KAVALERIJOS VAIDMUO MODERNIAME KARE
Automatiškiems ginklams iškilus, masinės kavalerijos atakos, net jos judėjimas dideliais junginiais, atrodo, liko istorine praeitimi. Aviacija ir šarvuočiai dar daugiau aprėžė jos veiklą. Nevieną jau kartą šiai ginklo rūšiai buvo tartas mirties sprendimas ir nevienoje valstybėje.
Tačiau nežiūrint jos priešų užsispyrimo išbraukti ją iš ginkluotų jėgų tarpo, ji vis ir vis pasirodo kautynių laukuose ir dažnai labai rimtam vaidmenyje. Net ir II Pasaulinio karo metu raiteliai veikliai dalyvavo veiksmuose ir atliko sunkių uždavinių abiejose pusėse.
Atrodo, kad ir po II Pasaulinio karo, kavalerija dar nėra galutinai pasmerkta, atvirkščiai, jos reikšmė iškyla naujoje šviesoje ir, labai galimas dalykas, kad atominio karo metu, kautynių lauke raitelį matysime dar vis aktyviai pasireiškiantį, kaip kad ir buvusio karo metu.
Kad tai nėra tuščių vilčių kėlimas kitados buvusiems išdidiems raiteliams, bet visai realios išvados iš netolimos praeities, yra dėstoma H. Radke straipsnyje apie kavaleriją moderniame kare, tilpusiame sausio mėn. Deutsche Soldaten Zeitung.
Prieš keliasdešimt metų gen. Schliefeno padarytas kavalerijos reikšmės aptarimas yra visiškai galiojantis ir šiandien: “Ateities karuose kavalerijos paskirtis nėra vien tik žvalgyba. Priešo užnugaris yra vieta. į kurią sprendžiamu momentu ji turi būti nukreipta. Nors ir visai nuvargusiais arkliais ir negalinti atakuoti, net neskaitlinga, tačiau ten atsidūrusi, savo šaudomųjų ginklų veiksmingumu ji gali pasiekti didžiausių išdavų”.
Versalio sutartimi Vokietijai buvo uždrausta turėti šarvuotą ginklo rūšį. Todėl Reichswehre buvo sukurtos net 3 kavalerijos divizijos po 6 raitelių pulkus kiekvienoje.
1935 m. tos divizijos buvo išardytos ir raitelių pulkai buvo išdalinti po vieną korpui ir pavadinti kavalerijos pulkais. Tik Rytprūsiuose tebepaliktas stambesnis kavalerijos junginys: Pirmoji kavalerijos brigada (Įsrutyje). Ją sudarė 1 rait. plk. (Įsrutyje), 2 rait. plk. (Angerburge), 4 rait. plk. (Allenšteine), dviratininkų b-nas (Tilžėje), motor, žvalgų b-nas (Karaliaučiuje) ir raitosios artilerijos grupė (Įsrutyje).
Kavalerijos pulką (prie korpo) sudarė vienas raitas ir vienas dviratininkų batalionai, štabo eskadronas su ryšių, šarvuočių ir prieššarviniu būriu ir sunkusis eskadronas su sunk. kulk. būriais ir kavaler. pabūklų būriu.
Raitelių pulką (kav. brigadoje) sudarė štabo eskadronas, keturi raitelių eskadronai ir sunkusis eskadronas.
Tačiau ne vien tik Vokietijoje po I Pas. karo pasilikta stipri kavalerija, ir kitos valstybės turėjo, palyginti, labai didelius kiekius raitelių.
Tarp 1937 ir 1939 m., reškia prieš pat II Pas. karą, kitos Europos valstybės turėjo tokius kavalerijos kiekius:
Belgija — 2 kav. divizijas, viso 36 eskadronus (12 motorizuotų) ir 4 dvirat. b-nus.
Bulgarija — 12 kav. eskadronų.
Danija — 14 kav. eskadronų, 5 dvirat. ir 2 šarv. eskadronus.
