Partizanai: Istorija ir dabartis

Šaulė Tremtyje

LIETUVIŠKOS VESTUVĖS

Jau nuo žilos senovės lietuviai šventė vestuves labai iškilmingai ir, žiūrint kurioje vietovėje, su labai įvairiomis apeigomis. Vestuvių papročiai tai ir bus vieni iš gražiausių lietuviškųjų papročių. Vestuvės lyg drama, kurios turinys veiksmu vaizduojamas. Čia randame visą būrį veikėjų: jaunąją mergelę, apkaišytą rūtomis; šelmį bernelį, kuris stengiasi ją išvilioti į svetimą šalį, piršlį melagį, senus tėvelius, jaunųjų draugus ir drauges. Jaunosios skyrimasis su tėveliais ir gimtaisiais namais sudaro vestuvinės dramos turinį. Veiksmo laikas tęsiasi gan ilgai, kartais net visą savaitę.

Lietuviškas vestuves galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: piršlybas, jungtuves ir sugrąžtus.

Kad geriau galėtume įsivaizduoti šią vestuvinę dramą, grįžkime į tėviškėlę. Ten toli pro laukus vingiuojasi Nemunas. Pakrantėmis ramūs, medžiais apaugę sodžiai. Pakelėse pasvirę smuikeliai. Laukuose siūbuoja pribrendę javai, darželiuose žaliuoja rūtos ir žydi įvairiaspalviai jurginai, rūpestingai jaunų mergelių laistomi.

Neramiai plaka mergelės širdis, belaukiant mylimo bernelio, kuris žada padovanoti jai aukso žiedą. Nors jau daug kartų su juo susitiko, daug meilių žodelių prikalbėjo, bet dar negirdėjo tėvelių žodžio, dar neturi jų sutikimo. Bernelis pasiteiravęs ar gali piršliuosna atvykti, atjoja pažintuvių, kurių metu viešai su mergele susipažįsta. Tada ir išgirsta tėvelių žodį. Pažintuvių metu dainuojamos dainos, kuriose bernelis šeria žirgelį, joja dieną ir naktelę, keliasi per Nemuną, randa mergelę linelius beraunančią ir t.t. Po pažintuvių bernelis gali jau dažniau lankytis ir praėjus kuriam laikui atvyksta ne vienas, bet su piršliu. Piršlys, vos tik įėjęs, pradeda jau iš anksto paruoštą kalbą.

— Sveikina šis jaunikaitis tamstų dukterį ir jieško sau šeimininkės — malonios, geros, ugnies kūrėjos ir sergėtojos, verpėjos, audėjos, tokios kuri mylėtų savo busimąjį vyrą ir jo gimines, kad mokėtų elgtis prieš pečio ir prie svečio!

Išskaičiavęs jaunosios privalumus piršlys sėdasi su jaunuoju už stalo, išsitraukia atsivežtą vyną, degtinę, midų ir vaišinasi kartu su tėvais. Tada piršlys pradeda girti jaunąjį, iškeldamas jo gerumą, gudrumą, turtų gausumą. Jei jaunoji atsisako tekėti už viską piršliui atsilyginama, o jei sutinka, tai paskiriama sutartuvių diena. Per sutartuves jaunoji aiškiai pasižada tekėti. Pasikalbama ir apie busimąjį gyvenimą. Sutartuvių vakarą dainuojamos graudžios dainos:

Ant ežerėlio rymojau, rymojau,
Baltąsias rankeles mazgojau, mazgojau.
O jūs rankelės baltosios, baltosios,
Kam jūs pateksit mielosios, mielosios.

Praslinkus kelioms savaitėms sukviečiami jaunosios giminės, draugai ir draugės žiedynoms. Jie yra liudininkai sumainant jauniesiems žiedus. Tuo ir baigiasi pirmoji vestuvių dalis.

Jungtuves galima dar suskirstyti į skyrelius: didvakaris, mergvakaris, jungtuvės ir išleistuvės.

