BIRŽELIO RYTAS
JONAS STRUMSKIS
1964 m. birželio 17 dieną suėjo 24 metai, kai mes buvę trys Lietuvos savanoriai kūrėjai, šiurpo krečiami, stovėjome Kėdainiuose, Gedimino gatvėje. Bolševikų įsibrovėlių milžiniški tankai, gramozdiškiai riedėjo, laužydami augančius medelius ir šaligatvius. Išalkusios skudurėtos kariuomenės masės brovėsi į mūsų laisvą šalį.
Žmonių minios, susirinkusios bažnyčios šventoriuje, susirūpinusiais veidais, kalbėjosi, kas bus rytoj. Jaunimas, vieškeliais ir takeliais, ėjo į bažnyčią prašyti Dievo grąžinti Tėvynei laisvę. Su vėjo kaukimu sumišęs žmonių priešmirtinis šauksmas į Dievą kilo augštyn, versdamas drebėti dangų ir žemę.
Nepraėjus metams, visai netikėtai, 1941 m. birželio 13 dieną, pasirodė NKVD ir jų agentų gauja. Blerbėdami nesuskaičiuojamais, kareivių prisėdusiais, sunkvežimiais, vieškeliais ir keliukais jie veržėsi į kaimus ir vienkiemius.
Žmonės, išsigandę enkavedistų gaujų siautėjimo, bėgo kur kas įmanydamas slėptis, kad tik nepapultų į jų nagus. Enkavedistai, ginkluoti automatais, pasiekę kaimus su vienkiemiais, ėmė supti ramių žmonių gyvenamus trobesius. Piktai keikdamiesi, vyrus, moteris su vaikais ir senelius, daužydami buožėmis, jie varė į sunkvežimius.
Žiauriausiu būdu išplėšę iš savųjų gimtųjų sodybų, suvarę į sunkvežimius, stiprių raudonųjų sargybų saugomus, pristatė į Kėdainių gelžkelio stotį. Stotyje jau stovėjo spygliuotomis vielomis užkaltais vagonų langais ilgi nelaimingiems tautiečiams vežti mirties ešalonai. Vyrus atskirdami nuo žmonų su vaikais, pradėjo grūsti, visus kaip gyvulius į gyvulinius vagonus, aklai juos uždarydami.
Klykė vaikai, blaškėsi, raudamos nuo galvos plaukus, moterys, bejėgiško įniršio pagauti, spaudė kumščius vyrai.
Išvežus Gintauto Janušo ir Rudžių Balčiūnų šeimas, Lančiūnavos Ž. ūkio mokyklos direktorius, mokytoja, aš ir keletas apylinkės ūkininkų, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, sudarėme kovos grupelę. Visi buvome gerai ginkluoti ir pasiryžę gyvi raudonarmiečiams nepasiduoti. Turėjome gerus ginklus ir amunicijos užtektinai.
Mums kelioliką parų pasislapsčius nuo raudonųjų budelių, atėjo subatos vakaras, šmėkštelėjo trumpa vasaros naktis ir vėl rytas. Tai buvo birželio 22-sios rytas. Mūsų grupė slapstėsi rugių lauke. Kėdainių pusėje sugriaudėjo karo perkūnas. Su džiaugsmu, kaip audra, šokome prieš savuosius žudikus kovoti. Kova — ryžtas ir kančios buvo apvainikuotas laimėjimu!
Lietuvos nepriklausomybė buvo atstatyta, vėl suplėvesavo mūsų brangi Trispalvė, ir mes vėl giedojome Tautos Himną.
