Partizanai: Istorija ir dabartis

Ksenofonas — 10.000 žygis

KSENOFONAS

KSENOFONAS IR JO ISTORIJA APIE ŽYGĮ

Iš anglų kalbos verte Z. R.

Aprašomi įvykiai vyksta 4 a. pr. Kr. pradžioje, po didžiojo Atėnų karo su Sparta. Atėnai, didžioji Viduržemio jūros baseino galybė, buvo sumušti, tačiau dar tebešvietė kaip kultūros centras tiems laikams.

Jaunas atėnietis Ksenofonas matė ir suprato kaip atskiriems graikų miestams bekariaujant tarpusavyje, augo didžiulė Persų imperija, taip pavojinga Graikijai. Helenų vienybės idėja pradėjo skinti kelią atskirų valstybėlių, autonominių miestų ir sričių sąskaiton. Didieji jų tėvų žygiai, kai jie, susijungę iš visos Graikijos, mušė persus iš eilės prie Maratono, Salamio ir Platėjos dar buvo gyvi Ksenofono ir kitų graikų sąmonėje.

Todėl graikų akys žiūrėjo į nugalėtoją Spartą, kaip į visų jų vadą. Jos valdytojai valdė buvusius Atėnų sąjungininkus ir pavaldinius. Tačiau Sparta neįvykdė galutinio Graikijos apjungimo. Tą uždavinį, gerokai vėliau, teko įvykdyti Makedonijos Pilypui ir jo sūnui Aleksandrui Didžiajam.

Nors ir būdamas atėnietis, Ksenofonas tačiau pripažino spartiečiams pirmumą dėl jų drausmingumo ir aristokratiškų idealų, nes Atėnams kritus, jam žlugo ir demokratinės imperijos idėja. Savo gyvenimo pabaigą jis praleido kaip Atėnų, tremtinys, sušelptas Spartos, kuri parūpino jam vietą— ūkį gyventi. Ten jis medžiojo ir rašė prisiminimus apie didįjį žygį į Persiją. Savo raštuose jis kėlė karališkumo idealą, garbingo, teisingo ir dosnaus valdovo tipą, kokį jis rado Kyro asmenyje. Jis ypatingai augštai vertino kareiviškąsias dorybes, brangino ir Sokrato protą.

Kaip kilmingas atėnietis jis buvo gavęs augštą auklėjimą ir kultūrą, mokėjo suprasti žmones, tuo stovėdamas augščiau už bet kurį spartietį.

Tų laikų Persija buvo milžiniška imperija, siekianti Indiją, Egiptą, Kaukazą ir Persų Įlanką. Ksenofonui ji paliko didelį įspūdį. Nors tų laikų graikai visų kitų tautų gyventojus, taigi ir persų imperijos, laikė barbarais, tačiau Ksenofonas vertino persų dorybes, kaip garbės jausmą, ištikimybę ir panašiai.

Kyras žinojo, kad graikų hoplitas— sunkiai ginkluotas pėstininkas — yra geriausias kareivis pasaulyje. Peltastai — lengvieji pėstininkai — derindami veiksmus su hoplitais veiksmingai papildydavo juos ir buvo lyg ir naujiena graikų armijoj. Jis juos dėlto ir samdė, kad tikėjosi netrukus atsisėsti Persijos sostan jų pagalba. Prieš graikų drausmingą, vienos valios vadovaujamą falangą nepajėgdavi atsilaikyti jokia tų laikų persų, daugiausia raita, pakrikusiais daliniais veikusi, silpnai vadovaujama kariuomenė. Tačiau graikų silpnybė buvo kavalerijos stoka. Tą taip puikiai suprato Ksenofonas ir žygio metu stengėsi tą trūkumą nors dalinai pataisyti. Tik Aleksandro Didžiojo laikais graikai sukūrė tinkamai išbalansuotą ir proporcingą tų laikų ginklo rūšių kariuomenę.

Armijosiš 10,000 vyrų žygis atgal į Graikiją, tais laikais, su visais ją tykančiais pavojais ir tų laikų menka karinė technika yra didelis karinis pasiekimas. Aprašęs jį Ksenofonas paliko ne tik įdomų karinį dokumentą, bet kartu ir klasinės literatūros veikalą, kur greta narsių karinių žygių aprašoma eilinio kareivio kasdieniai vargai ir rūpesčiai. O klasinių veikalų apie eilinį žmogų tiek maža yra.

