DAKTARAS ŽIVAGO
Kai kurie mūsų laikraščiai vėl pradėjo minėti B. Pasternaką. Mes manome, jog reikia jį priminti lietuviškai visuomenei, tačiau dėl visai skirtingų priežasčių, kaip tų laikraščių manoma.
A. MUSTEIKIS
Amerikiečių ir mūsų kai kuri lietuviška spauda gana plačiai pagarsino rusų rašytojo B. Pasternako romaną, pavadintą “Doktor Živago.” Amerikiečių liberališkoji spauda šį romaną labai išgarbino kaip antikomunistinį dokumentą. Už jį Pasternakui buvo paskirta Nobelio premija, tačiau Maskvos vergų valdžia neleido jam jos pasiimti, už, neva, antikomunistinę tendenciją romane.
Nacionalistinė amerikiečių ir kai kuri mūsiškė spauda šią knygą laiko komunistinių idėjų Trojos arkliu įvestu į vakarietišką visuomenę prisidengus komunistų žiaurumų pavaizdavimu revoliucijos metu.
Šio romano vyriausias veikėjas yra daktaras Živago turtingos ir pragarsėjusios šeimos sūnus. Jo tėvas buvo gana išlaidus. Sūnus jo gyvenimo nežinojo, nes jis važinėjo po kraštą ir užsienius ir taip praleido turtus. Dr. Živago augo su svetimaisiais. Tik motinai mirus, jis sužinojo apie savo tėvą.
Baigęs augštesnius medicinos mokslus, tapo gydytoju, vedė ir susilaukė dukros. Jo žmonai ir kitiems augštiems visuomenės nariams bolševikai leido išvykti iš Rusijos.
Dr. Živago neišvyko kartu su žmona į užsienius bet pasiliko Rusijoje. Čia jis vėl įsimyli į kitą — Laurą nors vesti jos nevedė, nes ji jau turėjo ryšių su kitu. Vėliau jis buvo vedęs trečią savo meilę ir turėjo vaikų,bet su ją negyveno. Apskritai, dr. Živago pavaizduotas ne perdaug idealus vyras. Pasternakas jį apibūdino kaip nepajėgiančiu sutapti su bolševikiniu režimu ir jis žūsta kaip nežymus asmuo.
Romano gale autorius įdeda 25-kis eilėraščius, parašytus dr. Živago. Eilėraščių turinys imtas iš šventraščio. Kam šie eilėraščiai prikergti, sunku spėti, žinant, kad dr. Živago nebuvo pavyzdingas vyras, bei šeimos tėvas ir todėl jis negalėjo tokiu eilėraščių rašyti. Daugiausia tiktų spėti, jog šie eilėraščiai, nieko bendro neturėdami su romanu, yra prikergti maskavimui bolševikinių idėjų skelbiamų pačiame romane.
Romanas pradedamas 1903 metų revoliuciniu sąjūdžiu, kuris eina per Pirmąjį pasaulinį karą, išsiplečia į bolševikinę revoliuciją ir baigiasi Antruoju pasauliniu karu su įvairiais romaniniais pagražinimais bei revoliuciniais žiaurumais.
