DE MYSTERIO MARIAE (Marijos paslaptis)
K.A.M. [kun. Aleksandras Markaitis SJ]
Nors Marijos gyvenimas, šventomis raidėmis Evangelijoje įrašytas, visiems atrodo suprantamas, tačiau jį gaubia didelė paslaptis. Ypač vienas klausimas daugeliui kelia skaudžių abejonių ir netgi pasipiktinimą. Apie Marijos asmenį Evangelija kalba labai santūriai, tartum neleisdama Jai dalyvauti Sūnaus gyvenime ir veikloje, o norėdama nustumti Ją ir pamiršti. Palyginus su kitomis Evangelijoje vaizduojamomis figūromis, Marija apeinama tylomis ir paliekama šešėlyje.
Tiesa, Evangelijos pradžioje Marijos asmuo nušviečiamas stipria šviesa, nušvinta ryškiomis spalvomis: Apreiškimas, Aplankymas, Gimimas, Paaukojimas, Bėgimas į Egiptą, Atradimas, pagaliau Dieviškasis klusnumas ir jo paslaptis Nazarete. Galėtume manyti, kad skaidri Mesijo šviesa, nušvietusi Mariją Jo gyvenimo pradžioje, lydės Ją ir per visą gyvenimą. Tačiau Sūnui vos pradėjus viešą gyvenimą, ta šviesa ima blėsti. Kai Jėzus pradeda mokyti, kai Jo žodžius ima lydėti stebuklai ir dieviškojo gailestingumo malonė, kai iš nusidėjėlių Jis išsirenka apaštalus ir sudaro savo mokinių bei draugų būrį, kai, atrodo, atsitiktinai sutiktus žmones Jis pavadina savo broliais ir seserimis, kai Jis, tartum veikiantis ugnikalnis, sutalpina savyje visą žmoniją ir visus jos laikinus bei amžinus reikalus, viena būtybė, vienas asmuo - Marija, Jo Motina - lieka nuošalyje, Jis nesirūpina ir nesidomi Ja, tartum pamiršta. Jeigu Ji pasirodo 2 ar 3 kartus, tai tik tam, kad paskui dar giliau nugrimztų tamsoje ir būtų pamiršta.
Kiekvienam Jos Sūnus turi tinkamą žodį, kupiną dėmesio ir meilės: muitininkams ir nusidėjėliams, svetimautojams ir paleistuvėms, net negyvoms Jeruzalės sienoms - kiekvieną asmenį ir kiekvieną daiktą paliesdamas savo širdies gerumu. Tik savo Motinos atžvilgiu Jis paliko nesuprantamus žodžius:
O kas man ir tau, moterie (plg. jn 2, 4), lyg norėdamas atšaukti žodžius: Tu labiausiai palaiminta iš moterų (Lk 1,42). Ar ne teisingiau būtų: Tu labiausiai pamiršta iš moterų!..
Ar tik tokia pagarba skirta Jos motinystei? Ir ar Evangelijos užuomina, kad Marija lydėjo Jėzų iš tolo, neatrodo kaip ženklas, kad Ji palikta už Jo dėmesio ribų, kad Jai vos teleidžiama būti šalia Jį supančios minios? Kai iš tos minios pasigirsta balsas: Palaimintos įsčios, kurios Tave nešiojo (Lk 11, 27), Kristus atsako taip, lyg norėtų sumažinti tą Jai skiriamą garbę, kalba apie palaimą, skirtą visiems Jo žodžio klausytojams ir vykdytojams.
Iškilmingiausiais Kristaus gyvenimo momentais (kaip Atsimainymas ant Taboro kalno) net neminimas Marijos vardas: Ji pasirodo tik Kalvarijos kalne, kaip Jo kančios dalininkė. Bet ir čia nukryžiuotasis Jos Sūnus pastebėjo Ją vien todėl, kad pavestų svetimai globai.
