ANTAZAVĖS MŪŠIS
RYTŲ LIETUVA
NEŽINOMO PARTIZANO UŽRAŠAI 1945 M. GRUODŽIO 27-28 D.
Tai vieno iš didžiausių partizanų mūšių Rytų Lietuvoje- Antazavės šilo kautynių dienoraštis (1944 m. gruodžio 27-28 d.). Autorius nežinomas. Dienoraštis parašytas pieštuku, vokiškame lauko pašto bloknote. Turi 38 puslapius, kurie buvo sunumeruoti (praleidžiant 21). Spaudai parengtas iš kopijos, saugomos Tremties ir Rezistencijos muziejuje Kaune. Ištaisytos neesminės rašybos bei skyrybos klaidos.
Apie Antazavės mūšį yra rašyta periodikoje, knygose (A.Dručkus, K.Kasparas ir kt.).
Schema 1.Rokiškio apskrities siautimas Šiaurės kariuomenės grupe 1945 01 8-14.
->okupantų kariuomenės smūgiai
- ištisinis apsupimo žiedas
- -> partizanų iš Antazavės šilo pasitraukimo
Iš svarbesnių straipsnių paminėti: Juozo Puslio atsiminimai"Dievo ir Tėvynės meilės vedami" (LKA.T.25. R170-191); ir Ildelfonso Maldausko "Antazavės šilo mūšiui - 55" (Kardas. 2000. Nr.l. P. 39-42). I.Maldauskas sudarė ir Antazavės šilo mūšio operatyvinį planą, kurį pridedame (p. 71) palyginimui su dienoraštyje nubraižyta dislokacijos ir pasitraukimo schema.
Antazavės mūšis-tai ne tik pirmosios didelės kautynės, bet ir partizanų taktikos bei karinių sugebėjimų pranašumo įrodymas.
Deja, puikiai kovęsi mūšyje, partizanai vėliau priėmė lemtingą sprendimą - trauktis į
Šimonių miškus, o ne į pietryčius- Dusetų, Salako link. Šis sprendimas virto taktine klaida, nes 1945 m. sausio pradžioje okupantai pradėjo visuotinę Rokiškio apskrities valymo operaciją. Pagal Kruglovo štabo 1944 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr.004 šioje apskrityje 1945 m. sausio 5-15 d. buvo numatyta atlikti masinę operaciją, suduodant vienkartinį koncentruotą smūgį - kruopščiai šukuojant visus miškus ir gyvenvie-tes nuo apskrities sienų link centro Rokiškyje. Tam tikslui buvo sudaryta NKVD kariuomenės Šiaurės grupė ir jos operatyvinis štabas (95 pasienio būrys, 261 ir 137 šaulių pulkai, Panevėžio ir Utenos opersektorių NKVD-NKGB pajėgos). 261 ir 137 šaulių pulkų pajėgos kovėsi jau Antazavės mūšyje, o apskrities puolimo operacija prasidėjo sausio 8 d. 6 val. ryte ir baigėsi 14 d. 18 val.
Tokiu būdu, Antazavės kovotojai (išskyrus Saliniuose atsiskyrusius dusetiškius) vietoje to, kad išeitų iš žiedo, pateko į patį jo centrą. Sausio 8 d. dalis kriauniečių nusprendė grįžti į gimtąsias vietas ir tą pat dieną prie Sartų ežero žuvo 8 vyrai, Antazavės mūšio dalyviai.
Parengė Kęstutis Kasparas
Trečiadienis, gruodžio 27 d.
