KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Iš gausios plejados kilniųjų mūsų tautos asmenybių šįkart paminėsime dvi: prelatą Mykolą Krupavičių, kurio 100-ąsias gimimo metines šventėme pernai, ir profesorių Stasį Šalkauskį, kurio 100-ąsias gimimo metines švenčiame šiemet. Jie abu daug lėmė mūsų tautos gyvenime: vienas - socialinėje, kitas - ideologinėje plotmėje. Tai mūsų tautos šulai, mūsų protas ir valia, - kaip mėgdavo sakyti kauniečiai, matydami juos drauge vaikščiojančius Kauno gatvėmis.
[Ada Urbonaitė]
KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE
(Mykolas Krupavičius)
Mykolas Krupavičius gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje, Suvalkų žemėje. Tėvas iš Vilniaus krašto atkilęs, kilnus ir išsilavinęs lietuvis, motina - šviesi ir sumani moteris, amžina dzūkė, - kaip ji pati sakydavo.
Mažasis Mykolas mokslui buvo imlus. Kaip savo „Atsiminimuose“ jis pats rašo: Motinos dėka penkerių metų amžiaus jau paskaitydavau lengvesnius skaitymėlius. Tada tėvai nutarė leisti mane į mokyklą, kuri buvo Kriaunių kaime. Motina, nors jauna liko našlė su keturiais mažais vaikais, stengėsi juos išmokslinti, ypač vienintelį sūnų Mykolą.
Nelengvas buvo kelias į Veiverių mokytojų seminariją, bet 1900 m. Mykolas į ją įstojo. Tai buvo didžiausios carinės priespaudos metas -nutautinti ir sustačiatikinti! Tačiau sveiko Lietuvos kaimo vaikinai visa tai atlaikė. Nepaisydami visų lietuvių kalbos persekiojimų bei draudimų ir aukų dėl lietuvių kalbos vartojimo, veiveriečiai stipriai laikėsi ir savo kalbos, ir religijos. Jie laikė savo pareiga prieš pamokas ir po pamokų užeiti į bažnyčią, rytą, vakarą pasimelsti. To jaunų žmonių atsparumo priežastis tikriausiai buvo motinų auklėjimas ir savo malda jų lydėjimas.
Nepaisant silpnos sveikatos ir kai kurių pastabų dėl lietuviškos veiklos (pavyzdžiui, į atestatą buvo įrašyta pastaba: nepataisomas lietuvis ir įtartinas režimo priešas), Krupavičius sėkmingai baigė seminariją ir išvyko dirbti į Lenkiją. Tuomet tebuvo dvi teritorijos, kur lietuviai mokytojai galėjo tikėtis gauti vietas, - Pavyslio kraštas ir platieji Rusijos plotai. Krupavičius pasirinko Lenkiją, nes tai katalikiškas kraštas. Pasidarbavęs Lenkijoje dvejus metus, mokytojas Krupavičius veržėsi grįžti Lietuvon.
Visos mano mintys sukasi, ką rasiu Lietuvoje ir kas bus reikalinga dirbti. Pas motiną Igliškėliuose atsidūriau subatos vakarėlį, kada jaunimas po savaitės darbų iš visos krūtinės traukė lietuviškas sutartines. Ištisus dvejus metus nebuvęs Lietuvoje ir negirdėjęs lietuviškos dainos, jos pasiilgau. Gal daugiau pasiilgau, negu pats maniau ir jaučiau, nes išgirdęs ją, pastirau ir ašaros drėkino veidą. Motina, išbėgusi manęs pasitikti, manė, kad sūnelis dėl jos iš pasiilgimo net ašaromis apsipylė. Priežasties nesakiau manydamas, jog prisipažinęs įžeisiu motiną, kad lietuvišką dainą pastačiau aukščiau už ją.