Po Kristaus mirties, kai viskas jau buvo atlikta, Marijos pamiršimas nesibaigia. Pasirodžius Kristui Prisikėlimo garbėje ir nuskambėjus džiaugsmo garsams, apie Mariją tebetylima ir toji tyla dar padidina kontrastą tarp Sūnaus garbės ir Motinos pamiršimo. Kristus mirė ir palaidotas, Kristus prisikėlė, - kokie svarbūs įvykiai Motinai. Kas tomis minutėmis bus centrinis veikėjas, kas paskutinis atsisveikins su sužalotu ir nukankintu kūnu? - Ji neatskiriama visų kančių palydovė ir liudytoja nuo prakartėlės iki kryžiaus. Kas, jei ne Ji, pirmoji turėtų pasveikinti Velykų aušros spindulius? Kam, jei ne Jai, priklausytų ir paskutinis žengiančio į Tėvo garbę Sūnaus palaiminimas? Kas jautriausiu žvilgsniu Jį lydės, kol Jis išnyks už debesų? Tačiau visuose šiuose didinguose ir nepakartojamuose įvykiuose apie Mariją Evangelija neištaria nė žodžio. Tas tylėjimas juo skaudesnis, juo nuostabesniu ryškumu paslapčių spindesy nušvinta kiekviena būtybė ir kiekviena smulkmena, įgydamos naujos ir ypatingos reikšmės.
Taigi visose tose scenose nėra. tos Būtybės, kurią visos kartos vadins palaiminta ir į kurią su pergalės giesme per amžius kreipsis Bažnyčia: Regina coeli laetare, Alleluja! Marijos nematyti nė viename džiaugsmu ir garbe spindinčiame Evangelijos įvykyje. Būtų galima pagalvoti, kad Ji jau mirusi, jei po ilgos tylos Apaštalų darbai vėl nebūtų paminėję Jos vardo Vakarienbutyje, laukiant Šventosios Dvasios atėjimo. Viso Marijos gyvenimo fonas - nuošalumas, tyla ir šešėlis. Tas fonas juo paslaptingesnis, kad niekas Evangelijoje nekreipia į Ją dėmesio. Marija nepasako nė vieno žodžio, neatlieka jokio veiksmo, kuris nupelnytų Jai kitų dėmesį. Ji tarsi susitarusi, kad būtų užstota ir nustumta, tuo tarsi pateisinant jos užmiršimą.
Ar iš tikrųjų galima sutikti su mintimi, kad Kristaus Motina buvo savo Sūnaus atstumta, pamiršta? Pažeminta To, kuris yra pats Teisingumas, Gerumas, Tiesa, Meilė? Juk pas Ją atvyko angelas - Aukščiausiojo pasiuntinys - pareikšti Jai viso dangaus pagarbos. Jos pritarimo išganymo planui laukė Viešpats. Ji, tapusi motina, liko mergelė. Ją, meilingąją Motiną, Šventosios Dvasios įkvėpta sveikino Elzbieta. Ji pati apgiedojo savo didybę ir nemirtingą garbę nepranokstamu meilės himnu, kuriame praėjusiųjų amžių ilgesys susiliejo su busimųjų amžių šlove. Būdama Kristaus Motina, 30 metų ji gėrėjosi Dievo-Žmogaus klusnumu. Visą viešą Jo gyvenimą Ji lydėjo iš tolo, paskendusi skausmingoje kontempliacijoje. Argi Ji galėtų būti užmiršta paties Teisingumo?
Jei taip būtų, tai būtų įžeistas Sūnaus asmuo ir Jo garbė labiau negu Motinos. Todėl ir kyla mintis, kad tyla, supanti Motiną, nėra paprasta, kad toje tyloje slypi kažkas reikšminga: ne paniekinimas, bet pagarba -didelė, subtili, dieviška. Toji tyla kupina iškalbingos paslapties kaip nepaprastas reiškinys, kurio negalima paaiškinti prigimtiniu būdu ir kuris verčia daryti prielaidą, kad paslaptyje glūdi ypatingas turinys, - kažkokia didelė tiesa, verčianti susitelkti ir susimąstyti, įtempiant visas proto, valios ir širdies galias, paremtas tikėjimo dvasia. Viena trumpa frazė -Dievo Gimdytoja - Jėzaus Motina, kaip Ją tituluoja Evangelija, gali apimti tokį turinį, kurio neperteiktų ištisi tomai.