Šiandien istorinė ir atmintina diena. Ji ilgai gyvens mūsų atmintyje, įnešdama į gyvenimą margą žibėjimą. Aušo rytas. Nebuvo nei šalta, nei šilta. Oras malonus. Po švilpuko visi pakilom ir pradėjome lįsti iš bunkerio. Vienmarškiniai, oro srovių glostomi, nubėgom prie balos nusiprausti. Unta, sugrįždamas nuo pamiškės, atsinešė bulvių truputį. Jau buvome pristigę. Mes valgėme pusryčius. Juoda kava, duona ir sviestas - visi pusryčiai. Jonas įlindo į bunkerį ir pasakė, kad girdisi kažkur netoliese šaudant. Greitai visi bunkeriai buvo parengtyje. Buvo išsiųsti žvalgai. Miške kažkur girdėjosi rėkavimai. Galvojome, kad kokie piemenys rėkauja. Netrukus grįžo uždusę žvalgai. Vladas*tuojau pat padarė pranešimą:
- Vos truputį paėjėjom nuo balos, rėkavimas artėjo. Kas ir kaip rėkauja, dar negalima buvo suprasti. Tik pats rėkavimas kažkaip neįprastai skambėjo. Slinkome tolyn. Iššovė. Staiga visai netoliese kažkas sušvilpė ir sušuko: “Na prava, na prava!” Mes pilnu tempu pasileidome bunkerio link.
-------------
* Vladas Kuzma. - Red.
Visiems įsakymas į apkasus. Neilgai trukus užgirdome rėkavimą visai netoliese. Širdis nekantriai plakė, rankos ir keliai drebėjo. Laukėme puolimo, bet baimės nebuvo. Visi jautėmės drąsiai. Mutka*bėginėjo palei apkasus, duodamas paskutinius nurodymus. Staiga pasigirdo pirmoji šūvių salvė. Nuaidėjo visas miškas. Kulkosvaidžių tratėjimas sumišo su šautuvų poškėjimu, o mašinpistolkės kaleno plonai ir tankiai. Tikras pragaras!
----------------------
* Mutka-Mykolas Kazanas. Gimė 1925 08 22 Šilutėje, Lietuvos savanorio kapitono Afanasijaus Kazano ir Zofijos šeimoje. Mokėsi Zarasų gimnazijoje, 1944 m. buvo Vietinės Rinktinės Marijampolės karo mokyklos kariūnas. Dalyvavo Sedos kautynėse. 1944 m. spalio mėn. grįžęs į Aukštaitiją, Antazavės šile ima organizuoti LLA kuopą. 1945 m. pavasarį kartu su kitais šio krašto vadais: Antanu Streikumi, Baliu Vaičėnu, Baliu Pupeikiu organizuoja Lokio rinktinę. 1945 m. liepos 7 d. žuvo Jaskoniškių vnk. -susisprogdino. - Red.
Vladas, dar neprasidėjus šūviams, buvo bunkeryje, o kai prasidėjo šūviai, nebuvo galima nueiti į apkasus. Iš pradžių truputį pasikarščiavo Vladas. Jau norėjo iškišęs iš bunkerio šautuvą iššauti, bet vokietukas*nutvėrė už rankų ir sulaikė.
- Lieber Gott! Kaip gali šaudyti nematydamas? - Greit du hast kein munition.
----------
* Henrikas Hove, leitenantas-medikas. - Red.
Greitai jam (Vladui - Red.) grįžo šaltas kraujas ir jis nušliaužė į apkasus. O vokietukas vis aikčiojo ir barėsi, kad šaudoma visai be reikalo. Tokia ugnimi buvo galima priguldyti lavonų krūvas.
Šaudymas aptilo ir per apkasus nuskrido įsakymas be taikinio nešaudyti. Kurį laiką buvo ramu, išskiriant paskirus šūvius. Netrukus pasigirdo rusų komandos:
- Pervaja rota - na prava, drugaja rota - na leva, tretja rota - v period! Akružite! (Pirmas būrys - į dešinę, antras - į kairę, trečias -pirmyn! Apsupti! - Red.)
Balsas buvo toks šiurpus, aziatiškas. Kažkoks laukinis aidas sklido mišku ir pagaugais varstė kūną, bet mūsų vyrai buvo nepalaužiami. Jie pradėjo maldyti rusus:
- Malčat! (Tylėt - Red.) - nuskrido per visus apkasus mūsų atsakymas, o šūvių salvė patvirtino mūsų žodžius.
