DAINAVOS APYGARDOS DZŪKŲ RINKTINĖS VAIDOTO GRUPĖS PARTIZANO BRONIAUS VASILIAUSKO-BEVARDŽIO DIENORAŠTIS
Dienoraštį pradėjau vesti nuo 1947 metų. Ką prisiminsiu, parašysiu ir iš 1945 metų gyvenimo.
Tėvų netekau 1945 m. gruodžio mėn. - juos išvežė į Rusiją. Atsitiktinai likęs Lietuvoje iki 30 d. slapsčiausi. 30 d., vienos pažįstamos panelės padedamas, susisiekiau su partizanais ir buvau priimtas į jų gretas. 31 d. naktį su grupe partizanų išėjau į žygį.
Partizaninis gyvenimas man patiko. Miško stovykloje gyvenome apie 15 vyrų. Iki šv.Kalėdų nieko ypatingo neįvyko. Atėjo Kūčios. Kūčių dieną grupės vadas atvedė mus į Aukštąjį Balbieriškį pas vieną komunistą. Turimomis žiniomis pas jį turėjo atvažiuoti istrebiteliai pasiimti šventinio šnapso. Jų laukėme išsidėstę pas du ūkininkus. Atėjo vakaras. Istrebiteliai neatvažiavo, ir mes pasitraukėme į mišką. Grįžę į stovyklą, išsivalėme ginklus ir išėjome į kaimą valgyti Kūčių. Po vakarienės aš su Bijūnu išėjome švęsti šv.Kalėdų. Buvo ramu. Rusai per šventes apylinkėse nepasirodė ir į stovyklą grįžome tik ketvirtą dieną. Stovykloje radome grįžusį tik vieną partizaną. Kiti susirinko tik rytojaus dieną. Artėjo Naujieji metai.
Naujų metų sutikti išėjome visas pirmas būrys. Sutikimas buvo labai linksmas ir gražus.
1946 m. vasario 3 d. išsiruošėme į žygį pas Gudelių apylinkių komunistus pasirūpinti maisto. Užėję pas pirmąjį konfiskavome bekoną. Keturi vyrai pasiliko jį paskersti ir sutvarkyti mėsą, o mes, kiti penkiolika vyrų, suėjome pas antrąjį ir apsupome sodybą. Durų niekas neatidarė. Kardukas jas išlaužė ir įsiveržė į vidų. Neradę viduje priešų, nuėjome į gretimą sodybą, bet ir čia šeimininkai durų neatidarė. Smūgis - ir durys išlaužtos. Įšokęs į kambarį, Kardukas įsakė visiems, esantiems viduje, pakelti rankas. Paskui Karduką į kambarį įėjau aš ir dar du partizanai. Staiga šūvis ir Kardukas krito žemėn. Šokome atgal. Draugas iš automato nukirto istrebitelio tėvą, aš iš šautuvo paleidau penkis šūvius. Trys stribai iššoko pro langą ir pasileido bėgti. Išbėgę į lauką, palydėjome juos ugnimi. Buvo dvylikta valanda nakties. .
- Vyrai, aš sužeistas! - dejavo Kardukas.
Iš Gudelių netruko prisistatyti apie 10 kareivių ir 20 istrebitelių. Pasitikome juos švino kruša ir pradėjome trauktis. Naktis buvo tamsi, šlapia, purvas. Vienas po kito, purvui patekus į spynas, nustojo veikti kulkosvaidžiai. Dejavo sužeistasis. Kurį laiką jį nešėme, po to, paėmę pas ūkininką pastotę, vežėme. Pagiryje pastebėjome šarvuotį, kelias mašinas ir virš pusšimčio kareivių. Laimingai pro juos prasmukę, grįžome į naująją stovyklavietę. Joje buvo pastatyta dar tik viena mano palapinė, kurioje ir paguldėme sužeistą Karduką.
Rytojaus dieną parvežėme daktarą, kuris, apžiūrėjęs Karduką, pasakė, kad padėti jam negalima — jis mirs, nes kulka, praėjus išilgai krūtinės, kliudė plaučius, kepenis ir perėjo kiaurai inkstą. Daktarui išvažiavus, po poros valandų Kardukas mirė.
Vasario 5 d. padarėme karstą ir naktį, nuvežę į kapus, Karduką palaidojome. Buvome mirtinai pavargę.
Vasario 6 d. aš ir mano draugas Voverė išėjome į Birštono valsčių. Po poros dienų grįžę, radome stovyklą tuščią, palapines sudegintas. Pasirodo, kad mums išėjus, stovyklą užpuolė rusai. Mūsų pusėje aukų nebuvo. Atrodo, žuvo vienas rusas. Vasario 9 d. sutikome vadą ir kitus vyrus. Vadas pasiuntė mus, penkis vyrus, prie Žvyrynų kaimo nukarpyti telefono laidus. Turėjome rusišką kulkosvaidį, kurio antruoju numeriu vadas buvo paskyręs mane. Voverė ir aš pasilikome su kulkosvaidžiu ant Rudės kranto sargyboje, o likusieji nuėjo ant vieškelio karpyti. Oras buvo labai blogas, lijo, tamsu, nors pirštu į akį durk. Po žygių buvome išvargę. Aš buvau su miline, o Voverė tik su munduru. Mus kiaurai perlijo, bet nieko nepadarysi - kenčiame už Tėvynę.
Vasario 10 d. su vadu išsiskyrėme ir išėjome ieškoti Bijūno ir Rimvydo. Mes keturiese turėjome apšaudyti Balbieriškį. Jų nesuradę, ėjome dviese. Man pakilo temperatūra. Jaučiau, kad susirgau. Panašu į gripą. Pas mus nėra kur gydytis - nei ambulatorijų, nei sanatorijų. Užėjęs pas žmogų atsiguliau ant karštos krosnies ir išgulėjau iki vidudienio. Šiek tiek pagerėjo.
Gavome žinią, kad per Nemuną persikelti neįmanoma, taigi mūsų užduotis - apšaudyti Balbieriškį - lieka neįvykdyta. Pernakvoję einame į mišką susitikti su draugais. Išėję ant vieškelio pamatėme atvažiuojant mašiną. Voverė pasistatė kulkosvaidį, užvedė spyną ir jau buvo pasiruošęs atidengti ugnį, bet kažkoks nesuprantamas jausmas sulaikė jo ranką. Atsikėlę paėjome apie 200 metrų ir pamatėme rusus. Apsisukome atgal. Laimei, jie mūsų nepastebėjo. Gal porą kilometrų ėjome tarp rusų. Atsiradus galimybei, perėjome per Nemuną į Birštono valsčių, kuriame buvo šiek tiek ramiau.
Po kurio laiko gavome žinią, kad veža žmones. Dar nesutemus skubiai perplaukėme Nemuną ir apsistojome eglyne, žmonių vadinamame Ožupiu. Pustė, snigo ir šalo. Voverė nuėjo pas žmogų susipažinti su padėtimi. Aš su kulkosvaidžiu pasilikau jo laukti. Belaukdamas sušalau ir nuėjau į vidų. Pavalgę ir pailsėję, per Nemuną grįžome atgal. Sulendame į žmogaus kluoną ir gulim. Ryte vaikai atėjo šerti gyvulių ir užlipo man ant nugaros. Aš iškenčiau nesujudėjęs, bet kai užlipo Voverei ant galvos, šis neišlaikė ir pašoko. Vaikai baisiai išsigando. Nuraminę vaikus, nuėjome į kambarį. Bebūnant kambaryje gavome žinią, kad atvažiuoja Birštono istrebiteliai. Nors ir nelabai jų bijojome, atsargumo dėlei užsirangėme ant aukšto. Pasirodė, kad pranešimas buvo klaidingas - tai buvo ne stribai, bet du vežimai civilių žmonių. Tačiau atsargumas niekados nepakenkia.
Pasisvečiavę iš šeimininkų išėjome pas žmogų, kuris mus išlaikė iki pavasario. Žiemą pragyvenome puikiai, be pavojų. Buvo kiek nuobodu, bet ką padarysi.
Balandžio 15 d. nuėjome pas mūsų ryšininkę. Čia radome daugiau savo draugų: M-Kostą, Vijūną, Leopardą ir Katinuką. Jie buvo atvažiavę su pastotim, visi baltai apsirengę. Buvome taip vieni kitų išsiilgę, kad net išsibūdavome. Šeimininkų sūnus turėjo armoniką, su kuria Kostas (Kalavijas) pagrojo keletą šokių, o mes pašokome. Pasilinksminę sėdome į roges ir išvažiavome. Dainuodami važiavome mišku iki Sūkurių kaimo. Pervažiavę kaimą, pasukome į Pramezį (Balbieriškio vls.), kur praleidome dieną. Vakare Pramezio miškelyje sutikome aštuonis kaimyninio būrio vyrus. Be kitų ginklų, jie turėjo kulkosvaidžius.
Suradome patį Šturmą. Į kaimą, kuriame dienojome, užėjo du šnipai. Juos sulaikėme, ištardėme ir sutemus sunaikinome.
