Šaulė Tremtyje

Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.

KALĖDŲ EGLUTĖ

Kai kitose valstybėse Kalėdų eglutės puošimas jau senas paprotys pav. Vokietijoje net viduramžiais žinomas, Lietuvoje jis buvo visai naujas, atkeliavęs 20 šimtmečio pradžioje daugiausia per dvarus, mokyklas ir bažnyčią. Vienam kitam Žemaitijos dvare, vienoj kitoj mokykloj pradedamos ruošti Kalėdų eglutės. Kiek vėliau mokyklose mokinių paruoštos programos metu jau pradeda rodytis ir Kalėdų senelis. Plačiau šis paprotys išplito tik po I-jo pasaulinio karo ir tai tik miestuose, kaimuose paliko svetimas, Kalėdų eglutė — ten buvo ruošiama tik mokyklose.

Eglutes Lietuvoje puošdavo daugiausia savo pačių pasidarytais žaisleliais. Iš blizgančių popierėlių iškarpydavo žvaigždeles, suvarstydavo grandinėles, sulipdydavo pintinėles, kurias saldainiukais, riešutėliais pripildydavo ir daug kitų įvairių gražių dalykėlių padarydavo. Prikabinėdavo ant eglutės obuoliukų, biskvitėlių, kad būtų kuo vaikus pavaišinti. Daug džiaugsmo ir gražaus užsiėmimo būdavo jauniesiems.

Dabar Kalėdų eglutės puošimo paprotys jau taip mumyse įsigalėjęs, kad reta kuri šeima jos neturi. Šio krašto eglutės perkrautos blizgučiais, kurie lietuvės širdies nevilioja.

Išganinga mintis kilo mūsų lietuvėms puošti eglutes šiaudeliais. Lietuvoje kaime iš šiaudelių varstydavo įvairias žvaigždes, karūnas, saules ir jas kabindavo po balkiais, lempomis ir t.t. tai buvo gražus kambario papuošimas, būdingas liaudies menas.

Čia nors vieton tikrų šiaudelių ir popierinius vartojame, bet vis dėl to mūsų šiaudinukai yra tokie gražūs, kad jais papuoštomis eglutėmis puikiai reprezentuojamės kitų tautų tarpe.

Sesės šaulės per savo susiėjimus, vakarojimus, turėtų visos išmokti kuo gražiausius papuošimus iš šiaudelių pasidaryti. Savo namuose tik tokias eglutes ruošti, savo vaikus ir šaulišką jaunimą to meno pamokyti. Taip pat turime išnaudoti kiekvieną progą kur tik galima lietuvišką eglutę ir svetimiesiems parodyti bei suruošti. Jau eilė metų, kai lietuviškos eglutės Chicagoje ir kituose didmiesčiuose kuo sėkmingiausiai reprezentacijai ruošiamos, bet jų niekad nebus perdaug ir šią progą, parodyti lietuvišką meną, skonį ir nagingumą, kur tiktai galime, sesės šaulės, išnaudokime!

K.K.

PRASMINGIAUSIOS KALĖDŲ— KRISTAUS UŽGIMIMO ŠVENTĖS PROGA TEPR1SI-PILDO, SESĖS, SKLIDINAI MŪSŲ ŠIRDYS TYRU DŽIAUGSMU IR BEGALINE MEILE VIENA KITAI, SAVO ŠEIMOMS IR KIEKVIENAM LIETUVIUI. KALĖDŲ RIMTIS TĖ-APGAUBIA VISUS, TESUSTIPRINA VILTYJE IR DARBUOSE DĖL SAVO KRAŠTO, KURĮ MYLIME LABIAU NEI SAVO GYVYBĘ.

VYDŪNAS APIE LIETUVOS PRISIKĖLIMĄ

Iš mūsų tautos didžiojo mintytojo ir rašytojo Vydūno veikalo “Kalėjimas — Laisvėjimas”, kuris buvo parašytas 1938 m. ir papildytas 1940 m.:

“Juk ir tse apreiškiu, kaip reikalinga visus gyvenimo įvykius ir patirtis numatyti kaip kylant iš nepasiekiamos Išminties ir Šviesos. Todėl viskas, kas vyksta, yra ir labai prasminga. Ir mūsų tautos likimas. Tikiu tikrai, kad ji nepražus, kad ji tik vedama skaudiais akmenuotais takais, jeib taptų dar gajesnė ir atsiduotų dar pilniau šventajai valiai ir galiai, bei ir nesiliautų jąja pasitikėti. Tamsiosios galios, kurios nori naikinti Lietuvos Tautą, nepoilgo sunyks ir žus, ir Lietuva bus laisva, lietuvių tauta tse vėl turės savo viešpatingumą.

