D.L.K. ALGIRDO ŽYGIAI MASKVON 1368 - 1372 M

ALGIRDAS BUDRECKIS

PRIEŽASTYS

Betęsdamas savo tėvo politiką, būtent, bejungdamas po savo valdžia rusų žemes, Didysis kunigaikštis Algirdas susidūrė su kylančia Maskvos kunigaikštija. Rytuose Algirdo šūkis buvo: “Quod omnis Russia ad Litvanos deberet simpliciter pertinere” (“Visa Rusija turi priklausyty Lietuvai”.) jis laikė Maskvą šios politikos priešininke. Algirdo santykių su Maskva politikos tikslai buvo sekanti: sužlugdyti Maskvos iškilimą ir išgauti Lietuvai iš Bizantijos atskirą pravoslavų metropoliją.

Kada Maskva pradėjo užėminėti kaimynines silpnas kunigaikštystes, Lietuva reagavo ir pradėjo bendradarbiauti su Maskvos priešais, su Tvere (dabartiniu Kalininu) ir su totoriais. Santykiai su totoriais pasirodė nepatikimi, nes chanas Janibekas sulaikė Algirdo pasiuntinius, kunigaikščius Simoną ir Aikšą Karijotą, ir juos perdavė savo ištikimam pavaldiniui, Maskvos kunigaikščiui. Tada Algirdas kreipėsi į Maskvos rimčiausią varžovą į Vladimiro kunigaikščius, t.y. į Tverę. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, 1350 m. Algirdas vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną (Algirdo antroji žmona, Julijona Aleksandraitė, pagimdė septynis sūnus: Jogailą, Skirgailą, Kaributą, Lengvenį, Karigailą, Vygantą ir Švitrigailą. — Stądnieckiego Kazimiera Brada Wladislawa -Jagiel-ly,Lwow, 1867 m.). Šitos vedybos išplėtė Lietuvos įtakos plotą iki Maskolijos ribų; tuo tarpu tos vedybos sustiprino Mykolo Tveriškio poziciją prieš rytinį priešą.

1367 metais varžytynės tarp Tverės ir Maskvos kunigaikščio prasidėjo iš naujo. Tverės valdovas Mykolas Aleksandraitis, Riuriko variagų dinastijos palikuonis, pasiėmė “Rusinu Didžiojo Kunigaikščio” (Velikyi Knjaz) titulą, remdamas savo bylą užmušto tėvo, Aleksandro Mykolaičio, kuris buvo Vladimiro didysis kunigaikštis, tėvonija. Maskviniai valdovai taip pat geidė šito titulo, ir šiam tikslui pirko paramą Aukso Ordos sostinėje, Sarajuje. Chanas Mamajus buvo suteikęs Mykolui Tveriškiui jarliką, bet, kadangi Mamajaus konkurentas Kubekas valdė Sarajuje ir buvo chano Batu teisėtas įpėdinis, Maskva nepripažino šito jarliko. Kai Mykolas Aleksandraitis pradėjo ginčytis su dėde dėl Tverės sosto, 1367 m. kilo naminis karas Tverėje. Maskvos didysis kunigaikštis, Dimitras Ivanovič, ir jo metropolitas palaikė pastarąjį. Kova dėl pirmenybės Tverėje pasidarė žiauri. Mykolas Aleksandraitis matė, kad be Lietuvos pagalbos Tverės žmonės kreipsis į Maskvą ir, kad tuo tarpu, Maskva nudės Mykolą. Ir štai Mykolas Tveriškis jieško pagalbos iš savo svainio Algirdo. 1367 m. rudenį, jis sugrįžo su lietuvių kariuomene, paėmė Tverę, apgulė dėdę Kašme ir privertė jį atsisakyti nuo Tverės. Tuo būdu Mykolas atgavo didžiojo kunigaikščio titulą. 1368 m. pradžioje, pildydamas tėvo Algirdo įsakymus, Polocko kunig. Andriejus nusiautė Tverės valsčius Chovačą ir Rodną, kurie nepripažino Mykolo autoriteto.

Keršydami maskvėnai užėmė Rževą.

Dimitras Ivanovič ir Maskvos metropolitas surengė spąstus Tverės Mykolui. Jie sukvietė Mykolą su bajorais Maskvon pasitarti dėl karo paliaubų. Tačiau tveriškiai sužinojo apie Dimitro sąmokslą suimti Mykolą Kremliuje ir jį nužudyti. Mykolas buvo perspėtas, ir jam vos ne vos teko išsprukti. Kai kurie jo bajorai nebuvo tokie laimingi.

