JAUNOJI KATALIKŲ INTELIGENTIJA KURIA NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVOS VALSTYBĘ
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]
(Str. „Sąjūdis, pastojęs kelią ateizmui Lietuvoje", išsp. Nr. 7, tęsinys)
Ateitininkų sąjūdis, prasidėjęs 1910 m., per 10 metų išaugino naują katalikų inteligentijos kartą, kuri, po Pirmojo pasaulinio karo išėjusi į viešojo gyvenimo areną, parodė didelį veiklumą, iniciatyvą ir nemažus organizacinius gebėjimus. Ji tuojau stojo katalikiškų organizacijų priešakyje, įgijo pasitikėjimą visuomenėje ir ėmėsi vadovauti besikuriančiai Lietuvos valstybei.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigą lydėjo dideli ir staigūs pasikeitimai. Revoliucijos banga, kilusi Rusijoje, palietė ir Vakarų Europą. Suiro senosios imperijos ir jų griuvėsiuose ėmė kurtis naujos nepriklausomos valstybės. Svetimųjų priespauda baigėsi ir Lietuvoje. Atsivėrė kelias į savarankišką gyvenimą. Tumo-Vaižganto žodžiais tariant, po ilgos ir kietos žiemos Lietuvoje prasidėjo pavasaris (1, p. 16). Viltis sukurti savą nepriklausomą valstybę išjudino ir uždegė tautą, sužadino jos tokią energiją, kokios ji galbūt nebuvo parodžiusi per visą savo istoriją. 1918 11 11 buvo sudaryta Lietuvos vyriausybė. Prasidėjo valstybės kūrimo darbas, į kurį drauge su visa tauta su dideliu užsidegimu ir jaunatviška energija įsitraukė visa ateitininkija: moksleiviai, studentai ir vyresnieji.
Laisvė tautai dovanai neduodama. Ją reikia krauju iškovoti. Ne kitoks kelias į nepriklausomybę buvo ir lietuvių tautai. Dar nesuspėjus iš okupacinės valdžios perimti krašto valdymą, į Lietuvą jau veržėsi nauji okupantai. Paskui besitraukiančių vokiečių kariuomenę iš rytų į Lietuvą slinko raudonieji daliniai, iš pietų tykojo pulti lenkų legionieriai, o šiaurėje telkėsi senosios Rusijos ir Vokietijos armijų likučiai, vadovaujami P Bermonto-Avalovo.
Lietuvių tauta savo teritoriją turėjo ginklu atsikovoti. Į raginimą su ginklu stoti Tėvynės ginti pirmieji atsiliepė ateitininkai. Beveik visi vyresniųjų klasių moksleiviai ateitininkai savanoriais išėjo į Lietuvos kariuomenę. Marijampolės „Žiburio“ gimnazijos inspektorius kun. A. Šmulkštys savo atsiminimuose rašė:
Vieną gražų vakarą - buvo tat 1919 m. sausio mėnesį - ateitininkų pirmininkas prašo leidimo susirinkti ir drauge kviečia mane būtinai dalyvauti. Nujaučiau reikalą... Prasidėjo kalbos. Kalbėjo berniukai ir mergaitės. Kalbėjo karštai, kaip tik jaunimas gali kalbėti, kada jis kalba nuoširdžiai. Aš tylėjau.
Galop susirinkimo pirmininkas kreipėsi į mane ir trumpai klausė: taip ar ne. Reikėjo atsakyti, reikėjo pastūmėti tas jaunas karštuolių širdis į vargą, pasišventimą ir kai kuriuos į karstą.
- Auka tada brangi, kada ji duodama greit ir be derybų. Jums delsiant gal Tėvynė apsieis ir be jūsų, o gal jūsų pagalba bus pavėluota, ir Lietuva jau nebeturės galimumo jūs pagalbos šauktis.
- Reiškia - taip? - pirmininkas mane pertraukia.
- Reiškia - taip! - atsakiau.