Grįžus Lietuvon, Krupavičiui laimingai pavyko gauti mokytojo vietą Papilėje. Čia tuoj užvirė gana gyvas visuomeninis darbas, kurio pagrindas buvo toks: Lietuva - lietuviams; lietuvio dvasinė ir materialinė gerovė; lietuvio tautinė ambicija. Tokia veikla neturėjo tiesioginio ryšio su politika, tačiau nepatiko caro režimui. Po vieno incidento su žandarais jaunimo surengtame vakare Krupavičiui teko palikti Papilę.
Mokytojas Krupavičius pajuto turįs pašaukimą kunigystei. Apie tai pasisakė motinai. Motina, ištikimoji jo patarėja, sakė: Vaikeli, apsigalvok gerai, daromas žingsnis labai svarbus. Velyk būti geru mokytoju negu blogu kunigu. Mykolas labai gerbė savo motiną, jos patarimas išsklaidė visas abejones: jis troško dirbti savo tautai ir savo tautoje.
1908 m. Krupavičius įstoja į Seinų kunigų seminariją. Čia jis visu rimtumu atsideda dvasiniam savo asmenybės ugdymui ir pasirengimui vykdyti kunigo tarnystę. Nors jis, kaip grynas lietuvis, lenkiškos seminarijos vadovybės buvo nemėgstamas ir jam ne kartą buvo siūloma išstoti, vyskupo Antano Karoso užtartas, vis dėlto seminariją baigė ir buvo pasiųstas į Petrapilio dvasinę akademiją. Akademijoje Krupavičius pirmiausia formavosi kaip tikras krikščionis demokratas.
Turtingas, mokytas, turįs aukštą vietą visuomenėje žmogus, - dėstė savo mintis Krupavičius, - turi daugiau duoti artimui, nes daugiau yra gavęs; bet mažiau mokytas, labiau pavargęs, mažiau doroje išsitobulinęs daugiau reikalingas medžiaginės pagalbos, patarimo, globos, dorybės pavyzdžio. Kadangi visuomenėje daugiausia tokių - reikalaujančių, tad ir visas visuomenės gerovei darbas turi būti kreipiamas pirmiausia pamirštųjų, pavargusiųjų, išnaudojamųjų naudai...
Nuo pat savo jaunystės turėdamas tokią idealistinę demokratijos sampratą, kun. Krupavičius kreipė ta kryptimi ir viso savo gyvenimo veiklą.
Prasidėjęs Didysis karas palietė ir Petrapilio dvasinę akademiją. Studentas Krupavičius tuoj įsitraukė į pabėgėlių šelpimo darbą ir pastoracinę veiklą tarp Talino lietuvių. Taline jau buvo susikūręs Šalpos komitetas. Bet jis sušelpdavo tik savo pažįstamus, o kitais nesirūpindavo. Atvykusiam Krupavičiui vienas iš jų pareiškė: Arba - arba. Arba Tamsta, arba mes. O Krupavičius, visa savo siela demokratiškas ir galvojantis apie kitų reikalus bei vargus, atsakė: Ir, ir. Ir Tamstos, ir aš, nes darbo bus daug.
Krupavičius tuoj išrenkamas Talino Šalpos komiteto pirmininku. Be to, dar prisideda naujos - belaisvių kapeliono pareigos. Tarp belaisvių daugiausia buvo čekai, slovakai, vengrai, slovėnai ir kiti Austrijos-Vengrijos tautų žmonės. Kun. Krupavičiui visai nebelieka laiko ir jis galutinai apsisprendžia susitrumpinti studijų laiką - atsisakyti rengti disertaciją, kad greičiau su visais lietuviais pasinertų į kovą už savo tautos ateitį.