Mykolas Tveriškis išbėgo Lietuvon ir išmaldavo Algirdą žygiuoti prieš Maskvą.

ALGIRDO PIRMASIS ŽYGIS, 1368M.

1368 m. lapkričio mėn. Didysis kunigaikštis Algirdas pats išžygiavo Maskvon. Šaltiniai mini, kad šiame žygyje jį lydėjo brolis Kęstutis, Vytautas, Algirdo sūnūs, “visi Lietuvos kugaikščiai, ir, žinoma, Mykolas su tverėnų daliniais. (“... a s nim eho Kėstutei Hedimena wicz i syn Kestutiew Witowt ... i synowe Olherdowy i wsi knjazi Litowoskii i knjaz we-likii Michailo Aleksandrowicz Twerskii i Smo-lenskaa rat”. Patr. XII. žr. Paszkiewicz, Jagiel-lonowie a Moskwa).Pažymėtina, kad tais pat metais Didysis kunigaikštis Kęstutis buvo nusiautęs Mozūrijos sritis ir tik ką grįžo po pergalingų kautynių su kryžiuočiais ties Nemunu.

Algirdo žygį apibūdina, iš vienos pusės, žygio greitumas, o iš kitos judėsiu slaptumas. Nežinia tiksliai kiek kariuomenės Algirdas galėjo turėti. Žygis įvyko žiemos metu, kada buvo sunku rasti maisto kareiviams ir pašaro

arkliams. Visi šaltiniai pabrėžia žygio nepaprastą greitumą. Tad reikia suprasti, kad Algirdo kariuomenę sudarė vien tik raitininkai. XIV amžiuje Lietuvos kariai puldinėdavo ir apiplėšdavo rusų žemes žiemos metu, kada upės ir pelkės būna užšalusios ir pereinamos, kada rusinai žiemoja sutūpę trobose su visa manta. Žygy lietuvių kariuomenę sekdavo rogių gurguolė skirta vežti grobį ir kartais šaulius-lankininkus. Galima sakyti, kad ir šįkart lietuvių kariuomenės sudėtis buvo tokia pat.

Apytiksliai Algirdas vedė Maskvon 12-15,000 kariuomenės. Lietuvių raitija galėjo siekti 4-5000 raitininkų. Išskyrus lietuvių, į Algirdo kariuomenę įėjo 8-10,000 tverėnų, smolenskiečių ir kitų lietuvių valdomų rusinų. Rusinų daliniai irgi buvo raiti ar važiavo rogėmis.

Algirdas buvo įgijęs rusinuose garsą, jog užkariavo daugiau rusinų miestų savo galva negu ginklų jėga. Ir šį sykį Algirdas pagarsėjo gudrumu. Jis savo žygio karinius tikslus slėpė net nuo padėjėjų, nes galėjo būti išdavikas ir jų tarpe. Bejudėdamas slaptai ir budriai, Algirdas apgavo priešą. Maskviečiai negalėjo atspėti jo tikslų ir negalėjo atitinkamai pasiruošti prieš jį. Tai parodo Algirdo karišką geniališkumą. XIV šimtmečio karyba dar nebuvo taip išsivysčiusi Europoje, kad tokia didelė kariuomenė (pagal XIV amžiaus mastą) galėtų taip greitai ir slaptai žygiuoti. O lietuviai kaip tik tuo pasižymėjo. Vien tik totoriai tegalėdavo prilygti lietuvių eiklumui.

Lietuvių kariuomenė apiplėšė maskvinius Cholchlio, Obolensko ir Trostno valsčius. Algirdas išsiuntė mažus judrius dalinius į visas kryptis įbauginti maskvėnus ir užmaskuoti savo tikrus tikslus. Jam pavyko įbauginti provincijos gyventojus taip, kad dar net iki šių laikų buvo išlikę rusų liaudies padavimai apie Algirdo ir “raguotų lietuvių” baisumus. Dimitras

D. L. K. Algirdas smogia į Kremliaus vartus.    S. Ušinskas

greitai surinko ir išsiuntė savo kariuomenę pastoti Algirdui kelią. Žiemos metu Dimitras vargu galėjo sutraukti 20,000 kariuomenės. Žiemos žiaurumas ir maitinimo našta neleido jam sutelkti didesnių pajėgų. Be to, lietuvių antplūdis buvo toks netikėtas, kad maskvėnai vos spėjo surinkti prastai paruoštą kariuomenę. Maskvos kariuomenė nebuvo judri, nes joje buvo daug pėstininkų. Ji tiksliai nežinojo iš kurios linkmės Algirdas puls, o Algirdo žvalgai sekė jos kiekvieną žingsnį. Lapkričio 20 d. Maskvos kariuomenė sustojo ties Trostnos upe. 1368 m. lapkričio 21 d. rytą Algirdas greitai peržengė užšalusią Trostnos upę, netikėtai puolė ir apsupo kariuomenę. Išblaškęs Dimitro kariuomenę mūšio lauke, Algirdas visu greitumu žygiavo tolyn Maskvon.

