DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS
PETRO PAULAIČIO LAIŠKAI (2)
Jonas Žičkus
Jau yra paskelbta nemažai atsiminimų apie Petrą Paulaitį. Kadangi žinojau, jog Jonas Gaidauskas-Breivė buvo P.Paulaičio ryšininkas, artimai su juo bendravo, įkalbėjau jį parašyti atsiminimus. Breivės atsiminimai paskelbti LKA 13-ame tome. J.Gaidauskas savo atsiminimuose praleido vieną kitą įvykį, kuris buvo reikšmingas tam laikotarpiui. Mudu su J.Gaidausku gerai pažinojome mudviejų dėdę Juozą Žičkų ir visą jo šeimą, žinojome visas aplinkybes, kurios atvedė P.Paulaitį į Juozo Žičkaus sodybą.
P.Paulaitis ne kartą prašė J.Gaidauską surasti saugią vietą slėptuvei. J.Gaidauskas pakalbėjo su savo pusbroliu Jonu Žičkumi ir šis sutiko padėti. Žičkų sodybos kieme buvo erdvus, gerai įrengtas daržovių sandėlys ir P.Paulaitis, padedant J.Gaidauskui ir J.Žičkui, jame įsirengė slėptuvę, atsigabeno rašomąją mašinėlę, šapirografą, popieriaus. Rašė, redagavo, spausdino “Laisvės Varpą”, atsišaukimus ir kitus pogrindžio leidinius. Troboje buvo erdvi virtuvė, jos pakraštyje prie lango stovėjo lova, kurioje P.Paulaitis miegojo, o valgė kartu su visa Žičkų šeima. Kaimynas Žičkui paaiškino, kad šis varganai atrodantis žmogelis yra giminaitis, ir jie daugiau apie P.Paulaitį nesiteiravo. Kaimynai matė, kad jis su tėvu ir sūnumi pjauna malkas, šeria gyvulius, dirba kitus ūkio darbus. Poškakaimyje ir kituose apylinkės kaimuose buvo ramu - nesilankė stribai ir kiti įtartini asmenys. Motina Žičkuvienė ir dvi jauniausios dukterys, pasibaigus namuose rudens darbams, ilgam išvažiuodavo pas vyresniąsias ištekėjusias dukteris, kurios su šeimomis gyveno Klaipėdos krašte, ir iki pavasario į namus grįždavo retai.
Praėjus kelioms savaitėms nuo P.Paulaičio įsikūrimo netikėtai į namus grįžo jauniausioji duktė Elena ir nustebo radusi namuose nepažįstamą žmogų. Tėvų gimines ji pažinojo, todėl jai negalima buvo meluoti, kad P.Paulaitis giminė. Elena, kelias dienas pasisukiojusi namuose, vėl išėjo savais keliais. Grįžusi pas seseris pasakė, kad Poškakaimyje gyvena kažkoks nepažįstamas senis. Pasakojimas sudomino motiną, seseris ir svainius: per žmones ėmė teirautis, kas tas žmogus, iš kur atsirado.
Žičkai, P.Paulaitis ir J.Gaidauskas sunerimo. Žinojo, kad seserys, jų vyrai, Elena nepraneš į NKGB, bet suprato, kad kalbos gali pasiekti piktavalių ausis. Nors buvo ramu, bet vis tik nutarė, kad toliau čia slėptis nesaugu. Jonas Žičkus, Paulaičiui išėjus, slėptuvę išardys ir, kol bus surasta naujai slėptuvei vieta, paliks patikimam kaimynui saugoti spausdinimo ir dauginimo priemones. P.Paulaitis ir J.Gaidauskas išėjo savo keliais. J.Žičkus slėptuvėje buvusias P.Paulaičio spausdinimo ir rašymo priemones nuvežęs pas kaimyną paprašė paslėpti. Kaimynas buvo doras žmogus ir sutiko. Slėptuvė daržovių sandėlyje tuojau pat buvo išardyta.
