RYTOJ AR PORYT
A. NOVAITIS
(žiur. “Kario” 10 nr. “Niekieno žemėje”)
Vokiečiai užėmė visus Ratomkos namus. Gyventojai turėjo nežmoniškai susiglaudinti. Kai, prisistatęs vokiečių komendantui ir atlikęs reikalus štabe, grįžau nakvynėn, radau ir apkrečiamųjų ligų personalo patalpas vokiečių užimtas: per gulinčių ant grindų vokiečių kojas vos praslinkau prie savo lovos. Lauke buvo begalo šalta, patalpose gi — karšta ir tvanku, žygio ir šalčio išvarginti vokiečiai kietai miegojo. Man irgi išbuvus keletą dienų be miego, dabar atėjo geras laikas išsimiegoti. Kai rytą atbudau, vokiečių kambaryje nebebuvo: jie mankštėsi miške.
Įprasta tvarka išėjau į štabą. Dienos šviesoje pamačiau, kiek daug čia būta vokiečių. Stoties aikštėje išvydau tokį vaizdelį. Vokiečiai sustabdė bejojantį Maitinimo Punkto vedėją, dailiai uniformuotą lenką, ir reikalavo atiduoti gražų širmą žirgą. Lenkas nenorėjo pasiduoti. Jie nusodino jį nuo žirgo ir kišo jam rekvizicijos raštelį, o priedo — šlubą kuiną. Bandžiau įsikišti į šias nelygių šalių derybas, norėdamas užstoti įkliuvusi lenką. Bet veltui: vokiečiai nusivedė žirgą, palikdami jiems nebetinkamą nuvargusį arklį. Vėliau paaiškėjo, kad Maitinimo punkto vedėjas norėjo iš ryto gražiai pasirodyti vokiečiams.
Čia pat jie padarė ir kitą skriaudą: išsivarė mūsų raguočius. Tokie buvo pirmieji smūgiai mūsų jaunai “respublikai”.
Už poros dienų hauptmano von Livonius batalionas, pasilsėjęs ir sušilęs, išžygiavo Rytų link. Atėjo naujas dalinys ir naujas įgulos komendantas. Tuo laiku mus Ratomkoje pasiekė žinia, kad Lietuva pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Ta žinia davė man drąsos: prisistatydamas naujam komendantui, pasisakiau esąs lietuvis karininkas. Kitą dieną buvau pakviestas pas komendantą. Jis išdavė man naują įgaliojimą, kuriame buvo parašyta: “Litauischer (frueher Russischer) Offizier A. N. ist erwaehlt und von mir ernannt als Ortsvorsteher...”2) Įteikdamas įgaliojimą, jis pabrėžė, kad vokiečių kariai rūpinsis ginkluota apsauga, o mano pareiga bus atstovauti civilinius gyventojus. Todėl nurodė mums, kad sumažintumėm ginkluotų vyrų skaičių. Argi pasipriešinsi?!... Teko dalį vyrų paleisti, o šautuvus atiduoti vokiečiams.
2Vertimas: “Lietuvis (pirmiau Rusijos) karininkas A. N. yra išrinktas ir mano paskirtas vietovės atstovu...”
Į Ratomką buvau atvykęs atostogų. Visas mano “turtas” pasiliko Molodečnoje. Tad, pasinaudodamas nauju pripažinimu, paprašiau leidimo nuvykti į Molodečną savo daiktų pajiieškoti. Be patalinės ,drabužių ir pintinės, ten buvo likę mokslo dokumentai, fotografijos ir kiti man brangūs niekniekiai.
