LIŪDNOJI SUKAKTIS

Komunistų kruvino valdymo Lietuvoje liudininkai.

Kiekvienais metais birželio mėnuo mums atneša vieną iš liūdniausių sukakčių, kurią minime susimąstę su dideliu liūdesiu ir neišpasakytu širdies skausmu. Jis mums sukelia itin liūdnus, netolimos praeities, neišdildomus prisiminimus. Pro mūsų akis prabėga Rainiai, Pravieniškiai, Panevėžys, Zarasai, ilgi gyvulinių vagonų ešelonai, motinų bei kūdikių kruvinos ašaros, didelė baimė ir neapsakyta kančia. Tai “Baisiojo Birželio” 13 diena ir naktis, atnešusi lietuvių tautai didžiausią smūgį.

Naktis, kuri prieš 17 metų aptemdė laisvą ir gražiai žydintį Lietuvos krašto gyvenimą, nesiblaivo, bet diena iš dienos vis tamsėja ir tamsėja. Nuo tos valandos, kada kruvini bolševiko batai palietė mūsų tėvų žemę, buvusi joje laisvė, sotus ir gražus gyvenimas virto vergija ir visų gėrybių bei vertybių žlugimu. Visi paslėpti ir dar iki tos dienos ir nakties lietuviui nežinomi komunizmo planai bei užmačios visu baisumu ir žiaurumu paaiškėjo iš 12 į 13 birželio 1941 m. Komunistai, smurtu užvaldę kraštą, parodė savo teroro meną. Bijodami dienos šviesos ir patys savęs, terorą vykdė naktį, kada nekalti ir ramūs krašto gyventojai ilsėjosi. Suiminėjo žmones lyg didžiausius piktadarius. Vežė ir kimšo į gyvulinius vagonus, kaip pirkliai veža gyvulius į skerdyklas. Buvo suimami ir vežami geriausi lietuviai su šeimomis, pavieniai, vienų tėvai, kitų motinos, broliai, seneliai, ligoniai, nėščios moterys, mokyti ir paprasti kaimų ir miestelių vyrai, ūkininkai, amatininkai, kunigai įvairių tikybų, daktarai, įvairių tarnybų bei įstaigų tarnautojai ir pagaliau net kumečiai su sargais. Niekas nežinojo savo nusikaltimo, niekam nebuvo padarytas ir paskelbtas teismo nutarimas. Jie visi buvo sugrūsti į vagonus, atskirti tėvai nuo vaikų, vyrai nuo žmonų, trokšdami be vandens lašo, užkaltais langais vagonuose ir saugomi rusų komunistų kruvinų durtuvų, keliavo į tolimą, šaltą Sibirą, į Altajų ir į kitas šiaurines vietoves.

Taip vyko pirmoji deportacija 1941 m. Gi tokio pat plataus masto deportacija vyko dar ir 1948 ir 1949 m., kai Lietuvoje vyko nuosavų žemių bei turto atėmimas ir priverstinas varymas į kolchozus. Vežė neva už pasipriešinimą.

Dabar irgi nesiliauja kratos, areštai, kalėjimas, žudymas ir tylūs dingimai. Tokie reiškiniai lydi diena iš dienos kiekvieną Lietuvos gyventoją. Niekas netikras dėl savo laisvės, savo gyvybės.

Užtat baimės, nerimo ir skausmo ženkle lietuvis pergyvena visą tą. Tokiomis tai drakoniškomis priemonėmis komunistai yra sunaikinę lietuvių tautos vieną trečdalį. O vienas trečdalis tautos mažai Lietuvai reiškia tiek pat, kiek 15 mil. Anglijai ar Prancūzijai, arba 20 mil. Vokietijai, ar 54 mil. J. A. Valstybėms.

įsidėmėtina, kad tautos žudynės buvo vykdomos rusų enkavedistų, tampriai talkininkaujant vietos komunistam lietuviams ir nelietuviams pagal paruoštą kraugerio Serovo planą nr. 001223, kuris jau buvo priimtas 1939 m. spalių 11 d. Kremliuje N.K.V.D. patalpose. Tas įsakymas yra plačiai žinomas kaip įsakomas antisovietiniam elementui Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje likviduoti.

Būdinga dar ir ta aplinkybė, kad spalių 10 d. Lietuvos delegacijai Maskvoje su Sovietų S-ga pasirašius savitarpinę pagalbos sutartį tame pačiame kambaryje ant rytojaus buvo priimtas ir pasirašytas tas Serovo planas. Gi tuo pačiu metu puotos salėje, kuri yra tik už keliasdešimt žingsnių, Stalinas vaizdavo dideliai pasitenkinusi, kad sudarė nepuolimo sutartį, ir per vakarienę dar pakėlė tostą už Lietuvą.

Argi galėjo kur nors kitur ir keno kito būti parodyta dar didesnis cinizmas, dar didesnė hipokrizija, kaip Kremliaus valdovo? Rusų komunistų darbai yra labai baisūs ir reikalauja jau ne žmogaus, bet Dangaus didžiulio keršto.

Pov. Dirkis