Atšilo. Saulėtomis dienomis sniegas greitai tirpo. Rogėmis važiuoti jau nebuvo galima, todėl jas ir vieną arklį palikome pas ūkininką. Antrą arklį pasilikome saviems reikalams. Išžygiavome į Putrišių kaimą. Čia sustojome pavakarieniauti. Šeimininkas pavaišino degtine. Kiek išgėrę atsigavome, pralinksmėjome, nusikratėme nuovargio. Pavakarieniavę žygį tęsėme. Atėjome prie Peršekės upės ties Putrišių malūnu, prie kurio buvo tiltas, kuriuo galvojome pereiti per upę. Pasirodė, kad tiltas gerokai apgriautas, likę tik sijos. Jomis eiti pavojinga, galima nukristi į upę, pilną susigrūdusių ledų. Kėlėmės kaip kas įmanydami: vieni šliaužė sijomis, kiti ėjo keturpėsti, drąsiausieji perėjo stati, bet visi laimingai. Kelionė buvo sunki, nes įšalusios žemės paviršius buvo jau atleistas, purvas vėlėsi ant kojų, buvo slidu, o apsikrovę buvome sunkiai. Perėję paupiu miško link, pas du ūkininkus apsistojome dienoti. Sutemus vykome toliau. Paėję giliau į kaimą, radome ir daugiau mūsų vyrų. Paėmę kelias pastotes, atvažiavome į Aukštojo Balbieriškio kaimą ir išsiskirstėme pas tris ūkininkus nakvynės. Švintant pasitraukėme į mišką, kur radome grupės vadą. Dieną praleidome prie laužo. Vakare išsivaikščiojome po kaimus. Pavasarinis šlapias miškas negailestingai merkė mūsų kojas. Buvo ištirpęs ne tik sniegas, bet ir ledas. Net raistuose jo jau nebuvo. Stovyklą įkūrėme prie Būdos kaimo palaukėje. Čia begyvenant vieną rytą atėjo antrojo būrio vyrai ir paprašė vado duoti nors keturis vyrus pagalbon. Jie ruošėsi užpulti Buktos dvarą ir konfiskuoti dalį jo turto. Dvaras buvo sovietų valdžios nacionalizuotas. Kelias buvo tolimas ir užduotis pavojinga, todėl vadas sutiko duoti tik savanorius. Pasisiūlėme aš, Voverė, Paukštis ir Leopardas.
Nedelsdami susiruošėme ir išvykome, nes dvaras buvo prie Simno, nuo stovyklos apie 12 kilometrų. Reikėjo skubėti, nes vasaros naktys trumpos. Ėjome 14 vyrų, turėjome du kulkosvaidžius. Dvarą pasiekėme 12 vai. nakties.
Pro gyvenamojo namo langus sklido dainos. Įsiveržę į vidų liepėme pakelti rankas. Prie stalo sėdėjo trys panos ir keturi dvaro bernai - gėrė naminę ir dainavo. Mūsų komandoms jie pakluso nesiožiuodami. Pažadinome kumetį, kuris atrakino tvartus ir svirną. Svirne radome apie 4 centnerius rugių, po tiek pat miežių ir žirnių. Viską supylę į maišus, sukrovėme į du vežimus. Arklių radome dešimt, bet važiuoti buvo galima tik su trimis poromis. Pasikinkę ketvertą į vežimus išvažiavome.
Pamiškę pasiekėme švintant. Visi džiaugėmės sėkme. Į savo stovyklą parėjome pavakary. Joje gyvenome dar tris dienas. Trečios dienos popietėje antrojo būrio stovyklos pusėje pasigirdo smarkus šaudymas. Pamanėme, kad košdami mišką rusai surado antro būrio stovyklą. Nedelsdami susirinkome savo turtą ir vadas nuvedė mus į saugesnį miško kvartalą, kuriame išsidėstę pasiruošėme atremti priešo puolimą. Vakare vadas įsakė kuriam laikui išsiskirstyti grupelėmis po 3-4 vyrus ir palaukti, kol viskas aprims. Mes išėjome gyventi keturiese: aš, Voverė, Katinukas ir Paukštis. Apsistojome Sūkurių palaukėje. Čia gyvendami išeidinėjome po du į kaimus pasirinkti maisto. Kartą besėdint pas vieną ūkininką ir besikalbant, šeimininko duktė, nuėjusi į kamarą atnešti valgyti, pro langą pamatė kieme kareivį. Įpuolusi atgal apie tai pranešė mums. Išėję į prieangį pamatėme prie tvoros stovint dar penkis kareivius. Vienas kareivis ėjo per kiemą. Seimininkai puolė į paniką ir vis klausinėjo, kas dabar bus.
- Nuo to, kas bus, niekur nepabėgsime. Bandysime nepastebėti pasitraukti. Jei pasiseks - pasiseks, o jei ne - žūsime, - atsakėme jiems ir perėjome į virtuvę.
Pro langą rusų nesimatė, todėl jį atidarę iššokome į darželį: Katinukas pirmas, aš - iš paskos. Vos atsidūriau ant žemės, kai iš už kampo pasirodė kareivis. Mus dengė vyšnaitės ir rusas mūsų nematė. Girdėjome jį užvedant automato spyną. Kurį laiką pastovėjęs ir pasidairęs, kareivis apsisuko ir nuėjo. Galbūt jis išgirdo atidaromo lango ir mūsų nušokimo žemėn triukšmą? Mus išgelbėjo kareivių surastas į šulinį atšaldymui nuleistas pienas. Kol jie susirinkę gėrė, mes, peršokę tvorą, nepastebėti pasitraukėme. Už gero kilometro sustoję, paprašėme žmogų nueiti pažiūrėti, kuo viskas baigėsi. Žmogus grįžęs pranešė, kad kareiviai į vidų nebuvo net užėję. Atsigėrę pieno ir pailsėję jie nuėjo toliau. Laimingi, kad viskas gerai baigėsi, sulaukėme vakaro ir sutemus išėjome į mišką. Tik jame mes jautėmės pakankamai saugūs.
Išalkę nutarėme užeiti pas ūkininką pavakarieniauti. Priėję prie trobesių, išgirdome ginklų metalinį žvangesį. Pradėjo loti šunys. Sukritome ant žemės. Pro žiūroną pamačiau kieme kelis kareivius. Pasitraukėme be šūvio. Paėjėję keletą kilometrų, pradėjome dairytis, kur čia apsistoti dienai. Užlipome ant kalno, iš visų pusių apjuosto grioviais. įsiklausėme. Vienoje kalno pusėje pradėjo loti šunys. Priekyje ir šone išgirdome kalbant rusiškai. Tyku buvo tik Putrišių pusėje - ton pusėn ir nuėjome. Dieną praleidome Putrišiuose. Sutemus surinkome žinias apie tas vietas, kuriose įtarėme buvus rusus. Pasirodė, kad tą naktį rusai šeimininkavo keturiuose kaimuose. Reikėjo iš šių vietų pasitraukti. Nutarėme grįžti į stovyklą. Sugrįžę stovyklon, ją radome tuščią. Tik trečioje dienoje parėjo Paukštis ir Voverė. Ši vasara buvo mums palanki, be ypatingų nuotykių.
Buvo bulviakasis. Vieną dieną sėdime su Vovere pas gerą žmogų ir vaišinamės. Staiga pasirodo vadas. Su juo Paukštis ir antro būrio partizanas Šturmas, kurį mes vadiname “buntavščiku”. Jie vyksta į užduotį - likviduoti stribą. Tenka prisidėti ir mums. Vaišės baigtos. Pas kaimyną slepiasi dar vienas vyras iš miestelio “Pe...". Mes jį vadiname Vienuolių Vienuoliu. Taip praminėme todėl, kad jis slapstosi vienas. Su Vovere einame paimti ir jį. Jis pasiima šautuvą ir visi dienos metu kertame tiesiai per kaimą Deksnės miško link. Ginkluoti esame puikiai: keturi automatai, šautuvas ir kulkosvaidis. Pasiekę Deksnės miško kampą, išsidėstome. Iki Balbieriškio tik kilometras. Laukiame. Nuo Prienų pusės pasirodo porinis vežimas. Su Vovere iššokame iš miško ir stabdome. Važiuojantys nė negalvoja sustoti. Iš vežimo pasigirdo šūvis. Sugulame. Vežimas jau užvažiavo už krūmų. Lydime jį automatų serijomis. Stribas, kurį mes tikėjomės paimti gyvą, iššoko į griovį ir nuskuodė į mišką. Sužeidėme arklį ir žmogų iš Peršekės, kuris mirė vos mums pradėjus trauktis. Besitraukiant staiga iš krūmų šūviai. Mes nepastebėjome, kaip pamiške prisiartino rusai ir atkirto mums kelią. Sutelkiame ugnį viena kryptimi ir perbėgimais per atvirą lauką, skiriantį Deksnę nuo miško, pasitraukiame be nuostolių. Į stovyklą sugrįžome tamsai gaubiant žemę.
Po šio įvykio su Vovere išėjome į Ringėnus pas B... Beeinant Kunigiškių palauke, išgirdome švilpiant. Atsigręžę matome - rusai! Sprukome į mišką. B... pasiekėme kitu miško pakraščiu. Pas jį ir apsinakvojome.