Tų laikų graikai buvo aršūs individualistai ir vietinis patriotizmas buvo labai stiprus. Tarp jų būta ne vien tik didvyrių ir narsuolių, būta bailių, sukčių ir menkuolių. Ksenofonas visus juos stebėjo ir ateities kartoms paliko jų vaizdus.

O kokios kalbos mokėta tada sakyti! Atrodo, kad narsumas ir iškalba buvo dvi žymės, kuriomis graikai taip didžiavosi. Iš aprašymo iškyla ir paties Ksenofono didinga asmenybė: narsus bet žmoniškas, puikus kalbėtojas, bet skrupulingai teisingas ir kultūringas, tačiau, tų laikų papročiais kartu ir prietaringas, graikų didvyris-vadas.

*

I DALIS, KYRO SIEKIMAS

1. Kyras Telkia Kariuomenę.

Dariui ir Parysatei gimė du vaikai: Artakserksas buvo vyresnysis, o Kyras jaunesnysis. Kai Darius darėsi vis silpnesnis ir pradėjo justi, kad nedaug teliko jam gyventi, panoro matyti abu savo sūnus. Vyresnysis buvo namie, bet Kyrą jis turėjo šauktis iš provincijos, kurios satrapu (valdytoju) buvo jį paskyręs (jis buvo paskirtas taip pat ir vyriausiu vadu visų karinių dalių sutelktų Kastolo lygumoje).

Į sostinę Kyras iškeliavo su Tisafernu, kurį jis laikė savo draugu, pasiimdamas palydovais tris šimtus graikų hoplitų, vadovaujamų Ksenijo iš Parasijos. Tačiau Dariui mirus, kai Artakserksas užėmė sostą, Tisafernas apskundė Kyrą jo broliui, šmeiždamas ir kaltindamas jį sąmokslu. Artakserksas patikėjo jo kalbomis ir Kyrą suėmė norėdamas nubausti mirtimi, bet motina maldavimais išgelbėjo jo gyvybę ir išprašė grąžinti jį ton pačion provincijon. Išvengęs pavojaus ir nemalonės, Kyras ėmėsi priemonių daugiau niekados nepatekti savo brolio galion ir nusprendė, jei tik sugebės pasidaryti brolio vietoje karalium. Jo motina Parysatė palaikė jo pusę, nes mylėjo jį labiau už karaliaujantį Artakserksą. Ir jis taip pradėjo vartoti savo įtaką tiems, kurie atvykdavo pas jį iš karaliaus dvaro, kad grįždami jie būdavo draugiškesni jam kaip karaliui. Jis atkreipė dėmesį ir į savo srities vietinius gyventojus, žiūrėdamas, kad jie būtų tikę karo žygiui ir gerai nusiteikę jam. Visai slapta jis sutelkė savo graikų (samdinių) dalinius, norėdamas kiek galima netikėčiau užklupti karalių.

Savo kariuomenę jis telkė tokiu būdu. Įvairių savo miestų įgulų vadams jis išsiuntinėjo įsakymus užverbuoti kiek galima daugiau ir geresnių karinių dalinių Peloponese, vaizduojant lyg Tisafernas planuotų karinius veiksmus prieš tuos miestus. Ir iš tikrųjų, Jonijos miestai pradžioje priklausė Tisafernui, kaip karaliaus jam duoti, bet tuo metu jie visi perėjo Kyro pusėn, išskyrus Mileto miestą. Milete Tisafernas laiku sužinojo apie sąmokslą pasekti kitus miestus ir pereiti Kyro pusėn, todėl kai kuriuos sąmokslininkus jis nubaudė mirtimi, kitus ištrėmė. Kyras priėmė ištremtuosius, surinko kariuomenę, apgulė Miletą iš jūros ir iš sausumos ir bandė atstatyti išvytąją partiją. Tokias ir kitokias priežastis naudodamas, jis sudarė kariuomenę ir kreipėsi į karalių prašydamas, kad jam kaip jo broliui, būtų perduoti tie miestai, kuriuos valdo Tisafernas. Jo motina taip pat atliko savo vaidmenį. Išdavoje karalius nieko nežinojo apie ruošiamą prieš jį sąmokslą. Jis manė, kad Kyras leidžia pinigus ir telkia kariuomenę karui su Tisafernu ir taip, nesantaikai tarp jų vykstant, jis pats nejautė jokio neramumo, ypatingai, kad Kyras tvarkingai siuntė jam duoklę iš miestų, kurie anksčiau buvo Tisaferno.