Reguliaraus susisiekimo geležinkeliu dar nebuvo. Vaikščiojo tik kariniai ešelonai. Įsėdau į vieną tokį ešeloną ir be kliūčių nuvažiavau į Molodečną. Parodęs vokiečiams leidimą, buvau palydėtas į buvusią X armijos inžinerijos būstinę. Gyvenamosios patalpos buvo tuščios. Mano buvusiame kambaryje, kampe, gulėjo pamesta mano tuščia pintinė, o ant grindų — išmėtyta keletas laiškų ir mano paties piešinių. Kito nieko nebebuvo. Pasidarė nyku. Nė vieno rusų kario. Visi išvežti į nelaisvę. Pajutau, kaip lengvapėdiškai pasielgiau, leisdamasis į tokią kelionę. Man pasidarė aišku, kad mūsų likimas Ratomkoje buvo geresnis, negu tų, kuriuos vokiečiai užklupo Molodečnoje, jų tarpe ir mano buvusius viršininkus, brolius inžinierius Muchinus. O ar daug trūko, kad ir aš būčiau čia buvęs.
Dabar susirūpinau grįžimu atgal. Bet manęs nebeprileidžia prie traukinio. Veda į stoties komendantūrą. Tenka aiškinti komendantui, kaip čia atsiradau. Mano rodomi dokumentai jo neįtikina. Matau, kad mane įtaria. Kalbasi su manim griežtokai. Kažkur skambina telefonu, po to atsileidžia ir mano leidimo antroje pusėje rašo savo sutikimą, kad galiu pasinaudoti kariniu traukiniu grįžti į Ratomką. Kol įsėdau į traukinį, vis dar netikėjau, kad pavyko išsisukti iš nelaisvės pančių. Į Ratomką grįžau kaip pas mamą, nors savo turto taip ir nebesuradau. Turėjau tik tai, ką buvau apsivilkęs.
O Ratomkoje — vis naujos vokiečių dalys. Keičiasi komendantai, o su jais — bendra tvarka. Vieną dieną prisistačiau naujam komendantui. Išgirdęs jo pavardę, net savo ausims netikėjau: leitenantas
Strangalies. Nedrąsiai paklausiau, ar jis kalba lietuviškai. “Taip”, — atsakė. “Esu Prūsijos lietuvis”. Kol jis buvo komendantu, dažnai užeidavau į jo raštinę pasišnekėti. Kadangi visi mano dokumentai buvo dingę, tai sugalvojau pasigaminti nors pakaitalą, su kilmės vieta ir gimimo data. Leitenantas Strangalies savo parašu ir antspaudu tatai patvirtino. Tą dokumentėlį ilgai laikiau savo archyve.
Vienas komendantas paskyrė mūsų štabui naują darbą: suregistruoti visus buvusius rusų armijos kareivius. Tie, kurie bus registruoti pas mus, galėsią laisvai savo namuose gyventi. Nesiregistravę, kai bus suimti, būsią išvežti į nelaisvę. Apsvarstę su komiteto pirmininku šį paskyrimą, nutarėme užvesti registracijos knygą, o kiekvienam kariui išduoti pažymėjimą vokiečių ir rusų kalbomis. Techniškai tą registraciją vykdyti buvo pavesta man ir mano pavaduotojui baltgudžiui. Už įregistravimą nutarėm imti po 5 rublius komiteto naudai. Iš surinktų pinigų mums, nuolatiniams pareigūnams, buvo paskirtas atlyginimas. Kitų pajamų šaltinių nebuvo. Apie prievolę registruotis paskelbėm viešai.
Pradžioje šimtai vyrų ateidavo kasdieną, norėdami gauti pažymėjimą ir išvengti nalaisvės. Net iš tolimesnių vietovių ateidavo registruotis.
Vienas komendantas išbuvo ilgiau, negu pirmųjų praeinančių dalinių paskirtieji. Tai buvo tūlas Scheibe iš Liubeko. Jis įsakė surinkti išmėtytus ginklus, vežimus, patrankas. Net pastipusių arklių odas privertė surinkti. Jis rūpinosi, kad nebūtų užkrečiamųjų ligų šaltinio. Tai jam puikiai pavyko. Darbininkus jis gaudavo pas mus. Už darbą buvo mokama.
Su juo tekdavo tarnybiškai dažnai susitikti. Kai didesnieji darbai buvo atlikti, jis pakvietė apžiūrėti sandėlius. Teko stebėtis, kiek turto jis buvo sutelkęs ir kaip tvarkingai tas turtas buvo išdėstytas.