Ir vėl - mirtina tyla, kurioje, rodos, girdėtum, kaip plaka ir daužosi lyg į apkasų sienas širdis krūtinėje. Ir toje bežadėje tylumoje vėl pasklinda laukinis rusų komandų perdavimas. Ir vėl salvės sumyšta su laukiniu riksmu. Šūvių protarpiais atsiliepia mūsų vyrai.
- Padchadi, svoloč! - suriko Vladas ir paleido šūvį į rėkaujantį priešą.
Vyrai pasiuntė rusų kryptimi ir daugiau įvairių komplimentų. Pamažu mūšio ritmas aptyko. Vokietukas vis karščiavosi, vadino mus bobomis, kad be reikalo šaudėme. Mutka gynė, kad buvo šaudoma tik matant. Prie pat apkasų koks 10 žingsnių - buvo priėję priešo žvalgai. Pirma praėjo trys, o paskui 10 su lengvu kulkosvaidžiu. Tik tada buvo atidengta ugnis. Gaila tik, kad priešais apkasus buvo tankios eglutės ir blogas matomumas. Todėl priešo aukos nežinomos. Vokietukas išvedė Mutką pažiūrėti, kiek yra padaryta priešui nuostolių. Jie abu nuėjo takeliu žemyn balos link. Staiga porą kartų iššovė iš mašinpistolkės. Netrukus atbėgo Mutka, laikydamas šautuvą kairėj rankoj. Buvo sužeistas. Aš tuojau pažiūrėjau, kur sužeistas. Pasirodo, kulka įėjo pro nugarą ir neišėjo. Kliudyta į petį. Kulka, matyt, pirmiau perėjo per medį ar per šakeles ir, pakliuvusi į petį, priėjo mentę ir susilaikė.
Aš nubėgau ieškoti vokietuko. (Jis yra sanitarijos leitenantas aspirantas.) Suradau. Pasirodo, ir jis sužeistas į koją. Atėjo perrišti Mutkos. Tuojau aš padėjau Mutkai nusivilkti, atrišau jo kuprinę su vaistais, o vokietukas padarė pirmą perrišimą.
Pats vokietukas, pasirodo, buvo visai mažai sužeistas. Kulka, perėjusi ties pat letenos sunėrimu per minkštimą, nepalietė kaulo.
Vokietukas pradėjo prikalbinėti Mutką pasitraukti iš miško. Ir tuojau pat. Iš pradžių Mutka dar atsikalbinėjo, bet paskiau sutiko. Atsisveikinom ir išėjo, bet netrukus sugrįžo: kriauniečiai nepraleido jų per apkasus ir įrodė, kad dabar išeiti iš stovyklos yra didžiausia nesąmonė.
Pamažu mūšis aprimo. Buvo sukviesti vyrai pasitarti, ar dabar išeiti iš stovyklos, ar laukti vakaro. Vokietukas spyrė dabar išeiti, Vladas irgi jam pritarė. Buvo dar daugiau tos idėjos šalininkų. Vokietukas įsikarščiavęs aiškino:
- Reikia tuojau pasitraukti! Rusas durnas bus, jeigu nepakvies daugiau pagalbos. Atsiveš minosvaidžių, tuomet bus iš mūsų košė! Vadas tegul įsako ir pasitrauksim iš stovyklos.
Tuo tarpu vyrai vis ginčijosi tuo klausimu. Vladas pritarė vokietuko nuomonei. Tėtis nelabai norėjo sutikti su tokiu klausimo išsprendimu. Jis sakė, kad reikia laukti vakaro, o tuomet patamsyje prasimušti pro priešo apsupimo žiedą ir išeiti iš miško. Dieną gi tuo tarpu iš miško nėra galimybės pasitraukti, nes pamiškėje ant kalnelių gali būti išstatyti kulkosvaidžiai ir mes pakliūsime į kryžminę ugnį. Tos nuomonės buvo ir Bronius*.
Buvo dauguma vyrų, kurie stumte stūmė iš stovyklos pasitraukti dienos metu. Bronius stengėsi iš visų jėgų atkalbinėti vyrus nuo tos minties. Jis įrodė tos minties nesąmoningumą.
