MINTYS EUCHARISTINIŲ METŲ SAULĖJE IR RŪKUOSE
[Kun. Marijonas Petkevičius MIC]
Grožis ir Gėris, Tiesa ir Meilė -
Dvasia ir Dievas
laukia tavęs nuo amžių - Tavo širdyje.
(Morisas Zundelis)
Nuskambėjo nuaidėjo Eucharistinių metų Prisikėlimo varpai, surinkę krikščioniškąją Lietuvą į Kristaus pergalę. Tikėjimo, Gėrio ir Dvasios bei amžinųjų vertybių pergalė sujungė Lietuvos tikinčiuosius, įkvėpė drąsos ir ryžto.
Prisikėlimas - atsinaujinimas - Eucharistija - įsišaknijimas bei brandumas Kristuje visada yra mūsų gyvybės ženklas, tikras krikščioniškosios kultūros pagrindas, mūsų neišsenkamo ir realaus optimizmo gelmės ir šviesūs krikščionybės toliai. Atsinaujinimo ir Eucharistijos idėja visada jungia visus ieškančiuosius dvasios ir tiesos, visus, kam ankšta materijos varžtuose, kam trošku slegiamiems daiktų ir buities, kas bando sutraukyti pragmatizmo voratinklį arba išsikapstyti iš sotumo ir patogumų seklumos. Daugelis mūsų epochos žmonių atsimeta nuo religijos-krikščionybės ne paveikti ateizmo, o save tikindami, kad religija apsiriboja keletu išorinių pratybų, nepriimtinų jų pačių siekiams.
Atsinaujinimo reikalas, kurį iškėlė Vatikano II Susirinkimas, tai mūsų drąsus pripažinimas savo klaidų ir reali veiklos analizė, privalanti vesti į krikščionybės renesansą šviesiais eucharistinio gyvenimo laukais. Tik eucharistinis atgimimas įgalins mus pasiekti krikščioniškosios kultūros aukštumas, nuolat bręsti atsižvelgiant į Evangelijos idealus, išsiveržti iš ateistinės izoliacijos bei priespaudos ir patraukliai bei gyvenimiškai liudyti Kristų mūsų dramatiškoje epochoje. Dar niekada žmonijai nebuvo taip tragiškai reikalingas Dievas. Per mus, krikščionis, gyvenančius glaudžioje Eucharistijos vienybėje ir visus mylinčius išganomąja meile, Kristus turi nužengti nuo aukštų altoriaus pakylų ir eiti vienoje gretoje su visais šiuolaikinio žmogaus interesais ir problemomis.
Lietuvos krikščionybė, susidūrusi su kovingu ateizmu, išgyveno krizę. Deja, į šį susidūrimą ji atėjo nepasirengusi. Buvo sukurtas sovietų ir ateizmo baubas. Jam dažnai buvo suverčiamos savo pačių ignorancijos, siaurumo, pasyvumo ir strutiško nusiraminimo klaidos. Realybės, numatymo, nuodugnios analizės stoka išugdė siaurus, bailius dogmatikus ir įstūmė mus į stagnacijos seklumas. Buvo užmirštas krikščioniškas veržlumas, dalykiškas tikrovės įvertinimas, pasirengimas egzistuoti marksistinėje visuomenėje. Nesusiorientavimas, sutrikimas, baimė, ateistinės valstybės visiškas nesiskaitymas su elementariausiomis teisėmis ir sąmoningas persekiojimas prislopino krikščionybės įtaką. Tačiau, įžvalgesnių krikščionių nuomone, komunistinėje visuomenėje krikščionybė gali suklestėti ir užimti naujas christianizacijos pozicijas. Šitas negailestingas žaizdras Lietuvos krikščionybei padėjo nusivalyti istorines ir ideologines rūdis, atgimti, išsiplėsti ir labiau prie Kristaus priartėti. Todėl mums, Lietuvos tikintiesiems, atrodo, kad kai kurių senų, kartais ir jaunų kunigų, taip pat kitų krikščionių ydinga kova su ateistais yra kartojimas senų klaidų. Diegiant ateistinį baubą, piktai polemizuojant su atskirais ateistais, nusileidžiama iki netolerancijos, piktumo ir šiurkštumo. O juk esame mokiniai Kristaus, kuris žavėjo meile, platumu ir noru nė vieno neatstumti nuo Dievo, nuo išganymo tikrovės. Savo priešo niekinimas, kvailinimas, priskyrimas jam viso pasaulio blogybių, savo klaidų nepastebėjimas - tai negarbingos kovos būdai, dažnai naudojami brolių ateistų.
Mes, tikintieji, labai meldžiame eucharistinį Kristų, kad Lietuvos episkopatas, kunigų tarybų padedamas, vadovautų visam dvasiniam tikinčiųjų atsinaujinimui per Eucharistinį sąjūdį.Mes žavimės kunigų koncelebracijomis, kai prie vieno altoriaus susiburia su vyskupu po keletą ir daugiau kunigų. Čia įžvelgiame kunigų su vyskupais ir tarpusavio vienybės ženklą. Tenebūna nesutarimų dėl metodikos ir evangelizacijos būdų.
Tenebūna frakcionizmo, savotiško sektantizmo. Tegul būna sėjama ir akmenuotoje ateistų dirvoje - juk jie klystantys mūsų broliai.
Trokštame gerai įsisąmoninti, jog reikia pirma krikščioniškai gyventi, o paskui veikti. Kitaip - vyks veikla tik dėl veiklos. Tik vidujai taurios, tvirtos, morališkai skaidrios, nepriekaištingos asmenybės formavimas, jos gaivinimas per eucharistinę vienybę su Kristumi tebūna svarbiausias mūsų atsinaujinimo uždavinys, veiksmingiausia mūsų evangelizacija ir tvirčiausia mūsų rezistencija.