Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS APSAUGOS DALYS

B. R. V.

Pirmieji šūviai ir sprogstančios bombos 1941 m. birželio 22 d. lietuviams nuskambėjo kaip laisvės varpo aidas.

Visa tauta, o ypač, politikų pasmerkti suniekinimui jos kariai, suvaryti į raudonosios armijos saugomus poligonus, pajuto jog laisvė yra čia pat. Nustotos laisvės troškimas ir keršto jausmas raudoniesiems engėjams slapta degino lietuvio kario krūtinę. Tik, deja, jie nežinojo, kad “išlaisvintojas” bus toks pat okupantas tik kita spalva prisidengęs.

Vokiečių-Sovietų karui prasidėjus, visame krašte pakilo trispalvės ir vyrai šoko vyti lauk bolševikus ir jų pakalikus. 29-to šaulių teritorinio korpo kariai, likę sargybose Vilniuje, netrukus pasidarė ten esančiose kareivinėse šeimininkais, kai kur ramiai suimdami raudonosos armijos atstovus, kai kur pavartodami ginklą ir net turėdami aukų.

Varėnos poligone stovėjusi 184 lietuvių divizija, pirmomis karo dienomis atsidūrė vokiečių, besiveržiančių į rytus, karo veiksmu zonoje ir turėjo gerą progą kautynėmis atsikratyti bolševikų. Blogiau sekėsi 179 liet. divizijai, kuri buvo Pabradės poligone. Ta divizija žygio tvarka buvo vedama iš Lietuvos į Rusiją, bet tik nedidelė jos dalis ten išvyko; pakeliui daliniai ir pavieniai kariai išsisklaidė, kai kur ginklu pasipriešindami, vieni išvyko tiesiai į namus, kiti gi, į Vilnių.

Vos tik vokiečių kariuomenės dalys užėmė Varėnos poligoną (1941 m. birželio 23 į 24 d.) jie tuoj panaudojo ten buvusį lietuvių karių telkinį įsakydami suformuoti batalioną saugoti geležinkelio ruožą Vilnius — Varėna. Tas batalionas buvo pavadintas Geležinkelių Apsaugos Bn., vėliau — šeštuoju.

Birželio 28 d., penktadienio naktį, 184 div. visų ginklo rūšių vora, apie 3000 vyrų, forsuotu žygiu pasiekė Vilnių. Per 19 valandų, žygiuodami šalikėliais, be maisto, vyrai padarė 72 km. žygį. Taip Lietuviai kariai skubėjo į savo sostinę, į laisvę.

Vilniuje, kur bolševikų valdžia buvo išvyta beveik per vieną dieną, šeimininkavo lietuviai ir pro jį žygiavo vokiečių armijos į rytus. Grįžę kariai sklaidėsi į savo buvusių dalių būstines laukdami tolimesnių įsakymų. Keletą dienų pavėlavę pradėjo grįžti daliniai ir pavieniai atsipalaidavę iš Pabradės poligono. Taip praslinkus savaitei po karo pradžios, Vilniuje susitelkė apie 4-5000 lietuvių karių, kur jie saugojo valstybinius ir karinius pastatus ir kitą turtą, laukdami įvykių vystymosi. Jėzuitų gatvėje, buvusiame korpo štabe, atsikūrė kariuomenės štabas, kuriame keletas vyresnio laipsnio karininkų dirbo organizuodami grįžtančius karius ir juos aprūpindami. Vokiečiai pradžioje nekliudė ir nesikišo, tik stebėjo, retkarčiais atsiųsdami karininkus pasiinformuoti.

Apie liepos mėn. vidur Vilniaus komendantas plk. Zehnpfennig raštu pranešė štabui, kad visi buvę lietuviai kariai priklauso tiesiog vokiečių komendantūrai. Tuo pačiu raštu įsakė suorganizuoti tris stambius batalionus (po 800 vyrų), kiekvieną iš keturių kuopų. Batalionai pavadinami Vilniaus Atstatymo Tarnyba: vienas batalionas — Apsaugos Bn, (sargyboms nešti), antras — Tarnybos Bn. (policinėms pareigoms) ir trečias — Darbo Bn (pionieriai). šis pastarasis ginkluotas tik .... kastuvais.