Paslėpto Marijos gyvenimo mįslę įspėti padės vienas autorius, kuris geriausiai ją suprato, kurio vardas mus nustebins. Tas Marijos šlovintojas nėra nei Bosiuetas, nei šv. Bernardas, nei kuris kitas žymus katalikas. Šito autoriaus vardas - Martynas Liuteris. Pasiklausykime tad Liuterio žodžių:
Būti Dievo Motina yra tokia didelė garbė ir privilegija, kad jos neįmanoma suprasti, joks išaukštinimas ir jokia laimė negali lygintis su garbe būtybės, kuri viena iš visos žmonių giminės buvo išrinkta tapti dangiškojo Tėvo Sūnaus Motina. Tame viename žodyje telpa visa Marijos garbė. Niekas nesugalvos Jos garbei nieko didingesnio, nors turėtų tiek liežuvių, kiek žemė gėlių ir žolynų, dangus - žvaigždžių ir jūros krantas - smilčių.
Todėl kai Evangelija mums sako, kad Marija yra Dievo Motina, ji mums atskleidžia viską, jei tik pajėgsime suprasti šio žodžio turinį. Evangelija iškelia Ją į tas aukštybes, kurioms neprilygsta viso pasaulio garbė, kurios pasiekiamos tik meilės adoracija. Toks Marijos garbės vaizdavimas Evangelijoje labai būdingas. Šventosios knygos mėgsta vardą sieti su asmens kilme ir giminyste arba su profesija ir pašaukimu. Kiekvienu atveju Evangelija pabrėžia išimtinį Marijos priklausomumą Jėzui. Mes nieko nežinome apie Jos gyvenimo aušrą ir saulėlydį. Ji pasirodo ir išnyksta turėdama vieną - Jėzaus Motinos - vardą, vaidmenį. Ji ir Jos motinystė - tai tie patys dalykai. O motinystė ne vien žodinis titulas, nes Marija ėjo tas pareigas per 30 metų, net ilgiau negu jas eina kitos motinos. Dieviškoji pagarba Jėzui buvo teikiama Jo kūdikystės dienomis, kai Jis sėdėjo ant Motinos kelių ir ilsėjosi ant Jos rankų. Mergelės Sūnus kaip Dievas apsireiškė tada, kai dar nebuvo atsiskyręs nuo savo Motinos.
Marija kaip motina lieka aktyvi ir Jėzaus paslėpto gyvenimo laikotarpiu. Tik Jam pradėjus viešą gyvenimą, Motina tarsi pasitraukia. Bet kaip
Kristus visomis paslėpto gyvenimo dienomis buvo Dievas, taip ir Marija Jo stebuklingo viešo gyvenimo šviesoje nenustojo buvusi Dievo Motina.
Tarp paslėpto Jėzaus gyvenimo ir Marijos nuošalumo Jo viešumos metu yra nepaprastai artimas ryšys. Kai Jėzus slėpė savo dieviškumą, Marija reiškė savo motiniškas teises, ir atvirkščiai - kai Jėzus suspindo savo dieviškais darbais, Marija pasitraukė. Kai Jėzus pasirodo pasauliui, visi, su kuriais Jis vienaip ar kitaip susiduria, įsijungia į Jo gyvenimą, įsipina į Jo veiklą. Tik Marija regimai nedalyvauja Jo išoriniame gyvenime. O ką Ji dar būtų galėjusi pasakyti pasauliui po to, kai padovanojo jam nesukurtos Išminties dieviškąjį Žodį? Kokius stebuklus Ji dar būtų galėjusi padaryti, kai Jai atiteko stebuklų stebuklas ir pats jų Autorius?