Kai 1919 metais vokiečiai buvo priversti iš Rusijos trauktis, tai vieną dieną Ratomkos komendantas Scheibe atsidūrė Kaune ir surado mane Kauno komendantūroje. Tada pagalvojau, kaip likimas žaidžia žmonėmis: Ratomkoje jis buvo mano viršininkas ir viešpats; Kaune — jis kuklus mano svečias. To netikėto susitikimo proga jis buvo palikęs savo atvaizdą su gražia dedikacija.
Laikas bėgo. Vokiečiai užėmė didelius Rusijos ir Ukrainos plotus. Jie ruošėsi užvaldytus plotus ūkiškai tvarkyti. Minske buvo įkurta centrinė vieta buv. Rusijos karininkams registruoti (panašiai kaip mes Ratomkoje registravome kareivius). Šios registracijos tikslas, anot skelbimo — grąžinti karininkus į jų kilmės vietas ir įjungti juos į ūkio atstatymą. Įsiregistravau ir aš. Susidarė dviejų vagonų transportas į Lietuvą. Transportas buvo siunčiamas iš Minsko. Aš gavau komendanto sutikimą prisijungti prie transporto iš Ratomkos. Kiek prisimenu, tai buvo 1918 m. balandžio pabaigoje.
Komiteto nurodymu, pareigas perdaviau savo padėjėjui, baltgudžiui. Pono Filinovič iniciatyva, buvo surašytas aktas, kuriame buvo išdėstytos “Visuomenės Apsaugos Komiteto” susidarymo aplinkybės ir jo veikla iki mano išvykimo. Aktą pasirašė komiteto nariai. Ten buvo ir mano parašas. Ponas Filinovič turėjo atiduoti jį Baltgudžių Kultūros Muziejui, Minske. Didokas būrys ratomkiečių atėjo į stotį palydėti mane. Kai traukinys pajudėjo, pasidarė graudu. Juk su tais žmonėmis daugiau vargu ar besusitiksiu! (Su kun. Rusecku, Vendžiogalos parapijos klebonu, ir Stase Landsbergaite, Marijampolės Gimnazijos mokytoja, teko susitikti Nepriklausomoje Lietuvoje).
Traukinys ėjo pažįstamomis vietomis — per fronto zoną, kur teko praleisti keliolika mėnesių (1916 ir 1917 m.). Ten, kur ilgą laiką žmonių masės, sulindusios į apkasus ir slėptuves, prisidengusios plačiais plotais spygliuotų vielų, tykojo ir laukė tinkamo momento vieni kitus pulti ir be pasigailėjimo sunaikinti, — dabar viešpatavo mirtina tyla. Tik sugriautų pastatų likučiai ir beformės apkasų masės ir spygliuotų vielų tinklų laukai liudijo, kas čia buvo prieš metus...