Sėkmingai išlaikęs diplominius egzaminus, kun. Krupavičius, Martyno Yčo, Rusijos laikinosios vyriausybės švietimo viceministro, pakviestas atvyksta į Voronežą eiti evakuotų lietuvių gimnazistų kapeliono pareigas. Čia Krupavičiui buvo puiki proga pritaikyti savo neeilinius pedagogo visuomenininko gabumus. Revoliucijos sumaištyje jis gebėjo ugdyti naują žmonių kartą - ateitininkus, kurie sugrįžę Lietuvon su jaunatvišku įkarščiu įsitraukė į tautos atkūrimo darbą. Buvęs kun. Krupavičiaus mokinys Bernardas Žukauskas savo atsiminimuose rašo: Mėgstamiausia Krupavičiaus tema buvo nepriklausomos Lietuvos žavinga ir patraukli vizija. Jis buvo tas akstinas, kuris neleido mums rankų nuleisti ir sutinkamų kliūčių išsigąsti. Ateitininkai, auklėjami tokio sugestyvaus pedagogo, kuriam buvo būdingi ir patrauklaus kunigo, ir liaudies tribūno bruožai, virto elitu, kuris netrukus lemiamai prisidėjo prie Lietuvos atkūrimo.
Be to, kun. Krupavičius, dirbdamas Krikščionių demokratų partijos Centro komitete, plėtojo gyvą ir plačią veiklą. Buvo kovojama dėl gyvybinių tautos reikalų, dėl lietuvių sielos ir lietuviško charakterio. Žinoma, tas nepatiko nei socialistams, nei bolševikams. Pagaliau vietinis Voronežo revoliucinis tribunolas nutarė Krupavičių nubausti mirtimi - po žilkam rastaskat’.
Kun. Krupavičiui, kuris taip labai troško grįžti į tėvynę kartu su savo mylimais tautiečiais, dabar visų pritarimu, tiesiog reikalavimu, teko ryžtis vienam sunkiai ir rizikingai kelionei. Vien iš tos kelionės aprašymo išeitų įdomi lietuviškoji Odisėja.
Grįžęs Lietuvon, kun. Krupavičius visa siela atsideda tautos rengimui nepriklausomai ateičiai.
Anais Lietuvos Nepriklausomybės organizavimo laikais apvažiavau beveik visus Lietuvos kaimus ir bažnytkaimius. Teko kalbėti su žmonėmis, mokslus išėjusiais ir bemoksliais, ir niekur neteko išgirsti nuomonės, kad Lietuvai nepriklausomybė nebūtą reikalinga. Kilo tik tokie klausimai - kaip, kokiu būdu.
1918 m. antroje pusėje kun. Krupavičius ir Vilniuje buvo išrinktas Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininku. Jos tikslas buvo, remiantis krikščionybės dėsniais, siekti visuomenės gerovės, šalinti skurdą ir socialinį neteisingumą. Tad pirmiausia susirūpinta teisingesniu turtų padalijimu - žemės reforma. Čia pagrindinį vaidmenį, tiek priimant Žemės reformos įstatymą Seime, tiek jį realizuojant, atliko jau žemės ūkio ministras kun. Krupavičius. Tą Krupavičiaus veiklos laikotarpį apibūdindamas prof. Šalkauskis rašo:
Mano įsitikinimu, ateities istorikas turės konstatuoti, kad kun. Krupavičius buvo seimų laikų įžymiausias Lietuvos politikas ir visuomenės veikėjas. Šitas valingas, veiklus, ryžtingas ir materialiai švarus žmogus - jau dabar aišku - įrašė neišdildomomis raidėmis savo vardą politinėje ir socialinėje Lietuvos istorijoje: jis savo tiesiog titaniškomis pastangomis padėjo pagrindą socialinei mūsų visuomenės pusiausvyrai [agrarinė reforma] ir tuo suredukavo neproporcionaliai įsigalėjusį mūsų krašte lenkiškąjį gaivalą...
Tas epochinis socialreformatorius - tas vir providentialis (Apvaizdos vyras), kaip jį pavadino arkivysk. Pranciškus Karevičius, - nukreipė Lietuvos savarankiško valstybingumo kelią krikščioniškosios demokratijos kryptimi.