Pasternakas pirmiausia atkreipia skaitytojo dėmesį į žydu niekinimą ir kaip jie daugiausia yra nukentėję. Ar iš tikrųjų žydų tautinė grupė yra daugiau nukentėjusi negu pav. lietuvių tauta, tenka abejoti. Pačių žydų pareiškimu, ne seniai paskelbtų spaudoje išreiškiamas visiškas pasitenkinimas caro meto gyvenimu, nes jie caro metu turėję pilną laisvę kultūriškai reikštis, kai lietuvių tauta buvo priespaudoje. Tas rodo, jog Pasternakas daro neteisingus pareiškimus. Jiems užuojautos reiškimas yra perdėtas, o gal net inspiruotas, pridengiant darytas ir daromas skriaudas kitoms tautybėms. Autorius sumini vieną tokį faktą. Dr. Živago ir jo draugas Gordon pafrontėje matė kaip jaunas kazokas, mėtydamas penkias kapeikas, privertęs žydą, apsivilkusį ilgu švarku, tą pinigą gaudyti ir tuo būdu aplinkiniams žiūrovams sukėlė gardaus juoko. Rašytojas tą nuotykį vadina kol kas nepavojingu, bet esą, kas galėtų užtikrinti, jog tai ne. pavirs į rimtą dalyką. Dr. Živago tai pastebėjęs, sudraudęs kazoką ir pradėjo savo bendrakeleiviui šitaip aiškinti: “Tas baisu ... Tu vargiai sau įsivaizduoji kokią kančių taurę išgėrė nelaimingoji žydų visuomenė per šį karą. .. jiems mokama priedo pagromais išniekinimu ir kaltinimu, jog jiems trūksta patrijotizmo. Ir kaip jiems būti patrijotais, kai tuo tarpu priešo pusėje jie naudojasi visomis teisėmis ... Jų neturtingumas... ir nesugebėjimas atremti smūgius. Nesuprantama. čia kažin kas fatališka.” Pagal autorių, žydų bendruomenė Rusijoje buvusi viena nelaimingiausių. Apie revoliuciją autorius leidžia pasisakyti vyriausiam romano veikėjui dr. Živago. Jis šitaip filosofuoja:
“...Rusija motina (matuška) pajudėjo, neišsilaiko vietoje, vaikščioja ir neišsivaikščioja, kalba ir neišsikalba. Ir ne tai, kad kalbėjo vieni tik žmonės. Susiėjo ir kalbėjo žvaigždės ir medžiai, filosofavo naktinės gėlės ir mitingavo mūriniai pastatai. Kažkas evangeliška, ar ne tiesa ? Kaip apaštalų laikais ... Pusę atliko karas, o likusią užbaigė revoliucija. Karas buvo dirbtinis gyvenimo pertvarkymas ... Revoliucija išsiveržė prieš valią, kaip ilgai sulaikytas atsikvėpimas. Kiekvienas atgijo, atgimė pas visus pasikeitimas, perversmas. Galima būtų pasakyti: kiekviename įvyko dvi revoliucijos - viena savoji, asmeninė, o kito, — bendroji. Man rodosi, jog sociaizmas yra jūra į kurią turi upeliais įsilieti visos tos savos paskiros revoliucijos, gyvenimo jūra, savoji jūra. Gyvenimo jūra, aš pasakiau, to gyvenimo, kurį galima buvo matyti paveiksluose ... Bet dabar žmonės nusprendė išmėginti ją ne knygose, bet savyje, neatitrauktai, bet praktiškai.
Kaip matome, autorius revoliuciją nepaprastai augštai vertina. Tačiau jis pastebi jos ir blogąsias pusęs, bet neidėjines, o tik įgyvendinimo procesą. Anot jo, ši revoliucija tai nesanti 1905 metų idealizuota universitetuose, dabartinė esanti kilusi iš karo, kruvinoji su niekuo nesiskaitanti kareiviška revoliucija, vadovaujama bolševikų.
Dr. Živago šią revoliuciją ir tą judėjimą prilygino su Puškino ir Tolstojaus samprotavimais. Toliau jis taip sako:
“Kokia puiki chirurgija! Imti ir iš karto artistiškai išpjauti seną dvokančią žaizdą ... svarbiausia, kad genialu. Jei būtų kam nors uždavę uždavinį sukurti naują pasaulį, pradėti naują epochą, jam be abejo būtų reikėją iš pradžių išvalyti atitinkamą vietą. Jis būtų laukęs senųjų amžių pabaigos prieš pradėdamas naujo pasaulio kūrybą ...
Ji pradėta ne iš pradžios, o iš vidurio, iš anksto neparinktu laiku... Tai visų geniališkiausia...” Šitaip bolševikinė revoliucija buvo vertinama Dr. Živago pirmame tome.