Praėjo nedaug laiko ir Batakių miške surastas Kęstučio apygardos štabo bunkeris. Žuvo J.Kasperavičius-Visvydas ir jo padėjėjas Albinas Grybas-Džiugas. Prasidėjo kratos, areštai, žiaurūs tardymai. Štabo bunkerio vietą žinojo du ryšininkai: Jonas Gaidauskas-Breivė ir Antanas Kairys-Apuokas. Šis taip pat žinojo P.Paulaičio slėptuvę Žičkų sodyboje. Pirmiau areštavo A.Kairį, po kelių dienų -J.Gaidauską. Per pirmuosius tardymus Šubartinėje J.Gaidauskas įsitikino, kad slėptuvė Žičkų sodyboje išduota. Kagėbistai reikalavo, kad jis ten nuvestų. J.Gaidauskas iš pradžių sakė nieko nežinąs apie slėptuvę, bet matydamas, kad viskas žinoma, sutiko nuvesti. Jis buvo įsitikinęs, kad Paulaičio Žičkų sodyboje nėra, spausdinimo ir rašymo priemonės išgabentos, slėptuvė išardyta.
Kęstutis Lakiekas prieš keletą metų (tuo metu jis dirbo GC archyve) atsiuntė man J.Žičkaus sodyboje atliktos kratos fotografuotinį protokolą. Jame išvardinti kratoje dalyvavę Tauragės kagėbistai, jų pareigos, kariniai laipsniai. Iš protokolo aišku, kad krata daržovių sandėlyje atlikta rūpestingai: surastas mažas kambarėlis, staliukas su žibaline lempa, žvakės galiukas, suoliukas ir kitos smulkmenos. Protokole nurodyti staliuko ir suolelio išmatavimai, paminėta, kad kambarėlio sienos išklijuotos laikraščiais. Tai rodo, kad Jonas Žičkus tik iš dalies įvykdė savo įsipareigojimą: spausdinimo priemones išgabeno, bet slėptuvės taip ir neišardė.
Ši, atrodo, smulkmena buvo lemtinga P.Paulaičio gyvenime...
Petro Paulaičio laiškas Jonui Zičkui
Mielas ir brangus Jonai!
Paprastai visokie prierašai, pastabos ar papildymai prie laiško daromi jį užbaigus. Mat kai ką rašant užmirštama, praleidžiama, vėliau prisimenama, papildoma. Šį kartą reikalas verčia įrašyti pastabėlę pačioje pradžioje laiško. Dargi tai draugiškas prašymas, o ne pastabėlė. Būtent: mudviem - ir panašiems geriems pažįstamiems ir bendrą vargą vargusiems - tarpusavyje susirašant ar kalbant vartokime “Tu ”, o ne “Jūs” ir net ne “Tamsta Tai jau per daug oficialu. Juk mes broliai, o gal ir daugiau kaip broliai.
Tavo laiškas rugpjūčio 24 d., kuris mane pasiekė rugsėjo 4 d., suteikė man dvigubą didelį džiaugsmą. Malonus, kaip ir ankstesnieji, pats laiškas, o jis dargi atgabeno man labai malonią Bičiulių, bendrą vargą vargusių Brolių ir Sesių nuotrauką. Su A.Žipre kruopščiai apžiūrėjome visus, o Tave su Kostu aptarėva ir spėliojova, kiek kuris per tą jau nemažą nesimatymo laiką pasikeitęs ir ar būtume laisvėje susitikę iš karto Judu pažinę. Pas Tave buvusių išvaizdos bruožų radova daugiau, pas Kostą - mažiau. Džiaugiuosi nuotraukoje susipažinęs su p. Regina, džiaugiuosi ir nuotraukoje - pačiame jos centre - išvydęs tą, Jums ir mums, gaivinančią viltis Jūsų ir mūsų tekančią saulę - Vaižgantuką po jo pirmojo sandėrio su Dievu, kaip jau kiekvienam mūsų turės būti vienintelė Gėrybė, mūsų visų gyvenimo Prasmė ir Tikslas, nes mes Jo kūriniai, Jo darbų vykdytojai. Su labai dideliu džiaugsmu po daugelio nesimatymo metų greta Jūsų išvydau ir tą mano seną Bičiulį-Brolį Kostą, su kuriuo kadaise kartu viename “garde” vargome ir duonos kąsneliais dalinomės. Man lai buvo staigmena ir didelis džiaugsmas, kad 15. VIII pasiekė mane Jo malonus laiškas ir 4.IX per Tave Jo jau daug daug vargo ir pergyvenimų patyręs veidas. Per tą tylos-nežinios laikotarpį aš buvau bemaž įsitikinęs, kad Kostas jau tikrai bus savo šeimoje, bet pasirodė, kad... važiuojam į Madridą su saldžiausios šypsenos kaukole. Tavo šeimos nuotraukoje dar du - Ji ir Jis - veideliai. Irgi daug neteisybės ir vargo iškentę. Mes nei vienas Jų vardų įspėti negalėjome, o Tu jų savo laiške nemini? Tikrai jau bus praėjęs mėnuo laiko. kaip gavau tavo tą mielą atvirutę, kurioje perduodi nuoširdžiausiusŽ sveikinimus-linkėjimus. Tame pačiame voke atėjo ir Tavo išsiųstos net labai gražios atvirutės. Ačiū Tau, ačiū! Su pagarba dėkingas lenkiuosi Ž už jo nuoširdžius linkėjimus, už tai, kad Jis mus prisimena, mums
gero velija. Aš labai norėjau į Tavo tą atvirutę tuojau atsakyti, nes norėjau suspėti perduoti mano pagarbą ir meilę Mažintą Antanui, nes Tu į ten link žadėjai važiuoti, bet dėl laišką limito stokos mano visi geri norai neišsipildė.