Vykdant Lietuvos žemės reformą, Krupavičiui teko atremti nepaprastą opoziciją. Jis buvo skundžiamas Lietuvos kunigams, vyskupams, popiežiaus legatui ir pačiam Vatikanui, nes reformos paliesti dvarininkai lenkai organizavo demaršus net į pačią Romos Kuriją. Atsirado nemaža ir Lietuvos dignitorių bei didikų, kurie buvo priešiški žemės reformai. Kartais tos kovos lauke kun. Krupavičius pasijusdavo labai vienišas. Tačiau jis nepabūgo, jam nepritrūko energijos ir ryžto atremti visus puolimus; jam buvo drąsu ir stipru, nes savo veikloje rėmėsi krikščioniškuoju mokymu apie žemės nuosavybę. Ypač popiežius Leonas XIII buvo kunigo Krupavičiaus įkvėpėjas ir atrama.
Krupavičius negyveno ir nesidarbavo sau: jis viską atidavė tautos labui. Kaip sako R Maldeikis, jis į Žemės ūkio ministeriją pėsčias atėjo, pėsčias iš jos ir išėjo, - nors lengvai galėjo tapti turtingas. Šviesiausieji Lietuvos protai taip pat buvo kun. M. Krupavičiaus pusėje. Pavyzdžiui, arkivysk. Jurgis Matulevičius, kunigas, profesorius (vėliau - vyskupas) Pranciškus Būčys, profesorius Stasys Šalkauskis ir kiti.
Seinų vyskupas Antanas Karosas arkivyskupui Pranciškui Karevičiui apie kun. Krupavičių rašė:
Kunigui Krupavičiui sulig can. 1386 duotas leidimas veikti kitoje diecezijoje. <...> Apie kun. Krupavičių galiu pasakyti, kad jis geras ir labai darbštus kunigas. Žinoma, kaip kiti, taip ir jis gali kartais pasikarščiuoti. Dabar tokie neramūs laikai. Kasdien nauji klausimai, nauji reikalavimai. Visgi, man regis, jis gali naudingai darbuotis toje dirvoje, kurią pasirinko. Matyti, jis mėgsta socialius klausimus. Taipgi aš noriu atkreipti jo atydą į vieną ypač svarbų dalyką - teisybės principą - justitia est fundamentum regnorum.
O kun. dr. prof. (vėliau - arkivyskupas) Mečislovas Reinys kunigų žurnale „Tiesos kelias“ žemės reformos klausimu pasisakė kaip didelis eruditas ir be jokių kompromisų pritarė jai:
Koks dar gali būti klausimas, ar galima nusavinti žemę?! Juk valstybė, kai yra reikalas, ima sūnų iš šeimos ir reikalauja net gyvybę paaukoti, o čia - negalės nusavinti žemės!
Žemės reforma išgarsino kun. Krupavičių ir už Lietuvos ribų. Sužinoję, kad Lietuvos žemės reformos vyriausias vykdytojas kun. Krupavičius yra Vakaruose, po Antrojo pasaulinio karo j jį kreipėsi tuometinis popiežiaus nuncijus Paryžiuje J. Ronkalis (vėliau - popiežius Jonas XXIII) ir kai kurie Pietų Amerikos krikščionys demokratai, sakydami, kad Lietuvoje žemės reforma buvusi pavyzdinė ir sektina kitų kraštų.