- Vyrai, aš jus prašau ir sakau iš pačios širdies, kad dabar negalima pasitraukti. Tai didžiausia nesąmonė. Laikykimės iki vakaro, o paskui pasitrauksim, - kalbėjo Bronius.
Jo balsas buvo pilnas maldavimo, prašymo. Rodosi, kad jis kalbėjo širdim, ne lūpomis. Balsas virpėjo lyg pilnas ašarų, bet buvo nuoširdus ir įtikinantis.
Tuo tarpu įvairių daiktų slėpimas ir maskavimas ėjo pilnu tempu. Viską stengėmės paslėpti, kad nieko neliktų tiems plėšikams, kai jie užims stovyklą. Radiją galvojom neštis, todėl išnešėme laukan iš bunkerio. Akumuliatorius 12 ir 2 po 2 voltus užkasėme bunkerio pylime. Rašomąją mašinėlę įvyniojome į didžiulius Vlado kailinius ir užkasėme į apkasą. Dar daug įvairių smulkių daiktų užkasėme apkasų pylime, užmaskavome eglaitėse ir t.t.
Vyrai dar ginčijosi, bet jau matėsi, kad balsų dauguma nulems klausimo išsprendimą. O dauguma kaip tik norėjo trauktis iš miško dienos metu.
- Vyrai, paskutinį sykį jus prašau - neikime dabar iš miško. Vakare aš jus išvesiu, - vis dar nenusileido Bronius.
Bet vyrai buvo nepermaldaujami. Buvo nutarta trauktis dieną. Vyko paskutinieji tvarkymosi darbai. Buvo sukrautos kuprinės, prikrauti duonmaišiai, buvo išdalinta paskutinė amunicija, slepiami tie daiktai, kurių nebepajėgėme išnešti. Viskas daroma skubotai, bet tvarkingai.
Bet apkasų vyrai neapleido. Tik dalis vyrų tarėsi, o kiti budriai žvalgėsi į priešo pusę. Buvo laukiama naujo stipraus puolimo, nes mes galvojome, kad tas puolimas bus paremtas naujų priešo jėgų. Ir tikrai. Vykdant paskutinius paruošimo darbus, atskrido staigi žinia: * Bronius Galvonas. - Red.
- Į apkasus!
Kelios sekundės tylaus ir bežadžio laukimo, ir vėl užvirė pragariška ugnis. Velniškai ilgom serijom kaleno priešo sunkieji kulkosvaidžiai, o mūsų šautuvai ir kulkosvaidžiai atsakė stipria ugnimi. Priešo kulkos lakstė virš stovyklos ir mažos šakelės krito kulkų nuskintos žemėn. Plonai ir aštriai pliaukšėjo sprogstamosios kulkos. Tai buvo baisesnė ugnis negu iš ryto. Sunkiojo kulkosvaidžio lietus slėgė j apkasus vyrų galvas, neleisdamas jų iškišti iš apkasų. Kulkos plakėsi į pylimus, žėrė žemes į apkasus ir ant drabužių. Rankos ir veidai pajuodo nuo parako dūmų. Kvepėjo paraku ir siera nuo sprogstamųjų kulkų.
Tik retkarčiais viskas nutildavo, bet ta tyla buvo dar baugesnė už šaudymo ūžesį. Su nekantrumu laukei, kad prabiltų vėl uraganinė ugnis. Ta tyla tiesiog dusino savo tvankumu. Buvo šalta ir nuo to šalčio, ir kažkokio nervų įtempimo drebėjo kūnas. Ir su drebančia vaizduote girdėjai, kaip toje beviltėj tylumoj savo plačiais ir tamsiais sparnais plasnojo mirtis. Šiurpi mirtis...
Aš dažnai klausdavau Jaroslavą*, kaip sekasi mums. Ir visą laiką tas pats: “Gerai!” - skambėjo atsakyme.
-----------------
* Jaroslavas Špuras. - Red.
Dievas mums padėjo. Tikėjome Dievu ir Dievas mums padėjo! Ant daugelio vyrų krūtinių kabėjo rožančiai. Kiekvienas, prieš lipdamas į apkasą, pažymėjo savo krūtinę kryžiaus ženklu ir Dievas laikė savo vaikus apglėbęs apsaugos skraiste.