O, šios valandos niekad neužmiršiu. Visa salė sustojo. „Lietuva, Tėvyne mūsų... “ - vulkanu prasiveržė iš visų krūtinių. Iš salės pasipylė jaunimas ir žygiavo gatve, dainuodami „Jau slavai sukilo... “ (2, p. 29).
Savanoriais iš gimnazijos išėjo 153 mokiniai. Berniukų aštuntoje klasėje buvo atlikti egzaminai, išduoti atestatai ir visi savanoriais išėjo į kariuomenę. Išėjo ir visa septintoji klasė, šeštoje klasėje liko vos keli mokiniai.
Moksleivius sekė kaimo jaunimas. Iš Marijampolės su moksleiviais išvyko didelis kaimo jaunimo būrys. Juos visus palydėjo didžiulė moksleivių, miesto ir kaimo žmonių minia. Pavėžėti į Vilkaviškio geležinkelio stotį išsirikiavo ilga kaimo ūkininkų ilgabrikių gurguolė. Kaimo moterys ir merginos atsisveikindamos sukrovė į vežimus savanoriams paaukotus šiltus drabužius, baltinius, pirštines, kojines. Taip 1919 11 19 iš Marijampolės buvo išlydėti pirmieji savanoriai (2, p. 31,33).
Paliko mokyklų suolus ir išėjo savanoriais ne tik Marijampolės, bet ir Panevėžio, Kauno ir kitų gimnazijų moksleiviai ateitininkai. Paskui save Jie vedė ir kaimo jaunimo savanorių būrius. Ateitininkų vadas Pranas Dovydaitis „Ateity“ rašė:
Ateitininkų jaunimas pirmutinis karščiausia energija, jokių pavojų nepaisydamas, šokte šoko rinkti savanorių į Lietuvos kariuomenę. Vienidešimtimis vedė vyrus į Kauną, į Tėvynės gynėjų eiles, kiti patys ėmėsi ginklų, o dar treti ėjo atlikti pavojingiausių žvalgybų(3, p. 3).
Moksleiviai ateitininkai ne tik 1919 m., bet ir vėliau, kai tik kildavo didesnė grėsmė Tėvynei, palikdavo mokyklų suolus ir stodavo į kovotojų eiles. 1920 m. lenkai, sulaužę Suvalkų sutartį, ėmė veržtis į Lietuvą. Iškilo didelis pavojus netekti nepriklausomybės. Kauno ateitininkų kuopoje liko beveik vien mergaitės. Berniukai išvyko į karo lauką, iš kurio ne visi grįžo. Žuvo gabiausias ir energingiausias kuopos narys, septintos klasės mokinys Vincas Dovydaitis, ateitininkų vado brolis. Į frontą išėjo daug ateitininkų ir iš kitų kuopų ir visa ateitininkų Centro valdyba (4, p. 251).
Pirmąją karo mokyklos laidą sudarė veik vieni ateitininkai. Vien iš Panevėžio kuopos 1919-1920 m. karo mokyklą baigė ir gavo leitenantų laipsnius 40 kariūnų (4, p. 241). Ne kitaip elgėsi studentai ir vyresnieji ateitininkai. Kurie nebuvo įtraukti į valstybinio aparato organizavimą, stojo į Tėvynės gynėjų eiles.
Ateitininkai turėjo ir nemažai aukų. Kovoje žuvo: vyresnieji leitenantai -Adomonis ir Stepulionis, leitenantai - Steigiamojo Seimo narys Antanas Matulaitis, Sidaravičius, Kasperavičius, Telksnys, R Styra, Kazys Matulaitis, pasižymėję lakūnai leitenantai - J. Rauba ir J. Kumpis, partizanai V Dovydaitis, J. Ambroševičius, S. Klimavičius, bolševikų sušaudytas Panevėžio kuopos energingas valdybos narys Ignas Vaitiekūnas ir daug kitų (4, p. 241).
