvos, išgirdęs skriaudžiamųjų ir kaltinamųjų skundą, (šie žodžiai tebus atsakymas generolui Orževskiui, per policiją norėjusiam sužinoti, kas pakvietė advokatus, taip aktyviai gynusius kražiečių bylą. Tai pagarba tiesai ir užuojauta neteisingai kaltinamiems.)
Dabar pažvelkime į kaltinamuosius. Tarp jų - 80-mečiai seneliai, yra ir 16-mečių paauglių, tėvai su sūnumis, motinos su dukterimis, du jaunavedžiai, 20-metė mergaitė, dailiu skaisčiu, taurios išvaizdos veidu traukianti stebinčiųjų akis ir širdis. Ir apskritai visų išvaizda - ne piktadarių.
Yra ir ligonių: vienas kone mirštantis džiovininkas, kitas epileptikas, kelios moterys apstulbusios, lyg apsvaigusios. Visi tylūs, tvirti, nepalenkiami. Nematyti suglebusių, apatiškų, abejingų. Iš akių žėruoja narsa. Visi kaltinamieji to paties dvasinio, intelektinio ir ekonominio lygio valstiečiai, tik Dobkevičius su žmona - bajorai, valdantys didesnį ūkį. Visi žemaičiai.
Atlikus parengiamuosius teismo formalumus, prasideda liudytojų apklausos. Pirmiausia gubernatorius Klingenbergas nupasakoja mums jau žinomą įvykį. Į gynėjo klausimus atsakinėja blankiai.
Pateikiame posėdžio pirmininko ir gynėjų pokalbį.
Pirmininkas. Ponus gynėjus prašau neperžengti kaltinamojo akto ribų. Kaltinimo esmė - organizuotas pasipriešinimas teisėtos valdžios reikalavimams. Čia niekas negali būti kaltinamas kuo kitu. Šiai bylai galite kelti klausimus tik apie įvykius, vykusius lapkričio 10 d. iki 8 val. ryto. Neleidžiu kelti klausimų apie vėlesnius įvykius.
Adv. Turčianinovas. Suprantu pono pirmininko reikalavimą, bet norėtume žinoti kolegijos nuomonę.
Pirmininkas (griežtu tonu). Mano reikalavimą galite skųsti kasacijai [aukštesniam teismui], bet dabar jis privalomas. Draudžiu duoti šalutinius klausimus.
Turčianinovas. Kiekvienu atveju norime išvengti nesusipratimų bei nenumatytų padarinių. Todėl gynėjai prašo leisti klausinėti įvykio tyrimo reikalu ir prašo juos užprotokoluoti.
Pirmininkas. Tai leidžiama. Prašom.
Turčianinovas. Stengsimės susipažinti su mūsų pareigomis mūsų įstatymų ribose. Žinome, kad negali būti čia teisiami tie, kurių nemini šios bylos kaltinamasis aktas. Jiems reiktų kito tribunolo, pagaliau juos nuteis istorija. Dabar mūsų tai neliečia. Nors mūsų vaidmuo labai kuklus ir ribotas, tačiau negalima sutikti, kad mes būtume dar labiau varžomi chronologiniu požiūriu. Norėčiau specialiai žinoti - ir tai mano pareiga - kaip vyko areštavimas, kuriuo būdu šimtų minioje išskirti kaltinamieji. Ar buvo tirta ir renkamos žinios prieš areštavimą? Iš to teismo kolegija galės spręsti, ar nepadaryta klaidų areštuojant žmones. Suimti ir įkalinti žmonės po lapkričio 10 d. 8 valandos. Esu priverstas minėti tą laiką. Šias pastabas prašau užprotokoluoti.
Adv. Urusovas. Liudytojų parodymų sugretinimas - svarbiausias teismo uždavinys. Norėčiau žinoti, ką teismo kolegija šiuo klausimu yra padariusi. Ar pasistengta sužinoti, kokių santykių būta anksčiau tarp liudytojų ir tų, apie kuriuos liudijo kaltinamieji? Ankstyvesni santykiai gali nustelbti arba pažeisti tiesą. Tiesos nušvietimo vardan reikalauju leisti duoti tokius klausimus.
Adv. Kaminskis. Skundo akte sakoma, kad pirmieji šūviai pasigirdo ar išoriškai pasirodė prie bažnyčios iš minios pusės. Tuo netikiu.
