MUMS PRIKIŠA, O PATYS...
ST. DIRMANTAS
Lenkai dažnai mums prikiša esą atstatom apkarpytą savo valstybę vokiečių padedami ir rusų palaikomi. Prisiminkime, kokia buvo lenkų valstybes pradžia? Tiesa, ginklu išsikovoti laisvę lenkai pradėjo ruoštis anksti. Mintis, tinkamoms sąlygoms susidarius, naujai sukilti lenkuose neužgeso net beviltiškos vokiečių ir rusų priespaudos metu. Išsilaisvinimo ruošos darbas buvo ypač varomas austrų okupuotame krašte. Daugiausia, aišku, jaunimo tarpe, čekų pavyzdžiu buvo steigiamos įvairių pavadinimų sporto ir mankštos organizacijos. Pirmąją vietą užėmė sakalai. Austrijoje režimas buvo kiek minkštesnis. Iš čia draudžiamoji patriotinė literatūra plito į kitus “kordonus”. Lenkų tautos kamienas, t.y., Krulestvo Polskie (su lietuviška Suvalkija) kietai buvo valdoma caro vietininkų (Car Polski), tokių pat generalgubernatorių, kaip ir mūsų vilniškiai. Bet tauta buvo iš seno susipratusi, kovinga. Varšuva buvo didžiulis vakarietiško tipo lenkiškos kultūros miestas. Greta darbininkų Lodz yra ir mažesni pramonės centrai. Čia pogrindyje veikė patriotinė socialistinė, prieš carini rėžimą nusistačiusi, PPS—“Polska Partija Socialistyčna”, o greta kita: Social Demokracija Krulestva Polskiego i Litvy. Pastarojoje buvo nemažai vyrų iš Lietuvos. PPS ginkluota kovos organizacija, t.v., bojuvka, ypač veikė rusų-japonų karo metu. Vyko streikai darbininkų, mokinių. Kelias dienas sostinė atrodė visai kaip karo metu: tamsu, griuvėsiai, gyvenimas paraližuotas, kur ne kur laužai, gaisrai, susišaudymai, rankinių bombų sprogimai, barikados, patruliai, kazokų ir kaukaziečių sotnios... Tiesiog sukilimas. Mokyklų streike teko ir man dalyvauti ir nukentėti..., bet lenkų buvo laimėta ir išsikovota. Privačios ir valdžios mokyklos žymiai nurusintos, buvo atlenkintos. Režimas sušvelnėjo. Ūpas pakilo ir mokyklinio jaunimo tarpe dar smarkiau pradėjo veikti slaptos kuopelės. Buvo studijuojama ginklai, lauko fortifikacija, ryšiai, žemėlapių skaitymas, partizaninė taktika, savo darbo rankinių bomba gamyba... Čia buvo pradžia ir mano karo mokslų. Atostogų metu nekaltų ekskursijų pavidale atlikinėjome žygius kraštui pažinti, lankėm senų ir netaip senų, 1831 ir 1863 metų sukilimų kautynių laukus.
1906 metais, geografo K. Kulviečio vadovaujami, 30 jaunuolių pėsti nužygiavome Nemuno pakrantėmis nuo Gardino iki Kauno. Lankėm Koložą, Vytauto pilį Gardine, kreidos kalnus Pyškuose, Liškevos griuvėsius, Punią, Merkinę, Druskininkus, rusų vienuolių prisisavintą Pažaislį (Požajskij monastyr), na, ir Vilniaus Gedimino pilį ir kitas istorines ir kultūrines įžymybes. Prieš išvykdami, kiekvienas dalyvių turėjome paruošti referatą apie kurią nors vietovę. Pranešimai buvo daromi čia pat vietoje, kartais prie laužo. Buvome apsirūpinę ir puikiais rusų štabo topografiniais žemėlapiais.
I Pasauliniam karui vos prasidėjus, Mažlenkijoje ir Galicijoje sporto organizacijos greit savanoriškai virto pusiau kariškomis “strzeleckomis družynomis”, kompanijomis, legionų batalionais, pulkais, brigadomis. Jau 1914.VIII.6 iš Krokuvos išžygiavo prieš rusus Pirmoji Kadrinė kuopa.