Kitos karinės jėgos jam skirtos buvo organizuojamos Chersonese prieš Abydą. Tas buvo įvykdyta taip. Spartietis Klearchas buvo tremtinys. Kyras jį sutikęs ir labai paveiktas jo sugebėjimų, davė jam 10,000 dareikų. Klearchas panaudojo pinigus sudarydamas kariuomenę ir, pasiremdamas Chersonėsu kaip baze, pradėjo kariauti su trakais šiaurėje nuo Helesponto. Tai buvo naudinga graikams, todėl Helesponto miestai noriai davė jam daugiau pinigų, kad paremtų jo karines dalis. Tokiu būdu, ten buvo sudaryta kita Kyro armija, kuri buvo laikoma taip, kad nekėlė jokio įtarimo.

Be to, būta Aristipo Tesaliečio, Kyro draugo, kuris turėjo sunkumų savo krašte su priešinga partija. Jis atvyko pas Kyrą ir paprašė jo 2000 samdinių ir 3 mėnesių atlyginimo jiems, sakydamas, kad tas jam padėtų viršyti priešus. Kyras jam davė 4000 karių su 6 mėnesių atlyginimu ir pareikalavo nedaryti jokių sutarčių su priešais pirma nepasitarus su juo. Tuo būdu Tesalijoje buvo laikoma dar viena parengta armija nesukelianti jokio įtarimo.

Proksenui Boetiečiui, savo draugui, jis pasiuntė įsakymą atvykti su kiek gali daugiau vyrų, nes norįs surengti žygį prieš pisidiečius, kurie jo provincijoje kėlė neramumus. Sofenetui Stymfaliečiui ir Sokratui Achaj iečiui, taip pat savo draugams, jis liepė atsivesti kuo daugiau vyrų, nes remdamas tremtinius iš Mileto, jis, neva, rengiasi kariauti su Tisafernu. Sofenetas ir Sokratas jo nurodymus išpildė.

2. Žygis iš Sardžio į Tarsą.

Nusprendęs, jog laikas žygiui į sostinę jau atėjo, jis apsimetė esąs pasiryžęs galutinai pašalinti pisidiečius iš savo srities ir, lyg žygio prieš juos tikslu, sutelkė vietines ir graikų dalis, kurios sudarė jo kariuomenę. Tuo pačiu metu jis įsakė Klearchui prisistatyti su visomis jėgomis, o Aristipui susitaikinti su priešais namuose ir grąžinti dalinius, kuriuos jis jam buvo laikinai pavedęs. Ksenijui Arkadiečiui, kuris vadovavo visiems jo miestų samdytiems kariams, jis liepė prisistatyti su ta jėgų dalimi, kuri atliko nuo miestų tvirtovėse reikalingiausių įgulų tarnybos. Jis atšaukė ir tuos, kurie laikė apgulę Miletą, ir jo tremtinius paragino prisidėti prie žygio, pažadėdamas, jei karo žygis pasibaigs pergale, jis tol nenurims, kol nesugrąžins jiems jų namų. Jie džiugiai sutiko, nes juo pasitikėjo ir visi ginkluoti atvyko į Sardį.

Sekantis į Sardį atvyko Ksenijas su 4000 hoplitų (sunkiųjų pėstininkų) iš miestų; Proksenas atžygiavo su apie 1500 hoplitų ir 500 lengvųjų pėstininkų. Sofenetas Stymfalietis atvyko su 1000 hoplitų jėga, o Sokratas Achajietis su maždaug 500 hoplitų. Pasionas Megarietis turėjo 300 hoplitų ir 300 peltastų (lengvųjų pėstininkų). Sokratas ir jis priklausė jėgoms, veikusioms prieš Miletą.