Anglija — 2 kav. brigadas, viso 39 rait. ir 3 šarv. eskadronus: be to, milicijoje — 2 kav. brigadas, viso 48 rait. ir 8 šarv. eskadronus.
Estija — 1 kav. pulką iš 7 eskadronų.
Suomija — 1 kav. brigadą iš 8 rail, ir 2 sunk.' kulk. eskadronų.
Prancūzija — 5 kav. divizijas, viso 224 rait. 46 šarv. eskadronus (neįskaitant Garde Rep. Mob. ir žandarmerijos su kolonijų pagalbiniais daliniais).
Italija — 3 greitąsias div. (mišrios iš kavalerijos ir motorizuotų dalių), viso 36 rait., 12 sunk. kulk. ir 12 mažųjų šarvuočių eskadronų.
Jugoslavija — 2y2 kav. div., viso 40 eskadronų, įskaitant ir sunk. kulk. eskadronus.
Latvija — 1 kav. pulką iš 8 eskadronų, įskaitant sunk. kulk. ir technikos eskadroną.
Lietuva — 3 kav. pulkus iš 15 eskadronų, įskaitant ir 3 sunk. kulk. eskadronus.
Olandija — 3 kavalerjos pulkus, viso 12 rait., 4 dvirat. ir 2 žvalg. šarv. eskadronus.
Norvegija — 3 kav. pulkus, viso 9 rait. ir 3 dvirat. eskadronus.
Lenkija — 1 kav. div. ir 12 kav. brigadų, viso 273 eskadronus.
Portugalija — 36 kav. eskadronus.
Rumunija — 4 kav. divizijas, viso 116 eskadronų.
Švedija — 3 kav. brigadas, viso 60 eskadronų.
Sovietų Rusija — 30 kav. divizijų, viso 693 eskadronus, įskaitant ir sunk. kulk. eskadronus.
Turkija — 5 kav. divizijas (iš jų 2 rezervines), viso 72 eskadronus.
Lietuvos kavalerijos eskadronas 1920 metais
Gen. št. plk. J. Kraunaitis (nuotraukoje mjr.) kavalerijos 1000 km. žygio aplink Lietuvą metu 1932 m., kalbasi su jo vadovaujamos rinktines, sudarytos iš Karo Mokyklos ir Gusarų plk. dalinių, vyrais.
J. A. Valstybėse buvo 3 kav. divizijos iš 74 rait. ir 7 šarv. eskadronų.
Anglai pirmieji nusodino raitelius nuo arklių ir visas savo kavalerijos dalis pavertė motorizuotom, palikdami joms tik jų tradicinius ženklus.
II Pasauliniam karu priasidėjus visos valstybės (išskyrus anglus) išėjo į kautynes su savo kavalerija. Lenkija išvedė savo 11 kav. brigadų, papildytų iki karo meto etatų. Prancūzija vokiečių pasienyje sutelkė 5 kav. divizijas. Vokietija — savo 1 kav. brigadą ir, vieton anksčiau buvusios kariuomenės kavalerijos, išsiuntė lengvąsias (mot.) divizijas su tankais į karo žygį Lenkijon, naudodami jas kaip operatyvinę kavaleriją. 1 kav. brigada vėliau buvo sustiprinta ir paversta divizija iš 4 raitelių ir 1 artil. pulko.
Raitelių jietis buvo panaikinta jau 1928 m., o po karo žygio į Prancūziją, buvo atsisakyta ir ilgojo raitelių kardo.
Raudonoji armija prieš Vokietiją sutelkė be 100 šaulių divizijų ir 30 mechanizuotų div., dar ir 25 kav. divizijas, o ligi 1943 m. sovietų kariuomenėje būta 33 kav. divizijų, 266 kav. brigadų ir 92 atskirų kav. pulkų.
Didelius kavalerijos kiekius rytuose panaudojo Rumunija ir Vengrija.
Kai 1941 m. rudenį, žygio į Rusiją pradžioje, po kietų kovų, vokiečių 1 kav. divizija buvo priversta nusėsti ir atiduoti savo arklių likučius, buvo manyta, kad jau prieitas raitosios kariuomenės paskutinis etapas. 1 kav. divizija buvo paversta 24 tankų divizija ir jai palikti tik tradiciniai ženklai, kurie priminė jos kilmę.