Seimų laikais Krupavičius iškilo kaip vienas svarbiausių kalbėtojų. Karšti ginčai Steigiamajame Seime vyko svarstant žemės reformos, konstitucijos, švietimo, religijos ir kitus klausimus. Krikščionių demokratų partijos lyderis kun. Krupavičius turėjo atlaikyti Seimo debatuose daugelio šmaikštaus žodžio ir aštrių protų oponentų iš opozicijos puolimą. Su žodžiais jie nesiskaitė ir savo vulgarumui kartais leido peržengti kraštutines ribas. Pavyzdžiui, viename Seimo posėdyje kun. Krupavičiui kalbant: Mes neslepiame, ką giname. Ginam tik teisybę ir teisėtumą, socialdemokratų lyderis advokatas K. Venclauskis iš vietos sako Krupavičiui: Žulikas esi taip kalbėdamas. Seimo pirmininkas dr. Justinas Staugaitis bando sudrausti Venclauskį. Pastarajam neklausant, paskelbia posėdžio pertrauką. Venclauskis replikuoja: Tai daryk, bet neduok tam svoločiui kalbėti. Kitą kartą Krupavičius savo kalba labai įkaitino socialistus. Socialdemokratų lyderis V Čepinskis pašoko iš savo vietos ir, pirštu rodydamas į kalbantį Seimo tribūnoje Krupavičių, tarė: Jis panašus į žydą. Krupavičius ramiai atsakė: O ponas Čepinskis - į mane (jie abu turėjo juodas barzdas, tik Krupavičius - vešlesnę). Kitą kartą, Krupavičiui savo tezes remiant šv. Tomo Akviniečio mokymu, Čepinskis replikavo: Kunigas Krupavičius nori sekti
Tomu Akviniečiu, kad pagaliau ir jis kartu su juo būtų paskelbtas šventu. Krupavičius atsakė: Nenusimink, Čepinskį, latras ant kryžiaus paskutinę valandą buvo išganytas, (čia Krupavičius pasakė pranašiškus žodžius -prof. Čepinskis vis labiau krypo į dešinę, metė politiką, atsidėjo vien moksliniam darbui ir mirė susitaikinęs su Bažnyčia.)
Nelengva buvo kun. Krupavičiui išlaikyti partijos vado orumą ir nenusileisti iki Venclauskio stiliaus replikų. Bet jis, savo dvasią formavęs pagal giliausius krikščionybės postulatus, laikėsi tokioj aukštumoj, kad galėjo savo priešininkus, su kuriais kovojo, gerbti taip, kaip ir savo draugus, už kuriuos kovojo. Jo atsakymai būdavo santūrūs, neužgaulūs, dažnai nuspalvinti humoro.
1926 m. valstybės perversmas, ūmai nutraukęs viešą kun. Krupavičiaus veiklą politikoje, buvo tikras smūgis visai katalikų visuomeninei akcijai, paremtai pažangesne samprata ir gilesne kultūrine mintimi. Tautininkų partijos režimas panaikino Krikščionių demokratų partiją, kuri pačiais sunkiausiais nepriklausomos Lietuvos kūrimo metais lėmė valstybės likimą, davė visus valstybingumo pradmenis: konstituciją, savą valiutą, suorganizavo kariuomenę, sutvarkė ryšius su Tautų Sąjunga bei užsienio valstybėmis ir kt. Be to, reikia paminėti vieną paskutinių krikščionių demokratų laimėjimų - tai Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas. Kun. dr. Mečislovui Reiniui esant užsienio reikalų ministru, Apaštaliniam vizitatoriui arkivysk. Jurgiui Matulevičiui uoliai rūpinantis, 1926 m. balandžio 4 d., rodydamas Lietuvai didelį palankumą, pop. Pijus XI bule Lituanorum gente tą provinciją įsteigė. Bulė prasidėjo žodžiais:
Pijus vyskupas, Dievo tarnų tarnas, būsimam dalyko atminimui Lietuvių tautai po didžiausiojo karo atgavus laisvę. Mes, kurie savo akimis esame regėję lietuvių tikėjimą ir maldingumą, taip uoliai išlaikytą įvairiausiuose varguose bei nelaimėse, esame įsitikinę, jog tinkamesnis bažnytinių reikalų sutvarkymas bus labai naudingas ne tik katalikybei, bet ir pačiai valstybei: laikome esant labai reikalinga padidinti vyskupijų skaičių ir iš jų sudaryti Bažnytinę provinciją...