Didvakaryje jaunojo giminės susirenka pas jo tėvus, o jaunosios pas jos. Aptariamos vestutuvės, išsiunčiami kviesliai kaimynų kviesti. Kvieslys pasipuošęs rūtomis, apsikaišęs kaspinais, įvairaus sąmojaus žodžiais iškilmingai kviečia visus į vestuves. Užtai jis gausiai apdovanojamas. Pats iškilmingiausias ir svarbiausias vakaras tai mergvakaris. Visa sodyba išpuošta: vartai, durys apipinti vainikais, apkaišyti gėlėmis. Jaunoji mergelė apsupta savo draugių pulko, taip pat puošiama, šukuojama ir graudžiai apdainuojama. Vos tik pastebėjus, kad jaunasis su savo būriu atjoja, tuoj užkeliami visi vartai, užrakinamos durys. Visi apsimetę nepažįstamais klausinėja įvairius klausimus.

—    Ar daug jūsų yra?

—    Kiek turi saulė šviesybės, marios smilčių, ponas piktybės, tiek yra mūsų jaunų bernelių, puikiai papuoštų, ant arklių sėdinčių, saldžiais žodeliais kalbančių.

—    Kogi jums reikia?

— Reikalaujam nakvynės, uliojimų, saldžių žodelių, o mūsų kunigaikščiui šviesiam mėnuliui aiškios saulutės — mergaitės.

Įėję į vidų randa suolus apsėstus. Juos piršliui smailaliežuviui tenka brangia kaina išpirkti. Jis pradeda derybas.

—    Iš kur esate?

—    Iš Rymo miesto iš tolimos žemės.

—    Ar turite raštus?

—    Turime raštus į visus kraštus. Galite mus priimti.

—    Keli atjojote?

—    Tiktai trys šimtai: šimtas klišių, šimtas plikių ir šimtas gerų, dorų žmonių... ir t.t.

Mergaitės pašiepia pajaunius dainomis, o jaunoji pasislepia ir vargšui piršliui tenka ją surasti. Šioms ceremonijoms pasibaigus visi sodinami už stalo ir vaišinami. Sekantį rytą jaunieji rengiasi važiuoti bažnyčion. Jaunasis dovanoja jaunajai batus, o ji jam savo pačios pasiūtus marškinius. Prieš išvažiuojant jaunoji apkabina motinos kelius ir ašarodama prašo palaiminimo. Jungtuvės vyksta bažnyčioje.

Grįžus iš bažnyčios jaunosios tėvai pasitinka su duona ir druska, linkėdami jiems daug laimės gyvenime. Susirinkę juos barsto grūdais, kad gerai sektųsi ūkininkauti. Tada tėvai veda jaunąjį tris kartus apie stalą, norėdami nubaidyti piktąsias dvasias. Po šių apeigų jaunoji ruošiasi vykti į jaunojo šalį. Bernelio pulkas turi išpirkti kraitį, už kurį tenka brangiai sumokėti. Išpirktus kraičius kraitvežiai sukrauna į vežimus, už tai jie apdovanojami rankšluoš-čiais, kuriais apsirišę išvažiuoja. Jaunajai prisiartina sunkiausias momentas — atsiskyrimas su tėveliais. Atsisveikinama su daina.

Žirgeliai sukinkyti
Prie gonkų sustatyti.
Sudiev, miela močiute,
Daugiau jau nebegrįšiu.

Jaunojo šalyje juos taip pat sutinka tėvai su duona ir druska. Susėdus visiems už stalo prasideda marčpietis. Čia svočia su savo didžiuliu karvojum vaišina svečius. Jaunajai nuima rūtų vainikėlį ir uždeda nuometą, tai ženklas priėmimo į moterų tarpą.

Vestuvių apeigos baigiamos piršlio korimu, nes jis perdaug primelavo, atvykusieji nerado nei tų žadėtų rūmų, nei turtų. Bet čia jaunoji jį išgelbsti padovanodama rankšluostį. Ir vieton piršlio pakariama iškamša. Pakorus piršlį visi svečiai jau pradeda skirstytis namo. Čia jie apdainuojami dar pašiepiamomis dainomis. 

