LYDŽIO RINKTINĖS ŽVALGYBOS SKYRIAUS IR ŠTABO APSAUGOS BŪRIO VADAS ANTANAS STOŠKUS-RAILA
Petras Girdzijauskas
□ Antanas Stoškus-Raila (1915-1996)
Antanas Stoškus gimė 1917 m. Žvirblaukio k., Eržvilko vls., Tauragės aps. pasiturinčio ūkininko šeimoje. Antanas turėjo tris brolius -Petrą, Joną, Izidorių, seseris - Eleną ir Marcelę. Pagal tuometinį paprotį vidutiniški ūkiai buvo nedalomi, todėl vienas iš sūnų - Jonas -buvo numatytas ūkio paveldėtoju, kiti privalėjo įgyti išsilavinimą ir iš jo verstis.
Antanas lankė Vadžgirio pradžios mokyklą, kurią baigė 1928 m.
Kartu su Antano gimimu atsikūrė Lietuvos valstybė, todėl jau Vadžgirio pradinės mokyklos mokytojai jam įskiepijo meilę savo kraštui. Antanukas, baigęs pradžios mokyklą, nors ir nereguliariai mokėsi Eržvilko vidurinėje mokykloje, kuri tuo laiku buvo plačių apylinkių mokymo ir kultūros centras. Antanukas mokėsi savarankiškai, kartu dirbdamas tėvų ūkyje, todėl sulaukęs pilnametystės buvo pakankamai išsilavinęs, kad galėtų užimti valdininko pareigas. 1937 m. buvo paskelbtas kvietimas Lietuvos eksporto-importo kompanijoje Klaipėdos krašte užimti ūkio dalies vedėjo pareigas, į kurias Antanas ir pateko. Dirbo Klaipėdos krašte iki 1941 m. vasario mėn. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, Antanas repatrijuoja į Lietuvą, nes nacių režimas siūlė apsispręsti ir eiti į vokiečių kariuomenę. Jau pakeliui į namus Antanas pajuto bolševikinį terorą: buvo pavogta bagažo dalis, šantažuota dar traukinyje. Netrukus perskaitė “Tiesoje” VKP(b) ir NKVD nutarimą repatriantus tremti į Sibirą. Jis sugrįžo į tėviškę ir iki karo pradžios išbuvo tėvų ūkyje.
Antanas dirbo žvalgu Vadžgirio girininkijoje. Okupacijos metais patriotai telkėsi į pasipriešinimo organizacijas. Gausiausia ir populiariausia tarp jaunimo - Lietuvos Laisvės Armija. 1942 m. Birbiliškės miško girininkui Diliui pasiūlius, Antanas įstoja į šią organizaciją. Sudaroma trejukė: A.Stoškus, Jonas ir Kleopas Bakšiai iš Paparčių k., Šimkaičių vls. Ginklais reikia pasirūpinti patiems. Tai nelengva užduotis. Prasideda bolševikinių banditų siautėjimai. Vėl žūtbūtinės grumtynės su dvigubu priešu. Bolševikinės gaujos siautėja kaimuose, atiminėja iš ūkininkų likusias nuo vokiečių rekvizicijų maisto atsargas, ieško ginklų, rūbų ir kitokio gero. LLA karių pareiga apginti žmones nuo plėšikų. Kariai organizuojasi į būrius ir kaunasi su boševikais, nes vokiečiai ir jų policija rimtesnių akcijų prieš bolševikines gaujas nesiima.
Kadangi Šimkaičių vls. LLA kuopa neveikli, trūksta karininkų, Antanas kreipiasi į grįžusį iš Vilniaus studentą Joną Kubilių, kartu su juo nuvyksta pas karininką J.Babilių. Šis kartu su J.Kubiliumi paruošė priesaikos tekstą. Pirmieji prisiekia J.Kubilius, pasirinkdamas Bernoto slapyvardį, A.Stoškus - Railos ir J.Babilius - Ridiko slapyvardį. Visi jie Eržvilko valsčiaus gyventojai, todėl pagal LLA struktūrą priklauso Eržvilko kuopai, kurios štabas Eržvilke. Kuopos štabo viršininkas - karininkas P.Ruibys-Garbštas. 1943 m. antroje pusėje užverda tikra veikla. LLA vyrai rengiasi net karinėms pratyboms, kurias praveda karininkai. A.Stoškui-Railai pavedamas kuopos žvalgybos skyriaus vado pareigos. Be visų kitų darbų, ruošiamas kuopos statutas, vidaus tvarkos statutas (analogiški Lietuvos kariuomenės statutams), pritaikant okupacijos sąlygoms. Darbas LLA kuopoje - slaptas, užima nemažai laiko, tuo labiau nuo pagrindinių tarnybinių pareigų nevalia nusišalinti.