Visus likusius karius įsakė tuojaus paleisti atsargon išduodant vokiečių komendantūros paleidimo raštelius.

Nespėjus dar pilnai suorganizuoti tos Vilniaus Atstatymo Tarnybos ir daugumą laisvų vyrų paleidus (su pilna karine apranga, tik be ginklų) atsargon, staiga, buvo gautas naujas komendanto parėdymas suformuoti dar vieną batalioną sargyboms, kuris bus išsiųstas į Gardiną. Tuo pačiu įsakymu buvo panaikinta Vilniaus Atstatymo Tarnyba ir visi lietuvių batalionai apjungiami Lietuvių Savisaugos Dalinių (Litauische Selbstschutz Abteilungen) vardu.

Nepaleisti atsargon kariai buvo sulaikyti ir prasidėjo bevykstančių atsargon sulaikymas geležinkelio stotyje, kur vokiečių žandarai atėminėjo paleidžiamuosius dokumentus ir vyrus grąžindavo į kareivines. Štabui nesunkiai pavyko suformuoti Gardino Bn, vėliau pavadintą 15 Bn, iš buvusios Karo Mokyklos ir pionierių Bn karių. Taigi šito Bn branduolį sudarė lietuvių karių elito likučiai. Gen. št. kapitono vadovaujamas Bn tuoj buvo traukiniu išsiųstas į Gardiną.

Rudeniop, vokiečių frontui vis besistumiant tolyn į rytus, Lietuva iš vokiečių karinės valdžios pateko į vokiečių civilinės valdžios rankas. Tuo pačiu metu Lietuvos Savisaugos Dalinių priežiūra iš karinio komendanto perėjo į vokiečių policijos viršininko. Tada buvo pakeistas ir dalinių pavadinimas į Lietuvos Apsaugos Dalis (Litauische Schutzmannschaftseinheiten), atseit, su vardo pasikeitimu dalinių veiklos plotas liko neaprėžtas vien tik Lietuva.

Maždaug tuo pat laiku įvyko ir dalinių perorganizavimas. Dalinių štabas iš Vilniaus buvo perkeltas į Kauną ir įsteigtos 4 apygardos su savais štabais: Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Šiaulių.

Dalinių štabo uždavinys, pradžioje inspekcinis, vėliau tik ryšinis, buvo labai aprėžtas. Tiesioginės įtakos į dalinių vadovavimą, ar jiems uždavinių skyrimą štabas neturėjo. Batalionai gaudavo uždavinius ir aprūpinimą iš tų vokiečių policijos ar kariuomenės dalių, ar įstaigų prie kurių jie būdavo priskirti. L.A.D. Ryšių karininko štabas, taip jis dabar buvo vadinamas, turėjo uždavinius tik palaikyti ryšius su batalionais, kadro ir naujokų apmokymo ir karių šeimų globos.

Batalionų papildymas ėjo savanorišku principu, kai kada ir kai kur, vokiečiams pavartojant įvairius spaudimo būdus. Buvo per prievartą apjungti į kuopas policininkai tarnavę viešojoj policijoj. Sto-

L. A. D. bataliono vyrams įteikiami ginklai ant užšalusio Trakų ežero.    V. Augustino nuotrauka.

jantis savanoriu pasirašydavo pasižadėjimą 6 mėnesiams, bet paprastai po tų 6 mėnesių jo tarnybos laikas būdavo prailginamas neribotam laikui.

Batalionams būdavo skiriami sargybų, apsaugos ir kovos su bolševikų partizanais uždaviniai. Tačiau kartais tekdavo vykdyti ir kautynių uždaviniai tiems batalionams, kurie patekdavo vokiečių kariuomenės žinion fronte ar artimame užnugaryje (pav. 4,5, 13 ir 256 Bn).