Jie visi prisistatė Kyrui Sardyje. Bet apie tai sužinojęs Tisafernas, nusprendė, kad tokios jėgos yra perdidelės kovai su pisidiečiais ir skubėdamas kiek gali, lydimas 500 raitelių, išvyko pas karalių. Sužinojęs iš Tisaferno apie Kyro kariuomenę, karalius ėmėsi priemonių ją sutikti.

Kartu su visais tais, kuriuos aš suminėjau, Kyras išvyko iš Sardžio (401 metais pr. Kr., kovo 6 d.); 66 mylių ir trijų dienų žygis per Lydiją atvedė jį prie Meanderio upės. Ji yra 200 pėdų pločio ir toje vietoje buvo septynių valčių pontoninis tiltas. Perėjęs upę, vienos dienos, 24 mylių žygiu per Frygiją, jis pasiekė didelį ir turtingą Kolosų miestą. Ten jis sustojo septynioms dienoms. Į čia atvyko ir Menonas Tesalietis su 100 hoplitų ir 500 dolopiečių, ainiečių ir olyntiečių peltastų. Iš ten, po trijų dienų ir 60 mylių žygio jis atsidūrė Kelenėje, dideliame ir pasiturinčiame Frygijos mieste. Ten Kyras turėjo rūmus ir didelį parką pilną laukinių gyvulių, kuriuos jis raitas

medžiodavo, kai panorėdavo pratybų sau ir arkliams. Meanderio upė teka per parko vidurį, o jos šaltiniai sruvena iš rūmų. Ji taip pat teka per Kelenės miestą. Kelenėje Didysis karalius taip pat turėjo rūmus pastatytus stiprioje pozicijoje prie Marsijo upės šaltinių, žemiau miesto tvirtovės, šita upė irgi teka per miestą ir jungiasi su Meanderiu. Marsijo plotis yra 25 pėdos. Pasakojama, kad čia Apolonas nulupo Marsijui odą, kai jis jį nugalėjo jo paties pasiūlytose išminties rungtynėse ir pakabino ją uoloje, iš kurios teka šaltiniai; tokiu būdu upė gavo Marsijo vardą. Grįždamas po savo pralaimėjimo Graikijoje, sakoma, Kserksas čia pastatė rūmus ir Kelenės tvirtovę.

Kyras išbuvo ten 30 dienų, kol prie jo prisijungė Klearchas Spartos tremtinys su 1000 hoplitų, 800 Trakijos peltastų ir 200 Kretos lankininkų. Tuo pačiu laiku pasirodė Sosis Syrakuzietis su 300 hoplitų ir Sofenetas Arkadietis su 1000 hoplitų. Ten pat, savo parke Kyras padarė graikų apžiūrą ir juos patikrino. Bendras skaičius siekė 11,000 hoplitų ir apie 2000 peltastų.

Iš čia po dviejų dienų ir 30 mylių žygio jis atsidūrė Pelte mieste. Ten jis sustojo trims dienoms, kurių metu Ksenijas Arkadietis švente iškilmingą Lykejos šventę (Zeuso garbei švenčiamą Arkadijoje) ir surengė sporto žaidynes. Laimėtojams buvo skiriamos auksinės karūnos ir pats Kyras stebėjo rungtynes. Iš čia, po dviejų dienų ir 36 mylių žygio, jis pasiekė Puodžių Pinką, paskutini miestą prieš Mysijos sieną. Iš kurio, trijų dienų žygis iš 60 mylių, nuvedė jį į miestą Kaysterio Lyguma.

Ten jis pasiliko penkias dienas. Kadangi kariams alga buvo nemokėta jau daugiau kaip 3 mėnesiai, jie eidavo prie jo palapinės ir reikalaudavo užmokesčio. Jis atsikratydavo jų pažadais, bet, aišku, buvo dėl to nusiminęs. Iš tikrųjų, ne Kyro būdas buvo sulaikyti algą, kai jis turėdavo kuo mokėti. Tuo metu jį aplankė Epyaksa, Kilikijos karaliaus Syenesio žmona. Sakoma, kad ji davė Kyrui daug pinigų. Kaip

Graikų hoplitai

ten bebūtų, bet tuo metu Kyras išmokėjo kariuomenei 4 mėnesių algą. Kilikijos karalienę lydėjo asmens sargyba iš kilikiečių ir aspendiečių. Taip pat buvo kalbama, kad ji ir Kyras kartu miegojo.