Su ne mažesniu uolumu ateitininkai dalyvavo ir valstybės kūrimo darbe. Vyresniųjų ateitininkų skaičius buvo nedidelis. Baigusių aukštąjį mokslą buvo vos kelios dešimtys, bet jie pasižymėjo idealizmu, iniciatyva, veiklumu ir organizaciniais gebėjimais. Išėjusių vidurinį mokslą ir studijuojančių aukštosiose mokyklose buvo jau daug didesnis būrys. Bet ypač gausios buvo moksleivių ateitininkų eilės. Savo kuopas jie turėjo beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Plečiantis vidurinių mokyklų tinklui, didėjo moksleivių skaičius, kartu augo ir moksleivių ateitininkų skaičius. Moksleiviai ateitininkai buvo neišsenkamas rezervas, iš kurio gausiai pasipildydavo katalikų inteligentija. Moksleiviai ir studentai ateitininkai buvo gerai susiorganizavę, judrūs, veiklūs. Jie energingai rėmė katalikiškų organizacijų veikimą ir katalikų veikėjų vedamą politinę akciją. Moksleivių, studentų ir vyresniųjų ateitininkų glaudus ir sutartinis veikimas sudarė didelę visuomeninę jėgą, kuri sulaikė ateizmo žygiavimą pirmyn ir neleido jam įsigalėti nepriklausomoje Lietuvoje.
Su ateitininkų sąjūdžiu susijusi jaunoji katalikų inteligentijos karta buvo demokratiškai nusiteikusi ir jautri laiko balsui. Ji nestojo ginti to, kas atgyvenę, o reikalavo socialinių reformų, kurios turėjo teisingiau paskirstyti turtus ir pagerinti vargingesnių visuomenės sluoksnių padėtį. Dalis šios kartos veikėjų visuomeninio darbo patirtį buvo įgiję Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metu, aktyviai dalyvaudami lietuvių visuomeniniame gyvenime ir stebėdami vykstančios revoliucijos eigą. Įvertindami kylančių liaudies masių jėgą ir augantį jų vaidmenį, energingai ėmėsi stiprinti ir plėsti veikimą masinių katalikiškų organizacijų: Krikščionių demokratų partijos, Ūkininkų sąjungos, Lietuvos darbo federacijos, Katalikių moterų draugijos, katalikiško jaunimo pavasarininkų ir kitų organizacijų. Stovėdami jų priešakyje, jaunieji katalikų veikėjai nustatė organizacijoms laiko dvasią atitinkančią kryptį, patraukė lietuvių visuomenės daugumą į savo pusę, ir katalikai ėmėsi vadovauti besikuriančiai Lietuvos valstybei.
Kaip Lietuva tvarkysis ir kas jai vadovaus, turėjo išspręsti Steigiamasis Seimas, kuris buvo sušauktas 1920 m. gegužės 15-ąją. Rinkimų akcija buvo labai įtempta, karšta, nevengiant demagogijos ir negailint gražių pažadų. Plačiųjų masių politinis subrendimas buvo menkas. Eiliniam piliečiui nelengva susigaudyti, už ką reikia balsuoti. Stipriai juntamas kaimyninėse valstybėse dar neužgesusių revoliucijų poveikis. Kairiosios lietuvių partijos tikėjosi, kad karo išvarginti gyventojai, revoliucinių nuotaikų veikiami, balsuos už jų iškeltus kandidatus, ypač kad negailėjo pažadų ir nevengė aštresnio žodžio katalikų kandidatų atžvilgiu. Katalikų rinkimų akcijai vadovavo krikščionys demokratai. Jie žadėjo įvykdyti žemės reformą, įvesti 8 valandų darbo dieną ir ginti tikinčiųjų reikalus Seime.
Kairiųjų partijų viltys neišsipildė. Rinkėjų dauguma balsus atidavė už krikščionių demokratų bloko kandidatus. Iš 112 Steigiamojo Seimo atstovų krikščionys demokratai turėjo 59, valstiečiai liaudininkai - 28, socialdemokratai - 12, tautinės mažumos - 11 ir nepartiniai - 2 atstovus (5, p. 569).
