IŠ PAVERGTOSIOS TĖVYNĖS
(LIETUVOS KAR. GUSARAS E. L., BUV. KARO BELAISVIS, PASAKOJA)
Po II Pasaulinio karo Lietuvos ūkininkai gana greit atsigavo. Per 2 metus (1945-47) Lietuvos žemės ūkis padarė gerą pažangą. Pav., 1947 m. žemės derlius buvo toks gausus, jog pritrūko sandėlių javams pilti. Tačiau prityrę bolševikai neskubėjo su naujais sandėliais, pareikšdami slaptai, prie vodkos stikliuko, kad, girdi, netrukus senų sandėlių pakaksią. Kur seni sandėliai buvo javais pripilti, ten grūdus laikė po grynu dangumi, taip kaip miltus Šančių rampoje 1940 m. rugsėjo mėn. (kas su miltais atsitiko, apie tai žino visi šančiškiai).
Apie 1948 m. užvirė ūkininkų medžioklė. Maskoliai pradėjo juos varyti į kolūkius. Kas neskubėjo, buvo apšauktas darbininkų bei valstiečių valstybės priešu ir ištremtas į Sibirą arba į Turkmenistaną. Sukolektyvinus žemės ūkį, sandėlių jau nereikėjo statyti, nes senų, turimų visiškai pakako. Sunaikinus laisvus ūkininkus, žlugo žemės ūkis. Kolūkiams nuolat trūksta sėklų, pašarų, ūkio mašinų. Ar tai ne ironija: ariama naktimis, o dienos metu traktoriai stovi laukuose arba patvory, mat, sugedę arba traktorininkai laukia atsarginių dalių, o jų kaip nėr, taip nėr... Pavasarį trūksta grūdinių sėklų. “Vyrai”, sako brigados vedėjas draugas Benovaitis, “berkite rečiau, ba (nes) trūksta sėklų, o planas reikia išpildyti! To reikalauja kompartija!” Kolūkiui “Už Taiką” trūksta bulvių sėklų. “Draugai”, sako pirmininkas, “draugės, vyrai, moterėlės, mėtykit bulves rečiau, nes sėklų neturiu, o bulvėms skirtas laukas (50 ha) reikia būtinai apsodinti, kad planas būtų įvykdytas. Jeigu to nebus, bus bjauri velniava!” šaukia susirūpinęs draugas agronomas, kolūkio vedėjas. Jau balandžio mėn. gena gyvulius į ganyklas, nes pašarų nėra. Šiaudai kluone supuvo, nes stogai kiauri lyg rėtis. Dobilų nėra, šienas jau pernai kupetose supuvo. Viena bėda gena antrą. Gyvuliai krinta badu, karvės pasimeta; veršiams trūksta pieno, dvesia kiaulės, avys, vištos. Gyvulių gydytojai bejėgiai, nes ir geriausiais vaistais pašaro nepakeisi. Kolūkyje “Už Taiką” pastatė tvartus, tačiau “pamiršo” stogą uždėti. Ištisus 2 metus gyvuliai skurdo, šalo, dvėsė. Po 2 metų statinys pradėjo irti. Remontas vyko vėžio tempu. Kučinskynėje kluonas su kiauru stogu. Suvežti javai supuvo, sudrėko, tačiau stogo dar nepataisė. Tai ne pasaka, mieli broliai užjūryje, tai bolševikinė tikrovė.
Kur anksčiau griovių būta, ten šiandien jų nėra, nes grioviai, aiškina maskoliai kolūkiečiams, tai dvarininkų ir buožių palikimas, kuris trukdo traktoriais dirbant. Kad vanduo nenusenka, kad Gauronų šalnabalė apsemia pasėlius, apie tai kompartijos planuose nieko nesakoma. Kur prieš karą Kučinskynėje, Brazynėje, Mukynėje, Kazynėje laukai auksu lijo, ten šiandien ožkabarzdžiai, viksvos, smilgos, usnys, net samanos bujoja. Kur ūkininkas Jonas Dielinis (ištremtas Sibiran), Bražėnas, Vencys, Petukinis obuolių bei kriaušių derlium vežimus pripildė ir miestan vežė, ten šiandien kelmai tebespokso, nes vaismedžių jau nėra — tvoros sugriuvo, trobesiai sudegė arbasunyko naktimis! Kur dingo žąsų ir ančių pulkai, kurie “buožių” laikais klegėdami į miestus plaukė? Kolūkiai jų beveik nelaiko, girdi, neapsimoka. Kolūkių valdžia verčia visas kaltes ant kolūkio bernų, o šie atsikerta, pareikšdami, kad, girdi, valdžia jais nesirūpinanti. Nepaprastai įsigalėjo girtavimas, vagystės — tik mirštantieji nevagia, — naminės varymas, rūkymas (rūko jau mokykliniai vaikai), muštynės. Vieškeliais traukia elgetų minios, nes nei kolūkiai, nei vadinamosios savivaldybės neremia senelių, negalinčių dėl senatvės darbo dirbti. Kolūkiečiai labai menkai atlyginami: už darbadienį mokama 1—2 rubl. ir duodama 3 svarai (1.5 kg) grūdų. Maskolių komunistų valdžia remiasi durtuvais bei terorou. Daug geriau atlyginami fabrikų darbininkai, o ypač slaptosios policijos, partijos bei raudonosios armijos pareigūnai. Bolševikai šaukia išsijuosę, kad jie, girdi, rūpinasi liaudies švietimu, tačiau mokyklinius vadovėlius, kurie palyginamai gana brangūs, turi tėvai pirkti. Nei sąsiuvinių, nei knygų veltui neduodama. Apie švietimo lengvatas kalbama tik mitinguose ir rašoma melagingoje maskolių spaudoje. Netiesa, kad pavergtieji lietuviai ar latviai darniai sugyvena su maskoliais. Jeigu pavergtieji pajėgtų, tai maskolių jau seniai nebūtų Pabaltijo kraštuose. Netiesa, kad pavergtųjų vaikai noriai mokosi rusų kalbos. Ar ne įspūdinga, kad vaikai, baigę septynmetę mokyklą, net nemėgina kalbėti rusiškai. Lietuvė motina, lietuvis tėvas su savo vaikais tebešneka tik lietuviškai! Netiesa, kad lietuviai darbininkai skverbiasi į kompartiją, o jaunimas į vadin. “Pionierių” organizaciją. Kompartijoj terasi tik tautos išmatas bei parsidavėlius, trokštančius garbės bei medžiaginių gėrybių. Netiesa, kad lietuviai, patekę maskolių kariuomenėn, atlieka karinę tarnybą Lietuvos teritorijoj. Priešingai, jie tarnauja Kaukaze, Tadžikistane, Kazachstane, Sibire, net Sachalino saloje. Apie tautų lygybę Maskolijoj negali būti kalbos. Svarbiausiose vietose šeimininkauja rusai, kuriuos lietuviai kacapais šaukia.
P. L.
Lietuvių rankomis statyta tremtinių stovykla VALENTINOVKA, Krasnojarsko rajone, Sibire.