Krupavičius, matydamas, jog jis yra Smetonos režimą labiausiai bauginanti asmenybė, ryžosi išvykti užsienin, bet ne pasivažinėti, o sėsti vėl prie knygų. Apsistojo Prancūzijoje, čia Lilio bei Tulūzos universitetuose klausė garsiųjų profesorių politinės ekonomijos, sociologijos, žurnalistikos paskaitų. Be to, čia jis galėjo gydytis ir taisyti savo gležną sveikatą, kartu stebėdamas Prancūzijos katalikų veiklą.
Patarnauti Tėvynei, garsinti Lietuvos vardą Krupavičius niekad ir niekur nepraleido progos. Ir čia, išgirdęs, kad šaukiamas jėzuitų viršininkų suvažiavimas, kun. Krupavičius nuvyko pas jėzuitų generolą Ledochovski ir pasisiūlė padaryti pranešimą apie žemės reformą Lietuvoje. Pats Ledochovskis buvo girdėjęs labai nevienodai vertinant Lietuvoje, katalikiškame krašte, kunigo atliktą žemės reformą, tad siūlymą mielai priėmė. Krupavičiaus pranešimas ne tik labai sudomino susirinkusiuosius, bet ir padėjo išpopuliarinti žemės reformą bei apginti nuo lenkų šmeižtų. Lietuvos žemės reforma susidomėjo Italija, Ispanija ir kiti kraštai.
Išklausęs Tulūzos universitete sociologijos kursą, 1930 m. Krupavičius grįžo Lietuvon savo žinių pritaikyti gyvenime. Visų nuostabai, buvo paskirtas antruoju vikaru į Garliavą. Jis, baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, buvęs ne tik Steigiamojo Seimo atstovas, bet ir visos Krikščionių demokratų partijos vadas, buvęs ministras - į Garliavą vikaru... Kunigai stebėjo, ar sutiks Krupavičius su tokiu skyrimu. O jis, be ginčų ir sensacijų, tyliai pradėjo eiti vikaro pareigas. Visi stebėjosi tokia kunigiška Krupavičiaus dvasia.
Kun. Krupavičius ir čia atranda savo darbui dirvą - sako uždegančius pamokslus. Atgyja Katalikų akcijos veikla, į organizacijas stoja vis nauji nariai, vasarą įvyksta pavasarininkų sąskrydis, kuris praeina labai pakiliai.
Kun. M. Krupavičius nepalieka nepastebėjęs nė vieno iš mažiausių Kristaus brolių seserų ir jiems kuo nors nepagelbėjęs. Susirgus klebonijos tarnaitei, norima ją atleisti kaip nepajėgiančią dirbti. Sužinojęs tokią skriaudą, kun. Krupavičius išrūpina jai vietą sanatorijoje, ir jauno žmogaus sveikata atgaivinama.
Netrukus Lietuvos vyskupams turbūt pasidarė nejauku, kad šis Lietuvos valstybės kūrimo veteranas, pasikeitus politinėms sąlygoms, buvo pasiųstas vikarauti. Kun. Krupavičius skiriamas į Vilkaviškio kunigų seminariją profesoriauti. Vėliau - į Suvalkų Kalvariją klebonu ir dekanu.
Klebonaudamas Kalvarijoje kun. Krupavičius čia plėtoja plačią socialinę veiklą. Krupavičius buvo ne iš tų, kurie neieškotų išeičių: pastebėjęs, kad kai kuriems parapijiečiams sekmadieniais sunku pasiekti bažnyčią, nes parapijos ribos į rytus ir vakarus nutolusios po 12-15 km, jis įsteigia dvi naujas parapijas - Mindaugų ir Akmenynų. Įkuria vaikų darželį, senelių namus, kuriuose buvo per 40 senelių. Maždaug toks pat skaičius vaikų krykštauja vaikų darželyje. Abi institucijos įkurtos be žymesnės arba jokios valdžios paramos, nes šalis išgyveno visą pasaulį apėmusią ekonominę krizę.