Šv. Tomas sako:
Marija iš savo malonių pilnybės davė Žodį panašiai, kaip Tėvas pagimdė Jį iš savo žinojimo pilnybės. Ji yra visų stebuklų suma. Ji pati didžiausias stebuklas. Marija ištarė: „Fiat", ir „Žodis tapo kūnu“.
Taigi žodžiai, veiksmai ir darbai negalėjo niekuo padidinti Jos reikšmės -galėjo ją tik sumažinti. Tik tyla galėjo išreikšti tą didybę, ir tik šešėlyje galėjo visu ryškumu nušvisti Jos amžinoji šviesa. Kas to nesupranta, tas nežino, kad dideliems dalykams atskleisti nėra tobulesnių priemonių už tylą, sutemas ir ramybę. Marija, pagimdžiusi Dievo Sūnų, lieka mergelė, ištarusi Fiat ir sugiedojusi Magnįficat, nebeturi nieko daugiau pasakyti ar padaryti. Jos tylėjimas - tai Jos nuolankumo papildymas ir išaukštinimo vainikas.
Tai paaiškina Marijos tylėjimo paslaptį, bet anaiptol neišsprendžia mįslės Jėzaus elgesio su savo Motina. Suprantama, kad pati Marija stengėsi likti šešėlyje, bet kodėl Jėzus atstūmė Ją nuo savęs? Spręsdami tai, pasitelksime tylėjimą kaip kelrodį, o svarstymų gairės bus konkretūs faktai.
Pirmiausia, Marija yra švenčiausia iš visų sukurtų būtybių. Šventumo laipsnis, kuriuo Dievas pasinaudodavo apreikšti pasauliui savo Sūnų, visuomet atitikdavo pasiuntinybės didumą. Kiekvienas luomas Dievo apdovanojamas specifinėmis malonėmis. Kuo aukštesnis luomas ir didesnis jo vaidmuo, tuo didesnės su juo susijusios malonės. Iš Šventųjų knygų matyti, kaip dažnai pats Dievas rengia žmones, tarsi įrankius savo planams, suteikdamas ir jų pasiuntinybei atitinkamą vertę bei orumą. Marija Jėzaus palikta tik dėl to, kad Ji buvo šventa, be galo šventa, ir to reikalavo Jos šventumas.
Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti ir gydyti. Tai vienintelė Jo pasiuntinybė, visa Jo gyvenimo ir veiklos prasmė. Pats Jo vardas reiškia Jo pasiuntinybę: Gelbėtojas - Mesijas. Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę (Lk 19, 10). Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių (Mt 9, 13). Šventajame Rašte pilna ir kitų žodžių, palyginimų ir posakių, kuriančių vieną ir tą patį iškalbingą Gerojo Ganytojo vaizdą. Jis palieka 99 avis, kad surastų vieną pražuvusią. Kokia poetiška ir jaudinanti sūnaus palaidūno istorija (Lk 15, 11)! Kristaus elgesys visiškai patvirtina jo žodžius. Jis apsuptas muitininkų ir nusidėjėlių. Pasipiktinusiems primena: Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams (Mk 2, 17). Kaip Gelbėtojas Jis privalo ieškoti žūvančių, kaip Gydytojas - lankyti ligonius, kaip Išvaduotojas - vaduoti kalinius.
Tik šitaip žvelgiant darosi aišku, kodėl buvo pasirinkti tokie artimieji ir bendradarbiai. Bažnyčios galva skiria Petrą, kuris žino, kas yra silpnybė ir nupuolimas, išsigynimo kartėlis ir išganinga atgailos galia. Pirmasis evangelistas - buvęs muitininkas Matas. Pirmasis pasaulinio masto Evangelijos šauklys - Saulius, pikčiausias krikščionių persekiotojas. Moteris Samarietė - Jėzaus pasiuntinybės paslapties patikėtinė savo tautiečiams. Viešoji nusidėjėlė - artimiausia Jo bičiulė, gausiai apdovanota malonėmis. Pirmasis išgelbėtasis - garsus plėšikas ant kryžiaus.