Sveteliai, sveteliai 
Nebūkit paršeliai,
Mokėjot ateiti,
Mokėkit išeiti.

Savaitei praslinkus jaunoji grįžta pas savo tėvus ką ir vadina sugrąžtais. Čia vėl linksminamasi, vaišinama, dainuojama. Jaunoji išvykdama pasiima ugnies iš tėvų namų ir ant jos išverda pirmus pietus ir iškepa pirmąją duoną. Tuo ir baigiamos gražiosios lietuviškos vestuvės.

Sk.

Apdovanotieji.Chicagos Vytauto Didžiojo kuopos apdovanotiems šauliams š.m. kovo 12 d. suruošto Šaulių Sgos įkūrėjo Vlado Putvio mirties 32 metų minėjimo metu, buvo įteikti šaulių garbės ženklai (kun. A. Šeštokui, A. Valatkaičiui, A. Kybartienei, A. Koverienei, E. Grigaliūnienei, O. Dunaitienei, L. Zabukaitei, G. Atkočaitytei, M. Jacytei, A. Butkute, D. Šilingaitei, G. Ššilingaitei, K. Rožėnienei, kun. B. Sugintui, A. Brinkai, A. Gintneriui, P. Tomkevičiui, Z. Urbonui, J. Ulevičiui, K. Ulevičiui, S. Bagdonui, J. Petrauskui, J. Laurynaičiui, A. Krulikauskui, J. Jasinskui ir A. Kvečiui. Visiems atsilankiusiems garbės ženklus prisegė Šaulių Sgos garbės narys Š. R. Skipitis.

Visuotinas Suvažiavimas.LŠST CV Pirmininkas š. A Mantautas š.m. balandžio 26 d. raštu kreipėsi į visas LŠST kuopų, burių bei grandžių valdybas pasisakyti dėl visuotino suvažiavimo; jo pobūdžio, vietos ir laiko. Gautais valdybų pasisakymais ir daugumos pageidavimu suvažiavimas bus pravestas korespondenciniu būdu šį rudenį.

Joninės, Šaulių vienetų ruoštos Joninių gegužinės visur praėjo su didžiausiu pasisekimu. Toronto šauliai sutraukė labai daug svečių. Wisconsin Racine dalyvavo ir Chicagos apie 50 šaulių — ekskursija, Brocktone atsilankė Bostono šauliai ir daug svečių iš apylinkių. Detroite, tą dieną pasitaikiusios Vytauto ir Birutės Kilikevičių lietuviškos vestuvės suruošė savo vaišes Joninių gegužinėje. Visur buvo pagerbti, pasveikinti Jonai kurti laužai, skambėjo lietuviškos dainos.

ChicagosVytauto Didžiojo šaulių kuopos valdyba kas keli mėnesiai išleidžia savo nariams bendraraštį, kuris turi bendrą ideologinę ir šaulišką dalį iš kuopos veiklos. Bendraštis yra stiprus narių ryšis ir kartu kuopos gražios veiklos atspindys, Sėkmės ir toliau!

Tremties Trimitas.Kol bus surastas naujas redaktorius ir kol vėl broliai šauliai Karyje savo skyrių turės, prašoma visas bėgamąsias šauliškas žinias bei nuotraukas siųsti Šaulės Tremtyje skyrelio redaktorei. Visos gautos korespondencijos bus mielai talpinamos.

Danguolė Sadūnaitė

VASARA

Kai morkos išbėga į sėklą
Ateinu į tave, o vasara,
Kaip vyras į savąją moterį:
Prieglobščiui 
Ir atoilsiui—
Giliam būties apmąstymui.

