PRIEŠO KULKA NEDRĮSO JO LIESTI

 (Gen Motiejų Pečiulionį prisimenant)

A. ČESONIS

Tomo ir Rožės sūnus Motiejus atėjo pasaulin 1888 m. sausio 31 d. Ranciškių kaime, Šventežerio parapijoj, Seinų apskr., kur tėvai turėjo apie 30 margų ūkį. Ranciškių kaimo laukai prasideda Kalniškės girios pietų papėdėje ir driekiasi rytų kryptimi. Pirmasis kaimo ūkis, atsirėmęs į girios pradžią, buvo ūkininko Tomo Pečiulionio. Mažam Motiejukui, pradedant rėplioti pirmuosius kūdikystės žingsnius, teko susipažinti, pirmiausia, su Kalniškės mišku, kuris vėliau, mūsų tautos sutemų dienomis, buvo priglaudęs tūkstančius geriausių mūsų brolių ir sesių. Miško šiauriniame gale, ties Grabaukos kaimu, prie pat Krosnos bažnytkaimio, įvyko vienos didžiausių partizanų kautynių su įsibrovėlių — galvažudžių, enkavedistų gaujomis.

Tomui Pečiulioniui pragyventi iš ūkio, esančio tolokai nuo miestų ir gerų kelių ir dar norint leisti sūnų į mokslus, atrodė neįmanoma. Tad, susitaręs su žmona Rože, išvyksta Šiaurės Amerikon, palikęs sūnų dar nedidelį. Apsistoja Lawrence, Mass. O žmona, išnuomavusi ūkį, su sūneliu apsigyvena pas savo brolį Juozą Zubrį, Rudaminos (Seinų apskr.) vargonininką.

Motiejukas lanko Rudaminos pradinę mokyklą, kurioje mokytoju buvo gabus pedagogas S. Starkus (žinomų Starkų tėvas). Po kelių metų Tomas Pečiulionis grįžo iš Amerikos. Sūnus Motiejus tada jau mokėsi Suvalkų gimnazijos antroje klasėje. Tėvai vėl grįžo savo ūkin, o Motiejus, baigęs gimnaziją, įstojo į Petrapilio universitetą kur pasirinko matematiką. Bebaigiant studijas, prasideda I-sis Pasaul. karas, į kurį daugumas patrijotiškai nusiteikusios studentijos vyksta savanoriais. Viename lietuvių studentų susirinkime Petrapilyje užverda karštos diskusijos, kurių metu buvo paliestas ir M. Pečiulionis. Tuo pačiu metu Motiejus mobilizuojamas karan, kuriame rado progą ginti savo nuomonę, pareikštą minėto susirinkimo metu.

1916 m. jis baigia rusų karo mokyklą artilerijos karininku. Arti sprogusio artilerijos sviedinio, jis fronte buvo smarkiai pritrenktas, bet, laimingu būdu, sunkiau nesužeistas. 1918 m. birželio mėn., grįžęs iš Rusijos ir pabuvojęs keletą mėnesių pas savuosius tėviškėje, Motiejus išvažiuoja į Kauną. Čia jis vėl mobilizuojamas, tik šį kartą, Lietuvos kariuomenėn — kovoti su bolševikais ir bermontininkais. Frontuose, kur tik jis buvo nusiųstas, visur pasižymėjo nepaprasta drąsa. Laimė jo ir dabar neapleido. Atlikti pavojingiausius žvalgybos uždavinius dažniausiai jis eidavo pats ir niekad nebuvo sužeistas. O kareiviams - savanoriams, norintiems eiti į pavojingus artilerijos ugniai vadovauti punktus, dažnai atsakydavęs: “Neik, rupūže, nes dar gausi kulką”.

Su kariais ypač gražiai sugyvendavęs, jų buvo labai gerbiamas ir mėgiamas. Kariai jį vadindavo Perkūno Dieduku. Aš neabejoju, kad laisvajame pasaulyje atsiras ne vienas buvusių jo valdinių, kurie paskelbs savo įvairiausių atsiminimų iš Nepriklausomybės karų ir aptars M. Pečiulionio narsumą ir drąsą.

Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms su keleriopai stipresniais mūsų priešais, tobulėjant karo menui, M. Pečiulionis siunčiamas prancūzų karo akademijon pagilinti savo specialybės. Grįžęs iš užsienių, tarnauja įvairiose mūsų kariuomenės dalyse, pasiekdamas generolo laipsnio, į kurį buvo pakeltas, tarnaudamas ginklavimo valdybos viršininku.

Išėjęs atsargon, jis dirbo Amerikos Prekybos Bendrovėje, automobilių skyriaus viršininku. 1938 m. tos bendrovės reikalais buvo atsiųstas Amerikon, į Fordo dirbtuves, Detroit, Mich. Čia būdamas, aplankė savo gimines, jų tarpe ir kun. A. Miluką, tuomet ėjusį kapeliono pareigas Roslyno sanatorijoje.