Išaušo sekmadienio rytas. Vos prašvitus šeimininkė mane kelia. Veidas pilnas išgąsčio. Pašokęs matau, kad trobesiai apsupti rusų. Skubiai rengiamės. Kitame kambaryje miegojo vyriškis, grįžęs iš rusų armijos. Jį pamatę rusai manė, kad tai jis - tas partizanas, apie kurį buvo pranešta, ir visi sugužėjo pas jį. Mes kuo skubiausiai užlipome ant aukšto ir iššokę pro stoglangį nepastebėti nubėgome Balbieriškio link. Kiek pabėgėję, pasukome link kaimo A. Atrodėme apgailėtinai: Voverė basas, vienplaukis, baltiniai išlindę, abiejų plaukai susivėlę...
A. kaime, užėję pas ūkininką, paprašėme valgyti. Šeimininkas pastatė butelį degtinės ir sėdome pusryčių. Oi, kaip reikalinga buvo šį kartą degtinėlė nuplauti mus kausčiusiai įtampai! Atėjo dar keli vyrukai iš kaimo ir prisijungė prie mūsų kompanijos.
Po kurio laiko išėjau į lauką prasivėdinti. Staiga netoliese išgirdau dvi automato serijas. Grįžęs į kambarį pasakiau apie tai Jurgiui (Voverei-B.U.). Pasiėmę ginklus išėjome į kiemą. Pamatę už kokio 100 metrų pora kareivių, pasislėpėme už kluono, laukdami, kol jie praeis. Jiems užėjus už trobesių, sprukome į mišką. Taip ir pasibaigė mūsų tos dienos nuotykiai. Ir netikėk tu, žmogau, laime! Kaip vėliau sužinojome, šeimininką ir tą demobilizuotąjį kareivį rusai buvo nusivarę į Balbieriškį, bet po kelių dienų paleido.
Toliau gyvenome ramiai. Rugpjūčio pabaigoje, ruošdamiesi miegui, išgirdome miške įtartiną šlamėjimą. Netrukus pamatėme ateinant savus vyrus. Jie pranešė mums liūdną žinią - žuvo Vėtra. Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Jis su draugu grįžo iš kaimo, pasirinkę maisto. Draugas nešė maišą bulvių, o Vėtra savo ir jo automatus. Eiti reikėjo per raistą, kurį mes vadinome Kanaukaraisčiu. Tikriausiai rusiško automato buvo neužstumta atsarga. Einant išvirtusio medžio kamienu, Vėtra paslydo ir krito. Automatas, sudavus buože į medį, iššovė. Kulka pataikė į smilkinį ir išlėkė per kitą galvos pusę, ištaškydama smegenis. Visi nuėjome į jo žuvimo vietą, su Vovere apiplovėme veidą, nunešėme į saugesnę vietą, suvynio-jome į brezentą ir paslėpėme po krūva šakų. Po to sukūrėm didelį laužą, išsidžiovinom sulytus ir nuo medžių krintančių vandens lašų sušlapusius drabužius.
Prašvitus aš, Paukštis ir Vijūnas išėjome ieškoti kitų vyrų. Apie penkis kilometrus nuėję Sūkurių link, juos suradome stovykloje ir pranešėme liūdną naujieną.
Susiruošėme eiti į palaukę pasižvalgyti ir sužinoti, ar apylinkėje nėra rusų. Išėjęs pamačiau atbėgančius “O” su broliu. Mane pamačiusi “O” net apsiverkė ir pranešė, kad miškas supamas rusų. Jie vos spėjo nepastebėti pasprukti. Kareiviai jau pradėjo košti mišką. Galvojome, ką daryti. Už 5 kilometrų stovykla ir draugai. Reikia juos perspėti. Spaudžiame su Paukščiu pas juos. Juos randame ten, kur palikome. Greitai skirstomės, kad rusai neužčiuptų visų vienoje krūvoje. Sprendimai daromi akimirksniu. Aš, Voverė, Paukštis ir Vaidila einame į Kanaukaraistį. Nuėję apie 800 metrų, išgirdome priekyje rusiškai kalbant. Sustojome, klausome. Garsai girdisi šone ir už mūsų. Slepiamės. Nervai įtempti. Gal už 50 metrų nuo mūsų praėjo grandis kareivių. Mūsų nepastebėjo, nes raistas priaugęs didelių švendrių, kurios dengia mus. Šešta valanda ryto. Raiste išbuvę iki 4 valandos vakaro, išėjome į Ringėnų palaukę. Buvome nemiegoję, nevalgę ir nuo įtampos išvargę. Aš, Gervė ir Kovas nakvynei išėjome į Ringėnus pas B... Ryte susiradome draugus ir pradėjome ruoštis laidotuvėms. Padarėme karstą. Su Paukščiu nuėjome kasti duobės. Kasėme apie 3 valandas. Molis buvo toks kietas, kad bematant ant delnų iššoko pūslės. Iškasę duobę, nuėjome į Būdos kaimą, kur sutikome vyrus, atvežusius žuvusį Vėtrą. Palaidojome, pasimeldėme ir išsivaikščiojome į stovyklas.
Sūkurių palaukėje gyvenome ramiai iki 1946 metų lapkričio 13 dienos. Naktį į 14 d. nakvojome pas žmones: aš pas S..., Voverė pas
M..., Paukštis pas Juodžiukyną, kur ir žuvo. Naktį pažadino šūviai. Pakilęs pro langą pamačiau kylančias raketas - viskas skendo jų šviesoje. Apsirengęs išbėgau į mišką ir pamiškėje laukiau atbėgant Voverės. Netrukus pasirodė ir jis. Kiek palaukę nutarėme nakvynės ieškoti kitame kaime. Sniego dar buvo mažai, naktis šviesi, graži. Paėję gal puskilometrį, užėjome pas žmogų ir, nieko jam nesakę apie įvykį, paprašėme nakvynės. Ją gavę, ramiai išsimiegojome. Ryte sužinojome, kad žuvo Paukštis.
Sūkurių palaukę teko palikti. Išėjome Medenų kaimo link, kuria-me radome Spyruoklį su savo vyrais. Šiame kaime išgyvenome iki šv.Kalėdų. Kalėdas šventėme visi kartu. Po Kūčių vakarienės išsimiegojome ir išėjome į mišką. Pirmą šv. Kalėdų dieną su Vovere buvome nieko nevalgę, užtat antrąją dieną pasivaišinome kaip reikiant. Trečiąją dieną ilsėjomės. Naujuosius metus sutikome linksmai ir su daina. Po jų sutikimo išsivaikščiojome kas kur: kas pas paneles, kas miegoti, kas ieškoti kitokių nuotykių ar pratęsti Naujųjų metų sutikimo šventę. Aš nuėjau į Budnykus pas pažįstamas merginas.
Dabar, nuo 1947 m. vasario 6 dienos, rašysiu kasdieninį dienoraštį.
1947 02 10, ketvirtadienis
Dieną praleidome be jokių įvykių - nuobodžiai. Vakare atėjo N..., kurį mes vadinome Golberge, ir atnešė štabo viršininko laišką. Ant voko buvo užrašyta “p.Voverci”. Atplėšę radome porą laikraščių, priešrinkiminių lapelių ir laiškelį, kuriame buvo parašyta:
P.p.Voverei ir Bevardžiui, 1947 m. vasario 3 d.
Pranešu Jums, kad š.m. vasario 16 d. apie 9 vai įvyks susitikimas stovykloje prie sudegusių eglės šaknų. Atvykimas būtinas -yra svarbių reikalų. Taip pat siunčiu Jums priešrinkiminės literatūros, kurią paskleiskite. Linkiu Jums geros sėkmės Jūsų nuobodžiame ir pavojingame gyvenime.
Patrimpas.
1947 02 07, penktadienis
Literatūrą mes išplatinome penktadienį prieš balsavimus. Dieną praleidome gerai. Skaitėme įdomias knygas ir daug kalbėjome apie Lietuvos ir vokiečių kariuomenes. Visą vakarą Voverė krėtė juokus - net šonai skaudėjo nuo juoko. Iš ryto užėjo rusai ir mes sulindome į bunkerį.
1947 02 08, šeštadienis
Atsikėliau anksti. Diena buvo graži, saulėta. Nuo langų greitai nutirpo ledai. Į Balbieriškį atvažiavo viena tanketė. Mieste yra apie 300 rusų. Su Vovere aptarėme padėtį. Po to jis ėmė krėsti šposus. Laiką leidome linksmai. Vakare skaičiau knygą.
1947 02 09, sekmadienis
Šiandien rinkimų diena, todėl keliamės anksti. Rytas labai gražus. Patekėjo saulutė. Jos spindulių apšviestos, šalčio sukaustytos snieguolės spindi kaip deimantinės. Visur tylu. Nesimato jokio žmogaus, einančio į miestą ar bažnyčią. Tylą retkarčiais sutrikdo tik viena kita plentu pravažiuojanti mašina. Apie pietus gavome žinią, kad saulei tekant, kareiviai su balsavimo dėže nuėjo į Aukštojo Balbieriškio kaimą. Jų ateinant laukėme ir mes, bet, laimei, neatėjo.
1947 02 10, pirmadienis
Graži, šalta vasario diena praėjo ramiai.