Kai vėjas varsnoja vynmedžiolapais,
Ir dulksta ore saldus neveikimas
Mes glaudžiamės, gūžiamės 
Siekiame—
Ar nepagausime Meilės kvapties

šaulių Sąjungos įkūrėjo V. Pūtvio 32 metų mirties minėjimas įvykęs šiais metais, kovo 12 d. Chicagoje:

I.    šauliai — meno kuopelės nariai išpildo montažą; iš k.: š. Markuzienė, š. stud. A. Butkutė ir meno vadovas š.J.  Petrauskas.

2. šaulių Sąjungos garbės narys R. Skipitis įteikia garbės ženklus akt. A. Brinkai ir kun. Sugintui.

3. Apdovanoti garbės ženklais, iš k.: E. Grigaliūnienė, M. Jocytė, J. Jasinskas, J. Karvelis, A. Koverienė, A. Krulikauskas ir J. Laurynaitis. Prie stalo minėjimo pirm. VI. Išganaitis.

Pareiga ir pagarba

Mes puikiai atliekame savo pareigas tarnybose, visur kur esame apmokami, bet kai reikia savo laiką aukoti, gaunasi kiti rezultatai.

Juo ilgiau svetimame krašte gyvename, juo labiau stengiamės atsipalaiduoti nuo bet kokios savo kraštui pareigos. Vis sunkiau darosi organizacijoms išrinkti valdybas, surasti asmenis atsakingiems darbams. Vyresnieji pavargsta, o jaunų, tvirtai pareigą jaučiančių jėgų, tiek nepriauga. O ir tie patys, stovintieji mūsų organizacijų, mūsų kultūrinio gyvenimo priešakyje, dažnai visai be reikalo užsiliepsnoja lyg degtukai ir traukiasi nuo pareigos.

Įvairių pareigų atlikimas savo kraštui savo tautiečių gerovei yra dorinis žmogaus privalumas. Pareiga mus pririša prie darbo, verčia pasiaukoti, bet kartu mūsų gyvenimą padaro prasmingą, didingą; mes pajuntame kad, ne tik šia diena ir ne vien sau gyvename.

Jei kiekvienas pareigą savo kraštui ir savo tautai stipriau jaustų, mūsų visų gyvenimas būtų prasmingesnis ir daug mielesnis. Daugiau dirbdami, aukodamiesi ir laisvės ryto greičiau gal sulauktume.

Turime reikšti giliausią pagarbą mūsų veikėjams, visuomenininkams, kultūrininkams, visiems darbuotojams, kurie pajėgia nugalėti visus asmeninio gyvenimo sunkumus ir nepavargdami visą laiką dirba ir savo pareigas tėvynei ir tautai kuo geriausiai, sąžiningiausiai atlieka. Turime gerbti jų darbą, siekius, kiekvieną jų gerą norą, pasireiškimą tautos gerbūviui, kultūrai kelti.

Pagarba kitam vienas gražiausių žmogaus jausmų. Be pagarbos nėra tikrosios dvasinės kultūros, jokio gražaus dvasinio bendradarbiavimo.

Labiausia turime gerbti savo tėvus, nes iki amžiaus galo nepajėgsime atsilyginti už jų meilę ir rūpestį. Gerbkime savo mokytojus, auklėtojus, visus kurie padėjo mums atsistoti ant kojų. Turime gerbti ir kiekvieną asmenį su kuriuo dirbame, draugaujame, susitinkame, arba jau bent mažiausia taktiški būti, kad savo kalba ar darbu be reikalo kito neužgautume. Kiek daug gyvenime nesusipratimų kyla iš savęs pervertinimo ir pagarbos stokos kitam.

Ypač gerbtina senatvė, mūsų veteranai, vyresnieji veikėjai. Joks išmintingas jaunuolis nedemonstruos savo fizinės jėgos, ir neniekins vyresniojo amžiaus mažesnę energiją, nes senatvė nei vienam neišvengiama. Atvirkščiai, seną, ligos prispaustą, mes turime guosti, dar labiau gerbti, visokeriopą pagelbą teikti.

Jei mes labiau vienas kitą gerbtume, suprastume, atlaidesni vienas kitam būtume, tai ir visų pareigų atlikimas būtų lengvesnis ir visas lietuviškas darbas sėkmingesnis.