Krikščionys demokratai, turėdami Steigiamajame Seime atstovų daugumą, į savo rankas paėmė valdžią ir ją išlaikė 6-erius metus (1920 05 15-1926 06 02). Ketverius metus valdė sudarę koaliciją su kairiųjų partijų valstiečiais liaudininkais, o paskui - vieni (6, p. 131).
Nuo 1920 iki 1926 metų svarbiausias vaidmuo valstybės valdyme teko krikščionims demokratams, kurių priešakyje buvo vienas pirmųjų ateitininkų - kun. Mykolas Krupavičius, tvirtų principų, nepalaužiamos valios, didelių organizacinių gabumų, energingas veikėjas ir valstybės vyras; jo žodis daug lėmė sprendžiant svarbiausius valstybės reikalus. Valstybės prezidentu buvo išrinktas ateitininkų sąjūdžio dalyvis Aleksandras Stulginskis.
Sunkiausia valstybės valdymo našta dabar teko ateitininkų sąjūdžio išsaugintiems jauniems katalikų veikėjams. Valdžią perėmė, kai nuo pirmos Lietuvos vyriausybės sudarymo buvo praėję vos pusantrų metų. Prieš akis buvo dideli, sunkūs ir labai atsakingi valstybės kūrimo darbai. Ką krikščionys demokratai perėmė ir ką per 6-erius valdymo metus padarė, buvęs valstybės prezidentas A. Stulginskis 1926 06 02, perduodamas valdžią naujai išrinktam III Seimui, taip apibūdino:
Lietuvos valstybės padėtis, pradėjus valdyti krikščionims demokratams, buvo embrionaliniame stovyje. Šalies viduje tvarkos nebuvo. Viešpatavo chaosas, visur griuvėsiai, skurdas žmonių ir valstybės iždo, daug anarchijos ir pakrikimo. Be to, dar įvairių grupių mėginimai sukelti sąmyšius ir sukilimus kitų, mums priešingų valstybių naudai. Nepaisant visų šitų sunkumų, kurie ne vienam rodėsi nenugalimi, krikščionims demokratams ir kitiems tautiškai nusiteikusiems pavyko suorganizuoti visuomenę, sustiprinti dvasinį atsparumą ir išgelbėti Lietuvą iš pavojaus nustoti nepriklausomybės. į Lietuvos tvarkymą buvo įdėta tiek darbo ir žmonių meilės, kad nė viena kita tauta, dirbdama tokiomis sąlygomis, per tokį trumpą laiką neįstengė ir neįstengs pasiekti savo tautai tiek laimėjimų, tiek jai gero padaryti, tiek ją sutvarkyti ir sustiprinti (7, p. 76).
Iš tiesų padaryta labai daug. Buvo apginta valstybė ir gautas iš kitų šalių Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. Grąžintas Klaipėdos kraštas Lietuvai. Sutvarkytas valstybės administracinis aparatas ir viduje įvesta tvarka. Atkurtas karo metu sugriautas krašto ūkis, įvesta sava pastovi valiuta litas, išmokėtos užsienio ir vidaus skolos, nustatytas tvirtas valstybės ekonominis režimas, išlaikant aktyvų užsienio prekybos balansą ir įvykdant valstybės biudžetą be deficito. Atlikta žemės reforma ir bežemiams bei mažažemiams išdalyta 418 000 ha dvarų žemės. Sukurtas platus pradžios, vidurinių ir specialiųjų mokyklų tinklas, įsteigtas Universitetas, Žemės ūkio akademija, įvestas socialinis draudimas, įsteigtos ligonių kasos, atidaryta nemažai ligoninių. Aptvarkyti karo metu apleisti geležinkeliai, plentai. Nutiesta nauja Kazlų Rūdos-Šeštokų geležinkelio linija. Priimta demokratinė konstitucija, nustatanti parlamentinę valstybės santvarką, pripažįstanti visų piliečių lygybę bei prigimtines žmogaus teises (6). Buvo baigtas valstybės kūrimo darbas. Iškovota teisė egzistuoti tarp kitų valstybių, užmegzti diplomatiniai ir ekonominiai santykiai su kitomis šalimis. Padėti ekonominiai, socialiniai bei teisiniai valstybės pagrindai ir įvesta tvarka viduje sudarė visas sąlygas toliau valstybei stiprėti, plėsti švietimą ir kelti tautos kultūrą. Naujai išrinktas valstybės prezidentas Kazys Grinius, 1926 06 07 pradėdamas eiti prezidento pareigas, pasakė vieno trokštąs: kad jam vadovaujant pavyktų Lietuvai padaryti tiek gero, kiek yra padarę katalikai (7, p. 77).