1947 02 11, antradienis
Graži diena praėjo ramiai. Pavakare pamatėme ateinant septynis rusus. Ėjo nuo plento mūsų link, išsidėstę grandine. Sunkiai apsivilkomc mundurus, kailinius ir, trobomis prisidengdami, traukėmės upelio link ir ledu į mišką. Turėjome tik pistoletus - ilgieji ginklai liko bunkeryje. Lindėdami miške, išgirdome kažką atvažiuojant. Privažiavus arčiau, pamatėme, kad tai pažįstama moteris. Ją sulaikę išklausinėjome, ar nematė rusų. Atsakė nemačiusi, bet Jurgio mama jai sakiusi, kad septyni rusai atėjo pas kaimyną M. Vakarop sėdome į roges ir nuvažiavome pas B... pavakarieniauti. Nakvoti išvažiavome pas K. Atvažiavę radome juos jau miegančius, nors buvo dar tik 9 val. vakaro. Prikėlę paprašėme nakvynės. Gavę sutikimą, sumigome.
1947 02 12 , trečiadienis
Oras kaip pagal užsakymą. Taisiau aulinius batus, Voverė skaitė knygas. Į vakarą apsiniaukė ir pakilo vėjas. Po vakarienės rengėmės išeiti, todėl atsisveikinimui po lašelį išgėrėme. Į savo senąją bazę išėjome jau sutemus.
1947 02 13, ketvirtadienis
Jokių įvykių. Apie pietus atėjo B. ir juokavome iki saulėlydžio.
1947 02 14, penktadienis
Pagedo oras. Per naktį pustė, spaudė šaltis. Dieną vėjas aptyko. Valėme ginklus ir rengėmės kelionei. Švintant eisime į susitikimą.
Ne taip toli; truputį daugiau nei 5 kilometrus - į Juodaraistį.
1947 02 15, šeštadienis
Atsikėlėme anksti, dar patamsyje. Papusryčiavome ir švintant išėjome. Pradžioje ėjome grioviu, po to - pamiške iki Mockių palaukės. Užėjome pas S., kuris mus pavaišino. Susitikimo vietoje radome I būrio Patrimpą ir Puntuką, II būrio - Antonių, Putiną ir Tanką. Visi jie buvo apsirengę baltai. Patrimpas dabar buvo grupės vadu, nes Rimvydas perėjo į rinktinės štabą ir ten liko. Daug sužinojome apie politiką. Atrodo, ji gerėja ir šiemet jau tikimės sulaukti laisvės. Gavome laikraštėlių, atsišaukimų ir kitokios medžiagos. Sutvarkėme reikalus ir, pasidaliję įspūdžiais, nuėjome į palaukę, į V... viešbutį, kur ryšininkė atnešė Patrimpui žinių paketą. Atsisveikinome ir su Jurgiu išėjome pas jo paną B... Buvome jos labai maloniai priimti ir pavaišinti. Jurgis dar pasiliko, o aš išėjau pas D..., kuris buvo žadėjęs duoti odos kelionmaišiui. Gavęs odos, nuėjau pas Golbergę. Pas jį jau buvo atėjęs ir spėjęs užmigti Jurgis. Pakalbėjęs su Golberge, Jurgį pažadinau ir išėjome į senąją bazę. Ėjome per aerodromą -didžiulį lygų lauką. Matyt, tamsoje nuklydome į šalį, nes atsidūrėme prie Balbieriškio pradžios mokyklos. Keiksnodami pasukome atgal. Priėjome buvusius apkasus. Persiropštę per juos, klupinėdami bazę pasiekėme gerokai pavargę. Vyrai jau miegojo. Išgėrę karštos kavos sugulėme ir mes.
1947 02 16, sekmadienis
Šiandien - Vasario 16-oji. Tai didelė šventė, kurią mes kadaise iškilmingai šventėme. Dabar gi priversti bastytis po miškus arba prašyti žmones, kad šią šventinę, gražią dieną priimtų ir mus į trobos šilumą kartu atšvęsti. Kiek šaltoka. Saulutė skaisčiai šviečia, berdama žemėn jau gana šaltus savo spindulius, lyg sakydama, kad ne už kalnų pavasarėlis su visais jo malonumais. Dieną praleidome labai ramiai. Į vakarą šeimininkė pamatė danguje kažkokią raudoną dėmę. Parodė ją ir mums. Dėmė slinko iš šiaurės į pietus. Tai buvo kažkoks gamtos reiškinys. Pasak senų žmonių pranašavimo, tai reiškė kraujo praliejimą.
1947 02 17, pirmadienis
Taip pat graži diena. Į vakarą atšilo. Iki vakaro siuvau kelionmaišį.
1947 02 18, antradienis
Užgavėnės. Saulutė šildo vis labiau ir labiau. Diena niekuo neišsiskyrė iš kitų.
1947 02 19, trečiadienis
Šiandien taip žmonių vadinama Pelenų diena - pirma gavėnios diena. Graži, kaip ir kitos. Atsikėlėme anksti. Šeimininkė atnešė pusryčius - kopūstų su grybais ir prastų kruopų. Supratome, kad šeimininkai laikosi gavėnios pasnyko įstatymų. Mes tai priėmėme linksmai ir valgėme pasišaipydami vienas iš kito. Aš papasakojau paryčiais sapnuotą sapną - lyg tai aš pagaliu mušiau per sprandą savo tėvą. Ką tai galėtų reikšti? Niekas nežinojo. Diena praėjo nepastebimai. Kalbėjome įvairiomis temomis, ypač daug apie partizanus, Lietuvos kariuomenę ir jos karininkus. Daug kas buvo kritikuotina. Kad ir vokiečių kariuomenėje: pirmose gretose, pirmose linijose - eiliniai kareiviai. Čia nepamatysi nei kapitono, nei majoro, nekalbant jau apie pulkininkus ar generolus. Visi jie sėdi už kelių kilometrų, kad jų nepasiektų kulka ar durtuvas. Žūsta paprasti kareivėliai arba sužeisti, sviedinių sudraskyti, jei tenka trauktis, lieka priešo pusėje. O po to laikraščiuose rašoma, kad toks ir toks generolas laimėjo mūšį ties ta ar kita vietove. Bet yra ne taip - mūšį laimėjo eiliniai kareivėliai, paprasti kaimo berneliai. Tai jų krauju aplaistyta ir išvaduota kiekviena žemės pėda.
1947 02 20, ketvirtadienis
Miegojau kambaryje ant priekrosnio. Pabudęs keltis neskubu, raivausi. Rytas apsiniaukęs. Staiga pribėga šeimininkė ir su išgąsčiu praneša, kad nuo miesto pusės ateina automatu ginkluotas kareivis. Mane nuo suolo kaip vėjas nupūtė. Skubiai rengiuosi, aunuosi, čiumpu visą savo mantą ir į - bunkerį. Draugas iš paskos. Sėdime, nė krepšt - laukiame, kol jis išeis. O jis neskuba. Pagaliau viskas nutilo. Išėjo. Išlindome visi žemėti, nusivalėme ir vėl ramu. Pasirodo, kad jo ne vieno būta. Kareiviai ėjo per ūkininkus ir, surinkę reikiamą skaičių pastočių, išvažiavo Prienų link.
Saulė nepasirodė visą dieną. Dangus, aptrauktas žemais, švininiais debesimis, atrodė niūriai, lyg grūmotų savo galingu kumščiu -grasintų. Vėjas šėlo ir nešiojo sniego debesis, - žodžiu, dangus su žeme maišėsi. Staugė telefono laidai. Po pietų atėjęs M... papasakojo apie netoli nuo mūsų buvusias vestuves.
1947 02 21, penktadienis
Šiandien oras taip pat blogas. Per naktį snigo ir pustė, sunešė didžiausias pusnis. Apie pietus keliu pravažiavo keturi rusai. Kai jie po poros valandų grįžo, mes sėdėjome bunkeryje, bet jie pravažiavo pro šalį. Pavakary atvažiavęs žmogus atsivežė pusantro butelio degtinės, kurią mes su malonumu išgėrėme, nes jau seniai buvome neragavę. Papolitikavę sugulėme.
1947 02 22, šeštadienis
Rytas išaušo gražus, tik labai šaltas. Apie pietus pradėjo snigti ir snigo iki vėlyvo vakaro. Po pietų atėjęs žmogus papasakojo daug naujienų: papasakojo, kaip partizanai Marijampolėje išmušė miesto komunistus ir kaip Prienuose mušėsi su rusu Diškevičiaus Juozas. Po pietų aš padėjau rankinėmis girnomis sumalti miltų duonai. Rankos nuo darbo atpratę ir bematant ant delnų prisitrynė pūslių, bet užtat diena praėjo produktyviai.
1947 02 23, sekmadienis
Atsikėlėme jau šviesyje. Mūsų šeimininkė išėjo į bažnyčią. Rytas nekoks, sekmadienis galėtų būti geresnis, šiltesnis. Po pietų pradėjo snigti ir šaltis krito.
Iš bažnyčios grįžusi šeimininkė pasakė, kad teta nuo sesers gavo laišką. Šeimininkė jos prašė, kad duotų laišką parnešti paskaityti man, tačiau ši pabijojo. Sakė, kad neseniai tardė dieduką, klausinėjo apie mane ir išbėgusį į Vokietiją brolį Joną. Pykstu, kad nedavė laiško. Teisingai sakoma, kad papuolęs į bėdą skųskis saviems, bet gyvenk pas svetimą.
Šeimininkė paruošė laikraščių “Tiesa”, kuriuos mes skaitėme ir komentavome propagandinius straipsnius. Iš jų mes juokėmės. Vakare skaitėme knygas ir ruošėme siuntinį į Rusiją. Jurgis rašė laišką. Skaitau knygą “Vakarų fronte nieko naujo”. Įdomiai aprašytas kareivių gyvenimas.