Pradžioje apranga buvo naudojama senoji lietuviška uniforma, vėliau pritrūkus, mišri, ir pagaliau vokiečių policijos arba kariuomenės. Reikia pasakyti, kad kuriant Apsaugos Dalinius savanorių netrūko, nes buvę kariai, partizanai, kovon prieš bolševikus, noriai stojo. Vėliau stodavo tie, kuriem grėsė priverstiniai darbai Vokietijoj ar Reicho Darbo tarnyba. Tuo būdu, stodami į L. A. D. tūkstančiai vyrų išvengė žeminančių vergų darbų vokiečių fabrikuose ir jų okupuotuose kraštuose. Tačiau su nauju elementu drausmė L. A. D. buvo pažeista. Gal dar daugiau ją ardė patys vokiečiai nesiskaitydami su Lietuva, mūsų politinę ateitį palikdami nežinomą, alindami ūkiškai kraštą, siųsdami lietuvius karius už Lietuvos ribų, blogai su jais elgdamiesi ir dar blogiau aprūpindami maistu ir apranga. Pras dėjo smarkus dezertyravimas. Sudarytuose 25 atskiruose L. A. Daliniuose sąrašuose buvo apie 13,000 vyrų, tuo tarpu akivaizdoje tebuvo virš 8,000, iš jų apie 250 karininkų. L. A. D. buvo ginkluoti mišriais pėstininkų ginklais, vokiškais, rusiškais ir dalinai, likusias buv. Lietuvos kariuomenės. Sunkieji ginklai (sunk. kulkosv. ir minosvaidžiai) būdavo tiesioginiai priskiriami šaulių kuopoms.

Kiekvienam lietuvių batalionui būdavo priskiriamas vokiečių ryšių karininkas, dažniausiai kapitono laipsnio, su mažu štabu iš 4 - 6 žmonių, kuris rūpinosi tiekimu. Ryšių karininkas prižiūrėdavo uždavinių vykdymą, kai kur net mėgindavo perimti vadovavimą.

Kai tik Vilniuje susikūrė L. A. D. štabas tuoj buvo išsireikalautas leidimas atgaivinti bolševikų uždarytą KARĮ, kuris pasidarė L. A._ D. savaitinis organas. Jame be informacinių ir auklėjančių straipsnių buvo skelbiama aprašymai atskirų batalionų veiklos, jų kautynių, žuvusių sąrašai. Neviskas buvo galima skelbti, nes laikraštis buvo cenzūruojamas vokiečių komendantūros.

Daliniai stovinti Vilniuje ir Kaune stengdavosi palaikyti lietuviškas tradicijas, rengdavo koncertus, minėjimus. Kas met būdavo iškilmingai švenčiama Vasario 16 ir Lapkričio 23 diena. Kaune būdavo daromos net eisenos į Karo Muzėjaus sodnelį prie Nežinomo Kareivio paminklo. Vėliau tas tautines demonstracijas vokiečiai uždraudė. Žemiau paduota lentelė rodo L. A. D. uždavinius ir patiekia kitus davinius:

1941 m. Vilniuje buvo suformuota Reprezentacinė Kuopa iš vyrų nežemesnių kaip 180 cm. Jai vadovavo žinomas Lietuvoje šaulys kpt. V. Miliauskas, vėliau žuvęs Vokietijoje. 1942 m. pradžioje kuopa buvo iškelta į Kauną, o gruodžio mėn. į šiaurės rytų Lietuvą (Tverečius, Svyriai, vėliau Eišiškės), kur kovojo su sovietų partizanais. 1943 m. gegužės mėn. kuopa buvo išsiųsta į Rygą kaip manevrinis dalinys prie karininkų kursų. Spalių mėn. ji buvo grąžinta į Lietuvą, o gruodžio mėn. iškelta į Svyrius ir įjungta į 257 Bn.

Ligi antrosios bolševikų okupacijos, kai su vokiečių kariuomenės pasitraukimu buvo likviduoti L. A. D., vieni išformuoti, kiti įjungti į vokiečių kariuomenę, kiti išsiskirstę ir prisijungę prie lietuvių partizanų,lietuvių batalionai atidavė nemažą kraujo duoklę kovoje su raudonuoju maru: žuvo apie 400 vyrų iš jų 15 karininkų ir arti 1000 buvo sužeisti, arba sužalotos sveikatos, iš jų apie 150 liko invalidai.