Parlamentinėje santvarkoje yra įprasta, kad ilgiau valdžioje pabuvusias partijas pakeičia opozicinės partijos. Taip atsitiko ir krikščionims demokratams. Per rinkimus 1926 m. netekę atstovų daugumos, valdžią perdavė opozicijoje buvusioms valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijoms. Bet jos valdžią gebėjo išlaikyti tik 6 mėnesius. 1926 12 17 karininkų suorganizuotas perversmas juos nušalino ir valdžią perdavė tautininkų partijai. Tautininkai turėjo mažą visuomenės pritarimą, į Steigiamąjį Seimą, I ir II Seimus nepateko nė vienas jų atstovas, III Seime jie teturėjo 3 atstovus. Bet atsisakę parlamentinio valdymo būdo įvedė autoritarinį-diktatūrinį režimą ir valdžią savo rankose išlaikė iki 1940 m. birželio 15-osios.
Nepriklausomos Lietuvos valstybė sukurta bendromis visos tautos pastangomis. Bet jaunosios katalikų veikėjų kartos, kurią sudarė daugiausia ateitininkai, valstybės kūrimo vaidmuo buvo toks reikšmingas, jog kai kas net kelia klausimą, ar būtų susikūrusi nepriklausoma Lietuvos valstybė, jeigu 1910 m. nebūtų kilęs ateitininkų sąjūdis. Kaip būtų buvę, tikrai pasakyti negalime, galime tik spėlioti. Bet nuo to laikotarpio praslinkus 50 metų, jau aiškiai matyti, kad valstybės kūrimosi metais jaunieji katalikų veikėjai Lietuvą vedė geru keliu ir daug jai patarnavo. Stovėdami valstybės priešakyje, jie subūrė visas pozityvias tautos jėgas, į valstybės kūrimo darbą įtraukė visus Tėvynę mylinčius tautiečius, nepaisant jų ideologinio nusistatymo. Seimuose turėdami atstovų daugumą, galėjo valdyti vieni, bet jie nesilaikė siauros partinės politikos, o žiūrėjo bendrų tautos reikalų. Sudarę koaliciją su valstiečiais liaudininkais, į valstybės kūrimo darbą jie įtraukė ir kairiųjų pažiūrų žmones. Krikščionių demokratų valdymo metu ministrais pirmininkais buvo Kazys Grinius (1926 06 07-12 17 valstybės prezidentas), Ernestas Galvanauskas, ministrais Rapolas Skipitis, Jonas Aleksa, K. Žalkauskas ir kiti kairiųjų pažiūrų veikėjai.
Visai kitokio nusistatymo laikėsi ir skirtingais keliais ėjo kairiųjų pažiūrų partijos ir joms pritariantis jaunimas. Mokslą einantis jaunimas, kuris būrėsi apie „Aušrinę“, iš pradžių buvo žadėjęs eiti Lietuvos keliu, bet tą kelią tuojau pametė. 1917 m. iš savo principų išbraukę tautybę ir įsirašę individualizmą bei socializmą, pirmuosius aušrininkus apšaukę liberalais ir reakcijos rėmėjais (9, p. 6), nuėjo svetimais rusų kairiųjų socialistų revoliucionierių rodomais keliais. Kita kairiųjų pažiūrų moksleivių dalis, nutraukusi ryšius su „Aušrine“, pasivadino visuomenininkais, Markso ir Lenino mokslą padėjo savo ideologijos pagrindan, susirišo su rusų bolševikais ir kovojo už sovietų valdžią, priešindamiesi nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimui. Jaunoji aušrininkų karta daugiau žiūrėjo į Maskvą ir koneveikė nepriklausomą Lietuvą.