Pradėjus temti, snigti ėmė smarkiau ir bematant žemę uždengė nauja šviežio sniego eilė. Nusiminėme. Jau ilgai sėdime užsidarę.
Šviežias sniegas vėl sutrukdė sugalvotą mūsų išėjimą su reikalais ir šiaip į pamiškę pasivaikščioti, pasimankštinti. Laukiame kovo pirmosios, kada reikės eiti į sudegusių eglių stovyklą į susitikimą. Prieš guldami daug kalbėjome apie žydus ir jų biznį.
1947 02 24, pirmadienis
Ryte šeimininkė atsikėlė anksti, nes šeimininkas važiavo į Alytų, vežė siuntinį. Mudu su Jurgiu kėlėmės vėliau. Atsikėlęs papasakojau savo sapną. Sapnavau, kad su būriu partizanų stovyklavome miško pievelėje. Aš miegojau palapinėje. Staiga atbėgęs į stovyklą vienas partizanas pranešė, kad netoliese matė rusus. Iššokęs iš palapinės su šautuvu rankoje, vienmarškinis, basas surikau “pirmyn!” ir visi, išsiskleidę grandine, pradėjome juos pulti. Staiga pamačiau, kad tai ne rusai, bet šeškai. “Vis tiek nušaukim!” sukomandavau ir, prisidėjęs šautuvą, iššoviau. Šūvio atatranka buvo tokia didelė, kad aš nuvirtau aukštielninkas. Po to atsidūrėme kažkur ant pievos prie Nemuno. Pamačiau, kad virš Nemuno pakilo du vandens stulpai. Supratau, kad Nemune kažkas sprogdinama. Be to, iš visų pusių girdėjosi šūviai ir po kiekvieno iš jų kilo dūmų debesėliai. Mano draugai pasileido bėgti į mišką, o aš, atbėgęs į savo palapinę, ieškau batų ir drabužių, bet jų nerandu. Labiausiai buvo gaila dar visai naujų batų. Iš kažkur atsirado mano buvusi mokytoja ir... pabudau. Šeimininkė sako, kad turi kas nors ateiti.
Patekėjusi saulė tirpdo nuo langų stiklų ledą. Vargšą mano Jurgį užpuolė gripas ir niežai. Šeimininkė išėjo į vaistinę parnešti vaistų. Stebiu pro langus, kad kas neužkluptų. Pamačiau plentu važiuojant slidėmis devynis kareivius, bet jie pasuko į Balbieriškį. Apie pietus dangus apsiniaukė ir pradėjo snigti. Kad tik Dievas duotų - greičiau atšiltų, kad galėtume išeiti. Su Jurgiu esame nutarę konfiskuoti kokius keturis komunistų arklius ir taip prasigyventi pinigų.
Po poros valandų grįžo šeimininkė. Vakarienei išvirti priskaldžiau malkų. Vakare iš Alytaus parėjo šeimininkas ir papasakojo: girdėjęs, kad prasidėjo karas su bulgarais.
1947 02 25, antradienis
Kėlėmės vėlai. Diena apsiniaukus, laikas nuo laiko sninga. Vakare atėjo vienas pilietis ir atnešė paskaityti 22-os dienos laikraštį. Skaitėme ir juokėmės iš sovietinės valdžios melo. Politikavome iki vėlaus vakaro. Nakčiai atsiguliau ant priekrosnio ir kaip mat užmigau. Sapnavau, kad mus užpuolė rusai ir taip pradėjo į mane iš kulkosvaidžio šaudyti, kad dulkės stulpais kilo iš po mano kojų, o kulkos arė žemę. Pribėgau prie Nemuno ir kaip paukštis nuskridau oru. Atsidūriau kažkokiame name, po to prie savo tėviškės trobesių, pro kuriuos eidamas pamačiau rusus. Jiems pradėjus šaudyti, puoliau bėgti ir pabudau. Tokie dažni sapnai, kad užpuola rusai, turbūt ne prieš gera.
1947 02 26, trečiadienis
Jaučiasi artėjantis pavasaris. Diena praėjo be didesnių įvykių. Buvo atėję keli žmonės, kurie papasakojo, kad Marijampolėje nušovė Lapinską, didelį “šišką”, už kurį vertė žmones balsuoti.
1947 02 27, ketvirtadienis
Dar miegodamas ryte pajutau, kad karšta kojoms. Pabudau. Linksmai kūrenosi krosnis, o kadangi aš miegojau ant priekrosnio ir buvau per arti prikišęs kojas prie krosnies, pajutau karštį. Atsikėlę papusryčiavome. Mūsų šeimininkė neturėjo samčio ir aš pasišoviau jį padaryti. Pirmasis nepavyko, tik iš antro karto šiokį tokį sumeistravojau. Bedirbant atėjo vakaras.
1947 02 28, penktadienis
Paskutinė vasario mėnesio diena. Spigina šaltis, nors diena apsiniaukus. Tokią dieną vienas malonumas sėdėti šiltame kambaryje. Vakar padariau samtį, šiandien ėmiausi sudėtingesnio darbo: darau automatinį lanktį siūlams į gijas lenkti. Rankos nuo darbo atpratę ir man sunkiai sekasi. Užtryniau net vienuolika pūslių, kurias baisiai skauda.
Dieną buvo atėjusi moteris, kuri pasakė, kad mano sesuo su savo drauge ruošia mums dokumentus. Už dvejus dokumentus reikės sumokėti 1000 červoncų. Jei gausime dokumentus, po šv.Velykų išvažiuosime.
Po pietų gražinomės - kirpomės plaukus. Ir ne be reikalo. Vos spėjome apsikirpti, atėjo dvi simpatiškos merginos. Ilgai su jomis šnekučiavomės ir krėtėme juokus. Paklausius tos mūsų kalbos, ji atrodys gana bjauri, bet pas mus taip įprasta - loti. Susirenka jauni, ypač vyrai, ir paleidžia liežuvius.
Vakare išsiprausėme, nes rytoj anksti išeisime į susitikimą. Galvojame žygio metu “sukombinuoti” iš komunistų pora arklių. Dabar arkliai brangūs, o rusams verkiant reikia pinigų.
1947 03 01, šeštadienis
Ryte anksti atsikėlusi šeimininkė gamina mums pusryčius. Atsikėlęs nusiprausiu ir žadinu draugą, bet šis keltis nenusiteikęs. Vargais negalais išverčiu jį iš guolio. Murmėdamas išeina laukan ir grįžta dar labiau surūgęs. Sako, kad esant tokiam orui geras šeimininkas šunį laukan nevarytų. Išeinu pažiūrėti ir aš. Iš tiesų bjauru: pučia žvarbus rytų vėjas, smarkiai sninga. Sniegas purus ir per naktį tiek prisnigta, kad jokie auliniai batai neišgelbės - prisemsi. Bet neiti negalime. Išėjome švintant. Kiek paėję užėjome pas ūkininką, pasiėmėme pastotę ir važiuojame. Sniego tiek daug, kad siekia rogių dugną. Snaigės kerta į veidą, lenda už apikaklės. Atvažiavę į Sūkurių palaukę, pastotę paleidom ir toliau ėjome pėsti. Užėjome pas žmogų pasistiprinti. Žmogus maloniai priėmė ir pavaišino. Aš ėjau, o Jurgis dar pasiliko paflirtuoti su jam patikusia mergina. Pažadėjau Jurgio palaukti pas kitą žmogų. Laukiau gana ilgai - Jurgis neatėjo. Nesulaukęs nuėjau į susitikimą, tačiau sutartoje vietoje nieko neradau, tik užgesusią ugniavietę ir vyrų pėdsakus. Nieko nepešęs, grįžau atgal. Pas žmogų, kur užėjau, radau labai gražią merginą. Pietums šeimininkė iškepė kiaušinienės, kurios jau seniai nebuvau valgęs. Atėjo Jurgis. Bevalgant atėjo Patrimpas ir Vijūnas. Seniai buvome nesimatę, todėl karštai pasisveikinome. Pasivedėjęs Patrimpą į šalį pabėdojau, kad norint gauti dokumentus reikia sumokėti 500 červoncų, kurių mes neturime. Patrimpas pasiūlė užpulti Rutkos dvarą, kuriame yra apie 18 arklių ir karvių su veršiukais. Pakalbėjome apie Taurą, kuris mus apgavo: su mumis partizanaudamas trečiais metais pasidarė dokumentus ir pabėgo iš mūsų gretų. Jis išdavikas, jo pavardė Augaitis. Pasikalbėję išsiskyrėme. Po kurio laiko atsisveikinome su šeimininkais, o su mergina net pasibučiavome. Nutariau prie jos kombinuoti.
Nakvoti atėjome pas ūkininką į Ąžuolus, tačiau radę čia pašalinę moterį užsirūkėme ir išėjome. Nakvojome ir dieną praleidome Aukštajame Balbieriškyje.
1947 03 02, sekmadienis
Gerai išsimiegoję, papusryčiavome ir sėdome lošti kortomis “tūkstantį”. Lošėme ilgai. Jurgiui sekėsi - išlošė daugiausia. Jam atsigulus su šeimininko vaikais lošėme “važį”.