Tragiška tada buvo padėtis lietuvių, lenkų ir ukrainiečių, buvusios Rzečpospolitos palikuonių. Dešimtys tūkstančių tos pačios tautos, savo tikrąją tėvynę mylinčių patriotų, atsidūrė vieni prieš kitų ginklų vamzdžius okupantų armijose. Sunku buvo apsispręsti. Neaišku buvo: kas laimės? Kas visai tautai yra pavojingesnis priešas? Kuri korta išloš? Lietuviai kovėsi vieni prieš kitus ypač 1914—1915 m. Mažojoje Lietuvoje ir Suvalkijoje Hindenburgo ir rusų, Rennenkampfo, armijose. Vėliau pasklidome rusų frontuose nuo Dauguvos iki Dunojaus ir net tolimam Užkaukazyje, palei Karsą ir Erzerumą (dabar Turkija). Latviai tik vėliau atsidūrė abiejose fronto pusėse. Jie stojo rusų (vėliau net bolševikų) pusėje ir sudarė šaulių pulkus. Prieš austriškus ir kaizeriškus lenkų, Pilsudskio vedamus, legionus atsirado ir kito, bent iš vardo, lietuvio, Musnikų Daubaro, pulkai. Juose ir apsčiai buvo iš istorinės Lietuvos kilusių vyrų. Jie Bobruiske gynėsi nuo bolševikų ir vėliau prisidėjo prie pilsudskininkų. Kurį laiką, pradžioje, legionierius materialiai palaikė aukomis lenkų visuomenė (Skarb Narodovy). Po kelių kautynių su rusais, legionų išlaikymą perėmė austrų imperijos iždas. Bet jie turėjo prisiekti sostui ištikimybę. Ir prisiekė, štai priesaikos tekstas (“rota Przysięgi”):
“Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiame Jo Apaštališkajai Didybei, mūsų šviesiausiam Monarchui ir Ponui, Pranciškui Juozapui Pirmajam, iš Dievo valios Austrijos Ciesoriui, Čekų Karaliui ir t.t. ir Apaštališkajam Vengrų Karaliui,
kad ištikimybę ir klusnumą išlaikysime, kad šviesiausio Pono, generolų ir visų kitų viršininkų ir vyresniųjų klausysime, juos gerbsime, ginsime ir jų įsakymus bei paliepimus kiekvienoje tarnyboje pildysime,
kad prieš kiekvieną priešą, kas jis bebūtų, ir kur tik Augščiausioji Jo Ciecoriškos Didenybės valia to nuo mūsų reikalautų, ant vandenų ir sausumoje, dieną ir nakčia, mūšiuose, puolimuose, kautynėse ir visokių rūšių susidūrimuose, vienu žodžiu, kiekvienoje vietoje, kiekvienu laiku ir prie kiekvienos aplinkybės — šauniai ir drąsiai kovosime,
kad mūsų kariuomenės vėliavų, standartų ir patrankų jokiu atveju neapleisime ir su priešu jokiu būdu (bynaimniej) į jokius susipratimus neisime,
kad visuomet, kaip iš to mūs reikalauja kariški statutai ir kaip pridera padoriems kariams, elgsimės irtuo būdu norime garbingai gyventi ir mirti.
Taip mums Pone Dieve padėk! AMEN.*
Priesaikos aktą pravedė kun. kapelionas Stan. Žytkiewicz. Po tikybiniai bažnytinės dalies įvyko kariškas paradas. Priešaky Lenkų legionų I-jo bataliono žygiavo gen.-maj. Baczynski, po jo — b-no vadas “Januszajtys” (Žegota?). Imperatoriui skirtame adrese įrašyta: “...sosto papėdėje reiškiame giliausią prisirišimą ir beribį atsidavimą, Baczynskij, gen.-maj.” Tas vyko Krokuvoje, 1919 metų rugsėjo 4 dieną.
* Versta iš I Pas. karo metu Vienoje leisto: In- lander, Wielka wojna.