Nepamirškime, kad pagarba kitam kilnina, tobūlina mus pačius. Pagarba yra tuo stebūklinga, kad širdžiai, kuri ją įsileido, ji teikia daug džiaugsmo, šilumos ir noro viską pačiam gerai daryti, garbingu tapti. Kas visas savo pareigas tinkamai atlieka ir moka tikrai kitus gerbti tas ir pats yra gerbtinas.

K.K.

ŠAULĖS MOTERYS

Nuo pat Šaulių Sąjungos įsisteigimo mes susiduriame su šaulių moterų vardais, su tomis moterimis kurios prie šauliško darbo yra labai daug prisidėjusios. Tačiau pro jas lyg stengiamasi praeiti patylomis. Mūsų priežodis sako: geriau vėliau negu niekad, tat prisiminkime ryškesnes, atsižymėjusias savo organizaciniais bei kovų darbais šaules moteris.

Dar besiformuojančiame Šaulių Sąjungos branduolyje randame ir moterų: tai buvo Emilija Putvienė ir jos dukterys Ona ir Sofija vėliau tapusios Tercijoniene ir Mantautiene, o taip pat nuo jų neatsiliko ir Honorata Ivanauskienė. Kas svarbiausia, kad šios šaulės moterys apgynė šaulių moterų teises pirmuose šaulių įstatuose.

Be to, šaulių moterų vardai tampriai surišti ir su pirmomis šaulių partizanų kovomis. Šaulių-partizanų kovoms su bermontininkais einant, žvalgyboje vedėja buvo Zulė Lukauskaitė vėliau tapusi Jasaitiene, o Giedraičių — Širvintų kautynių metu ypatingai daug pasitarnavo mūsų jaunai kariuomenei atkakli partizanė -slaugė Em. Valeikienė. Tų dviejų moterų atlikti darbai neįkainuojamos vertės ir labai gaila, kad aprašant kovų metu atliktus darbus, tų moterų vardai ir veikla yra praleidžiama.

Šaulės moterys jau nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės pradžios pradėjo aktyviai reikštis ir ne tik centre, Kaune, bet ir apskrityse. Šaulės moterys buvo pirmos talkininkės ir šaulių administracijos darbe. Popikaitė buvo pakviesta į Centro Valdybą. M. Nemeikšaitė— pirmoji Šaulių S-gos reikalų vedėja. O Kerpaus-kaitė — raštinės vedėja ir t.t.

Negalima nepaminėti ir pirmosios Trimito administratorės Onos Putvytės. II-os — Magdalenos Bražytės. Tai buvo tikrai pasišventusios šaulės mergaitės. O kiek jų buvo būriuose, skyriuose ir vėliau rinktinėse?

Be šio administracinio darbo šaulės dirbo ir kultūrinį darbą. Kauno Šaulių būrio šaulė Emilija Putvienė, talkos būdu, pagamino pirmąją šaulių vėliavą ir pirmojo suvažiavimo metu suruošė šeimyninį vakarą.

Tiek šį kartą iškeliu pasižymėjusių šaulių moterų vardų, kiek vėliau pakalbėsiu plačiau apie šaulių moterų nuveiktus darbus Šaulių Sąjungai tautai ir valstybei.

Povilas Dirkis

Deklamatorė A. Butkutė Putvio minėjime.

DAINA

Kaip verkiančio smuiko girdėjosi aidas
Ir sklido nakties tamsumoj,
Ir tu nežinojai, ir tu nežinosi
Ko verkė motulė sena.

Žaliuojančiam kaime užaugo trys sūnūs,
Trys sūnūs tvirti ąžuolai.
Išėjo į kovą jie gint mus nuo priešų,
Tėvynei aukojos narsiai.

Viens žuvo Radvilišky, antras Širvintuos,
Trečiasis gelsvam pajūry—
Veltui lauks motulė prie klevo vartelių,
Trys sūnūs negrįš atgalios.