KAIP PATEKOM Į PRANCŪZIJĄ

B. VRUBLEVIČIUS

Čia noriu nors trumpais bruožais atpasakoti vieno tautiečio, psk. P. š-s., per pastaruosius karo metus patirtus vargus. Rašau, ką jis man yra pasakojęs.

1940    m. Ukmergėje tarnavau 1-me artilerijos pulke. Netrukus užplūdo Lietuvą raudonoji armija. Po 6-šių mėn. pradėjo keisti kadrus ir vertė karius mokintis rusų kalbos. Po trijų mėn. dešimt iš mūsų “gabiausiųjų” su kapitonu Ž., gavom politrukų padėjėjų laipsnius. Na, o nepaklusniuosius kas naktį iš kareivinių išveždavo į nežinią, kurių daugiau nematėme.

1941    m. birželio mėn. puolė vokiečiai. Rusai sukilo ir skubiai mūsų pulką varė į automašinas bei šarvuočius išvežimui kažin kur. Negalėjome atsipalaiduoti nuo raudonųjų, nes buvome nuginkluoti ir stipriai saugomi. Tuo būdu teko atsisveikinti su Lietuvos žemele. Pravažiavome Latviją ir atsidūrėme Rusijoje. Pskovo mieste mus aprengė jau sovietine uniforma ir išsiuntė į fronto linijas prie Stalingrado. Buvome sumaišyti kovos daliniuose; buvo ir ukrainiečių su mumis. Mūšiai tuo metu buvo smarkūs. Ėjo iš rankų į rankas kovos laukas, ypač Stalingrado ruože.

Kartą nakties metu buvome nusiųsti slapukais (būrys), vedami ruso leitenanto. Proga pasinaudojęs, buvęs tarp mūsų kapitonas ukrainietis nudūrė rusą ir slaptai perbėgome pas vokiečius. Vokiečiai mus priėmę, klausinėjo ar sutiksime kovoti prieš rusus. Sutikome. Tuojau pat sudarė du batalionus iš lietuvių, latvių, ukrainiečių ir kitų. Atsitraukę suformavo.

Jau stovėjome prie Volgos Tarapec miestelio, 20 km nuo Stalino. Čia vėl puolė rusai su mongolais. Žiema šalta, sunku vokiečiams atsilaikyti, daugumas sušalo 1942 m. Per puolimą mane sužeidė į kairią koją. Pralaimėjimas. Apie 100 žuvusių ir daugiau belaisvių (iš mūsų dviejų batalionų).

Ligoninėje per mėnesį vos apgijusį paliko atsargoje. Netrukus traukimasis. Džiaugiamės. Traukiniuose, kuriuose mus vežė arčiau Lietuvos sienos, pavyko pabėgti apie 80 vyrų. Jų tarpe ir aš jaučiausi laiminguoju, atsidūręs Kupišky pas tėvus (su 4 pistoletais). Mums padėjo pabėgti, parašydamas kiekvienam atostogų lapus, kapitonas Z. Jautėmės saugiai, nes turėjome “legalias” mėnesio atostogas. Likau tėviškės pastogėje. Bet saugumo sumetimais namie nemiegojau. Iš tikrųjų, netrukus vokiečių žandarai su policija manęs jieškojo. Mano nelaimei vieną dieną pažinęs mūsų saugumietis (parsidavėlis) įskundė ir tuojau mane suėmė. Gestapas nuvežė į Kauną ir pasodino į kalėjimą, kuriame radau jau nemaža to paties likimo draugų.

Prasidėjo žiaurūs tardymai dieną ir naktį.

Nakties metu po vieną išsiveždavo, žiauriai tardydavo, o paskui pakardavo. Mūsų kalėjimo daly pakartų jau buvo 25 vyrai. Mane nusivedė į karcerį, kuriame vandens buvo iki kaklo. Reikėdavo išstovėti apie pusantros paros.

Po kiek laiko (neatsimenu nei datos, nes buvome atskirti nuo pasaulio tarp keturių sienų) apie 9 val. ryto varė mus Kauno gatvėm surakintomis rankomis tardymui. Buvom visi labai suvargę, sumušti (kūnas juodas nuo dėmių), negalėdavom nė paeiti, tad draugai padėdavo, kiek įmanydami. Naujoje Geštapo būstinėje (rodos, Laisvės Alėjoje) ir vėl nauji tardymai.