O valandos slinko taip iš lėto. Ypatingai ilgos buvo tylos minutės. Vyrai su nekantrumu laukė vakaro. Susigūžę apkase, po šiurpiu kulkų lietumi jie prašė Dievą palaimos, o viltis buvo tokia tamsi...
Mes su Mutka sėdėjom bunkeryje. Buvo liūdna, bet baimės -anei mažyčio lašo. Vienintelis nusistatymas buvo nepasiduoti gyviems. Aš pasakiau Mutkai:
- Mums užteks vieno pistoleto, Mutka.
- Gerai.
Mes kalbėjom mažai, bet mintys tos pačios.
Prisiminiau Mariją. Ji vakar atvažiavo, o gal anksčiau, bet tik vakar Mutka sužinojo, kad ji yra atvažiavusi. Daug minčių sukosi apie ją šūvių gaudesy. Liūdnos ir graudžios jos buvo, kaip miško ošimas nutilus šūvių aidams...
Mūsų nuostolių pakol kas dar nėra, tačiau priešas jau turi. Jau tikrai vienas mongolas užvertė kojas. Jo šautuvą atsinešė Povilas, nes jam priklauso, kadangi jo šautuvo kulka kliuvo mongolui. Šis, nors mažytis, laimėjimas pakėlė vyrų nuotaiką.
Pamažėle, pamažėle slinko valandos ir laikas mezgė sutemas. Tylios ir pasiilgtos jos uždengė stovyklą. Vis dar girdėjosi šūviai ir matėsi šūvių ugnys. Žiauri kova nesiliovė. Ilgai ir piktai lojo kulkosvaidžiai ir karts nuo karto sprogo granatos. Ilgi ugnies kaspinai driekėsi virš stovyklos ir mažos sprogstamųjų kulkų žvaigždelės žibėjo tarp medžių šakučių. Vis daugiau ir daugiau temo...
Vadovybė susirinko į bunkerį posėdžio. Kovos triukšme buvo tariamasi, į kurią pusę trauktis. Buvo beviltiška padėtis. Turėjome trauktis link Antazavės, nes iš ten priešas beveik nepuolė, bet be prasilaužimo išėjimas buvo negalimas. Prasilaužimas reikalavo aukų. Kiekvieno sąmonėje buvo mintis pasitraukti iš stovyklos, bet kiek kainuos tas pasitraukimas - ta mintis marino visas mintis, visas šviesesnes viltis. Kas išeis iš to pragaro gyvas? Kas dar galės pamatyti šviesią dieną po šios tamsios ir šiurpios nakties? Kas galės pažvelgti į akis auksinei saulei?
“Gal aš žūsiu, - degė mintis kiekvieno sąmonėje, - gal neišeisiu daugiau ant baltų, snieguotų laukų iš šio skaroto miško. Gal nejausiu daugiau motinos glamonėjančių rankų, negirdėsiu jos rūpestingų ir švelnių žodžių? Gal daugiau nesigėrėsiu ir nesidžiaugsiu sesutės aukso kasomis? Nematysiu daugiau mylimos akių ir nepriglausiu jos galvos prie krūtinės? Kas nušluostys žilagalvei motinai ir auksaplaukei mergelei gailias ašaras, kai aš ilsėsiuos ramus ir šaltas? Kas paguos vargdienę seselę? Niekas. Aš daugiau neišeisiu ant žalių dirvonų, neišeisiu guldyt auksinėm varpom rugių. Negirdėsiu daugiau vakarinių varpų gaudesio ir liūdnos sesučių dainos”.
Ir tos mintys, tamsios ir audringos, siautė kiekvieno galvoje. Nei mažiausios vilties kibirkštėlės nebuvo. Mintyse buvo tamsus vakaras.
Broniaus vis dar nesulaukėm ateinant iš apkasų. Staiga du smarkūs sprogimai sudrebino orą. Visų galvose dilgtelėjo mintis:
- Minosvaidis!