Be abejo, Algirdo žingsnis sudavė nelauktą smūgį Maskvai. Niekuomet anksčiau lietuviai nebuvo stovėję prieš pačius Maskvos vartus, niekuomet lietuviai nebuvo mėginę tokių smarkių žygių. Algirdo sėkmingo veikimo priežastis nebuvo galingesnės jo karinės jėgos. Algirdo pasisekimas parėjo nuo jo netikėto puolimo; metraštininkai pabrėžia, jog Maskva neturėjo užtektinai laiko surinkti atitinkamų jėgų. Galbūt kitose sąlygose Dimitras būtų galėjęs pasiruošti sutikti priešą karo lauke.

Dabar Dimitras turėjo atidėti veikimo prieš lietuvius planus ir sutelkti visas pastangas išsilaikyti už Kremliaus mūrinių sienų.

Dimitro Ivanovičiaus būklė nebuvo lengva. Pats faktas, kad Algirdas išdrįso atžygiuoti prie Maskvos sienų jam buvo didelis įspėjimas ateičiai (“Sytuacya Dymitra Iwanowicza nie byla lekka. Sam fakt že Olgierd wazyl się w.r. 1368 dojšč pod mury Moskwy byl dla niej wiel-kiem memento na przyszlosc.” — Paszkiewicz) Prieš Dimtiro akis stojo baisus vaizdas, kad Algirdas pasinaudos savo įtaka apsupti Maskvos sritis savo sąjungininkais: Tvėrė šiaurėje, Naugardu — šiaurės rytuose ir Novosilium — pietuose.

Tačiau Dimitras buvo laimingas, kad Algirdas neatgabeno sienagriovių bei kitų apgulimo įrankių. Jo kariuomenė greitai žygiavo, idant padarytų taktinę staigmeną maskviečiams. Būdamas senas karvedys Algirdas suprato, kad betkoks bandymas įsiveržti Kremliun nepavyktų, nes Kremliaus sienos 1367 m. buvo jau iš akmenų statytos. Taip pat jo prestižas rytų rusinuose nukentėtų, jei toks puolimas jam nepavyktų.

Štai, nežiūrint Mykolo Tveriškio skatinimo pulti Kremlių, Algirdas dalimi savo jėgų tik apgulė Kremlių, o visomis kitomis jėgomis siautė po Maskvos apylinkes.

Algirdo kariuomenė sudegino medinius Maskvos priemiesčius ir smarkiai apiplėšė ir nusiautė apylinkę. Trejas dienas jo kariuomenė plėšė Dimitro žemę, padarydama daug žalos ir grobdama daug belaisvių bei daug turto. (“Ol-hierd že stoal okolo hrada Moskwy tri dni hra-da ne uzja, a zla mnoho stwori, rozže i poplėni ljudei bezozisleno i w polon powede” Patr. XI 10)

Visą tą laiką Dimitras Ivanovičius galėjo tik sėdėti už Kremliaus mūrų ir planuoti, kaip ateity atkeršyti žygio pradininkui, Mykolui Tveriškiui.

Algirdas tikėjosi, jog jo veiksmai privers Dimitrą atsisakyti nuo kišimosi į Tverės kunigaikštijos vidaus reikalus. Po trijų dienų plėšimo ir siautimo lietuvių kariuomenė pasitraukė per valstybės sieną su tokiu pat greičiu, kokiu ji atvyko. Maskviečiai buvo taip nustebinti, kad nedrįso net vytis paskui lietuvius.

ALGIRDO ANTRASIS ŽYGIS, 1370 M

Lietuvos kunigaikštystės reikalus Algirdas tvarkė kartu su broliu Kęstučiu. Jie kartu pravesdavo ir karo žygius. Vienais metais — kaip pvz. 1368 m. — jų sutelktos kariuomenės kariaudavo rusinuose, dažniausiai žiemos metu, o kitais metais jie jau kartu žygiuodavo prieš kryžiuočius ir kalavijuočius. Kai 1369 m. pavasarį Algirdas žygiavo su broliais, Kęstučiu ir Liubartu, vakaruose prieš Prūsų kryžiuočius, Dimitras Ivanovičius puolė Tverę. Jis atkeršijo tverėnams už praeitos žiemos žygį ugnimi ir kardu. Mykolas buvo bejėgis, nes jo svainis tuo metu dalyvavo žūtbūtinėje kovoje su kryžiuočių ordinu, kuris grėsė Lietuvai jau 150 metų. Tačiau Algirdas prižadėjo ateiti Mykolui į pagalbą, kada kryžiuočių grėsmė bus šiek tiek nuslopinta.