Minėtini 2 Krupavičiaus memorandumai: vienas - 1941 m. tarybinei vyriausybei, kurį parengti jam pavedė episkopatas, bandydamas zonduoti veiklos galimybes socialistinės santvarkos sąlygomis, gerai apsvarstytas ir motyvuotas, kur Krupavičius teigia, jog valstybė ir Bažnyčia vis dėlto gali susiderinti; antras, liudijantis nepaprastą Krupavičiaus drąsą, - vokiečių generaliniam komisarui Kaune. Memorandume užtariami lenkai, žydai, tiesiog pasakoma, kad vokiečiai vykdo Lietuvos kolonizaciją dar karui nesibaigus. Dėl to memorandumo kun. Krupavičius 1942 m. buvo gestapo suimtas ir per Tilžės bei Eitkūnų kalėjimus internuotas karmelitų vienuolyne Regensburge, iš kurio amerikiečių kariuomenės buvo išvaduotas. Tiek būdamas Vokietijoje, tiek vėliau nuvykęs į JAV - kur tik buvo ir ką tik veikė, - kun. Krupavičius visada pirmiausia tarnavo Dievui ir žmogui, visas savo jėgas skyrė savo tėvynei Lietuvai.
Visos iš Dievo gautos dovanos - daug talentų - Krupavičiaus asmenyje harmoningai siejosi viena su kita, sudarydamos jo gyvenimo ir veiklos sintezę. Žinovų nuomone, jo Lietuvai gali pavydėti daugelis tautų. Krupavičius buvo puikus oratorius. Jis dažnai vadinamas lietuviškuoju Savanarola. Skirtumas tik tas, kad lietuviškasis Savanarola buvo drausmingas kunigas ir tikras katalikas.
Krupavičius turėjo savitą žurnalisto braižą. Dar besimokydamas Veiverių mokytojų seminarijoje rašė Petrapilio „Lietuvių laikraščiui“, „Vilniaus žinioms“ ir „Lietuvos ūkininkui“. Vėliau rašė „Šaltiniui", „Vadovui“, „Spinduliui“. Nepriklausomybės laikais rašė „Draugijai", „Rytui", „Lietuvai", „Tiesos keliui“, „Lietuvos mokyklai“, „Židiniui", „Pavasariui", „Moteriai". Redagavo „Krikščionį demokratą", „Laisvąją Lietuvą", „Visuomenininko" bibliotekos leidinius, „Tėvynės sargą" (Vokietijoje).
Parašė įvairaus pobūdžio didesnės ir mažesnės apimties knygų. Dar besimokydamas Seinų kunigų seminarijoje parašė knygeles „Apie sielą", „Apie žmogaus atsiradimą", „Idealas ir jaunuomenė". Vėliau - „Žemės klausimas Lietuvoje", „Kokia mums reikalinga mokykla", „Kunigas XX amžiaus visuomenėje", „Kova už žemę ir laisvę", „Mūsų keliai", „Leonas XIII ir mes", „Jonas Basanavičius", „Kova už žemę ir ūkininką", „Liaudies tarnyboje", „Kaip dalyvauti šv. Mišiose“, „Krikščioniškoji demokratija", „Lietuviškoji išeivija“ ir paskutinį kapitalinį veiklą, tarsi savojo gyvenimo sintezę -„Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“ (1962). Čia jis, turėdamas milžiniškus lobius savo ilgo ir kūrybingo kunigiško gyvenimo patirties, analizuoja kunigo veikseną įvairiausiose situacijose. Veikalas kupinas gyvos ir labai krikščioniškos autoriaus dvasios. Nuostabu, kad jo keliamos idėjos bei mintys atitinka daugeliu atvejų Vatikano II Susirinkimo mintis, ypač dėl Liturginės reformos, tarsi jis būtų įkvėpęs būsimo Susirinkimo tėvus.