Iš čia, po dvi dienas trukusio 30 mylių žygio, jis atsidūrė Tymbriono mieste. Ten šalikelėje buvo šulinys, gavęs vardą iš Frygijos karaliaus Mido. Pasakojama, kad prie to šulinio Midas pačiupo Satyrą bemaišantį vyną su vandeniu. Dvi dienas vėliau, po 30 mylių žygio jis pasiekė Tyrieono miestą, kur sustojo trims dienoms. Kilikijos karalienė paprašė jo parodyti jai kariuomenę. Norėdamas suruošti jai paradą, jis padarė lygumoje graikų ir vietinių dalių apžiūrą. Graikams jis įsakė išsirikiuoti kautynių rikiuotėn; kiekvienas vadas turėjo žiūrėti savo vyrų tvarkos.

Paradui jie sustojo po keturis, dešiniajame sparne Menonas ir jo vyrai, Klearchas su savaisiais kairiajame, kiti vadai viduryje. Pirmiausia Kyras apžiūrėjo vietines dalis, kurios pražygiavo būriais ir daliniais; po jų apžiūrėjo graikus, važiuodamas kovos vežime išilgai jų fronto su Kilikijos karaliene, kuri važiavo dengtoje karietoje. Visi jie dėvėjo bronziniais šalmais, raudonom tunikom, blauzdų šarvais ir laikė atidengtus skydus. Pravažiavęs išilgai visą paradą, jis sustabdė savo kovos vežimą ties falangos viduriu ir pasiuntė Pigrą, savo vertėją, pas graikų vadus su įsakymu paimti j ietis parengties padėtin ir visai falangai eiti pirmyn. Vadai perdavė Įsakymą kareiviams, suskambėjo trimitas ir, su parengtomis jietimis, jie pajudėjo pirmyn. Pagreitinę žingsnį ir šaukdami jie pradėjo bėgti stovyklos krytpimi. Vietiniai gyventojai išsigando, Kilikijos karalienė su savo dengta karieta pabėgo, žmonės spruko iš rinkos (Graikų karinės dalys maistą pirkdavosi iš vietinių išteklių, rinkose, kiekvieną dieną. Tokio maisto tiekimo, koks yra moderniose kariuomenėse, tais laikais nebuvo.), palikdami savo prekes, o graikai, juokdamiesi nuėjo prie savo palapinių. Kilikijos karalienė buvo nustebinta ir sužavėta puikiu kariuomenės pasirodymu ir jos drausme; Kyras irgi nudžiugo, kai pamatė graikus sukeliančius paniką vietinių tarpe.

(Bus daugiau)

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖS MINĖJIMAS NEWARK, N. J.

Lapkričio mėn. 27 d., Lietuvių Sąjungos Ramovė New Jersey skyrius buvo surengęs Lietuvos Kariuomenės minėjimų Newarke, N. J. šv. Trejybės parapijos salėje.

Minėjimui vadovavo lt. Kazys Trečiokas, kuris pakvietė Tėvą T. Žiūraitį, O. P. M. pasakyti šventei atatinkamą kalbą. Toliau programą išpildė: Rūta Graudušytė ir Audronė Butvytaitė padeklamuodamos patriotinių mūsų poetų eilėraščių, solo dainavo p. Laurinaitis ir kariškų dainų padainavo muz. A. Kačanausko vadovaujamas vyrų kvintetas.

Lt. K. Trečiokas paprašė minėjimo dalyvių prisidėti auka prie Lietuvos Nepriklausomybės Karo Invalidų su-šelpimo. Aukų salėje surinkta $60.00. Po didesnę sumą paaukojo: po 5 doi. kun. P. Totoraitis, kap. Jatulis, p. Gudas, p. V. Tiknys ir lt. K. Trečiokas.

Lietuvių Sąjungos Ramovė New Jersey skyriaus pirmininkas yra lt. Kazys Trečiokas. Tą pat dieną Šv. Trejybės parąpijos bažnyčioje skyriaus vardu buvo atlaikytos pamaldos už žuvusius kovose už Lietuvos Laisvę.

P. Mačiulaitis