Tačiau nenoriu, kad būčiau apsirikęs aš; bet kad matytume, jog klaida padatyta akte, turiu gauti tuo reikalu patikimų žinių. Tiksliausias žinias galėtų duoti tik faktas, kaip valdžios organai ieškojo ginklo pas kražiečius. Ar rasta ginklų kur nors ir kokie? Paprastas reikalas -gyventojų patikrinimas ir krata galėjo būti po lapkričio 10 d. 8 valandos. Taigi gynėjams būtina klausinėti apie įvykius ir po 8 valandos.
Adv. Andrejevskis. Teismui tenka numatyti bausmę, atitinkančią nusikaltimą. Kuo remiantis žmonės buvo baudžiami be teismo sprendimo?
Teismo sudėtis padarė pusvalandžio pertrauką pasitarti dėl gynėjų pateiktų klausimų. Po pertraukos pirmininkas pranešė, kad gynėjams leidžiama prasilenkti su įvykio data bei laiku (minėti įvykius ir po lapkričio 10 d. 8 valandos). Tačiau leidžiama kalbėti tik skundo akte išvardytais klausimais. Gynėjams tai buvo vienintelė galimybė ryškinti gubernatoriaus ir jo bendrininkų neleistinus veiksmus bei potvarkius.
Gubernatorius Klingenbergas klausinėtas kaip liudytojas. Jis atkakliai teigė, kad pirmas šūvis paleistas iš minios.
Adv. Žukovskis. Kuo jūs remiate savo teigimą?
Gubernatorius. Garsu. Karių ir policijos vartojamų ginklų garsas visai kitoks.
Žukovskis. Apraminus sąjūdį, ar ieškota ginklo?
Gubernatorius. Žinoma.
Žukovskis. Ar rasta namuose kokių ginklų?
Gubernatorius. Ne.
Žukovskis. Tvartuose ar kituose trobesiuose ar ieškota ginklų?
Gubernatorius. Ieškota, bet nieko nerasta.
Žukovskis. Nuostabu. Leiskite dar paklausti, o kai buvo išrengiami žmonės [čia advokatas padarė reikšmingą gestą]? Pone, tiesa, tai buvo lapkričio 10 d. didžiajame kieme... ar pas tuos išrengtus žmones rasta kokių ginklų?
Gubernatorius. Ne.
Žukovskis. Kaipgi? Nieko nerasta? Ach, ačiū.
Taip neteisėtą žandarų veiksmą tame kieme patvirtino pats dignitorius. Paneigta, kad pirmasis šūvis buvo iš minios. Tai patvirtino ir nešališkas žandarų pulkininko Žolkevičiaus parodymas bei klebono kun. Re-nadzkio teigimas. Štai šių liudytojų parodymai.
Adv. Urusovas. Ar ponas atkreipėte dėmesį į pirmą šūvį?
Pulk. Žolkevičius. Taip, girdėjau. Bet ugnies ir kulkos nemačiau, nes buvau nusigręžęs į kitą pusę.
Urusovas. Atrodo, jūs, kaip kariškis, galėtumėte spręsti, iš kokio ginklo šauta?
Žolkevičius. Tai gana sunku. Tačiau...
Urusovas. Tačiau - prašom...
Žolkevičius (truputį paabejojęs). Tie šūviai galėjo būti iš karių vartojamų revolverių.
Gana įspūdingas pasisakymas sukėlė dar vieną nuomonę.
Adv. Kaminskis. Ar klebonas girdėjote pirmąjį šūvį? Ar galėtumėte paaiškinti, iš kokio ginklo šauta?
Kun. Renadzkis. Pirmasis šūvis iššautas prie bažnyčią supančio mūro. Tada buvau prie gubernatoriaus. Šūvius gerai girdėjau.
Kaminskis. Ar negalėtumėte pasakyti, kaip atrodo, gal šūvis buvo iš vaikų vartojamų senoviškų pabūklėlių?
Renadzkis. Tai buvo šūviai iš karinio ginklo. Iš minios nešaudė niekas. Žinau, kas dedasi mano parapijoje. Niekas iš minioje buvusių mano parapijiečių ginklo neturėjo.
38 kaltinamieji tardomi savo atsakymais nekėlė jokių abejonių.