Visa, kas dabar tenka pakęsti, turi mums būti raginimas ištvermingais būti. Kada tam dedame pastangas, mūsų jėgos stiprėja. Atsiduodant nusiminimui, suglebimas pagauna žmones. Bet vis sielos žvilgį kreipkime į Jį, iš kurio viskas kyla. Juk nieks nėra pasaulyje ir visoj Visatoj jėgingas iš savęs. Viskas gludo didžiajame slėpinyje, kurs yra viso to, kas yra kilmė ir galutinumas”.

VASARIO 16-JI

Ką, tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių
išsinešei, kai žemę rykštė palietė skaudi— 
senuolių kraują—vardą—laisvės žiburį širdy— 
kaip amžiną paminklą visą šią kelionę, 
kaip didį turtą nešk širdy.

B. Brazdžionis

Kiekviena sąmoninga lietuvė, tuo labiau žino Vasario 16-os reikšmę. Kiekvienoj lietuvių kolonijoj ši brangi sukaktis kaip galima gražiau, iškilmingiau paminima. Labai skaudu, kad jau eilė metų ir vis dar šią šventę svetimoje padangėje švenčiame. Ši šventė įvairių gražių, o kartu ir liūdnų prisiminimų diena. Žiaurus okupantas vis dar laiko pavergęs mūsų tėvynę. Pasilikę Lietuvoje sesės broliai vis dar kenčia priespaudą ir visokius nedateklius. O savo viltis kreipia į mus gyvenančius laisvuose kraštuose.

Mes šaulės tą visą giliai jaučiame! Esame laimingesnės, kad galime džiaugtis laisvu gyvenimu, bet vistiek mūsų širdys pilnos nusivylimo, ilgesio, kančios. Dauguma vyresnės kartos sesių vargsta pelnydamos sau duoną ne tuo darbu kuriam jaunystėje buvo pasiruošusios. Mums niekas negali tėvynės atstoti!. . . Koks skaudus buvo atsiskyrimas nuo savo gimtosios žemes, dar daug kas ir dabar jos žiupsnelį saugoja, kaip brangią relikviją. Rinkome nuo dirvos akmenėlius, skynėme medžių lapelius atminimui.Praradome tėvynę, namus, turtą, profesiją, brangius širdžiai asmenis, tik laisvės troškimas paliko širdyje. Nepraraskime jo ir vilties tikėti tėvynės prisikėlimu. O ,ta viltis bus mūsų didžiausia paguoda, paskatinimas išturėti nors ir ilgesniame tremties gyvenime kelyje.

Vasario 16-ji tebūna naujo ryžto, užsidegimo diena. Stiprybės semkimės iš praeities. Iš savo senelių prosenelių. Tos kuklios kaimo moterėlės vos sugebėjusios paskaityti iš maldaknygės, tos močiutės pajėgė išauginti tautai didvyrius, savanorius, šaulius. Apkrautos įvairiais namų ruošos darbais vis tik surasdavo laiko pamokyti savo vaikučius skaityti. Vaikutis su knyga rankose liko vargo mokyklos simboliu visiems laikams. Jos mokėjo įkvėpti savo vaikų sielose tokį gilų tėvynės meilės jausmą, kad joks priešas jo neišplėš. Jos dirbo aukojosi ir savo duoklę savo širdį tautai atidavė.

O kaip mes, seses, ar sekame jų pavyzdžiu? Šaulių svarbiausias uždavinys ir yra tarnauti savo tautai. Kad ir kaip ilgai tektų svetur gyventi pasilikime ištikimos savo principuose, ištikimos nemirštamai Vlado Putvio idėjai, šaulių uždaviniams, savo duotos šventos priesaikos žodžiams. Rūpestingai, atsidėjusios su meile, pasiaukojimu saugokime lietuvybės ugnelę, kad ji kuo skaisčiau mumyse ir mūsų jaunime liepsnotų. Josios liepsnos tešildo, gaivina ir stiprina mus visus ir suteikia jėgų ateities darbams.

Šaulė

 

žvilgsnis į Vilnių iš Altarijų kalnų.