Visi jo labiausiai bijojom, bet sprogimas daugiau nebepasikartojo. Šiek tiek aprimome. Vyrai pradėjo nerimauti ir bartis:
- Žadėjo išvesti iš miško, o dabar neateina ir gana. Tik kalbėti moka, o dirbti ne, - plūdosi vyrai.
Aš pats nuėjau ieškoti Broniaus. Nežinojau, kuris jo apkasas, todėl ėjau pagal visus apkasus ir klausinėjau Broniaus. Visi manęs klausinėjo, ar greitai trauksimės. Užėjau ir į Leono apkasą. Jo apkasas pilnas šovinių tūtelių. Pasirodo, kad jis iššaudė apie 400 šovinių. Jis man pasakojo juokdamasis:
- Aš juos išdukenu. Girdžiu, kai pradeda krūmuose čiužėti - tuoj ir ras, ras! O mano šautuvo balsas kaip patrankėlės. Matyt, jis labai erzina rusus, kad, žiūrėk, kaip mat ir užgagena žąsinas!
Pagaliau suradau Bronių. Man įdomu, ar nėra aukų iš mūsų pusės, todėl klausiu apie tai Bronių.
- Jonas Kairys užmuštas. Priešo kulkosvaidžiui veikiant jis norėjo pažiūrėti, ar neslenka priešas, dengiamas kulkosvaidžių ugnies, į apkasus, ir pakėlė galvą. Paklydusi kulka kliuvo į smilkinį ir jis žuvo. Savo akimis mačiau, kaip jis sukniubo apkase. Priėjau prie jo apkaso. Jis gulėjo rankas atmetęs, rankose buvo tvirtai suspaustas šautuvas. Iš galvos sunkėsi maža srovelė kraujo. Aš paėmiau iš rankų šautuvą ir pabučiavau jam kaktą...
Taip, vis dėlto viena auka iš mūsų pusės jau yra, bet kiek dar gali būti? Kas žino, gal mes visi liksim kankiniai, bet tu parodei pirmas pasiaukojimo pavyzdį. Tu nušvietei mums kelią savo tauria mirtimi.
Jums tik šaltas kapas ir palinkę kryžiai
Ir širdy lietuvio vardas karžygių,
Kad už tautos laisvę mirti pasiryžę,
Ėjote kovoti į mirties laukus.
Paskutiniai įsakymai, paskutiniai paruošimo darbai ir dviejų Bronių vedami išsikėlėme iš sodybos. Paskutiniai daliniai pasilikę padengė mūsų atsitraukimą. Žingsnis po žingsnio žengė vis gilyn į mišką. Nervų įtempimas buvo didelis. Kas kiekvienas žingsnis vis tvirčiau rankose spaudė šautuvus ir rengiamės sutikti priešą. Bet buvo ramu. Tik retkarčiais iš po debesų išlindęs mėnulis apžvelgdavo mus. Ir jis, rodos, nesišypsojo kaip kitados. Buvo išbalęs.
Tylūs ir bežadžiai slinkome. Jautėme, kaip Bronius padarė vingį ir mes pakeitėme kryptį. Įtempimas pamažu atslūgo. Viltis didžiulėm pakopom lipo į širdį. Buvom dėkingi Aukščiausiajam, kad jis mus išvedė laimingai iš baisaus apsupimo. Nei vienos aukos, nei vieno šūvio. Tai buvo stebuklas.
Shema 2. Antazavės šilo mūšis. Sud.I.Maldauskas
Miškas retėjo. Už skarotų ir tamsių medžių šakų baltavo platūs laukai, bet vis dar ėjome mišku. Pagaliau priėjome upę. Perbėgom per upę ir atsidūrėme laukuose. Dar laukuose, pamiškėje gali būti išslapstytos sargybos, kurios saugs išėjimus iš miško. Ir vėl pasirengimas kovai: gyvent ar mirt. Tai vienintelis dėsnis mūsų gyvenime, kuris nepripažįsta jokio pasigailėjimo, jokio pakeitimo. Tai geležinis dėsnis, kuris tegali būti tik išdaviko sulaužytas.