Vėliau dr. Živago apie revoliuciją vien kitaip samprotavo jos nebedailino. Jis sako: “... Aš buvau nusiteikęs labai revoliuciniai, o dabar manau, jog jėga nieko nepaimsi. į gerą reikia vilioti geru ... Šioje vietoje autorius tačiau nenuneigia nei revoliucijos reikalo, nei socializmo, tik pasisako prieš vartotas priemones jai įgyvendinti:
Autorius toliau apie žmones ir revoliuciją taip kalba: “Žmonės, kada
tai išlaisvinę žmoniją iš vergijos, stabų garbinimo ir dabar jų tiek daug aukojasi žmogaus išlaisvinimui iš socialinio blogio, nepajėgia išsivaduoti iš paties savęs būdami ištikimi prieštvaniniams atgyventiems laikams, netekusiems reikšmės, — negali pakilti virš savęs ir be pėdsakų sutirpti tarp pasilikusiųjų .. .”
Apskritai, Pasternakas caro režimą laiko žmonių nekenčiamu ir simpatizuoja revoliucijos idėjoms. Jis sako: “Miesto ir kaimo varguomenės sąjunga yra sudaryta tiktai per tarybas. Noroms nenoroms Sibiro ūkininkai dabar sieks to, dėl ko jau seniai kovoti pradėjo Sibiro darbininkija.
Jų bendras tikslas yra nuvesti neapkenčiamą admirolų ir atamanu autokratinį valdymą ir įsteigti ūkininkų ir kareivių valdžią per visuotinį ginkluotą sukilimą..”.Dr.Živago pastebi, jog revoliucija ir kovos tarp raudonųjų ir kariuomenės ėjusios pačiu žiauriausiu būdu. Autorius Živago lūpomis sako: “Sužvėrėję kariaujantieji šiuo metu yra priėję ribas. Belaisvių gyvų nevesdavo iki paskirties vietos, priešingai, sužeistus pribaigdavo laukuose.”
Autorius, revoliucijos metu vykusias kovas tarp raudonųjų ir kariuomenės atvaizduoja labai žiauriai. Jis aprašo, kaip vienas žmogus kariuomenės buvo sužalotas; nupjauta dešnė ranka ir kairė koja ir jos pririštos prie nugaros kartu su užrašų lentele, kurioje, be keiksmų, grasinama partizanams už jų žiaurumus ir, kad taip būsią visiems, kurie nepadėsią ginklą ir nepasiduosią jų korpsui. Dėl tokių žiaurumų iš abiejų pusių, dr. Živago sako, jog senųjų laikų posakis —žmogus žmogui yra vilkas — pasitvirtinęs. Keleivis keleivį nustumdavo į šalį, sutiktąjį nužudydavę, kad nebūtų pats nužudytas. Pasitaikydavę net žmogėdrų. Civilizacijos žmoniškieji įstatymai nebeveikė. Veikė tik žvėriškieji, žmogui sapnavosi priešistoriniai urvinio žmogaus sapnai. Ir tik gamta likusi ištikima istorijai.
Nežiūrint autoriaus padarytų naujam režimui priekaištų vis dėlto jis randa jame ir teigiamo, gal būt esminio. Štai siuvėjos lūpomis autorius sako: “Dabar, aišku, visai kita kalba. Sakysime, dabar yra dar tardymų, įskundimų, sušaudymų nors ir mažiau. Bet savo idėjoje tai visai kitas reikalas. Pirmiausia , nauja valdžia ... Antra, ką bekalbėtum jie eina už paprastą žmogų ir tai jų yra jėga. Mes esame keturios seserys. Ir visos darbininkės. Iš tikrųjų mes nusilenkiame bolševikams ...”
Toliau autorius esamą režimą nekaltina bet puoselėja sakydamas jog labiau būsią pereinama į demokratinius bėgius į bendrą įstatimdavystę ir tai netolimos ateities reikalas, čia autorius ramina gyventojus ir teikia vilčių.