Tokia padėtis tęsiasi iki 1944 m. spalio, kai bolševikai, pralaužę frontą ties Raseiniais, nusirita į Karaliaučiaus kraštą. LLA kuopa persitvarko į partizanų rinktinę ir pasivadina Lydžio vardu. A.Stoškus perėjo į nelegalią padėtį, tęsdamas užimamas pareigas, tik jau Lydžio rinktinėje. 1945 m. balandžio mėn. rinktinės vadas P.Ruibys paskyrė Railą štabo apsaugos būrio vadu (Railos būrio vadu, nes pagal nuostatą būrys buvo pavadinamas vado slapyvardžiu).
Daugiau negu pusmečio partizanavimo patirtį Bitino (Telesforo Kisieliaus) būryje Raila panaudoja savo būryje. Partizanai nuolatiniame judėjime - žygyje. Ištęstom vorom po du kas 30-40 m, kad stribai ir čekistai iš pasalų negalėtų užklupti visų kartu. Stovykla ir poilsis - už 15-20 km giliai miške, todėl ir nuostoliai minimalūs. Tačiau gausios čekistų įgulos visuose valsčiuose ir miesteliuose nuolat šantažuoja vietinius gyventojus, verbuoja juos, tyrinėja kiekvieno būrio taktiką, stengdamiesi įvilioti į spąstus ir sunaikinti. Tai ir buvo okupacinių įgulų ir stribų pagrindinis tikslas. Railos -kaip žvalgybininko - pagrindinė užduotis buvo išaiškinti okupantų šnipus ir juos neutralizuoti. Jis privalėjo tvirtinti ir partizanų karo lauko teismo nuosprendžius: tik jam pasirašius nuosprendis įsigaliodavo. Railos parašą mirties nuosprendžiui išgauti buvo beveik neįmanoma, nes jis laikėsi nuostatos, kad neverta tepti rankų išdavikų krauju. Tokį jis paimdavo į būrį 2-3 dienom ir per ryšininkus paskelbdavo, kad užverbavo ir paleido. Paprastai su jais susidorodavo patys čekistai, nuteisdami ar net sunaikindami. Ne visi rinktinės vadovai šia nuostata buvo patenkinti, bet jis jos nekeitė. “Priešus sunaikinsime jų pačių rankomis”, - tvirtino Raila.
Tuo metu rinktinės štabas nebuvo pastovi vieta ir dažnai judėdavo su apsaugos būriu. Šio būrio vyrų pareiga buvo lydėti rinktinės vadus persidislokuojant ar vykstant į pasitarimus ar kitus tarnybinius susitikimus. Saugiai perkelti dokumentus iš vienos slėptuvės į kitą, apsaugoti slaptavietę, kai archyviniai dokumentai buvo paslepiami ilgam laikui. Buvo pavedamos ir operatyvinės užduotys. Viena tokių - Eržvilko miestelio puolimas. Kaip aiškėja, šiuo mėginimu buvo siekta nukreipti dėmesį nuo Lydžio rinktinės štabo, kuris tuo metu buvo Eržvilko gimnazijoje. Čekistai triumfavo ir greitai nustūmė nuo miestelio užpuolikus, nė neįtardami partizanų gudrybės. Kita klaidinanti operacija buvo Eržvilko progimnazijos direktoriaus H.Danilavičiaus-Vidmanto pagrobimas jam grįžtant iš Tauragės 1946 m. vasario pabaigoje. Tokiu būdu Vidmantas perėjo iš direktoriaus pareigų į savo tikrąsias - partizanines pareigas. Štabo apsaugos būrys pagrobė savo rinktinės vadą.