Kairiosios lietuvių partijos kurį laiką užėmė svyruojančią poziciją, aiškiai nepasisakydamos Lietuvos ateities klausimu. 1917 m. Rusijos Lietuvių seime priėmus nutarimą siekti Lietuvos nepriklausomybės, visos kairiosios partijos (Santara, socialistai liaudininkai, socialdemokratai), nesutikdamos su šiuo nutarimu, pasitraukė iš Seimo (6, p. 30). Tik vėliau santariečiai, dalis socialistų liaudininkų ir socialdemokratų, matydami Rusijoje vykstantį terorą ir chaosą, ėmė remti nepriklausomos valstybės sukūrimą. Kairieji socialistai liaudininkai ir kairieji socialdemokratai (bolševikai) ėjo su Rusijos bolševikų partija ir kovojo už sovietų valdžios įkūrimą Lietuvoje. Tik katalikai ir tautininkai (Pažangos partija) nesvyruodami stojo už nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.
Kairiųjų pažiūrų veikėjai iš rusų mokyklos buvo išsinešę didelę neapykantą religijai bei Bažnyčiai ir bendro darbo drauge su katalikais dirbti nenorėjo. Kai 1917 m. susirinko Rusijos Lietuvių seimas, socialistai liaudininkai ir socialdemokratai pirmiausia pareikalavo, kad katalikų atstovai nedalyvautų Seimo prezidiume (6, p. 30), ir dėl to krikščionių demokratų partijos atstovas Vytautas Endziulaitis iš Seimo prezidiumo turėjo pasitraukti. Sudarant pirmąją Lietuvos vyriausybę, Santaros atstovai Petras Leonas ir Vladas Stašinskas nesutiko įeiti į vyriausybę, jei joje dalyvaus kunigas (6, p. 65).
Kairiųjų partijų neapykanta religijai buvo didesnė negu meilė Lietuvai. Dr. Juozas Purickis rašė, kad ūkio, vidaus ir užsienio politikos klausimais tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų partijų skirtumo beveik nebuvo, skyrėsi tik jų religinės pažiūros. Bet valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai 1926 m., neturėdami atstovų daugumos, siekdami paimti valdžią į savo rankas, koaliciją sudarė ne su krikščionimis demokratais, o su vokiečių ir lenkų atstovais, kuriems Lietuvos reikalai mažai rūpėjo, nes vieni žiūrėjo į Berlyną, o kiti į Varšuvą. Paėmę valdžią, tuojau ją nukreipė prieš katalikus. Atsisakė pripažinti sudarytą Lietuvos bažnytinę provinciją, naujai įsteigtas Lietuvos vyskupijas, atėmė valstybės pašalpą katalikų mokykloms (6, p. 138). Kairiosios partijos, laikydamosi siauro partiškumo, nesistengė suburti visų tautos jėgų į bendrą valstybės kūrimo darbą, todėl negalėjo vadovauti besikuriančiai Lietuvos valstybei. 1926 m. jie paėmė valdžią, kai sunkiausi valstybės kūrimo darbai jau buvo atlikti, kai krašto ūkis buvo atkurtas ir viduje buvo įvesta tvarka, tačiau valdžią tepajėgė išlaikyti 6 mėnesius.
