PATEKOME Į PRANCŪZIJĄ
B. VRUBLEVIČIUS
Čia noriu nors trumpais bruožais atpasakoti vieno tautiečio, V. G., per pastaruosius karo metus patirtus vargus. Rašau, ką jis man yra pasakojęs.
1943 m. Kaune. Vasarą apie rugpjūčio mėn. gyvenimas pasidarė nesaugus ir pavojingas, nes vokiečiai pradėjo gaudyti jaunus vyrus į darbus. Visi nusiminę turėjome slapstytis, o tai nelengva buvo. Visur rudieji žandarai mus medžiodavo. Na, po 6-rių mėn. t.y., 1944 m. vasario 16 d. mus sugavo (tuo metu ruošėmės slaptai švęsti Žaliakalnyje). Netikėtai užklupę mūsų nemažą grupę, kurioje buvo net augštų pareigūnų, inteligentų ir visokios profesijos tautiečių, tučtuojau mus nuvarė į kalėjimą, surakintomis rankomis. Prasidėjo žiaurūs tardymai dieną ir naktį. Jie tęsėsi tris savaites. Ir vieną ankstų rytą iššaukė visus, išrikiavo. Jau mūs laukė sunkvežimiai su palydovais. Sargyba buvo sudaryta iš žiauriųjų mongolų S. D. ir ukrainiečių. Mus nuvežė į Pravieniškių stovyklą, kurioje buvo apie keturi tūkstančiai to pat likimo draugų: latvių, estų ir kitokios tautybės sumedžiotų nelaimingųjų.
Ten prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Kas rytą įvykdavo “reguliarinis krikštas”... Vietoj pusryčių kiekvienam po 20 smūgių lazdų. Po to varė į darbus miško kirsti. Dirbti reikėjo sunkiai. Jeigu vienas iš trijų pabėgtų (pranešdavo mums “angelai sargai”), tai du likusieji bus nušauti vietoje. Nelaimei, vieną dieną pabėgo lietuvis. Tuojau patikrino visus ir pradėjo mus krikštyti. Daužė visus. Pririšdavo tam tikras medines kalades prie kojų, kad nepabėgtų. Stovyklos komendantu buvo žiaurus vokietis, kurį vadindavom “Bombonešis”.
Su mumis buvo energingas lietuvis leitenantas (pavardės neprisimenu). Kurį laiką miško darbai jo nelietė. Likdavo stovykloje prie virtuvės ir sandėliuose. Bet vieną rytą atėjęs “bombonešis” komendantas, per patikrinimą neradęs minimo leitenanto miške, tuojau įsakė atvaryti. Nelaimingąjį pradėjo daužyti ir nuošaliau ukrainiečių sargybiniai jį sušaudė. Be jokios priežasties.
1944 m. kovo 13 d. stovyklą perėmė “O. T.” vokiečių darbo organizacija. Netrukus buvome varomi stoties link. Kad atrodytumėm “patenkinti ir su šypsena”, žygiuojant liepdavo mums dainuoti, vadinas, kad žmonės manytų, jog esame “savanoriai”. Tačiau nė vienas mūsiškių nedainavo. Buvęs Lietuvos karininkas K. iš gretos balsiai sušuko: — Vyrai, negali būti nei dainų, nei nuotaikos, nes mus veža prievarta iš Tėvynės!
Geležinkelio stoty mus sugrūdo į kiaulinius vagonus po 45 žm., lyg silkes. Neįmanoma buvo pajudėti. Užkalė duris, langus taip, kad nė musė neprasiskverbtų. Ešeloną lydėjo esesininkai belgai su olandais. Po poros valandų pasiekėme Kauną. Bet mūsų neišleido, laikė uždarytus. Stotyje pradėjome kelti triukšmą, protestuoti ir šaukti: vandens, duonos!.. Valandėlei praėjus, atsirado nemaža minia moterų lietuvių, kurios drąsiai, nežiūrėdamos sargybų draudimo, vijimo nuo ešelonų, atnešė mums bent kiek vandens bei maisto.
Vaizdas atrodė gan liūdnas ir jaudinantis. Plėšėme jėga vagonų lentas, norėdami išsilaisvinti ir pasikalbėti su tautiečiais. Mūsų vyrai dainavo patriotines dainas: “Sudiev, sesutės lietuvaitės, sudiev žalios pievos ir laukai!..”