Pirmąjį bolševikmetį M. Pečiulionis praleido besislapstydamas. Vokiečių okupacijos metais buvo aliejaus dirbtuvės Vilniuje direktorius. Iš šio laikotarpio neužmirštinas vienas ryškus M. Pečiulionio pareiškimas, būtent, 1943 metų pavasarį generalinio vokiečių komisaro Lietuvai pastangomis Kaunan, į Karo Muzėjų, sukviestas žymesniųjų lietuvių inteligentų susirinkimas, iš kurio rengėjai tikėjosi, kad pritars vokiečių sumanytajai Lietuvos jaunimo mobilizacijai. Niekas suvažiavusių mūsų visuomenės atstovų susirinkime nenorėjo kalbėti, dar mažiau pritarti vokiečių sumanymui — mobilizacijai, visaip aiškindamiesi savaip išgalvotais būdais. Tik vienas M. Pečiulionis atvirai ir aiškiai pareiškė: “Vieną galvą turiu ir ją tik už Lietuvą padėsiu” — pakilęs, išėjo iš susirinkimo salės ir nuėjo pas savo gimines, tikėdamasis, kad netrukus pasibels geštapo agentai jo suimti. Jiems betgi nepasirodžius, pabuvęs Kaune keletą dienų, grįžo atgal į savo tarnybos vietą Vilniuje.

1944 m., antrą kartą rusams besibraujant Lietuvon ir jau pašlijus susisiekimui su Kaunu, M. Pečiulionis iš Vilniaus grįžta pėsčias į Kauną pas savo šeimą. Miestą rado jau aptuštėjusį. Skubiai pasiruošusią su mažamečiais vaikais žmoną išlydi užsienin, o pats grįžta Lietuvon ir patraukia pas Lietuvos miškuose pasiliekančius “miško brolius”. Šiųjų mielai sutinkamas, nes vyresnio amžiaus karys savo patirtimi ir išmanymu, jų nelygiose kovose, buvo ypač reikalingas.

Miškuose upeliai paplūdo lietuvių vyrų ir moterų krauju, o per platųjį pasaulį nuskambėjo jų karžygiškų darbų aidai. Slapyvardžių ir neaiškių užuominų dengiamas, iš anapus prasiverždavo ir Motiejaus Pečiulionio vardas. Tartum pasakų didvyris, čia jis minimas kovoje su okupantų gaujomis Žemaitijoje, čia kaujasi su Lietuvos laisvės smaugliais Aukštaitijoje ir Dzūkuose. Pagal mus pasiekusius gandus, vienur jis žiauriai nužudomas, kitur — viešai miestelio turgavietėje pakariamas, o dar kitur, gerokai išretinęs priešų eiles, paskutinę kulką pasilieka sau. Patikėjome paskleistoms žinioms (žiūr. J. Daumanto “Partizanai už geležinės uždangos” I-ją laidą ir Vyt. Staneikos rašinį 1955 metų spalio 27 d. “Laisvojoj Lietuvoj”), jog M. Pečiulionis, netekęs vilties pabėgti, susisprogdino bunkeryje. Tačiau iš tikrųjų išlieka gyvas, nes, kaip Nepriklausomybės kovose, taip ir čia, priešų kulka nedrįsta jo liesti. . .

Nurimus partizaninei veiklai, išsekus miško brolių ištvermei, įsitikinus, kad kova ir aukos yra dabar be prasmės, — Motiejus Pečiulionis pasitraukia krašto užkampin ir pradeda naują, šį kartą jau “piemens”, gyvenimą. Tačiau įtūžęs priešas spėjo visame krašte priveisti gausybę savo žvalgybos agentų. Išaiškina ir M. Pečiulionio priedangą, suima jį ir uždaro kalėjiman. Pagaliau nuteisia katorgai į Sibirą, į Vorkutos sunkiųjų darbų stovyklą, kurią velionis pavadino “Vorkutos mokslų akademija”.

Iš vergijos Pečiulionis grįžta tėvynėn 1956 m. pavasarį sudžiūvęs, neapsakomai išvargintas, tačiau dvasia vis dėlto nepalūžęs. Pradeda lankyti dar likusius savo senus pažįstamus. Jam keista pasidaro, kad šie jo vengia, bijosi susitikti, nenori įsileisti nė į namus. Po tokios karčios patirties nustoja lankęsis ir nukeliauja į Vilnijos kraštą, kur jo niekas nežino. Pas pažįstamą kunigą mėgina gauti zakristijono vietą, bet ir čia nepavyksta. Nepasisekimų slegiamas, lyg tasai legendarinis amžinas žydas, nežinodamas, kur nakvos, kas priglaus jo senus kaulus ir duos kampą sudžiūvusios duonos ir šaukštą drungsnos, pašildytos sriubos — keliauja per žmones. Pasiekęs Kauną, vėl apsilanko pas pažįstamus ir prašo pagalbos. Padedant įtakingesniems, pavyksta išsirūpinti leidimą ir prisiglausti Ilguvos invalidų namuose, kurie yra ant Nemuno kranto, Suvalkijos pusėje. Čia šiek tiek atkunta, pamažu atsigauna prislėgta jo nuotaika, kad, pagaliau, po visų vargų gali laisvai lovoje pailsėti ir be baimės užmigti. Turėdamas užtikrintą valdinę pastogę, maistą ir pakankamai laisvo laiko, iš Ilguvos pavažiuoja pamatyti seniai nematytų veidų, nori su jais pasišnekučiuoti. Nuobodulį ir ilgesį bando prasklaidyti kalbotyros studijomis. Šiam reikalui knygų jau buvo gavęs net iš kitų kraštų.