Po pietų oras pasikeitė, pradėjo dideliais kąsniais snigti, vėjas kėlė sniego sūkurius į padangę, kaukė kamine, daužėsi aplink langus ir staugė įvairiais balsais. Vakare aprimo ir mes išėjome pas siuvėją parsinešti savo baltų apsiaustų. Iš jo išėjome į susitikimą su draugais. Atėję draugų dar neradome. Netrukus į kiemą įvažiavo rogės. Pažiūrėję pro langus vaikai sušuko, kad tai rusai! Visa šeimyna sulindo už krosnies, o mes, paruošę ginklus, laukėme prie durų. Prieangyje pasigirdo žingsniai ir į duris pabeldė. “Kas ten?”- paklausė Jurgis, pasiruošęs šauti. “Tankas!” - sušuko iš už durų. Lengviau atsikvėpėme - tai buvo savi vyrai. Jie buvo keturiese. Vėliau atėjo dar du ir jau buvome aštuoniese. Jėga! Išsivalėme kulkosvaidį ir išėjome. Mackiuose pavakarieniavome, pasiėmėme dvi pastotes ir važiavome toliau. Pastebėjome judant tris figūras, kurios tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo tamsoje. Privažiavus iššokome iš rogių. Vijūnas sustabdė einančiuosius ir pradėjome klausinėti, kas jie ir iš kur. Tai buvo šio kaimo vaikinai, bet mes, supykę, kad jie nesilaiko partizanų draudimo vaikščioti naktimis, užvožėme jiems po antausį ir palydėjome šautuvų buožėmis. Bus geras vaistas - patys daugiau neis ir kitiems pasakys, kad naktimis nevaikščiotų. Vėl sėdome į roges ir nuvažiavome Putrišių link. Pavažiavę apie 5 km, prie Peršekės upės pastotes paleidome ir toliau ėjome pėsti. Priėję ūkininką, sulipome ant tvarto ir sumigome. Buvo šalta. Bemiegodamas užgėliau kojas. Pabudęs prisiglaudžiau prie Jurgio ir, kiek apšilęs, vėl užmigau.
1947 03 03, pirmadienis
Rytą atsikėlęs norėjau apsiauti aulinius batus, bet jie buvo taip sušalę, kad niekaip negalėjau įkišti kojos. Šeimininko duktė atnešė kaliošus, kuriais apsiavęs nuėjau į kambarį. Po pusryčių taisėme kulkosvaidį, nes buvo sugedus užvedamoji rankenėlė ir neužsivedė spyna. Po to aš rašiau dainas, o Vijūnas taisė batus. Prieš pietus nutarėme, kad mūsų susitikimą reikia atžymėti. Patrimpas paprašė šeimininko parūpinti degtinės. Atnešė du butelius. Pietūs buvo karališki. Vakare aš, Jurgis, Vijūnas, Kaziukas ir Tankas išėjome
Daujotiškių link, o Patrimpas, Antonius ir Putinas nuėjo savais keliais. Prieš išeidami susitarėme dėl susitikimo vietos.
Per purų sniegą eiti sunku, todėl iš karto pasiėmėme pastotę. Seimininkas nelabai norėjo mus vežti, bet privertėme. Privažiavę Alytaus-Balbieriškio vieškelį, kurį laiką važiavome juo, po to pasukome Mikasos upelio link. Jį privažiavę, nežinodami, kur pervažiavimas per upę, pastotę paleidome ir nuėjome pėsti. Nežinodami kelio, ėjome tiesiai per laukus, klimpdami iki kelių į sniegą.
Priėjome Nemuną. Netoliese matėsi sodyba, į kurią suėjome. Joje nakvoti pasiliko Jurgis, Kaziukas ir Tankas, o aš ir Vijūnas išėjome ieškoti Patrimpo, Antonijaus ir Putino. Kol suradome, visiškai nusivarėme. Patrimpas ir Vijūnas nakvoti nuėjo pas kaimyną. Mes miegojome lovose. Karališka nakvynė!
1947 03 04, antradienis
Šiandien šv.Kazimiero - pavasario šventė. Išsimiegojome gerai, nuotaika puiki. Nors šaltis dar spaudžia, bet dienos jau ilgesnės, oras švelnesnis. Nesulaukiame kada atšils, sučiulbės parskridę paukščiai, nutirps sniegas, sužydės ievos, pavasariu pakvips oras. Palengvės mūsų partizaninis gyvenimas, vėl kvėpuosime kvepiančiu miško oru. Bunkerių pelėsių kvapas įgriso.
1947 03 05, trečiadienis
Iš šio malonaus žmogaus išėjome vėlai. Ėjome netoli, pas prie Nemuno gyvenančią mano tetą. Pas ją nakvojome ir dienojome. Pietums mums iškepė bulvinių blynų ant aliejaus. Tai buvo naujiena -retai tokio skanėsto gauname. Prie blynų teta pastatė pusbonkiuką. Tikra puota!
Vis dar siuvu odinį kelionmaišį ir niekaip nebaigiu.
Vakarienei šeimininkas vėl pastatė buteliuką, kurį, žinoma, mes sutvarkėme. Esant šaltam orui mums tai aktualu: gelbsti nuo visokių ligų.
Vakare išėjome į Buktą pas žmogų, teikiantį mums žinias. Jis mus pavaišino labai skaniu gėrimu.
Sniego daug, todėl pasiėmėme pastotę ir nuvažiavome į Karalius. Čia pastotę paleidome ir į Žydaviškį per Nemuną ėjome pėsti. Žydaviškyje paėmėme dvi pastotes. Į vienas roges susėdome pen-kiese, į antras - trise ir atvažiavome į Ožupį. Mudu su Jurgiu išlipome ir nuėjome į savo senąją bazę. Atsigulėme 4 val. ryto.
1947 03 06, ketvirtadienis
Miegojome tik kelias valandas, bet atsikėlus nuotaika buvo gera. Mūsų rūpestis - dokumentai. Nuolat apie juos kalbame. Ar pavyks įsigyti?
1947 03 07, penktadienis
Šąla, ir mes ilgai vartomės savo guoliuose. Vakare išgirdome atidainuojant. Tai linksmai dainuodamas važiavo iš turgaus išgėręs žmogelis. Privažiavęs mūsų gryčiukę sustojo. Iš rogių iššoko moteris ir atbėgo pas mūsų šeimininkę, gelbėdamasi nuo ją norinčio sumušti girto vyro. Po kurio laiko atvažiavęs jos sūnus motiną išsivežė.
1947 03 08, šeštadienis
Iki pietų snigo. Vienas vaikinas atėjęs pasakojo, kad Stalinas atsisakė savo pareigų, atseit ši žinia paskelbta septintos dienos laikraštyje. Sakė, kad karklynuose išsidėstę rusai su zenitine artilerija, į palapines įsivedę telefonus, mat vakar per teritoriją praskrido amerikoniškas lėktuvas. Po pietų ilsėjomės - skaitėme knygas. Sėdėjęs už stalo Jurgis staiga pašoko ir sušuko: “rusai!” Čiupau šautuvą, kelionmaišį ir galvotrūkčiais sulindome į bunkerį. Rusai, praėję pro šalį, nuėjo miesto link. Girdim, kažkas atidaro bunkerio angos dangtį. Pasirodė truputį išsigandęs šeimininkės veidas. Ji įmetė mūsų kailinius, mano mundurą ir pasakė, kad nuo kalno ateina trys panašūs į kareivius vyrai. Netrukus pranešė, kad tai rusiškomis milinėmis apsivilkę neginkluoti vyriškiai. Mes išlindome. Pabaigęs siūti kelionmaišį, sudėjau į jį pistoletą, atsarginę apkabą ir granatą. Šeimininkai prisipažino, kad gerokai išsigando. Kalbėjome, kas būtų, jei rusai išvažiuotų iš Lietuvos. Tai karštume stribams kailį!
Aš papasakojau, kaip Struogiškėse keturi mūsų partizanai išmušė apie 20 priešų, atėmė iš stribų kulkosvaidį ir kaip patys žuvo. O Kalniškėje 180 partizanų išmušė apie 700 rusų. Partizanų žuvo 32. Tarp jų ir mūsų vadas su žmona*.
*Kalniškėje kovėsi apie 90 partizanų, iš kurių žuvo apie 44. Mūšyje žuvo tik partizanų vado žmona Pušelė. Jonas Neifaltas-Lakūnas žuvo 1945 11 20. -B.U.
Laukiame atvažiuojant iš Kauno sesers draugės. Ji turi atvežti žinių apie mūsų dokumentus ir politikos naujienas. Bet atėjo vakaras ir draugė neatvyko...