Svarbiausia jėga, subūrusi lietuvių tautą bendram valstybės kūrimo darbui, buvo ne kairiųjų pažiūrų veikėjai, bet jaunoji katalikų inteligentija. Visuomeninio veikimo arenoje jaunai katalikų inteligentijai teko susiremti ne tik su kairiųjų pažiūrų žmonėmis, bet ir su dalimi vyresniosios kartos katalikų veikėjų. Vyresniąją katalikų inteligentijos kartą sudarė beveik vien kunigai. Dalis jų laikėsi konservatyvių pažiūrų, ne visai teisingai įvertino pokario meto padėtį ir visuomenėje vyraujančias nuotaikas. Jie skeptiškai žiūrėjo į reformas, kurias buvo rengiamasi vykdyti Lietuvoje. Ypač jiems nepatiko žemės reforma, kurią į savo programą buvo įsirašę krikščionys demokratai. Žemaičių vyskupijos Budėjimo taryba ir Kauno miesto kunigų susirinkimas, sušauktas 1919 01 13 Kaune, pasmerkė krikščionių demokratų nutarimą atlikti žemės reformą (7, p. 50). Lenkų dvarininkų inspiruojamas, žemės reformą sulaikyti iš dalies darė žygių ir apaštalinis vizitatorius Lietuvoje Antonijus Dzekinis (Antonio Zecchini). Energingiausias žemės reformos gynėjas buvo krikščionių demokratų partijos pirmininkas kun. Mykolas Krupavičius. Jis buvo pavaldus Seinų vyskupui Antanui Karosui. Pastarajam buvo daromas spaudimas, kad jis kun. M. Krupavičių iš Kauno atšauktų ir paveiktų jį pasitraukti iš visuomeninio gyvenimo, bet vysk. Karosas to daryti nesiėmė.
Kai kurie vyresniosios kartos dvasininkai priešinosi žemės reformai. Bet nemažai žymių katalikų autoritetų, kaip arkivysk. Jurgis Matulaitis-Matulevičius, prof. kun. Pranciškus Būčys, išsimokslinęs teologas ir sociologas kun. S. Šultė ir daug kitų, ją rėmė (10, p. 98).
Krikščionys demokratai nepasidavė spaudimui ir žemės reformos neatsisakė. Jos atsisakydami būtų padarę nepataisomą klaidą ir rinkimų į Steigiamąjį Seimą nebūtų laimėję. Kairieji, paėmę valdžią, būtų ją nukreipę prieš katalikus. Kad rinkimai būtų buvę pralaimėti, įrodė tautininkai, jų partija laikėsi konservatyvių pažiūrų ir žemės reformos neakcentavo. Nors jos eilėse buvo žymūs lietuvių veikėjai - Antanas Smetona, Martynas Yčas, Augustinas Voldemaras, Liudas Noreika, - ją rinkimuose rėmė konservatyvių pažiūrų kunigai, bet ji neturėjo nė vieno atstovo Steigiamajame Seime. Krikščionių demokratų energingai ginama žemės reforma patraukė rinkėjus ir nulėmė laimėjimą.
Nepriklausoma valstybė, kuriai sukurti dvasininkija ir jaunoji katalikų inteligentija negailėjo jėgų, buvo išganymas lietuvių tautai. Nors savarankiška Lietuvos valstybė gyvavo tik 22 metus, bet per tą laiką tiek daug pasiekė, tiek daug išaugino įvairių specialistų - aukštos kvalifikacijos inteligentijos, taip sustiprino lietuvių tautą, kad ji ir savarankiškumo netekusi apgynė ir savo rankose išlaikė daug svarbių pozicijų, turinčių nepaprastai didelę reikšmę tautos gyvastingumui išlaikyti. Jeigu 1919 m. būtų įsitvirtinusi Lietuvoje tarybų valdžia, šiandien lietuvių tauta daug ko neturėtų, ką turi dabar.