Arklys pasiliko tk atskiruose raitelių eskadronuose, dalinai motorizuotuose žvalgybos daliniuose ir pėst. pulkų raitųjų žvalgų būriuose, na ir kai kur kaip traukos jėga.
Tačiau vokiečiai ir vėl staiga ėmėsi organizuoti kavaleriją ir, būtent, SS dalyse. Taip atsirado 8 SS kav. divizija ir 22 SS kav. div. (Vengrijoje). Kaip kuriozą galima būtų prisiminti, kad aviacijos pulke, pavadintame Reichsmarschal Hermann Goering, jį pertvarkius ir sustiprinus, buvo paliktas raitelių būrys.
1943 m. vokiečiai ir vėl turėjo kiekvienoje kariuomenės armijų grupėje rytuose po vieną kav. pulką. Taip atsirado trys labai moderniškai ginkluoti ir šarvuoti Nord, Mitte ir Sued (pagal armijų grupės vardą) kavalerijos pulkai. Be savo artilerijos grupės, kiekvienas pulkas dar turėjo pionierių būrį, prieššarvinį būrį, plaukiojančių žvalg. auto būrį ir pan.
Geras tų pulkų pasirodymas kautynėse tuoj leido juos išplėsti ir paversti pirma brigadomis, o vėliau dviem divizijomis, kurios, karui baigiantis, jau sudarė atskirą kavalerijos korpą. Be jo vokiečių pusėje kovėsi visa eilė kazokų divizijų, sudarę korpą, kuriam vadovavo gen. ltn. von Pannwitz.
Nežiūrint visų šitų II Pas. karo patyrimų, J. A. Valstybės visą savo kavaleriją 1948 m. motorizavo. Nuo tų pačių metų jos prarado savo turėtą gerą vietą tarptautiniame raitųjų sporte ir iki dabar nebeatgauna.
Teorijoje lengvai įrodomas kavalerijos nereikalingumas, tačiau praktikoje vėl jos griebiamasi karui kilus. Vien tik tas faktas, kad radaras gali surasti ir pavienes auto mašinas, bet neranda arklio, duoda labai didelės reikšmės gyvulinio transporto priemonėms.
Rytų platybėse su jų pelkėmis, miškais ir plotais be kelių, kavalerija visada išlaikys savo reikšme. Todėl Raudonoji armija ir šiandien savo sudėtyje turi daugybę kavalerijos divizijų.
Tačiau nereikia nė rytų. Šveicarija ir dabar dar turi 8 raitų dragūnų batalionus, kurie, kartu su dviratininkų, motociklininkų batalionais, prieššarviniais ir motorizuotais dragūnų pulkais, sudaro “lengvuosius junginius”. Jiems yra leidžiamas ir jų oficialus organas “Der schweizerische Kavallerist”.
Modernusis kavaleristas skiriasi nuo senojo tuo, kad jis kaunasi pėsčias. Kitaip sakant, moderni kavalerija yra raiti pėstininkai. Šitaip suprasta kavalerija niekados nenustos savo reikšmės ir motoras niekados neišstums arklio, bet jį tik papildys.
Lietuvoje buvo daug reikšmės skiriama kavalerijai. Kiekviena maža ir neturtinga valstybė, nepajėgdama motorizuoti savo kariuomenės, turės griebtis to vienintelio gamtinio “motoro” — arklio ir motoro pakaito dviračio. Tuo būdu reikalinga kariuomenės dalis paverčiama judria, tinkančia manevrui, o sustiprinus tankais ir priemonėm, tinkama ir smūgiui.
Nusodintam raiteliui ne ašaras reikėtų braukti, bet palaužyti galvą kaip, jei ne pakeisti, tai kaip papildyti motorų veiksmingumą kautynių lauke ir kaip pėstininką su jo sunkiais batais ištraukti iš molynų ir arimų ir padaryti jį judresnį.
Z. R.