Nemažai man ateinančią laišką neatiduoda ir nepraneša dėl ko, o yra žinią, kad jie jau seniai man išsiąsti. Tik kelios savaitės atgal pranešė, kad atėjusį laišką iš Norvegijos konfiskavo. Reikalavo pasirašyti ant konfiskacijos akto, bet laiško net neparodė ir nesakė siuntėjo pavardės. O užklausus dėl ko konfiskuotas, tai tik per dantis iškošė, kad jame žinios neatitinka tikrovės. Keista ar ne? Užsienio laiškai praėjo cenzūrą (būtinai!), ji neva praleido, o žemesnės instancijos jį konjiskavo. Nijolė jau kelintą laišką rašo, o iki manęs jie nedaeina. Taip pat rašo Zarianas, Stašaitis, nes ir ją laiškai manęs nepasiekia. Spalio 30 d. bus lygiai 33 metai sunkiai išvargti raudonosios Rusijos kalėjimuose ir lageriuose vien už protestą, kad ji inkorporavo mūsą laisvą, nepriklausomą ir neutralią Tėvynę Lietuvą į savo sudėtį. Mes esame nieko nenusikaltę, o jie mums atima gyvenimą.
Kostas savo laiške klausia, kuomet ir ką galėtą man atsiųsti. Prašo, kad parašyčiau. Aš jam kol kas negaliu parašyti ir padėkoti už Jo gerą širdį, už Jo visus gerus norus man padėti siuntiniais. Mūsą lagerių dabartinis režimas leidžia tik vieną 50 kg siuntinį gauti per metus ir tai tik tiems, kurie yra pusę bausmės atsėdėję. Pačiam, Jonuk, visos tos mūsą bėdos yra geriau žinomos kaip Kostui. Taigi tikiu, kad už mane Kostui viską paaiškinsi ir padėkosi už tuos jo gerus norus, o man Jis bus lygiai geras ir mielas kaip tuomet, jeigu būčiau Jo aprūpintas siuntiniais. Gal ir N. sužinos, kad jos laišką negaunu.
Sutiktus bendrus gerus pažįstamus su didele pagarba ir meile sveikinu ir bučiuoju. Tegul nei Vincas, nei jo kaimynystėje - Gotlybiškiai (paštas), Pusdešriai (kaimas) Danutė neužsigauna, kad šį mėnesį negaliu Jiems parašyti. Visiems Jiems lenkiuosi. Prie šio priglaudžiu atvirutę su balta rožyte mano jauniausiam bičiuliukui Vaižgantukui.
Baraševo, 1980.
Su Dievu
P.Petras
Kostas - Kostas Kavoliukas; N. - Nijolė Sadūnaitė; Jis - Vladas Daminauskas; Ji - Genovaitė Daminauskienė; Z. - Vitas Zaikauskas; Vincas -Vincas Karsokas; Danutė - dukterėčia (P.Paulaičio brolio dukra); Antanas iš Mažintų - Antanas Andriulis iš Mažintų k. (Skaudvilės vls.). Po Andriulio trobos grindimis 1946-1947 m. buvo P.Paulaičio slėptuvė. Minima grupinė nuotrauka daryta per Škapliernos atlaidus Birštono bažnyčios šventoriuje mano sūnaus Vaižganto pirmosios komunijos metu. - J.Ž