1919 02 27 Lietuva buvo sujungta su Baltarusija ir sudaryta Lietuvos-Baltarusijos tarybų vyriausybė (11, p. 60). Sujungtoje valstybėje lietuviai sudarė mažumą. Lietuvių inteligentija tuomet dar buvo negausi. Ji būtų buvusi dar labiau sumažinta, nes, kaip buržuazijos gynėjai ir liaudies priešai, būtų buvę sunaikinti kunigai ir žymi dalis tautinio nusistatymo pasaulietinės inteligentijos. Lietuvos miestuose gyveno daugiausia kitataučiai. Net Kaune tuo metu buvo mažiau negu 10% lietuvių. Valstybės įstaigose vietas būtų užėmę iš kitur atsikėlę kitataučiai. Mokyklose ir įstaigose, kaip ir kitose sovietinėse respublikose, būtų įsigalėjusi rusų kalba. Jaunoji karta, auklėjama proletarinio internacionalizmo ir sovietinio patriotizmo dvasia, visur susidurdama daugiausia su rusų kalba, kažin ar būtų benorėjusi kalbėti lietuviškai. Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Mickevičiaus-Krėvės, Antano Vienuolio, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos ir kitų rašytojų kūriniai neturtintų lietuvių literatūros. Daug ko būtume netekę ir daug ko neturėtume, ką dabar turime. Lietuva, sukūrusi savą valstybę, tuojau susitvarkė, atkūrė ūkį ir įstojo į normalaus gyvenimo vėžes, išvengdama sovietų valstybėse ilgai užsitęsusios suirutės, pilietinio karo, teroro, bado, trėmimų ir Stalino kulto aukų. Savarankiška Lietuvos valstybė sudarė lietuvių tautai ramias sąlygas tvarkytis, augti ir stiprėti.
Ateitininkija negailėjo nei aukų savo Tėvynei ginti, nei energijos nepriklausomai valstybei kurti. Taip pat neužmiršo ir kitų pareigų savo tautai: gaivinti jos religinę dvasią, brandinti kultūrą, skatinti tautos aktyvumą, kad, gyvendama pavojingoje geografinėje aplinkoje, kur kaimynai tik laukia palankios progos Lietuvą užgrobti, sparčiai pakiltų ir deramai pasirengtų naujiems galimiems pavojams sutikti. Vienas iš ateitininkijos vadų prof. Kazys Pakštas 1928 m. rašė:
Turime savo Tėvynę paversti kultūros tvirtove, o savo tautą - atspariausiu organizmu. Jei taip pasiruošusią tautą apniktų kada nedoras gausingas priešas ir net sugriautų nepriklausomybės rūmus, tai mūsų kova už tautos gyvybę dar nebūtų pralaimėta. Duslus grumtynių aidas eitų skradžiai žemę ir visas pasaulis matytų, kaip seniausioji arijų giminė grumiasi dėl laisvės ir gyvybės. Ir ši kova baigtųsi Dovydo pergale ir įtikintų ji visus, kad tuščias yra darbas pavergti tautą, jei jos laisvė ginkluota protu, mokslu, dora ir galingu noru gyventi.
Jei tauta bus gyva ir stipri, tai ir vergijon patekusi ji niekada nenustos buvusi rimta ir tikra kandidatė į nepriklausomas valstybes (12, p. 358).
Ta linkme veikdama ateitininkija parodė daug iniciatyvos, kūrybinio užsidegimo ir atliko nemažus darbus.
(Tęsinys kitame numeryje)
LITERATŪRA
1. Vaižgantas. Pragiedruliai. T. 1. 1941.
2. A. Šmulkštys. Mano atsiminimai. (Rankraštis). 1937.
3. Ateitis. 1921. Mr. 1-3.
4. Ateitis. 1920.
5. Lietuvos istorija (Red. A. Šapoka). 1936.
6. Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis. 1930.
7. Jz. Prelatas Mykolas Krupavičius. (Rankraščio teisėmis). 1971.
8. J. Girnius. Pranas Dovydaitis. Čikaga. 1975.
9. Aušrinė. 1920. Nr. 1-2.
10. Krikščionis demokratas. 1927. IMr. 3, 4; 5.
11. Lietuvos istorija. Vilnius, 1965. T. 3.
12. Židinys. 1928. T. 7.