Prisiminus tai, nesunku suprasti, jog Švenčiausioji Jo Motina palikta ir dėl to, kad Ji buvo skaisti, tyra ir šventa, visiškai besąlygiškai ištikima Dievui. Sūnaus šaltumas savo Motinai puikiausiai įrodo didžiausią Jos šventumą. Žmogaus Sūnus aplenkia savo Motiną, kaip gydytojas, skubantis pas ligonį, aplenkia sveikuosius. Marija labai gerai tai suprato ir niekada tuo nesiskundė. Ji puikiai žinojo esanti vyriausia Duktė, kuria pasitikima, kurios ištikimybės netemdo nė mažiausias abejonės šešėlis, kuria nėra ko rūpintis ir dėl Jos sielotis, kurios pareiga pamiršti save jaunesniųjų brolių naudai toje didžiulėje giminėje, kurios Motina Ji bus. Toks pamiršimas yra garbingiausia Jos privilegija. Todėl Ji pati su džiaugsmu priima tą lemtį. Tapusi Dievo Motina, Ji turi tapti visos žmonijos Motina. Jeigu Ji būtų pasiskundusi Sūnui, Jis tikriausiai būtų atsakęs Jai tėvo žodžiais, ištartais ištikimajam sūnui: Tu visą laiką esi su manimi, ir viskas, kas mano, yra tavo, bet reikia darbuotis ir siekti, kad tavo broliai, kurie buvo mirę, - prisikeltų, buvo žuvę - ir vėl mano rūpesčiu atsirastų.
Marijos šventumas lėmė Sūnaus abejingumą, kad pabrėžtų Kristaus kaip Gelbėtojo vaidmenį, pažymėtų Jo ypatingą meilę nusidėjėliams ir Jo džiaugsmą dėl jų sugrįžimo. Tačiau būtų didelė klaida daryti iš to išvadą, kad atgailaujantys nusidėjėliai labiau vertinami už teisiuosius. Lygiai kaip negalima abejoti nepaliesto skaistumo ir tauriausio šventumo dvasine aristokratija, kuri būdinga Marijai. Jei Kristus parodo daugiau jautrumo grįžtančiam nusidėjėliui, tai galime būti tikri, kad ištikimieji, niekada nepalūžusios širdys ir Jo Širdyje uždega nepalyginamai karštesnę ir jautresnę meilę, Jo -Atpirkėjo ir Dievo Širdyje. Vieni Jėzaus jausmai kyla iš Jo kaip Dievo Sūnaus, kiti - kaip pasaulio Atpirkėjo prigimties. Todėl Bosiuetas sako:
Jėzus kaip Dievo Sūnus, būdamas be galo tobulas ir šventas, nors ir džiaugiasi nusidėjėliais, palikusiais nedorą prapulties kelią, tačiau, be jokio abejojimo, galingesne meile apdovanoja nesvyruojančių teisiųjų ištikimybę.
Ištikimybė yra artimesnė Jo beribiam šventumui ir tobuliau atkuria jį negu brangiausios atgailos ašaros, nes jos negali prilygti tyros ištikimybės kilnumui. Tokie yra Jo dieviškosios prigimties jausmai, tačiau, tapęs pasaulio Gelbėtoju iš meilės mums, Jis turėjo ir kitokių jausmų. Galingasis Gelbėtojas, siųstas pas paklydusias Izraelio avis, joms tiktai ir gyvena. Panašiai kaip gydytojas, kuris, būdamas žmogus, mieliau norėtų būti su sveikaisiais, bet kaip gydytojas priklauso ir aukojasi tik ligoniams. Taip ir Jėzus kaip Dievo Sūnus norėtų būti su nekaltaisiais, bet kaip Gelbėtojas priklausė išimtinai nusidėjėliams.