Nebeprisimenu, kurioje pafrontės vietoje mus išsodino ir nuvedė į pereinamojo punkto barakus. Čia atlikome karantino procedūrą. Punkte patyriau, kad transporte yra karininkas S. Pundzevičius, Dr. Šlapelis, kar. Giedravičius. Kiti ešelono keleiviai — senos rusų armijos karininkai, kilę iš Lietuvos arba tarnavę Lietuvos įgulose. Perėję per karantiną, buvome pasodinti į vokiečių traukinį (prekinius vagonus), ir visą naktį važiavome į vakarus. Tiksliai niekas nesakė mums kelionės maršruto. Kitą rytą atsiradome Vilniuje. Vist norėjome čia išlipti. Tačiau tik kar. S. Zas-kevičiui, kuris važiavo su šeima, pavyko iš transporto išsisukti, berods, dėl šeimos narių sunegalavimo. Kitus nuvežė į Baltstogę. Tolokai ir vargingai teko eiti, kol pasiekėme tvirtovės kareivines, stovėjusias užmiestyje, pušyne. Apgyvendino po 3—4 kambary, gana erdviai. Valgydino burokų arba kopūstų sriuba, prasta duona, ersatz kava ir marmeladu. Ne vienas mūsų dėl tokio maisto sirguliavo. Išeiti į miestą reikėjo gauti leidimą. Keletai dienų praslinkus, pradėjome teirautis, kada gi mus leis namo, kaip buvo žadėta Minske. Kiekvieną kartą atsakydavo: “Morgen oder Uebermorgen” (ryt arba poryt). Pradžioje tie pažadai mus ramino. Bet kai jie kartojosi apie keletą savaičių, tai pradėjome nejuokais nerimauti. Atskirti nuo pasaulio, jieškojome kokio nors užsiėmimo. Taip, Giedravičius piešė (Nepriklausomybės laikais jis buvo
Panevėžio gimnazijos piešimo mokytojas). Aš irgi bandžiau piešti ir rašiau dienoraštį. Mudu su S. Pundzevičium kartais išeidavome pasivaikščioti į Baltstogės parką. Stebėjomės, kaip tas didelis parkas — ąžuolynas buvo gražiai išplanuotas. Ypač mus stebino ir drauge džiugino, kad alėjos ir keliai buvo lietuviškais vardais pavadinti: Kestuten Weg, Biruten Allee ir pan.
Pagaliau atėjo laiminga diena: mums išrašė leidimus traukiniais važiuoti ir paleido iš kareivinių. Tai buvo džiaugsmo diena. Aš gavau bilietą iki Radviliškio, visai nežinodamas, kad vokiečiai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį iš Šiaulių iki Linkuvos, nepertoli nuo mano tėviškės.
Radvilišky, atsisveikinęs su kelionės draugais, Fundzevičium ir Giedravičium, palikau apsaugoje savo dėžę su menkais daiktais, o pats pėsčias patraukiau Pakruojaus vieškeliu, tikėdamasis iki vakaro pasiekti ūkininko Požėlos Puknionių vienkiemį ir ten pernakvoti. Ėjau vienas tuščiu vieškeliu. Buvau apsirengęs rusų karine uniforma. Paėjęs keletą kilometrų, pamačiau atvažiuojantį karietoje vokiečių karininką su palydovais. “Halt”, — šiurkščiai sušuko. “Ihre Papiere”. Parodžiau iš stovyklos paleidimo dokumentą, uždavė pora klausimų, grąžino mano dokumentą_ ir nuvažiavo savo keliu. Pavakarėje pasiekiau Požėlos ūkį. Kai šeimininkai atpažino mane, tai begalo širdingai priėmė. Kai jiems papasakojau apie susitikimą su vokiečiais, tai jie paaiškino, kodėl toks griežtas buvo dokumentų patikrinimas: tuo laiku Lietuvoje siautė belaisvių “plienčikų” gaujos, kurios terorizavo ne tik vietos gyventojus, bet ir vokiečiams buvo pavojingos. Pas Požėlą sužinojau, kad mano tėvai ir broliai, išskyrus vieną, išliko gyvi. Nekantriai laukiau rytojaus, kad greičiau galėčiau pasiekti tėviškę ir savuosius, kurių buvau išsiilgęs. Kelionė sekėsi gerai: siauruoju geležinkeliu, kuris ėjo netoli Požėlos ūkio, pasiekiau Linkuvą. Turguje netikėtai susitikau vieną savo brolį, kuris parvežė mane namo. Tai buvo 1918 m. gegužės 29 d., šeštinių išvakarėse. Koks buvo džiaugsmas po tekių klajonių vėl atsidurti tėvų, brolių ir kitų giminių tarpe, gimtoje pastogėje. Po švenčių turėjau vykti pas kreishauptmaną į Joniškėlį užsiregistruoti, kaip tai reikalavo Baltstogės stovyklos išduotas pažymėjimas. Kreishauptmanas uždraudė be jo leidimo iš tėviškės išvykti ir įpareigojo kas savaitę pasirodyti valsčiaus žandarams. Buvau atiduotas policijos priežiūrai. Užgriuvo ir kiti sunkios okupacijos rūpesčiai ir vargai.