Būrys nuo 1945 m. balandžio iki lemtingos 1946 gegužės 22 d. didesnių susidūrimų neturėjo. Tą lemtingą rytą būrio kariai, pailsėję prie Šaltuonos upelio, prausėsi, valė ginklus, vadas tvarkė reikalus už būrio dislokacijos ribų. Visi jautėsi saugiai, nes vieta saugi - iš trijų pusių uždengta medžių arba skardžio. Atviroje pusėje išstatyta sargyba - patikrinta. Tačiau čekistai pergudravo būrio vadovybę, paslapčia prisėlino ir pirmosiomis automatų serijomis nukovė sargybinį, nespėjusį net iššauti. Būrio kariai, buvę atviroje vietoje, krito sužeisti arba nukauti. Tokio netikėto antpuolio metu dalis karių supanikavo ir pasitraukė, tik dalis neorganizuotai atsišaudė.
Atskubėjęs į mūšio vietą Raila nieko pakeisti negalėjo - teko pačiam trauktis. Pasirinko statų skardį (už jo - miškas) ir užkopęs traukėsi į miško gilumą. Tačiau šis miškas buvo apsuptas čekistų kariuomenės ir stribų ir Raila pakliuvo į jų spąstus. Suėmimo metu buvo apiplėštas (laikrodis, batai, dalis rūbų atsidūrė stribų rankose) ir žiauriai sumuštas. Stribams vadovavo Z.Gramaila iš Eržvilko.
Suimtą Railą Eržvilke tardė ketvertą dienų. Nieko neišgavę, pervežė į Tauragės Šubartinę. Ten buvo tardomas keletą mėnesių, tačiau čekistai nieko neišgavo. “Kai muša - tyliu, kada prarandu sąmonę nesuvokiu, tik prisimenu ją atgaudamas. Kai nemuša - kalbu ir klaidinu juos!..” - rašo prisiminimuose Raila, kurį prieš teismą pervežė į Šilutės kalėjimą. Teisė karinis tribunolas, paskirdamas 10 metų bausmę. Po kasacinio skundo iki atsakymo - metai, praleisti Šilutės kalėjime. Bausmė buvo patvirtinta. Tada per Klaipėdą, Vilnių, Daugpilį, Pskovą, Pečiorą ir kt. konclagerinio maršruto miestus buvo nuvežtas į Intos II lagerį, tiksliau - į aptvarą su sargybiniais. Aptvaro viduje buvo grynas laukas. Pradžioje - gyvenimas po atviru dangumi šaltyje, šlapdriboje, vėliau gautos palapinės, kol pasistatė gyvenamuosius barakus. Toks gyvenimas prasidėjo bolševikiniame konclageryje, kenčiant badą ir nuolatines silpnesniųjų žūtis. Brigadininkai ir kiti vidaus viršininkai buvo kriminaliniai nusikaltėliai, kurie specialiai engė politinius kalinius. Čekistai pjudė kriminalistus engti arba žudyti, todėl buvo užmuštų ir suluošintų.
Prasidėjo darbas anglių kasykloje po žeme. Tais pačiais rūbais darbe ir poilsyje, jie šlapi, džiovyklų nėra. Maža to, nepakanka vietos ant gultų. 1950 m. per požeminių vagonėlių avariją Antanui buvo sutraiškyta dešinės kojos blauzda. Dėl prasto konclagerinio gydymo koją teko amputuoti. Antaną operavo be narkozės. Toliau - invalidų konclageris Abezė. Antanas išbuvo šiame pragaro dugne iki 1954 m. Režimui sušvelnėjus, nuimama sargyba ir 1956 m. baigėsi skirta 10 metų bausmė ir Antanui leidžiama grįžti į Lietuvą. Grįžęs pirmuosius ketverius metus Antanas dirba kolūkyje, vėliau - šešerius metus miškų ūkyje meistru ir 11 metų - darbininku dailės įmonėje.
Antanas aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, ypač talkino renkant žinias apie žuvusius partizanus ir ryšininkus. 1996 m. kovo 4 d. mirė Ariogaloje. Ten ir palaidotas.
Likimai, nuo kurių autoriui pavyko nušluostyti laiko dulkes, kupini didvyriško tragizmo. Nors kiekvienas savo lemtį sutinka savaip, tačiau dauguma už pasirinktą Tėvynės gynimo kelią sumoka aukščiausia - gyvybės -kaina. Deja, tik nedaugeliui po mirties suteikti karių-savanorių vardai, tik kai kurie apdovanoti ordinais. Kitiems valstybė ir mes, gyvieji, vis dar skoloje. Nepažymėtos žūties ir užkasimo vietos, kai kuriems jos net nenustatytos. Ar taip ir liksime amžinai skolingi?