Vėlesni nuostoliai, jau perėjus Vokietijos sieną nėra žinomi, tačiau reikia spėti jie buvo nemažesni, ypač įskaitant 3 batalionus žuvusius Kurše. Labai maža yra žinoma įvykių, kad lietuviai būtų patekę bolševikų nelaisvėn, vos keletas. Tarnavę L. A. D. vyrai galėtų papasakoti daug narsių žygių atliktų atsk'rų dalinių ar pavienių karių. Visa eilė jų yra apdovanoti vokiečių Geležiniu kryžiumi už narsumą.

1. LIET. POL. PULKAS

1944 m. liepos mėn. 13 -15 d. d. buvo suformuotas 1. Liet. Policijos Pulkas iš 2, 253, 257 ir 9 batalionų, pastarasis buvo paverstas ūkio daliniu. Batalionų numeriai buvo palikti tie patys. Pulkas formavosi ir keletą dienų stovėjo buvusiose Priešlėktuvinės Apsaugos Rinktinės kareivinėse (Panemunėj), o vėliau buvo perkeltas į šiaurės rytus nuo Kauno, kur iki liepos 29 d. Kleboniškiai, Birutiškiai ir Naujasodžiai rajone vykdė gyvenimosi pozicijos įrengimo darbus.

Liepos 29 d. pulko kautynių daliniai sunkvežimiais buvo perkelti į Šilavoto rajoną (12 km. nuo Prienų) pozicijos įrengimo darbams vykdyti, o ūkio daliniai vyko žygio tvarka. Tačiau vokiečių divizijos vadas, kurio vadovietė buvo Igliaukoje, pakeitė uždavinį, įsakydamas ginti Klebiškės, Kulšiai barą. Liepos 30 d. 3 val. ryto, bolševikų šarvuotiems daliniams prasiveržus tarp Kauno ir Prienų, ir gręsiant apsupimui, pulkas gavo įsakymą pasitraukti į Plutiškes, kur turėjo užimti gynimosi poziciją, bet besitraukiant įsakymas buvo atšauktas ir duotas naujas — susitelkti Pilviškių rajone.

Per Plutiškes, Kuprius, Zariškę (Did.), Šerninę, Puroiniškius ir Antanavą pulkas traukėsi žygio tvarka 253, 257 ir 2 Bn į Pilviškius, dengiamas vokiečių dalinių, žygiuojant plentu Kaunas — Mariampolė ties Baciliškiais, pulko voros galą puolė bolševikų šarvuoti daliniai. Nukentėjo 4 Kp /257 Bn ir 2 Bn.

252 Bn 1 kp. vadas kpt. A. Petrulis, žuvęs 1944 m. liepos 29 d. kautynėse su bolševikais Vyslos didžiojoje kilpoje tarp miestų Delin ir Pulawja, Lenkijoje. Palaidotas karių kapuose Radome, 1944 m. liepos 31 d.

Pasiekus Pilviškius, buvo įsakyta sustoti postoviui rajone į vakarus nuo Šešupės, bet, bolševikams pasirodžius ties Pilviškiais ir prasidėjus kautynėms, įsakymas buvo atšauktas ir pulkas per Didvyžius, liepos 30 d., vakare, pasiekė Naumiestį.

Besitraukiančiuosius per Didvyžius paskutiniuosius pulko dalinius sulaikė vokiečiai ir įsakė organizuoti gynimasį vokiečių bataliono rezerve — Liušiai rajone, kuris buvo užėmęs gynimosi poziciją Didvyžiai, upelis Šeimena bare. Iš sulaikytųjų pulko dalinių buvo suorganizuota: dvi kuopos (viena — iš 253 Bn karių, kita — iš 257 Bn) maždaug po 90 vyrų, 2 sunk. kulkosvaidžių skyriai ir 1 prieštankinė patrankėlė su tarnyba. Tai rinktinei vadovavo pulko vado padėjėjas kav. mjr. B., kuris gerai pasireiškė vėlesnėse kautynėse. Rinktinės ginklavimas buvo labai įvairus: patrankėlė ir sunk. kulkosvaidžiai — rusiški, lengv. kulkosvaidžiai — prancūziški ir Brno, šautuvai — rusiški, prancūziški ir belgiški, šaudmenų turėta labai mažai: s. kulk. — po 2000, 1. kulk. — po 100 - 160, šautuvams — po 50 - 60. Apie šaudmenų stoką buvo painformuotas vokiečių Bn vadas, kuris pažadėjo jų parūpinti, bet nebuvo gauta. Maistu rinktinė apsirūpino iš vietos išteklių.