Iš to būtų galima daryti išvadą, kad Jėzus vienaip elgėsi su Marija kaip Dievo Sūnus, kitaip - kaip Gelbėtojas. Pirmąjį atvejį lėmė Jo vidinis gyvenimas, antrąjį - išorinis. Kaip Dievo Sūnus - Jėzus apdovanojo savo Motiną nepaprastomis malonėmis, su niekuo nepalyginama meile; kaip Išganytojas - Jis nekreipė į Ją dėmesio, nes toks buvo Jai nereikalingas, toks Jis priklausė paklydusioms Izraelio avims ir prie jų skubėjo. Marija, kaip ir angelai, buvo nenuodėminga. Ji jau iš anksto buvo laimėjusi gausiausią atpirkimo vaisių - apsaugojimą nuo gimtosios nuodėmės ir jos padarinių. Ir to nenuodėmingumo Jai nereikėjo taip varganai ieškoti kaip kitiems. Taigi meilė, kuri Dievo Sūnų privertė palikti dangų dėl žemės, atplėšė ir Jo Širdį nuo Motinos, kad atiduotų ją nusidėjėliams. Marijos tyrumas čia tampa tarsi simboliniu dangaus atspindžiu.
Nors Jėzus kaip Gelbėtojas Mariją užmiršo ir paliko, bet kaip Dievo Sūnus - nuolat buvo su Ja, jautriausia meile lydėjo kiekvieną Jos žingsnį, liedamas Jai vis naujas malones. Visa tai aiškiai rodo, kad Ji buvo palikta tik dėl ypatingo savo šventumo, kuriam Atpirkėjas ir atpirkimas nebuvo reikalingi. Maža to: Jos pačios šventumas nuolat Ją dengė. Saulė patekėdama apšviečia ir perkeičia visus dangaus kūnus. Jai kylant šviesa pasiekia tolimiausius kampelius. Bet kaip tik tada nublanksta artimieji, nublanksta mėnulis ir žvaigždės. Taip Kristaus šviesa užtemdo Mariją tik todėl, kad dėl savo šventumo Ji yra labai arti Jo. Čia ir slypi paslapties gelmių gelmės.
Šv. Augustinas moko:
Kaip pamatų gilumas turi būti proporcingas pastato aukštumui, taip nuolankumo saikas turi žymėti šventumo dydį.
Marija, labiausiai išaukštinta iš visų žmonių, turėjo pasiekti nuolankumo gelmes. Jos nuolankumas buvo būtina sąlyga sugriauti šėtono ir sukilusių angelų puikybę, o Ievą ir jos vaikus pakelti iš nuopuolio.
Mes stebimės Mergelės Motinos triumfu. Mes matome Ją lydinčią savo Sūnų iki pat tos akimirkos, kai pati buvo paimta į dangų ir priėmė nuo amžių Jai parengtą vainiką. Bet ir tai žinodami, nepajėgiame suvokti Marijos nuolankumo gelmių, proporcingų tai neišmatuojamai garbei. Būdama nuolankumo stebuklas Ji turėjo būti ir nusižeminimo stebuklas, kad Jos nuolankumas prilygtų išaukštinimo garbei.
