IŠ MEILĖS YRA TAIKA
(Motinos Teresės kalba, pasakyta įteikiant 1979 m. Nobelio taikos premiją.
Oslas, 1979 12 10)
Mes susirinkome, kad visi padėkotume Dievui už džiaugsmą, galėdami skleisti taiką visame pasaulyje; už džiaugsmą vienas kitą mylėti, kada nelaimingiausieji vargšai pripažįstami kaip mūsų artimieji. Ir susirinkome pasimelsti už taiką. Jūs visi gavote Maldą už taiką, ir aš šiandien norėčiau kartu su jumis melstis:
Viešpatie, padaryk mane Tavo taikos tarpininku, kad atneščiau meilę ten, kur yra neapykanta, kad nuneščiau atleidimo dvasią ten, kur yra neteisybė, kad įneščiau harmonijos ten, kur viešpatauja nesantaika. Leisk man nešti tiesą, kur yra klaida, tikėjimą, kur yra abejonių. Leisk man nešti viltį ten, kur yra nusivylimo; šviesą, kur yra šešėlių, leisk man nešti džiaugsmą ten, kur yra nuliūdusių žmonių. Viešpatie, leisk, kad aš mažiau norėčiau būti slaugomas, negu slaugyčiau; mažiau būti suprastas, negu suprasčiau; mažiau būti mylimas, negu mylėčiau. Tik tada mes atrandame patys save, kai save pamirštame, tik tada pajėgiame atleisti ir tik per mirtį pabundame amžinam gyvenimui. Amen.
Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų, atidavė Jį Mergelei Marijai, Švč. Mergelei Marijai. Nuo to momento, kai Jis atėjo į Jos gyvenimą, žemėje atsirado džiaugsmas ir meilė, - džiaugsmas mylėti jus, džiaugsmas mylėti mane.
O Kristus atidavė savo gyvybę už mus. Ir dar to Jam negana, Jis ir toliau mums sako: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, kaip ir dabar jus myliu. Jis atidavė savo gyvybę už mus ir vis dar atiduoda dabar ir čia, mūsų ir kitų žmonių gyvenime. Jam nepakako numirti už mus: Jis norėjo, kad mes vieni kitus mylėtume, kad meile taptume panašūs į Jį.
O kad suprastume Jo mintį! Jis mums visiems įsakė mylėti vargšus, eiti pas tuos, kurie yra alkani, nuogi ir apleisti. Jis pats tapo alkanas, nuogas ir atstumtas: alkanas ne tik gabalėlio duonos, bet alkanas meilės; nuogas ne tik be skiautės audinio, bet nuogas be žmogiškos padėties; apleistas ne tik be pastogės, bet apleistas dėl to, kad užmirštas ir nemylimas.
Mums yra nuostabu mylėti ir būti mylimiems. Šventumas nėra mažesnis dalykas už prabangą:
Kiekvieno iš mūsų pareiga yra mylėti ir būti mylimam.
Ir šiandien, kai gaunu šią premiją, priimu ją kaip ženklą tos meilės, kaip ženklą, kad vargšai yra suprasti. Todėl esu labai laiminga, priimdama šią premiją vardu alkanųjų, nuogųjų, be prieglobsčio esančiųjų, vardu luošųjų, neregių, sergančiųjų raupsais, - vardu visų tų, kuriuos visuomenė užmiršta, nemyli ir atstumia.
Esu įsitikinusi, kad ši premija padės pasėti tarp vargšų ir turtingųjų abipusę meilę. O to Viešpats Jėzus ir norėjo, mus ragindamas, kad būtume maloningi vargšams. Mūsų vargšai yra nuostabūs žmonės. Jiems reikia ne gailesčio, bet tik grynos atjautos. Jiems reikia mūsų pagarbos.
Niekada nepamiršiu, kaip kartą parvedžiau iš gatvės vyriškį. Jis buvo toks apskretęs nuo purvo, kad vos buvo galima atskirti jo veidą. Šį vyriškį apgyvendinome mūsų mirštančiųjų namuose. Jis mums pasakė:
Aš gyvenau kaip gyvulys gatvėje, o dabar mirštu kaip angelas, mylimas ir aprūpintas.
Mirė jis nuostabiai. Nuėjo pas Dievą. Tokia yra mirtis tų, kurie mylimi.
Dar yra vienas dalykas, kuriuo norėčiau su jumis pasidalyti. Šiandien taikai didžiausias pavojus yra nusikaltimas nekaltam, negimusiam kūdikiui. Jei motina gali nužudyti savo vaiką, kas gali ją ir mane sulaikyti, kad mes nenužudytumėm vieni kitų? Šventajame Rašte pasakyta: Jei kuri motina pamiršta savo kūdikį, aš savo saugančią ranką ant jo laikysiu.
Šiandien nužudomi milijonai negimusių vaikų, - mes nieko nesakome, nieko nesakome prieš tokį didžiausią nusikaltimą milijonams vaikų, kurie pradžioje gavo tokį pat gyvenimą, kaip jūs ir aš.
Man tie kraštai, kurie legalizavo abortus, iš esmės yra varganiausi pasaulio kraštai. Jie bijo vaikų, bijo negimusių kūdikių. Ir turi mirti negimęs kūdikis, nes jie nenori rūpintis vaiku ir jį auklėti. Todėl šiandien visi kartu pasižadėkime, kad gelbėsime kiekvieną atskirą negimusį kūdikį, - duosime jam galimybę gyventi. - Nes yra išeitis. Tūkstančiai įvaikintų vaikų atnešė meilę ir džiaugsmą į savo naujųjų tėvų namus. - Pasimelskime visi kartu, kad šie pasaulio kraštai turėtų drąsos laiduoti už negimusį kūdikį, suteikti jam galimybę mylėti ir būti mylimam. Mes čia, Norvegijoje, turime dabar progą šią meilę užtarti.
Svarbiausias dalykas - mokėti pasidalyti. Kartą atėjo pas mane vyriškis ir papasakojo apie vieną 10-ties asmenų indų šeimą, kenčiančią badą. Aš nuėjau pas juos ir nunešiau ryžių. Motina, kurios akys jau karščiavo nuo bado, paėmė ryžius, padalijo pusiau ir išėjo. Jai grįžus aš paklausiau, kur ji buvusi, o ji atsakė, - kad ir jie alkani: ji žinojo, kad jos kaimynai, viena musulmonų šeima, irgi buvo arti bado mirties, ir nors, pasak jos, jie buvo netikintys, ji nunešė ir jiems pavalgyti. Ji ryžosi pasidalyti ir meilę dalyti, todėl prašau ir jus mylėti vargšus ir niekada nuo jų nenusigręžti. O jeigu jūs to nepadarysite, jūs nusigręšite nuo Kristaus.
Jus nustebintų tie nuostabūs dalykai, kuriuos patiria žmonės, gebėdami džiaugsmą dalyti. Aš melsiuos ir už jus, kad patys patirtumėte, jog už kiekvieno vargšo stovi Kristus, ir kad pajustumėte, jog pasidalijimas yra meilė.
Tad tesusijungia mūsų balsai dar kartą maldoje, kartu užstojant negimusią būtybę, nes gyvenimas yra didžiausia Dievo dovana šeimai, tautai, visam pasauliui.
Telaimina jus Dievas.
* * *
Dirbkime visi ką nors gražaus dėl Dievo, gyvenkime žodžiais ir darbais sakydami prievartai „Ne“, taikai „Taip".
(Motina Teresė)
* * *
Kas nesugeba būti neturtingas, tas nesugeba būti laisvas.
(Dantė)