Nakties metu, traukiniui artinantis prie Lietuvos-Vokietijos sienos, iš mūsų vagono apie 20 vyrų pavyko pabėgti (peiliais išpjovė vagono lentas ir pro plyšius į laisvę). Likusieji bijojome sušaudymo, bet nieko neįvyko.
Pradundėjo ešelonas per Vokietiją ir kovo 23 d. pasiekėme Prancūziją, Cherbourg’o miestą. Ten mus nuvarė į nemažą vergų punktą. Išsirinkę stipresnius vyrus (jų tarpe ir mane), nusiuntė į “Hoffmann” firmą — už keliasdešimt km nuo Šerburgo. Tai LaMancho, Normandijos apylinkėje. Darbas būdavo pavojingas ir sunkus, prie V-2 raketų įrengimų maskavimų. Be galo trukdydavo mūsų darbą anglų bombonešiai su naikintuvais. Kasdieną sudaužydavo padarytus įrengimus, nežiūrint, kad buvo priešlėktuvinė apsauga.
Per bombardavimus, kada mūsų sargybiniai slapstydavosi bunkeriuose, mes, proga pasinaudoję, skubėdavome pas civilius, organizuoti kiek maisto. Prancūzų kunigas buvo mums suorganizavęs kasdieninės sriubos ir kitokių reikmenų atvežimą. Bet, gaila, neilgam, nes vėliau vokiečiai uždraudė.
Po kiek laiko aš su keliais kitais buvome iškelti toliau (apie 60 km nuo Šerburgo) į Velogne miestą. Ten kalnuose buvo iškasta ir įrengta R. K. aviacijos ligoninė. Turėdavom nemažai darbo, nešiodami sužeistuosius ir laidodami mirusiuosius. Sunkiai sužeistuosius gabendavo iki povandeninių laivų, o iš ten į Vokietiją. Būklė buvo tiesiog nepakenčiama. Siautė net šiltinė ir kitokios pavojingos ligos. Trūkdavo vaistų.
Vieną dieną su ukrainiečiu ištrūkom bent kiek atsikvėpti ir nusiprausti prie arti esančio upeliūkščio. Tik štai du sargybiniai, panorėję “pasitreniruoti”, pašaudyti, ir... vieną akimirką, sėdįs šalia manęs Vasilij buvo nušautas. O, galvojau, ir mano eilė čia pat. Laukiau skirtos kulkos, bet niekas neįvyko. Tik, išgirdęs bombonešių ūžesį, skubėjau slėptuvėn.
Tų metų birželio mėn. užėjo amerikiečių kariuomenė. Jautėmės išlaisvinti, džiaugėmės. Bet, pasirodo, apsirikome. Nesąžiningas vokiečių vertėjas mus įskundė, kad mes esą buvę “savanoriai”. Amerikiečiai mus nugabeno į belaisvių stovyklą prie Velognes. Išsiaiškinus mus atskyrė — civilius nuo karių. Jautėmės bent kiek geriau. Buvome tardomi Amerikos lietuvio karininko. Jis mums pasiūlė: arba likti už spygliuotų vielų, arba dirbti prie kariuomenės. Žinoma, sutikome geriau dirbti ir būti laisvesniais. Atvežė į Sainte-Marie Eglise. Aprengti uniforma, dirbome pavojingą darbą. Vežiojome sprogstamą medžiagą “Nitro-glicerin”. Per neatsargumą buvo keli užmušti ir sužeisti. Nepatenkinti prašėme majorą, kad leistų kovoti prieš vokiečius, bet neleido. Ir taip likome iki karo pabaigos — 1945 m. Gavus, dokumentus, žadėjo mus paleisti namo, t.y., perduoti rusams. Visi sujudome, protestavom, griežtai atsisakėme grįžti pas rusus. Buvo atvykusi raudonųjų komisija, kuri, sumedžiojusi kai kuriuos buvusius ukraniečius ir rusu karius, nusigabeno į “plačiąją tėvynę” ir Sibirą.
Mums daug padėjo įsikurti lietuvis Žermanas (jau miręs) Coenn’o mieste pas prancūzus. Tad ir likome laisvi Prancūzijoje.
