TILTAGALIO KAPINĖS IR KOPLYČIA
Tiltagaliečiai priėmę krikščionybę, krikščioniškoms kapinėms pasirinko vietą greta pagoniškųjų laikų kapinių, kiek arčiau Marnakos upelio. Paskutiniais laikais Tiltagalio kapinės užėmė nemažą plotą, aptvertą akmenine tvora. Kapuose buvo pristatyta geležinių, cementinių, akmeninių ir medinių kryžių. Tiltagalio senieji gyventojai dar nebuvo pamiršę, kad jų kapinės senovėje buvo vadinamos “Alka”.
1858 metais vyskupas M. Valančius, belankydamas banyčias Kupiškio dekanate, grįždamas į Varnius apsistojo pakelėje pailsėti pas Tiltagalio kaimo ūkininką Morkūną. Seklyčios tais laikais čia dar nebuvo madoje, todėl šeimininkas priėmė vyskupą klėtyje. Kartu su vyskupu važiavo jo sekretorius kun. Praniauskas, vyras visada linksmai nusiteikęs. Jis savo anekdotais, pasakomis ir lengvomis išdaigomis palaikydavo ir vyskupo gerą nuotaiką.
Susirūpinusi šeimininkė paklausė kunigą Praniauską, kuo ji galėtų pavaišinti augštąjį svetį.
“Nagi, tarė kunigas sekretorius, pavaišink grynai lietuviškai! Gal turi kamaroje alaus ir kieto sūrio?” — “Kaip neturėsiu, turiu”, atsakė šeimininkė. “Labai gerai, kad turi — nešk ir dėk ant stalo, daugiau nieko nereikia”.
Netrukus klėtyje ant stalo atsirado kietas sūris, juodos duonos ir sviesto lėkštė. Nepoilgo prieš vyskupą atsistojo šeimininkas su ąsočiu putoto alaus vienoje rankoje, o kitoje laikė stiklinę. Pripylė stiklinę alaus ir taręs: “Būk sveikas, šviesiausias vyskupe”, išgėrė iki dugno stiklinę alaus. Vėl ją pripylė ir įteikė vyskupui. Nors vyskupas nebuvo ištroškęs, bet nenorėdamas paniekinti šeimininko nuoširdumo, stiklinę ištuštino. Su šypsena veide vyskupas pagrąsė pirštu kunigui, tuo parodydamas, kad jo šposą suprato.
Atsisveikindamas su vyskupu, Morkūnas kartu su savo kaimynais Žėkoniu ir Mičiuda paprašė vyskupą leidimo pastatyti kapinėse koplyčią. Leidimą davė, ir 1859 metais tiltagaliečiai patys, be jokio plano, pasimūryjo akmeninę koplyčią. Zakristiją jie suplūkė iš molio, o altorių sumūryjo iš pusplyčių. Iš altoriaus šonų pastatė natūralaus didumo, pasiskolintas iš Teresdvario koplyčios, dvi statulas. Keturi nedideli langai koplyčioje nedaug tedavė šviesos, bet užtai ji buvo mistiškesnė. Paskutiniais nepriklausomybės laikais Morkūnienė ir Ona Guodžionytė savo pinigais nupirko daug reikalingų koplyčiai bažnytinių dalykų: kapas arnotus, žvakides, monstranciją ir kitką.
Tenka pastebėti, kad Tiltagalio apylinkėje 1863 m. sukilimo metu laikėsi nemaži būriai sukilėlių, kuriuos lankė net sukilėlių vadė —grafiatė Emilija Platerytė, o šiais laikais, Žaliojoje girioje — narsiai kovojo Lietuvos partizanai. (Iš P-G”)
P. Bliumas