Kada Maskvos kunigaikštis Dimitras, vėliau vadinamas Doniškiu (Donskoi), nenustojo kariavęs su Tvėrė, Algirdas, kartu su Kęstučiu, Vytautu, Mykolu Tveriškiu ir su visa eile Lietuvos bajorų, antrusyk išžygiavo Maskvon 1370 metais.

Didysis kunigaikštis Algirdas parodė savo kariškus sugebėjimus ir šiame žygy. Jis vėl sutelkė savo jėgas nepaprastai greitai. Skubiai žygiuodamas palei Voloko upę, Algirdas sutiko savo sąjungininką Smolensko Sviatoslavą, kuris buvo jau nusiautęs maskvinius Protvos ir Verejos valsčius. Lietuvos ir Smolensko jėgos susijungė Volokolamske, kur jos sutriuškino Maskvos kariuomenę. Dimitras Ivanovičius buvo priverstas jieškoti prieglaudos savo sostapilyje.

Nors Algirdas ir vėl neturėjo sienagriovių ir kilnojamų bokštų, tačiau apgulė Maskvą. Aštuonias dienas lietuviai puolė Kremliaus sienas ir degino Maskvos apylinkes.

Algirdas būtų ilgiau pratęsęs apgulą, bet jam buvo pranešta, kad Dimitro rėmėjai traukia naują maskviečių kariuomenę Peremišly. Bijodamas, kad ši nauja kariuomenė sups jį, Algirdas pasiūlė nutraukti Maskvos apgulimą, Dimitras sutiko padaryti palaubas.

Išėjęs į kalnelį, kuris po to liko vadinamas Nusilenkimo kalnu (“Poklonnaja Gora”), Dimitras puolė ant kelių prieš Lietuvos valdovą, pagal totorių didžiųjų chanų etiketą. Paliaubos buvo pasirašytos, ir Algirdas, kad padarytų maskviečiams įspūdį, įsmeigė savo jietį į Kremliaus vartus.

Algirdas parodė savo sumanumą pasiūlydamas Dimitrui paliaubas. Nors jis žinojo, jog tik po kelių dienų maskvėnų nauja kariuomenė nutrauktų jų sostinės apgulimą, jis vistiek sugebėjo išgauti paliaubas, kurios nutraukė karą tarp 1370 m. liepos 31 d. ir rugpjūčio 26 d. Tuo būdu išgavęs paliaubas, Algirdas skubiai pasitraukė su kariuomene, paimdamas su savim daug belaisvių ir daug grobio.

Šitas “Maskvos nugalėjimas” padrąsino Mykolą išsiprašyti Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą. Aukso Ordos didysis chanas jam suteikė atitinkamą jarliką, tačiau Mykolui neteko perimti Vladimiro valdymo.

ALGIRDO TRECIASIS IR PASKUTINIS ŽYGIS, 1372 M.

Netrukus Mykolas ir Dimitras vėl atnaujino savo ginčus dėl Vladimiro didžiosios kunigaikštystės. 1371 m. lietuviai negalėjo suruošti žygio prieš Maskvą, nes tada jie kovojo su vokiečiais. Algirdas dalyvavo žygiuose vakaruose ir negalėjo kreipti dėmesio į svainio prašymus.

1372 m. pavasarį, Algirdas pasiuntė brolį Kęstutį rytuosna, o pats gynė Lietuvą nuo kryžiuočių ordino puolimų. Kęstučiui nekaip sekėsi rytuose. Jo žygis tik paskatino Maskvą sutraukti ir paruošti kariuomenę karui.

Kadangi maskviečiai pakartotinai sulaužė 1370 m. sutartį, lietuviai vėl išžygiavo prieš juos. Algirdas nusileido žmonos Julijonos ir jos brolio Mykolo maldavimams. 1372 m. vasarą, kai Kęstutis grįžo į kovas su vokiečiais, Algirdas išjojo Maskvon su kariuomene.

Deganti kempinė buvo pasiųsta Dimitrui kartu su pranešimu, kad, dar prieš jos užgesimą, lietuviai atvyks įsmeigti jietį į Kremliaus vartus su įrašu: “Tas didvyris, kuris kovoja, kada būna priverstas prieš savo valią, o ne tas, kuris pradeda karą.”