Mano tėvas, sužinojęs, kur esu, atvažiavęs prašė vokiečius mane paleisti. Siūlė jiems gerą kyšį, bet nepaleido.

Po to, sudarę ešeloną iš keturių tūkstančių kalinių, atvežė mus į Pravieniškių stovyklą, kurioje buvo daugiau to pat likimo draugų.

Ten prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Kas rytą įvykdavo “reguliarinis krikštas”... Vietoj pusryčių kiekvienam po 25 smūgius guminių lazdų. Po to varė į darbus miško kirsti. Sargai elgėsi gan žiauriai: šaudė, mušė ir darydavo kas jiems patiko. Ten sušaudė su mumis buvusį malonų kapitoną Bernaitį ir daugiau kitų karininkų. Šaudė girti ukrainiečių kareiviai, buvę raudonarmiečiai.

Mano sveikata visai sušlubavo — jau negalėdavau nei dirbti, nei pastovėti. Todėl leido pailsėti 2 paras. Laimei buvo ten lietuvis gydytojas, kuris man slaptai atnešdavo duonos ir šiek tiek apgydė kraujuotas kūno dalis. Sustiprėjęs vieną dieną, progai pasitaikius, pabėgau. Bet nusilpęs negalėjau toli bėgti — mane sugavo. Na, galvojau, šį kartą būsiu sušaudytas. Stebuklas. Turbūt, ir jiems pagailo, nes atrodžiau gyvas lavonas, svėriau apie 32 kg. Tik sukaustė, pridėdami prie kojų 3 kg geležinių retežių. Dirbau mėnesį laiko lengvą darbą. Po to “O.T.” (darbo organizacija) atvežė mus į Prancūziją, Cherbourg. Pasiekus ją, jau buvo gražus 1943 m. pavasaris.

Dirbti reikėjo prie ligoninių nuo 4 val. ryto iki 6 val. vakaro. Vėliau už keliasdešimt km nuo Cherbourgo atsidūrėme prie La Manche kanalo. Ten statė bunkerius iš betono (5 metrų storumo artilerijos pabūklams). Dirbome ten iki 1944 m. pavasario, kada prasidėjo amerikiečių ir anglų puolimai. Pradėjo bombarduoti mūsų įsitvirtinimus. Kartą bombas išmetę, pataikė ir į mūsų vietovę. Mane visą žemėm apipylė. Galvojau miręs ar sudraskytas į gabalus. Buvo tai sekmadienio krikštas. O kokia panika, likusieji gyvieji išbėgiojo, pradingo.

Tik tokiu būdu atsipalaidavome nuo vokiečių, likę vos 10 lietuvių. Nutarėme žygiuoti Paryžiaus link. Nors sunkiai, bet pasiekėme. Radom daugiau tautiečių, kurie parūpino mums darbo prie Paryžiaus — Villeneuve — St. Georges geležinkelių taisymo. Ten esančiam vienuolyne vienuolės mums daug padėjo, sudarydamos dokumentus prancūzų kalba. Tuomet jautėmės laisvi.

1944 m. spalio m. užsirašėme į svetimš. legionio 13 brigadą. Nuvažiavome į Elzasą-Mulhausen ir ten mus aprengė amerikoniška uniforma. Atsidūrėme Italijoje prie Romos. Mane sužeidė į vidurius. Vėl atvežė į Prancūzijos sostinę, į ligoninę. Po dviejų mėn. pagijęs, likau dar kareivinėse Vincennes prie pat Paryžiaus — iki karo pabaigos.

Atsirado gi rusų komisija, kuri gaudė bei ragino grįžti į tėvynę visus pabaltiečius. Bet mūsų prancūzai nedavė. Ir taip baigėsi mūsų sutartis legione (buvome užsirašę tik kol karas tęsis). Kadangi jau buvo pabaiga, mes likome šį kartą visai laisvi.

Daugumas mūsų gavo darbo automobilių fabrike “Renault”, kur dar šiuo metu tebedirbame aštuoni lietuviai. Sąlygos pakenčiamos, esame patenkinti ir laukiame to laiko, kada galėsime grįžti į Lietuvą.

 

ADOMAS GALDIKAS, virš Gimtoji Žeme, tempera drobėje, apač. triptikas — LIETUVA

Darbininko klišės