Dar anksčiau, sugrįžęs iš Vorkutos ir šiek tiek sutvirtėjęs, visų savo dar likusių pajėgų įkarščiu ėmėsi jieškoti savo šeimos. Čia jam greitai atėjo pagalbon jo vaikystės dienų draugas. Susisiekus su šeima ir sužinojus, kad visi jo artimieji sveiki ir gyvi, kad vaikai jau užaugę, užsieniuose (Šveicarijoj) bebaigiu augštuosius mokslus, — jo senai širdžiai buvo neišpasakytas džiaugsmas.

Viename savo laiške 1956 m. gruodžio 26 d. savo draugui rašo: “Brangusis, jau susirašinėju su saviškiais ir siuntinius gaunu. Už ką, Dievuliau, man tokia nelaukta ir neužtarnauta malonė?! Didžiausias mano gyvenime smūgis būtų buvęs, jei būtų palikę nemokšomis! Nepakeliamas! . .

Tačiau vargšas nenujautė, kad jo vaikai, besiekdami augštojo mokslo, neteko sveikatos. Tik tėvui to nepasakė, tikėdamiesi, kad ateitis viską nukreips gerojon pusėn — tėvo širdis tenebūna prislėgta dar viena ir, gal būt, jam sunkiausia ir skaudžiausia likimo našta. Laikas slinko grei-

Pašarvotas generolas Motiejus Pečiulionis


tai, betgi prarasta jo sveikata negrįžo. Tuo tarpu paaiškėja ir šeimos nutylėta jos narių sveikatos būsena. Ta žinia M. Pečiulionį smarkiai pritrenkia, labai sunkiai jis ją išgyvena. Dar ir dėl to, kad jis, tėvas, nieku negalėjo šeimai padėti. Tokia savijauta labai aštriai paveikė M. Pečiulionį — bematant jis pradėjo negaluoti, greitai senti. Arčiau jo gyvenantieji prieteliai jį ramino, guodė, patardami jam daugiau susirūpinti ir savo paties sveikata. Bet į reiškiamą jam paguodą jis atsakydavo: “Koks skirtumas, jei ne šiandien, tai rytoj”.. .

1960 metų sausio 25 dieną, 10 val. vakare, dar buvo nuėjęs pas Ilguvos kleboną ir rašė ten savo vaikams laišką, duodamas įvairiausių patarimų, kaip reikia tvarkytis. Nebaigęs rašyti, labai susijaudinęs, išėjo prieglaudon. Rytojaus dienos tamsų rytą, apie 4 val., kėlėsi iš lovos pakurti pečių, tik čia pat sukniubo ir daugiau nuo žemės jau nebeatsikėlė.

Palaidotas M. Pečiulionis buvo A. Panemunės (prie Kauno) kapinėse, dalyvaujant labai didelei žmonių miniai. Apraudotas ne tik idėjos draugų, giminių ir pažįstamų, bet, kaip pranešama, ir kitų pažiūrų žmonių.

Ir neteko vargšė tauta vieno savo narsiausių sūnų, kurio neįstengė pakirsti priešų kulka, neįveikė sunkios vergijos kančios. Tik įveikė amžinieji, Augščiausiojo nustatyti, gyvatos dėsniai.

Perbėgant šias kelias velionio gyvenimo žinomas (o kiek dar nežinomų!) apraiškas, — jam tinka Ad. Mickevičiaus sukurtaš Konrado Valenrodo asmens savybių svarbiausias ir įdomiausias būdo bruožas, iškalbingai aptartas prof. M. Biržiškos: “Jis buvo jausmo (pridėkime: ir aukos) milžinas, kuris, perplėšęs širdį į dvi nelygias dalis, didesniąją dalį atidavė tėvynei, mažesniąja — šeimai”.

PASTABA: Šį rašinį apie gen. M. Pečiulionį atsiuntė mums KARIO skaitytojas B. Medelis. Jis rado jį rankraščių pluošte, kuriuos paliko Antanas Česonis, miręs 1963 m. pavasarį Baltimorėje. Prie rankraščio buvo pridėta ir pomirtinėM. Pečiulionio nuotrauka. Straipsnyje minimas gen. Pečiulionio “vaikystės dienų draugas” yra pats šio str. autorius, A. Česonis, dalyvavęs Nepriklausomybės kovose Šeštokų partizanų būrio sudėtyje.

Red.