1947 03 09, sekmadienis
Po pusryčių, apsivilkę baltais apsiaustais, nuėjome į Aukštąjį Balbieriškį pas reikiamą žmogų. Pakalbėjome, truputį pasivaišinome ir šeimininko arkliais, vežikaujant jo sūnui, išvažiavome į Būdą. Čia, sutvarkę kai kuriuos reikalus, užvažiavome pas žmogų papietauti ir pašerti arklių. Toliau važiavome Sūkurių link. Bandant pervažiuoti išverstą medį, rogės apvirto ir mes pabirome į sniegą. Susitvarkę atvažiavome į vadinamąjį viešbutį, kuriame kiek pabuvę važiavome pamedžioti. Įvažiavus į mišką, visai netoli pamatėme ožką*. Nesuspėjus iššauti, ji nubėgo. Truputį pavažiavę matome, už kokio šimto metrų ta pati ožka! Iššokau iš rogių ir prisitaikęs iššoviau. Ožka suklupo ir nepasikėlė. Pataikiau į nugarkaulį. Įsidėję laimikį į roges, kiek pavažiavus, už tankaus brūzgyno pamatėme kitą ožką. Pagautas azarto kiek pasikarščiavau ir... nepataikiau. Dar toliau važiuodami pamatėme ožį, bet vos man iššokus iš rogių jis nudūmė. Išvažiavome į pagirį ir medžioklė baigėsi. Patenkinti sėkme važiavome namo. Jau besukant į kiemą, iš tarpuvartės iššokę vaikai perspėjo, kad atvažiavę rusai. Palikę roges, lekiame atgal į mišką ir sėdime, kol sutems. Pagaliau išgirdome švilpiant ir šaukiant namo. Atėję į kambarį radome ožką jau belupant. Pasirodo, rusai buvo atvažiavę bulvių. Baigiant tvarkyti mėsą, atėjo Jurgis, o netrukus ir Patrimpas, kuris įsakė sėsti į roges ir važiuoti parvežti spaudą. Tiesiog per laukus nuvažiavau į pirmąją mūsų bazę ir, paėmęs spaudą, grįžau atgal. Grįžtant staiga dangų nušvietė raketa, bet aš, nekreipdamas dėmesio, važiavau toliau. Parvažiavęs spaudą atidaviau Patrimpui, pranešiau apie mūsų išvyką ir reikalų tvarkymą už Nemuno. Apie 10 val. vakaro su Jurgiu išėjome į Aukštąjį Balbieriškį. Saugumo dėlei ėjome pamiške. Dieną praleidome ir nakvojome pas mus mylintį ir atjaučiantį žmogų. Miegui užleido savo lovas. Išsimiegoti lovose mums retenybė...
--------------
* Taip kaimo žmonės vadindavo stirną. - Red.
1947 03 10, pirmadienis
Patogiai miegoję kėlėmės vėlai. Nusiprausę sėdome pusryčių. Šeimininkė buvo privirusi kopūstų, mėsos ir, kas svarbiausia, pavaišino raugintais agurkais. Pavasarį tai retas dalykas. Vakare atėjęs iš lauko šeimininko sūnus pasakė, kad už tvarto kampo prie gluosnio kažkas pasislėpęs stovi, atrodo, kareivis. Stvėrėme ginklus. Šeimininkė išsigandusi ėmė verkti. “Jei tikrai rusai, tada mes prapuolę”, -pradėjo aimanuoti ir šeimininkas su sūnumi. Aš pasiruošiau granatą ir laukiau, kada įeis į kambarį. Įėjo grįžęs iš Rusijos šeimininko sūnus. Pamatęs mus su paruoštais šaudyti ginklais labai nusigando. Užtat šeimininkų džiaugsmas buvo didžiulis! Šeimininkė sutikimui paruošė gerą vakarienę, šeimininkas pastatė butelį degtinės. Skaniai pavakarieniavome, pakalbėjome, apsirengėme ir išėjome. Jurgis važiavo su slidėmis, bet jam nekaip sekėsi: dažnai griuvinėjo, vis pasinerdamas į sniegą. Pavargę užėjome pas žmogų pailsėti. Pakalbėjome su pas jį buvusiomis merginomis, dar truputį pasivaišinome, tiesiog už stalo pamiegojome ir penktą valandą ryto, pradėjus švisti, išėjome į savo senąją bazę. Parėję kritome į guolius ir išsimiegojome.
1947 03 11, antradienis
Kėlėmės vėlai. Papusryčiavę vėl sugulėme miegoti. Šeimininkė nuėjo pas mano tetą pasiteirauti, ar sudarys mano dokumentams reikiamą pinigų sumą. Pabudau pavakary. Šeimininkė jau buvo parėjusi ir pasakė, kad kol kas pinigų nėra. Ir daryk ką nori. Vargas tam, kas neturi tėvų, giminių ir artimųjų. Nors gyvas į žemę lįsk. Giminės manęs išsižadėjo, išsižadėsiu jų ir aš. Nesikreipsiu į juos iki grabo lentos, nors badu mirčiau. Išskiriant dieduką, kuris, nors ir senas būdamas, rūpinasi manimi kaip galėdamas.
Nutarėme darytis dokumentus, kainuojančius tik 100 červoncų. Juos padaro Kaune. Išduoda pasą, o vietoj karinio bilieto duoda pažymą, kad jis pamestas.
Parėjo šeimininkės duktė, su kuria prakalbėjome iki išnaktų.
Pradėjau kosėti. Skauda gerklę.
1947 03 12, trečiadienis
Atsikėliau vėlai. Lauke šalta, langai apšalę. Jaučiuosi peršalęs -skauda gerklę, pjauna kosulys. Dieną pradėjo skaudėti galvą. Turėjau atsigulti. Vakare dusino kosulys ir ilgai neužmigau.
1947 03 13, ketvirtadienis
Rytą atsikėliau šiek tiek sveikesnis. Praėjo galvos skausmas, sumažėjo kosulys. Seimininkė išvirė aviečių arbatos. Nors ir be cukraus, vis tiek vaistas. Šiuo laiku cukraus sunku gauti. Jurgis gavo pinigų ir darysis dokumentus, o aš liksiu miške, kol gausiu pinigų. Dieną taisiau batus. Šeštadienį žadame eiti į susitikimą, kuris vyks nudegusių eglių šakų stovykloje.
Š.: LVOA. F3377. A.55. B. 183
Parengė Bonifacas Ulevičius
Slapyvardžių ir pavardžių rodyklė
1. Antonijus - vokiečių vermachto kareivis. Žuvo 1947 m.
2. Bevardis-Bronius Vasiliauskas, g.1928 m. rugsėjo 24 d. Žemojo Balbieriškio k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Baigęs Balbieriškio pradžios mokyklos šešis skyrius, stojo į Prienų gimnaziją, kurios nebaigęs dirbo tėvų ūkyje. 1945 m., tėvus išvežus į Sibirą, pabėgęs ir kiek pasislapstęs stojo į Birštono vls. Buktos miške besikuriantį partizanų būrį. Partizanams legalizavusis, perėjo į Balbieriškio miške veikiantį Vaidotėnų grupės pirmąjį partizanų būrį.
MGB agento “Palionio” išduotas, 1947 m. kovo 25 d. buvo sužeistas, suimtas ir 1947 m. rugpjūčio 18 d. nuteistas 25 m. lagerio.
Juozo Petraškos-Patrimpo teigimu, Bevardis buvo suimtas kovo 18-19 d. Dar kitur nurodoma kovo 29 d.
3. Bįjūnas-Motiejus ar Juozas Vyšniauskas, g.1921 m. Paprūdžiok., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. K.Degučio-Raginio būrio partizanas. Žuvo 1946 m. vasario 17 d. Gerulių k., Balbieriškio vls. pas Seilių.
4. Dramblys-Petras Zenkevičius, g.1924 m. Žiūronių k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Balbieriškio partizanų grupės I būrio partizanas. Žuvo 1945 m. birželio 18 d. Balbieriškyje.
5. Alytė-Alesius Radauskas, g.1915 m. Rudenų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Formuojant Balbieriškio grupės štabą, buvo paskirtas antro būrio vadu. Žuvo 1946 m. vasario 16 d. pamiškėje prie Budninkų k., Gudelių vls.
6. Genys-Petras Kazlauskas, g. 1914 m. Žiūronių k., Balbieriš-kio vls., Marijampolės aps. Nuo 1945 m. Dainavos apygardos partizanas. Žuvo 1946 m. spalio 18 ar 22 d. Vaivos k., Balbieriškio vls., Prienų aps. pas Naudžiūną.
7. Gervė-Stasys Kielius, g.1916 m. Partizanas nuo 1945 m. pavasario. Sudarant Balbieriškio grupės partizanų štabą buvo paskirtas ūkio dalies viršininku. 1947 m. balandžio 15 d. suimtas ir nuteistas 25 m. lagerio.
8. Kalavijas-Kostas Bujanauskas, g.1927 m. A.Balbieriškio k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Vaidoto grupės partizanas. Žuvo 1946 m. iš liepos 18 į 19 d. Mardosų k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Kitur rašoma, kad žuvo 20 d.
9. Karalius-Vincas Dranginis, g.1909 m. Rudenų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. 1944 m. gruodžio men. susiorganizavus Balbieriškio partizanų grupei, buvo paskirtas vado pavaduotoju ir Gudelių vls. veikiančio partizanų būrio vadu. 1945 m. rugsėjo 6 d. legalizavosi ir buvo čekistų naudojamas operatyviniais tikslais.
10. Kardukas, Kardas-Antanas Laukaitis, g.1924 m. Medviršių k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Nuo 1945 m. Vaidoto grupės partizanas. 1946 m. vasario 4 ar 6 d. prie Gudelių sunkiai sužeistas ir vasario 9 d. mirė.
11. Katinukas, Katinas-Pranas Petraška, g.1927 m. Mardosų k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Baigė Alytaus amatų mokyklą. Partizanas nuo 1945 m. Žuvo 1946 m. iš liepos 18 į 19 d. Mardosų kaime pas Joną Matulionį. Kitur rašoma, kad žuvo 20 d.
