ĮSPŪDŽIAI IŠ KARIO GEGUŽINĖS
(Linksmas reportažas)
Daugelis chicagiečių labai laukė artėjančios Kariui rengiamos gegužinės, mat pirmoji, rengta pavasarį, neįvyko, tada dar šaltas vėjelis pūtė ir lietutis krapeno. “Nejaugi ir dabar rengiama gegužinė nepavyks? Negi Karys kuo nusikaltęs?” Dažnas iš skaitytojų ir šiaip bičiulių man prasitardavo.
Bet, kai išaušo rugsėjo 18 dienos rytas, toks skaistus ir šiltas, visų veidai nušvito. Oro žinovai vis kartojo, kad diena bus šilta, 90 su viršum laipsnių. Ir tikrai, jie nemelavo, saulė tiek kepino, kad dažną suviliojo jūra ir kitoks gamtos poilsis. Radio ir laikraščiai visiems Kario bičiuliams ir skaitytojams kartojo “Visi keliai veda į Kario gegužinę, Bučio sodan”. Tikrai, mašinos paskui mašiną slinko, pilnos senimo ir po kiek jaunimo, buvusių Lietuvos karių; o apie 2—3 val. gražusis sodas, kur šimtamečiai ąžuolai ošia, prisipildė ir kalbų bei muzikos garsų klegesiai pasklido. Tuo pat metu užvirė darbas ir bare, salėje ir lauke, štai ir dabar pilna juoko, visokių kalbų, tik paklausykite:
— O, sveikas generole, miela, kad jūs pasistengėte atsidangyti į Kario gegužinę, kaip gražu, — taria vienas puskarininkis, gerai ramovėnams pažįstamas.
— Matote, kokios švarios publikos Karys susilaukė! Einam prie baro, ten širdelę nuraminsim ir atsigaivinsim, o jei panorėsi ir kojeles pamiklinsim.
— Ačiū širdingai Brazdžioni, kad nors tu mus įamžinsi, mus čia atvykusius Karį pagerbti. Į sveikatą. Dar noriu padėkoti tau už gerą patarnavimą, televizija gerai veikia, užrašyk man Karį, — nuoširdžiai prašo Kario atstovo p. Asauskas iš Chicagos.
Kitoje pusėje baro, vėl p. Bulika, kuris pernai buvo valdybos pirmininkas, klausia, ar galiu užrašyti jam Karį. Atstovas dirba už baro, visus siunčia prie loterijos stalo, kur gražiom dovanomis apsistatęs, vis kažką dirba p. Švelnys. Jis prie medžio net plakatą pasidaręs: “Čia užrašomas Karys.”
— Duokit man stiklinę! Duokit vokiško alaus! — greito patarnavimo reikalaujantieji šauksmai. Baro patarnautojai tik sukasi, čia pingus vienoj rankoj neša, kitoj butelius; prakaitas muša, saulė kepina, net ledai statinėse lyg tyčia, nė kiek nevėsina. Atkišama bonka taip šauna putas, kaip Lietuvoj alutis iš bačkos.
Į pavakarę jau ir dainos pradėjo skambėti, pulkeliai žmonių traukė tai prie baro, tai prie stalo ir suskambėjo: “Išgerkim, išgerkim, kad kelias nedulkėtų, kad mano mergelei širdelė neskaudėtų”, “Jojam mes”, “Ei, Lietuvos kareivėliai” ir kitos dainos. Netrukus prasidėjo loterijos traukimas, tuoj sujudo visi stalai ir visi artinosi prie estrados, kur p. Švelnys vis skaitė aukojusių pavardes, o p. Baleišius dalino pagal atsišaukiančius numerius laimikius. Fotografai sukiojosi, žinomas filmininkas nufilmavo dalyvius ir visą pikniko eigą.
— Atsisuk, Juškėnai, matai, kad filmuoja, — ragina Stasį viena moteriškė, norėdama, kad tas veiklusis ramovėnas pasiliktų amžiams spalvotoje filmoje, kurią galėtų matyti net po keliolikos metų, kai Lietuva taps laisva, kad tolimoje Chicagoje gyveno ir veikė buvę jos kariuomenės šaunūs vyrai.
Pagaliau jau saulutė pradėjo riedėti pažeme ir iš sodo pamažu dulkėjo linksmų vyrų ir moterų pilnos mašinos pro gražius vartus į namelius. Daugelis gegužinėje susitiko, čia gražiai gamtoje pailsėjo. Kai kurie kalbėjo:
— Galėjo privažiuoti ir daugiau... Et, Balfo rinkliava, auditorijoj, lyg tyčia šokiai, dar kai kur piknikai...
Balfo trys rinkėjai, rengdamiesi namo važiuoti, dejavo: “Nebeužte-kom nė bilietėlių prisegti, dėžutės pilnos pinigų.” Jie surinko Balfo fondan virš šimto dolerių. Patriotinė publika ne tik Karį parėmė, bet ir šalpą atliko!
— Iki pasimatymo kitais metais Kario gegužinėje! — tarė nevienas dalyvis atsisveikindamas.
Balys Svalia