Tyliai ir ramiai, tik girgždant sniegui, lipome prieš kalną. Nei vieno šūvio, nei vieno spragtelėjimo. Užlipome prieš kalną ir per vejeles keliavome toliau Apvaizdos išvesti iš pragaro.
Pasirodo, kad mes buvome apsupti dviejų pasagų pavidalo žiedu. Mažesnioji pasaga supo stovyklos vakarinę dalį, o iš rytų buvo apsuptas miškas. Ir mes kažkaip stebuklingai, lyg žinant priešo išsidėstymą, išsmukome pasagų tarpu. Schematiškai mūsų išėjimą-galima pavaizduoti taip:
Dabar traukėme į Salinius. Ten pas Joną (Guziką) nutarėme sustoti ir pailsėti. Per kalnus ir per ežerus linksmi žygiavome pirmyn. Tikrai linksmi. Bronius padarė tokį pasiūlymą:
- Dabar kaip tik metas, kurie nori atsiskirti nuo mūsų. Gerai apsigalvokite, kad paskui nesigailėtumėte. Mes trauksime į Šimonių girias, o kas norite galite eiti į namus.
Atsirado tokių, kurie nenorėjo kartu eiti su mumis, todėl atsisakyti jiems buvo kaip tik gera proga. Daugumas iš mūsų atkrito.
Kiek pastovėję nuėjome pas Joną. Čia truputį pailsėjome ir pavakarieniavome. Tikrai malonus poilsis buvo po dienos kautynių ir šalčio. O Jono sesutės tokios drąsios. Jos visai nieko nesibijo. Prašo svečius nusirengti, žada valgyti ir prašo ilgiau pabūti. Tikrai gera ten ilgiau pabūti, kur žmonės labai drąsūs, o ten, kur dreba, tai nemalonu ir būti.
Čia apsistojus Mutka dar parašė porą laiškų, o paskui apsirengėme ir - pirmyn!
Dusetiškiai dar Saliniuose atsiskyrė nuo mūsų kompanijos. Iš septyniasdešimt vyrų tepasiliko 50. Gal ir iš tų daug pakelyje išsibarstys.
Pilkais ir baltais laukais nuvargusiu žingsniu iš savo tėviškės išklydome į nežinomą ateitį, į nežinomas ūkanotas dienas. Kas lauks ten mūsų? Kas ten sutiks mus ir kas priglaus? Nieko nežinom. Vien tik tamsios ūkanos prieš akis. Bet viltis veda. Mes tikime, kad Dievas, kuris iki šiol mus globojo, ir toliau ves tiesiu keliu. Ir tas tikėjimas nepalaužiamas. Gal daugelis negrįš į šiuos laukus. Gal daugelio akys melsvų ežerų ir tėviškės kalvų daugiau nematys, gal nebers daugiau pilna sauja į tuos gyvus dirvonus aukso grūdų, nesišvaistys po plačius pradalgius ir nedainuos daugiau pritardamas graudžiai armonikos raudai...
Drąsūs, nepalaužiami ir linksmi žengiam į ateitį. Viltis mums šviečia.
Žygiavome nepažįstamais laukais. Aš dar niekuomet nebuvau ėjęs tais laukais. Kalnai, kalneliai, kartais apsnigtos balos ir ledu sukaustyti ežerai. Trumpas kelias, o tiek daug vaizdų. Kelias nepaprastas, todėl atrodo ilgas, kad vienas kilometras virsta trimis.
Baršėnuose vėl sustojom poilsiui. Čia dar gera dalis vyrų atsimetė. Likome tik 32 vyrai. Ir tie vyrai greičiausia ligi pat galo bus kelionės draugai.
Ir vėl keliavome toliau. Pro Mielarius, pro Pakriaunį atkeliavome į Burmiškį. Buvo jau 12 valandų.
Ketvirtadienis, gruodžio 28 d.
Pirmasis didesnis poilsis. Truputį buvom užsnūdę, bet koks ten miegas. Padėjome galvą ant stalo ir miegojome. Aš visai neilgai miegojau, tik kol išvirė pieną. Tada atsikėliau padėti Mutkai pavalgyti. Jis vis dėlto smarkiai pavargo ir labai norėjo miego. Vos vos prižadinau valgyti. Aš dar išgėriau stiklinę virinto pieno ir išėjau pakeisti sargybos.