Liepos 31 d. prieš temstant bolševikai su tankais puolė Didvyžius ir plento Vilkaviškis — Naumiestis kryptimi, bet buvo atmušti. Rugpiūčio 1 d. 9 val. ryto prasidėjo kautynės visame bare. Po kokios valandos vokiečių dalliniai, buvę tarp Didvyžių ir plento (prieš rinktinės užimtą poziciją) pasitraukė, neišlaikę tankų puolimo. Netrukus bolševikai pradėjo pulti rinktinės laikomą poziciją, kurią jinai gynė kol turėjo šaudmenų, o be to turimoji vienintelė patrankėlė ir vienas sunk. kulkosvaidis buvo sugadinti tankų ugnies. Kai kariai beturėjo tik po keliolika šovinių ir bolševikų dviem tankams pradėjus supti kairįjį rinktinės sparną, rinktinės vadas įsakė trauktis. Rinktinė pasitraukė į Naumiestį ir prisijungė prie pulko.

Rugpiūčio 1 d. 18 val. pulkas pradėjo žygį į Tilžę, peržengdamas ties Naumiesčiu Lietuvos — Vokietijos sieną. Po kelių dienų pulkas pasiekė Tilžę, kur buvo nuginkluotas, puskarininkiai ir kareiviai buvo įjungti į “Luftwaffe”, o karininkai išsiųsti į Dresdeną.

L. A. Dalinių gyvavimo pabaiga buvo 1944 metų galas. Tada 5, 13 ir 256 Bn kartu su vokiečių kariuomenės dalimis pateko į apsupimą Kurše ir ten žuvo. Beveik visi stovėię Lietuvoje batalionai (1, 2, 6, 9, 253 ir 257 Bn) 1944 m. rugpiūčio pradžioje buvo sutelkti Tilžėje ir ten nuginkluoti. Puskarininkiai ir kareiviai buvo prievarta įjungti į vokiečių Luftwaffe dalinius, o buvę už Lietuvos ribų batalionai, dėl nuolatinio žmonių skaičiaus mažėjimo, buvo jungiami vienas su kitu ir vėliau kai kurie jų buvo paversti darbo daliniais.

1943-44 m. kovose Ukrainoje 4 Bn buvo išblaškytas ir maža jo karių dalis pasiekė Lietuvą, kur jie buvo įjungti į kitus dalinius. 7 Bn, dėl turėtų nuostolių, 1944 m. sausio mėn. buvo išformuotas.

11    Bn buvo išformuotas 1944 m. vasarą Ukrainoje.

12    Bn 1944 m. vasara buvo įjungtas į 15 Bn. 255 Bn 1944 m. rugpiūčio mėn. atžygiavęs į Vokietiją pasiekė Drezdeną, kur buvo įjungtas į naujai suformuotą Lietuvių Policijos Batalioną iš lietuvių prievarta tarnavusių Reicho Darbo Tarnyboje ir buvo išsiųstas į Jugoslaviją.

Pasibaigus II Pasauliniui karui antroji bolševikų okupacija užgniaužė pakilusias lietuvių viltis atgauti laisvę. Karo metu lietuvių tauta parodė nepaprastą susipratimą, energiją ir užsispyrimą išlikti savarankiška, ką liudija ir jos pastangos išlaikyti savo karinę jėgą bet kokiame pavidale ir kuo ilgiau. Lietuviai kariai negalėjo nei savo sveikatos nei gyvybių, tačiau nelygioje kovoje turėjo pralaimėti.

Reprezentacinės kp. ir vėliau 257 Bn vadas kpt. V. Miliauskas, žuvęs 1945 m. Vokietijoje; palaidotas Bedburge prie Reino.