Jei Marija būtų buvusi vien savo Sūnaus nusižeminimo dalyvė ir nebūtų turėjusi savo didybės, Jos nuolankumas nebūtų buvęs išbandytas, nes kūrinių nusižeminimas negali prilygti Dievo nusižeminimui. Tapusi pasmerktojo motina, Ji nebuvo pažeminta, nes Pasmerktasis buvo Dievas. Tuo tarpu faktas, kad Dievas turėjo žemišką Motiną, nors Ji ir galingiausia karalienė, ir tyriausia bei įstabiausia būtybė - Sūnui būtų neišsemiamo ir neišmatuojamo nusižeminimo šaltinis. Todėl ir Jos bendrumas su Sūnumi, ir Jo dalia Jos ne tik nepažemino, bet dar be galo iškėlė. Kad Ji būtų tikrai nusižeminusi, reikėjo, idant tas nusižeminimas paliestų Ją pačią, Jos asmenį, Jos orumą, Jos kaip Dievo Motinos didybę. Ir tai padarė Sūnus. Visi kiti pažeminimai nebūtų turėję jokios reikšmės, nes juos būtų nustelbęs Dievo Motinos džiaugsmas ir tai, kad Ji turi teisę dalytis likimu su Dievo Sūnumi. Tuo tarpu didžiausias, giliausias ir jautriausias Marijos nusižeminimo, tikėjimo ir šventumo išbandymas buvo tas, kad Ji pajuto nutrūkstant Motinos ir Sūnaus ryšį kaip tik tada, kai stebuklingais darbais ir išmintimi pradėjo reikštis Jo dieviškoji galia, garbė ir didybė. Būti atstumtai, pamirštai ir nebereikalingai tada, kai Jis tiesia rankas nusidėjėliams, valkatoms, plėšikams ir pasileidėlėms - štai kur Jos pažeminimas, Jos išbandymo gelmė. Iš savo dieviškosios motinystės Ji patiria vien sielvartą. Jai leidžiama kopti ne į Taboro, o į Kalvarijos kalną. Ji vis labiau užmirštama.
Jei Sūnaus dalia būtų buvusi garbė, puošnumas ir prabanga, o Motina būtų palikta šešėlyje, toks elgesys būtų panašus į tikrą išsižadėjimą. Bet kai Jo pasirinkta dalia buvo nuausta iš pažeminimų, paniekinimų ir atmetimo, Jis negali geriau pagerbti ir išaukštinti savo Motinos, kaip apgaubdamas Ją nuošalumo ir tylos skraiste. Jau vien žmogiškai mąstant, Dievo-Žmogaus pažeminimas turėjo nulemti ir Jo Motinos pažeminimą, kad būtų pagrįsta Jos tikroji didybė. Ši mintis įgyja dar didesnę prasmę prisiminus, kad Dievo nusižeminimas sudarė sąlygas Marijai tapti Dievo Motina. Žmogiškoji Dievo motinystės didybė yra proporcinga su Dievo Sūnaus nusižeminimu. Todėl ir pati Marija savo didingumu labiau stebėjosi negu didžiavosi, nes Jos išaukštinimas buvo apmokėtas Sūnaus nusižeminimo, didybės ir garbės kaina.
Marijos nuošalumas dera su paslėptu Kristaus gyvenimu. Juk tokį pat užmiršimą praėjo ir Jis. Nuostabiu amžinosios Valios sprendimu, kuris pradžioje reiškėsi Kristaus elgesyje, o paskui - Bažnyčios ir tikėjimo istorijoje nuo amžių pradžios iki mūsų dienų, Dievo planą sudarė ne tik šviesūs bruožai, bet ir paslaptys, ir atvira tamsa. Jame pastebimas nuolatinis šviesos ir šešėlių žaismas, kuris sudaro sąlygas pasireikšti taip pat ir mūsų valiai ir įgyti nuopelnų. Kristus tai rodo savo dieviškumą, tai slepia jį. Būtų galima net teigti, kad daugiau slepia negu rodo. Jis slėpė savo dieviškumą, gimdamas tvarte, slėpė ir mirdamas ant kryžiaus, kad leistų mums ieškoti ir rasti Jį pažeminimo gelmėse ir sunaikinimo bedugnėje. Bet tik tokiu būdu Jis patraukė prie savęs visą pasaulį. Ir nors Jo asmenybė didinga žodžių ir darbų šviesoje, tačiau apakusioms sieloms lieka nepastebėta ir nepažinta. Jis nuolat draudžia reklamuoti Jo darbus, reikalauja neskelbti stebuklų. Jo dieviškumo spinduliai turi prasiveržti pro tirštus debesis. Kartais tikinčios akys Jį išvysta, o kartais Jis dingsta už paslaptingos uždangos, taip iškeldamas neišsprendžiamų problemų žmogaus proto puikybei ir veidmainystei.