Lietuvių kariuomenė sutiko sąjungininkus tverėnus ties Liubutsku ir iš ten išžygiavo prieš Maskvą. Algirdo sąjungininkų ir lietuvių kariuomenės galėjo siekti iki 30,000 karių.

Tačiau šį sykį Dimitras Ivanovičius buvo sutraukęs pakankamai jėgų ir išžygiavo sutikti priešą. Maskviečiams pavyko sumušti Algirdo priekinius saugos pulkus ir Algirdas tučtuojau išrikiavo savo kariuomenę karo lauke prieš maskvėnų kariuomenę.

Abidvi kariuomenės tik žiūrėjo viena į kitą, pasiruošusios kovai, kurios neviena nenorėjo pradėti. Abiejų kariuomenių nervai buvo įtempti.

Pagaliau, po aštuonių dienų, Dimitras ir Algirdas pasirašė taikos sutartį. Siena tarp Lietuvos ir Maskolijos buvo nustatyta nuo Možaisko, palei Ugros upę. Prekybos laisvė buvo garantuota. Už šias Maskvos nuolaidas Algirdas sutiko nesikišti į Maskvos-Tverės vaidus.

Algirdas ir Dimitras abudu grįžo atgal į savo sostines be jokių susidūrimų. Abidvi pusės bijojo savo priešo; šios abipusinės baimės priežastis buvo lauko kariuomenių jėgų lygybė. Abidvi kariuomenės buvo maždaug vienodo dydžio. Pralaimėjimo pasekmės būtų tokios lemtingos vienam ar antram, kad abudu priešininkai bijojo rizikuoti stoti į mūšį. Algirdas, su penkiasdešimt metų kariško bei politiško patyrimo, ir nepatyręs — bet gudrus — Dimitras Ivanovičius, abudu suprato, kad sprendžiamasis mūšis tarp judviejų buvo per pavojingas.

Bet buvo ir kitų priežasčių, kodėl tie du priešininkai neišmėgino savo jėgų vienas su kitu. Maskva dar buvo totorių suvaržyto, o Lietuva turėjo vesti žūtbūtinę kovą su kryžiuočių ordinu, kuri pareikalavo daug jėgų bei pastangų.

ŽYGIŲ IŠDAVA

Mykolas veltui dar kartą bandė kovoti su Dimitru. 1375 m. Dimitras ir jo sąjungininkai, sykiu su naugardiečiais, kurie norėjo atkeršyti Tverei už Toržoko apiplėšimą, išžygiavo Tverėn. Algirdas, nenorėdamas supykinti naugardiečių, nesutiko ateiti Mykolui į pagalbą.

Lietuvos apleistas Tverės didysis kunigaikštis Mykolas buvo priverstas pasirašyti sutartį su Maskva ir atsisakyti ryšių su Lietuva. Jis taip pat buvo priverstas pripažinti Dimitrą Ivanovičių savo vyresniu broliu (staršyi brat), atsisakyti nuo Vladimiro bei Naugardo, ir nežiūrint pasekmių, sekti Dimitro politiką. Kitaip tariant, Tverė tapo Maskvos valdiniu.

Kariniu atžvilgiu Algirdo žygiai buvo niekas kitas, kaip taktiškos pergalės. Algirdas negalėjo užimti Maskvos, nes kiekvieno karo žygio metu jėgos būdavo nedidelės (tarp 12,000 ir 30,000 karių). Laimėti iniciatyvą jis turėjo žygiuoti lengvai, t.y. su raita, lengvai ginkluota kariuomene. Jei jis būtų vilkęs apgulimo įrankius, tai jo operacijos būtų sulėtintos ir pagaliau nepavyktų. Taip pat jis negalėjo surinkti didesnių kariuomenių; žūtbūtinė Lietuvos kova vakaruose prieš kryžiuočius pareikalavo daugybę jėgų.

Kitu atžvilgiu Algirdas laimėjo politiškai prieš Maskvą. Jis parodė rusinams, kad jis laimi, kad Maskva negali išsilaikyti prieš jo kariuomenę. Tie žygiai išgavo vakarų rusinų kunigaikščių pagarbą ir leido jam sukonsoliduoti savo valdymą rusinuose.

Nors galų gale Algirdas prarado Tverės paramą, tačiau jis galėjo nustatyti savo naudai valstybės sienas su Maskolija. O be to, kol Algirdas valdė, Maskva nustojo agituoti prieš Lietuvą.

Algirdo laikų bažnyčios griuvėsiai Vilniuje