Apie Sibirą autorius Kamarovskio lūpomis taip sako: “Sibiras, tai ištikrųjų Naujoji Amerika, kaip ją vadina; Jame slypi turtingiausios galimybės. Tai lopšys būsimos rusiškos didybės, mūsų demokratijos sužydėjimo ir politinio pasveikimo ateitis. Dar didesnę galimybę žada busimoji Mongolija. Išorinė Mongolija mūsų didžioji tolimųjų rytų kaimynė... prie kurios gobšiai tiesia rankas Kinija, Japonija ir Amerika nenaudai mūsų rusiškų interesų.”
Pasternakas kito romano veikėjo taip nušviečia savo bičiuliui: “Visa — Strelnikovo lūpomis revoliuciją taip nušviečia savo bičiuliui: “Visa tai ne dėl Jūsų. Jums tai nesuprasti. Jūs augote kitaip. Pasaulis buvo miesto pakraščių, geležinkelių ir darbininkų, kareivinių. Purvas, ankšta, skurdas, dirbančiojo žmogaus paniekinimas, moterų išjuokimas.
...Kas sujungė epochą, kas sudėjo 19-jį amžių į vieną istorinį skyrių? Socialistinės minties atgimimas. Vyko revoliucijos, jauni žmonės pasiaukoję ėjo prie barikadų. Publicistai laužė galvas, kaip pažaboti gyvuliškai begėdišką pinigą ir pakelti bei apginti žmogišką skurdžiaus vertę. Pasirodė marksizmas. Jis numatė, kur glūdi blogis, kur yra gydymo priemonės. Jis tapo galinga amžių jėga ... Viso pasaulio darbininkų judėjimas visas marksizmas parlamentuose ir universitetuose Europoje, visa nauja idėjų sistema... visa tai pasisavino ir apibendrinęs išreiškė pats Leninas, kad už tą veiklą kaip atpildą užgriūti ant seno pasaulio ... Kartu su šiuo pakilo neįžvelgiamas didelis Rusijos pavyzdys viso pasaulio akyse kartu sužėrinčia išpirkimo žvake už visą žmonijos nelaimę ir niekdarystę...”
Šiomis mintimis Pasternakas augštai įvertina dabartinę komunistinę ar marksistinę idėją. Ir nenuostabu, jog jo veikalas rado gerą kelią ir dirvą čia Amerikoje, liberalinėje spaudoje, kontroliuojamoje tam tikros tautinės grupės palankios autoriui. Pasternako gudriai keliamos idėjos aptemdė daugelį protų ir jie laiko jo romaną antibolševikiniu veikalu. Tačiau ištikrųjų tai yra N. Kruščiovo ir jo nematomos jėgos triumfas, kad pavyko paskleisti darbininkų tarpe Maskvos klastingas idėjas. Jei šį romaną Rusijoje būtų oficialiai priėmę, kaip komunizmo idėjų nešėją pasauliui, jis nebūtų turėjęs pasisekimo ir nebūtų sukrovęs milijonus jį išparduodant. Nobelio premija yra menkavertis dalykas Maskvai. Jai svarbu jų idėjų išnešimas pasauliui pridengus jas melagyste.
Mano bendra išvada būtų tokia: Socialistinė ar tiesiog Maskvos vergų pirklių idėja veikale iškeliama, išaugštinama, o jai įgyvendinti pavartotas priemones pavaizduoja žiaurias, tačiau komunizmo idėjų niekur nepasmerkia. Juk ir Kruščiovas “pakaltino” Staliną už žiaurumus, bet niekur ir niekad nenuvertino socialistinių idėjų. Tad ir Pasternako romanas, pridengtas tam tikromis žiaurumo skraistėmis yra paskleistas po visą pasaulį nešti į mases komunizmo idėją ir judėjimą.