Vieną iš tų debesų, slepiančių Kristaus dieviškumą, kaip tik ir sudaro Marija: ar tai neaišku, pavyzdžiui, ir iš šių nedviprasmiškų žodžių:
Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo (Mk 6, 2-3).
Marija, slėpusi Kristaus dieviškumą per 30 žemės gyvenimo metų, savo kaip Motinos šešėliu pridengia Jo didybę ir viešojo gyvenimo laikotarpyje. Todėl Kristus negalėjo rodyti savo išorinės pagarbos Jos motinystei nepakenkdamas Dievo planams. Jis turėjo ją pridengti šešėliu, kaip ir pats buvo pridengtas.
Tos didžios paslaptys, kaip Dievo Sūnaus įsikūnijimas, sudarantis visą Jos dieviškosios motinystės garbę, nebuvo atskleistos Jėzaus Kristaus amžininkams. Jas žinojo tik pats Jėzus ir Marija. Po daugelio metų Marija tą paslaptį atidengs evangelistams, kurie turėjo paskelbti ją Bažnyčiai, nenurodydami šaltinio. Čia ir glūdi Marijos kilnumas: kol reikalavo Dievo valia, Marija slėpė tą paslaptį savo širdyje ir paskelbė tik tada, kai atėjo Dievo skirtoji valanda. Iš Luko Evangelijos sužinome, kad jo žinios gautos iš Marijos: Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 51). Ir nėra reikalo ieškoti kitų šaltinių. Lukas krikščionių bendruomenėje pasirodo apie 50-uosius metus, Marija tuomet turėjo apie 70. Nėra jokio pagrindo teigti, kad Lukas negalėjo pasinaudoti tikriausiu šaltiniu - Marijos žodžiais. Ji buvo vienintelė liudytoja žemėje ir Jos liudijimo pėdsakų Šventajame Rašte atrandame daugybę. Tik mums, vėlesnių kartų vaikams, atiteko kilni privilegija plačiau ir giliau pažinti, kad dailidės Sūnus buvo Aukščiausiojo Sūnus, o toji, kuri buvo vadinama Marija, buvo Šventosios Dvasios Sužadėtinė ir Dievo Motina.
Žmogaus Sūnus labiausiai buvo pažemintas ne tada, kai Jo nepažino ir nepripažino žmonės, bet tada, kai Jį atstūmė Jo Tėvas, kai Jis šaukė nuo kryžiaus: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai! Nekalčiausiosios Mergelės ir Motinos pažeminimas buvo toks pat: Ji turėjo būti Dievo Sūnaus apleista, taip kaip Sūnus buvo Tėvo apleistas. Jie abu turėjo būti pamiršti žemėje, kad būtų pagarbinti danguje. Taip paaiškėjo ir Marijos nuošalumo paslaptis.
Pagonių rašytojas Plinijus, aukštindamas savo valdovą Trajaną, ieškojo labiausiai išaukštinančio posakio, jo pataikūniškas išradingumas įkvėpė jam aukštą, nors ir nesąmoningą, priartėjimą prie giliausios krikščioniškos tiesos apie dorybių esmę. Jis sako:
Tam, kuris pasiekė didybės viršūnes, duota galimybė pakilti dar aukščiau: palikti tas viršūnes, laisvai atsisakant jų ir nusižeminant be skriaudos savo vidaus orumui.
Šie žodžiai turi didelę prasmę. Plinijus nori pasakyti, kad žmogus gali pakilti net virš savo garbės ir didybės ir gali ją pralenkti tiek, kiek išorėje parodo ar paslepia savo garbę, nepaliesdamas vidinės garbės ir vertės, kuri spinduliuoja savo šviesą, visiškai nepriklausomą nuo išorinės šviesos ir šešėlių.
(Sutrumpinta iš užrašų lageryje tarp techninio mokymo brėžinių bei schemų)