12. Kelmelis, Kapočius-Juozas Simonaitis, g.1915 m. Balbieriškyje. Partizanas nuo 1945 m. Žuvo 1947 m. sausio 21 ar 22 d. Medinų k., Balbieriškio vls., Prienų aps.
13. Kėkštas-Leonas Brusokas, g.1922 m. Makrickų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Alytės būrio partizanas. Nuo 1945 m. balandžio mėn. Raginio kuopoje.
14. Kilbas-Petras Mitrulevičius, g.1915 ar 1921 m. A.Balbieriškio k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Žuvo 1946 m. birželio mėn. Balbieriškyje.
15. Kovas-Kostas Kliučinskas.
16. Leopardas-Vincas Grigonis, g.1924 m. Birštono vls., Alytaus aps. Nuo 1946 m. pradžios Dainavos apygardos partizanas. 1947 m. pabaigoje iš partizanų gretų pasitraukė ir apsigyveno Kaune. 1949 m. balandžio 29 d. suimtas ir rugpjūčio 9 d. Kaune Karo tribunolo nuteistas 25 m. lagerio.
17. Patrimpas (nuo 1946 m. vasaros Lapaitis)-Juozas Petraška,g.1916 m. Mardosų k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Baigė Žemesniąją žemės ūkio mokyklą. 1938 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavo 2-ajame DLK Birutės ulonų pulke Alytuje. Baigė puskarininkių mokyklą ir buvo pakeltas į jaunesniuosius puskarininkius. 1940 m. balandžio mėn. išleistas į atsargą. 1944 m. užėjus rusams slapstėsi. 1945 m. pavasarį stojo į K.Degučio-Raginio organizuojamą Balbieriškio miške partizanų grupę. Buvo paskirtas grupės štabo viršininku ir vado pavaduotoju. 1946 m. birželio 13 d. žuvus Vaidoto partizanų grupės vadui Raginiui, paskirtas grupės vadu. 1947 m. rugpjūčio 11 d. Punios šile kareiviai užpuolė Dainavos apygardos štabo bunkerį, į kurį tarnybos reikalais buvo atvykęs J.Petraška-Patrimpas. Kontūzytas Patrimpas paimtas gyvas ir nuteistas 25 m. lagerio. Kalėjo Komijoje, Intoje. 1958 m. vasario 24 d. iš lagerio paleistas. 1969 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Alytuje. 1992 m. vasario 24 d. KAM įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Apdovanotas I laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Jam suteiktas garbės savanorio vardas. Atsikūrusiame LLK Sąjūdyje ėjo Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas. Mirė 2001 m. gegužės mėn.
18. Paukštis (Paukštė, Paukštelis)-Juozas Paulauskas, g.1924 m. Putrišių k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Vaidoto grupės partizanas. Žuvo 1946 m. lapkričio 10 d. Putriškio k.
19. Pentukė, Vijūnas-Stasys Teidaras, g.1915 m. Balbieriškyje. Partizanas nuo 1945 m. Vaidoto kuopos 2-ojo būrio vadas. Žuvo 1948 m. gegužės 17 d. Balbieršgirėje. Išdavė legalizavęsis partizanas Danilevičius.
20. Putinas-Stasys Prūsokas iš Makrickų k., Gudelių vls., Marijampolės aps. Vaidoto kuopos trečio būrio vadas. Žuvo 1947 m. kovo 24 d. Pilotiškių k., Gudelių vis.
21. Raginis, vėliau Liekana, dar vadintas Barzda-Kazimieras Degutis, g.1907 ar 1909 m. Didžiųjų Zoriškių k., Sasnavos vls., Marijampolės aps. Prieš Lietuvos okupaciją 1940 m, buvo Krosnos vls. policijos nuovados viršininkas. 1941-1944 m. Balbieriškio policijos viršininkas. 1945 m. pavasarį sujungė Balbieriškio miške ir apylinkėse veikiančius partizanų būrius ir buvo išrinktas jų vadu. Vasarą, organizuojant Dzūkų rinktinę, jo partizanų grupė įjungta į rinktinės sudėtį ir pavadinta Vaidoto grupe. Spalio 31d. paskirtas Tauro apygardos, Geležinio Vilko rinktinės, Mindaugo kuopos vadu. Kuopa veikė Balbieriškio, Gudelių ir dalinai Šilavoto vls. Vėliau ši teritorija su joje^veikiančiais partizanais prijungta prie A apygardos.
Žuvo išduotas 1946 m. birželio 13 ar 14 d. Balbieriškio miške prie Būdos kaimo. Kūnas išniekintas ant gatvės grindinio Balbieriš-kyje.
22. Rimvydas-Jurgis Krikščiūnas, g.1919 m. Gorkyje, karininko šeimoje. 1940 m. spalio mėn. baigė Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklos aspirantūros XV laidą ir, suteikus jaunesniojo leitenanto laipsnį, išleistas į atsargą.
1945 m. pabaigoje įsijungė į partizaninį judėjimą. 1946 m. vasarą buvo Mindaugo partizanų grupės vadu Dainavos apygardoje, vėliau Žvalgybos skyriaus viršininku, apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininku. 1947 m. gegužės 12 d. su J.Lukša-Skirmantu, vykdydamas apygardos vado Žvejo užduotį, išvyko į Lenkiją ryšio su užsieniu atstatymo reikalais. Grįžęs liepos mėn. paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku. Antras jo išvykimas per Lenkiją į Vakarus ryšių atstatymo reikalais organizuotas 1949 m. pavasarį. Laimingai, nors ir kaunantis, perėjus sieną, išvykimas į Vakarus buvo užvilkintas, dėl to gruodžio 15 d. Slynakiemio k., Punsko vls., Seinų aps., Rimvydas žuvo išduotas. 1949 m. vasario 16 d. aktu Nr.4 jam suteiktas Laisvės Kovotojo-partizanų kapitono laipsnis. 1950 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr.5 apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), kartu suteikiant Laisvės Kovotojo Karžygio vardą. 1998 m. gegužės 15 d. Krašto apsaugos ministerijos įsakymu jam suteiktas pulkininko laipsnis.
23. Spyruoklis (vėliau Tautinylis)-Jonas Kučinskas. A.Garmutė knygoje “Išėjo broliai” rašo, kad gimęs 1906 m., KGB šaltiniuose rašoma, kad 1908, kitur 1909 metais, Škėvonių k. Jiezno vls., Alytaus aps. Lietuvos kariuomenės ulonų puskarininkis. 1944 m. rudenį stojo į besiformuojančias partizanų gretas. Ėjo būrio vado pareigas. 1946 m. pabaigoje iš Tauro apygardos perėjo į Dzūkų rinktinės Vaidoto partizanų grupę ir buvo paskirtas grupės vado J.Petraškos pavaduotoju. Suėmus J.Petrašką, nuo 1947 m. rugsėjo 10 d. Vaidoto partizanų grupės vadas. Vėliau Kęstučio tėvūnijos vadas, o žuvus Dzūkų rinktinės vadui V.Ambrazevičiui-Balandžiui, 1951 m. gegužės 23 d. paskirtas Dzūkų rinktinės vadu. Bendražygiui, partizanui Albinui Nedzinskui-Jovarui, tapusiam agentu “Svajūnu”, išdavus, 1951 m. spalio 19 d., Barkūniškių (Sabališkių) miške esantis Spyruoklio bunkeris buvo kareivių užpultas ir Spyruoklis su trimis kovos draugais žuvo.
24. Stipinas-Vincas Matulevičius, g.1907 m. 1944 m. pabaigoje nuleistas desantu. DLK Kęstučio 10-ojo skrajojančio būrio vadas. Žuvo 1945 m. liepos 11d. Kalesninkų k., Simno vls., Alytaus aps., Barkūniškio miške.
25. Šmėkla-Gediminas Valiukevičius, g.1923 m. Sūkurių k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. 1945 m. legalizavosi.
26. Šturmas-Alfonsas Radauskas, partizanas nuo 1945 m. vasario 6 d. Suimtas.
27. Tankas - vokiečių vermachto kareivis. Žuvo 1948 m.
28. Tauras-Petras Augaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės liktinis puskarininkis. Sudarant Vaidoto partizanų grupės štabą, paskirtas vado pavaduotoju. 1946 m. legalizavosi.
29. Vėtra-Juozas Rakauskas, g.1921 m. Norkūnų k., Balbieriškio vls., Marijampolės aps. Mokytojas. Nuo 1945 m. partizanas. 1945 m. rugpjūčio 16 d. tragiškai žuvo.
30. Voverė-Jurgis Kazlauskas, g. 1920 m. Panartiškių k., Birštono vls., Alytaus aps. 1942 m. įstojo į vokiečių kariuomenę, buvo išsiųstas kovoti į Rusiją, iš kur pabėgęs slapstėsi. 1944 m. užėjus rusams, stojo į Birštono vls., Buktos miške besiorganizuojančią Margio partizanų grupę. Vadovavo trečiam skyriui. Iš ten persikėlė į Balbieriškio mišką, į Vaidotėnų grupę.
MGB agento “Palionio” išduotas, 1947 m. kovo 25 d. buvo suimtas. Juozo Petraškos-Patrimpo teigimu, Voverė buvo suimtas kovo 18-19 d. Kitur nurodoma kovo 29 d.
Sudarė Bonifacas Ulevičius ir Henrikas Rimkus