Lauke buvo šalta, blėso mažos žvaigždės ir mėnuo baigė savo nakties kelionę. Šaltas vėjas bėgo, laukais gindamas sniegą ir brazdindamas medžių šakomis. Tolumoje tingiai lojo šunes ir kažkur švietė žiburėliai lyg vilko akys. Jau netrukus bus rytas. Įėjęs pakėliau vyrus ir iškeliavome. Kelias po poilsio buvo jau lengvesnis.
Rytai darėsi vis šviesesni. Nakties tamsa pamažu draikėsi, lyg vėjo blaškomi voratinkliai.
Vyrai dar užėjo pas leitenantą Stasiulionį, bet netrukus išėjo nieko nepešę. Pasirodo, kad tas “partizanas” jau sudorotas milicijos. Netrokštame, kad visi partizanai būtų ištikti tokio likimo.
Netrukus buvo laikas sustoti dienos poilsiui. Dieną nepatogu keliauti, nes labai daug žmonių mato. Buvo nutarta pasiekti net Ragelių mišką. Su mažomis pertraukomis keliavome pirmyn. į kelionės pabaigą jau buvo pakankamai šviesu. Pagaliau pasiekėme Ragelių mišką. Miške nenorėjome pasilikti ilsėtis. Per dieną ir per naktį išvargę ir sušalę, negalėjome pasilikti miške šalti vėl visą dieną, nes vakare vėl reikės keliauti toliau. Turėjome nors truputį pailsėti ir atgauti jėgas. Todėl pasiuntėme delegaciją ieškoti pastogės. Surado.
Apsistojome pas Ališauską. Pavalgę ir išsidžiovinę batus, atsigulėme pailsėti, bet miegojome neilgai - tik apie 2 valandas.
Vakare vėl išsirengėme keliauti. Iš pradžių Mutką buvome nutarę palikti pas Ališauskus, kad jis vėliau galėtų kur nors nueiti pasislėpti, kol sugis. Taigi jį palikome ir išžygiavome. Nužygiavus neilgą kelio galą, Mutka pasivijo mus. Pasirodo, kad niekas jo nenori priimti. Taip turėjome vėl toliau keliauti, o jis jau pradėjo smarkiai sirgti. Buvo karščio ir dažnai apimdavo silpnumas. Net kai pavakary dariau perrišimą, jis turėjo kelis sykius ilsėtis. O dabar vėl turėjo keliauti. Aš, kaip ir vakar, paėmiau nešti kuprinę.
Vis dėlto vienodai keliauti negalėjome. Turėjome laiks nuo laiko daryti poilsį. Mutka vis daugiau pradėjo pavargti. Nors vyresnybę prikalbėjau ieškoti pastotės Mutkai pavėžėti, bet ja neteko pasinaudoti, nes sužinojome, kad netoliese nuo mūsų esamos vietos gyvena Kirlys, todėl nutarėme Mutką palikti pas Kirlius.
Šiąnakt dar nedidelį kelio gabalą nukeliavome, o mūsų nakties žygiai turi siekti 20-30 kilometrų. Todėl dar daug kelio, o nuovargis jau jaučiasi. Žiūrėk, atsisėdi miške po egle pailsėti, nusvyra galva ir... persikeli miego karalystėn. Pabundi, kai reikia keliauti, krečiant drebuliams.
Po geros valandos kelionės pasiekėme Bausiškes. Mutkos kelionė čia buvo baigta. Jį čia ir palikome. Kai pagis, tada vėl jį pasiimsime. Mano kelionė toliau irgi palengvės, nes nereikės nešti kuprinės. Šiandien turėsim dar nemažai kelio padaryti, nes atkeliavom tik 7 kilometrus.
Alles 1944 12 28 d.
Bausiškės
□ Atstatytas bunkeris Antazavės šile. Nuotrauka Jono Ivaškevičiaus
