RAUDONSPALVĖJ LIEPSNOJ
POEZIJOS HORIZONTAI
Vincas Mykolaitis-Putinas
Vidurdienio saulė ir vėjas, ir karštis,
Ir pragaras rūkstančiais dulkėm keliais.
Laisvėjančiais polėkiais kilti ir veržtis
Išgąsdinti paukščiai sparnų neišskleis.
Vėlyvo pavasario dygstančią sėją
Nudegino kaitros, nurinko varnai.
Sausi rytų vėjai dirvonus akėja,
Apnuoginti liūdi laukų akmenai.
Ir tu, mano gimtas žaliuojantis kaime,
Skambėjęs dainų šimtastygiais aidais,
Keliesi su rūpesčiu, guodies su baime,
Kaip įnamis tėviškės kloniais bastais.
Žiauri ir pikta raudonspalvė liepsna
Išdegino tavo laukus ir gėlynus.
Ir moteris, vaško žvake nešina,
Nelauktai aplanko gentis ir kaimynus.
Mūs dienos kaip tankios kalėjimų grotos -
Ir laisvės aušra jom negreitai nušvis.
Nebylios kalėjimų sienos rasotos...
O Viešpatie, kokia klaiki ta buitis!
(1941 06 10)