Žandarai, žinoma, buvo atsargūs, nes reikėjo šį tą neigiamo pasakyti girdint aukštesniesiems vyriausybės atstovams. Tačiau gavę konkretų klausimą, atsakinėjo neišsisukinėdami. Vyresnieji davė gražų pavyzdį valdiniams.
Būdingi yra kapitono Semionovo atsakymai.
Adv. Andrejevskis. Šituose jau žinomuose įvykiuose ar neištiko jūsų koks nemalonumas?
Semionovas (valandėlę patylėjęs). Taip.
Andrejevskis. Gal pasakytumėt, kokio pobūdžio buvo tas nemalonumas?
Semionovas. Man kirto. Smogė...
Andrejevskis. Kokiomis aplinkybėmis ir kas jums kirto? Semionovas. Pasilenkiau pakelti moterį, parpuolusią ant laiptų išeinant iš bažnyčios. Buvo tamsu ir kažkoks, matyt, apsirikęs policininkas kirto man.
Andrejevskis. Kodėl jūs kėlėte tą moterį?
Semionovas. Vien iš žmoniškumo. Moteris buvo sužeista.
Andrejevskis. Ar ji buvo kruvina?
Semionovas. Taip.
Apklausti gydytojai Landsbergis ir Levanovskis. Jie prisipažino, kad po Kražių įvykių suteikė medicinines paslaugas kelioms dešimtims žmonių. Gydytojas Landsbergis operavęs, išėmęs šovinį. Viena moteris, pas kurią gydytojas buvęs į namus pakviestas, po kelių dienų mirusi dėl kraujo užkrėtimo nuo kareivių sužeidimo.
Paklaustas, kas buvo sužeisti žmonės, gydytojas Landsbergis atsakė, kad jų pavardžių neklausęs: medicininė etika neleidžianti tenkinti tokį smalsumą.
Šio straipsnio apimtis neleidžia suminėti visų kalbų bei pasisakymų. Liudytojų apklausa truko 8 dienas.
Po apklausos kalbėjo viešasis kaltintojas Dobryninas. Daili jo išvaizda visai nesiderino su ypač įmantriai ryškinamu teisiamųjų nusikaltimu. Pradėjo smulkmeniškai priekabiai kalbėti apie kiekvieną kaltinamąjį.
Nepaminėjo gubernatoriaus nei kitų valdininkų įsakymų bei veiklos netinkamumo. Pagaliau savo kalbą nukreipė į šalį. Esą tie prasti kaimo žmogeliai nebūtų turėję tiek religinio fanatizmo ir nebūtų sugebėję taip atkakliai ir vieningai siekti savo užmačių, jeigu nebūtų jų sukursčiusi vietos inteligentija ir iš užsienio gaunamoji nelegali spauda lietuvių kalba, spausdinama Prūsuose.
Pagal kaltinamąjį aktą bausmės paskirtos tokios:
1) 8 asmenims, daugiausia moterims, už tai, kad 1893 m. lapkričio 10 d. trukdė vykdyti įsakymą uždaryti bažnyčią ir kad neleido kun. Mažeikai išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį Sakramentą, be to, kad įžeidinėjo kunigą ir esantį policininką;
2) 4 asmenims, spalio 7-8 d. naktį trukdžiusiems įeiti į bažnyčią valdininkams ir kunigams paimti bažnytinių bei liturginių reikmenų;
3) 59 asmenims svarbiausias kaltinimas - kad organizavo žmonių priešinimąsi valdžios įsakymams ir patys smurtu reiškė reikalavimus net gubernatoriui ir kitiems žymiems pareigūnams;
4) pagaliau 7 asmenys kaltinami, kad rūpinosi maištininkų maitinimu ir priglaudė juos savo namuose.
Pagal baudžiamojo kodekso str. 263-266 už šiuos nusikaltimus skiriama bausmė iki 20 metų kalėti sunkiųjų darbų kalėjime. Baudžiama, kad lengviau būtų palaikyti viešąją tvarką bei drausmę, kad nebūtų trukdoma pareigūnams vykdyti įstatymų reikalavimus.
Kad taip baigsis byla, iš anksto buvo nujaučiama. Dauguma teismo dalyvių bei klausytojų palankiai ir su užuojauta žiūrėjo į kaltinamuosius.
(Bus daugiau)