Prel. Krupavičius - nuostabaus harmoningumo asmenybė. Jo žodžiai ir mintys visiškai atitiko jo paties vidaus pasaulį, todėl jis darė didelę įtaką kitiems. Dr. V Bartuška savo knygoje „Lietuvos Nepriklausomybės kryžiaus keliais“ rašo: jis galėjo nuvesti Lietuvos liaudį kad ir į pragarą. Ji būtų žygiavusi drauge su juo.
Ir man, - prisimena kan. St. Kiškis, - kunigo Krupavičiaus asmenybė imponavo savybėmis, kurios sužavi ir pavergia jauną žmogų: drąsa siekiant idealo, tvirtumas nugalint kliūtis ir toji vidinė nematoma ugnis, kuri trykšta iš akių ir žodžių. Krupavičių vertinu ne tik kaip žymiausią katalikų veikėją, bet ir kaip pavyzdingą kunigą. Girdėjau pasauliečius kalbant: „Jis labai gražiai laiko šventąsias Mišias“.
Negali gyventi dieviškuoju gyvenimu tas, kas gyvena tik savim ir neišeina iš savo gyvenimo ribų, kam artimo gyvenimas ir reikalai yra svetima, - teigė prel. Krupavičius savo knygoje „Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje“. Kad jo idealizmas, Tėvynės meilė, savęs atsižadėjimas visą gyvenimą buvo aukščiausioje aukštumoje, rodo ir jo testamentas.
Laidotuvės turi būti kuklios - be gėlių ir solistų. Prie karsto turi būti tik kryžius ir trispalvė vėliava. Nei pamoksle, nei kalbose mano asmens neliesti. Pamokslininkas ir kalbėtojai teprimena lietuviškajai išeivijai tuos idealus, kuriems aš visą gyvenimą tarnavau ir skelbiau kiekviena proga: laisva nepriklausoma Lietuva. <...> Išlaikyti išeivijoje lietuvių kultūrą ir lietuvių kalbos meilę.
Kiekvienose šv. Mišiose prašiau Dievą Tėvynei laisvės ir pasilikti lietuviams tvirtiems, ištvermingiems ir kovingiems patriotams, o katalikams - katalikais. To maldausiu Dievą ir toj vietoj, kurią man paskirs Dangiškasis Teisėjas. Ypatingai maldausiu Dievą, kad Jis padėtų išaugti jaunimui sąmoningais ir kovingais lietuviais patriotais.
Ant pastatyto prie kapo kryžiaus turėtų būti užrašas: „Kun. Mykolas Krupavičius (1885.X.I-19... [1970.xii.4]).
Ir gale toks sakinys:
Lietuvi, tebūnie Tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau tavo Tėvynė Lietuva.
<... > Man akis ir krūtinę užpilti lietuviškąja žemele, kurią esu gavęs iš savo Tėvynės Lietuvos.
Visų lietuvių prašau maldos už mano sielą. Jei kas mano laidotuvių proga skirtų kokią auką, prašau skirti Lietuvių fondui ar LB Kultūros fondui lietuviškais klausimais mokslinėms knygoms leisti. Prel. Krupavičiaus idealai, Jo Tėvynės meilė savo skaidria šviesa tespindi mūsų dvasiai ir teįkvepia mus Dievo ir žmonių meilės gyvenimui, nes tas, kuris myli, nemiršta. Jis gyvas tarp mūsų!
LITERATŪRA
1. Mykolas Krupavičius. Atsiminimai. Čikaga, 1972. 364 p.
2. Kun. Juozas Šalčius. Prelatas Mykolas Krupavičius. 268 p.
3. Kun. Juozas Šalčius. Valstybininkas politikos sūkuriuose. Čikaga, 1980. 247 p.
4. Prelato Mykolo Krupavičiaus 100-mečiui nuo gimimo paminėti. [Parengė A. U rbonaitė]. 1985. 121 p.
5. V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos Steigiamasis Seimas. Niujorkas. 262 p.
