DAR KARTĄ APIE PETRĄ PAULAITĮ IR jO LAIŠKUS IŠ DUBRAVLAGO
Petras Girdzijauskas
□ Petras Paulaitis (1904 06 29-1986 02 19) prieš pat iškeliavimą į Amžinybę. 35 metus kalėjo už meilę Dievui ir Tėvynei. Teilsisi Viešpaties džiaugsme!
Tuo metu P.Paulaitis dirbo Dubravlago 11 punkto Javase statybininkų brigados barako valytoju. Kartu su juo buvo jo bendrabyliai Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjungos nariai, buvę studentai: V.Margaitis, V.Zaikauskas, K.Jankauskas ir kt. Be šių, buvo ir daugiau studentiško jaunimo. Tai - D.Bičiūnas,A.Susnys, T.Karvelis ir kt. Klestėjo tarpusavio vienybė. Jaunimas gerbė P.Paulaitį kaip patriotą, kaip savo ideologinį vadą. Ši organizacija surengdavo pasipriešinimo akcijų prieš bolševikines šventes. Aplaistydavo rašalu, apdrabstydavo purvais agitacinius stendus. Ne be jų rankos kilo gaisras mechaninėse dirbtuvėse. Buvo daugiau didesnių ar mažesnių veiksmų. Tie faktai siutino kagėbistus, nes jie nesusekdavo, kas tai daro. Lietuviai buvo vieningi ir informacija nenutekėdavo. Tarp Dubravlago lagerių studentai palaikė ryšį laiškais - daugumoje nelegaliais, perduodamais per vairuotojus, tiekėjus ir kt. Tada ir prižiūrėtojai suprato, kad jie yra engiami. Pabaltijiečiai kaliniai geriau atrodė už juos, jų siuntiniai kur kas turtingesni už jų parduotuves. Tiek laisvai samdomi, tiek prižiūrėtojaimėgo užsidirbti iš šalies. Lietuviai pinigų visuomet turėjo.
P.Paulaičio laiškus man buvo išsiųsti kur kas paprasčiau. Dirbau statybos vadovu ir galėjau skirstyti statybines medžiagas. Vinių, dažų ar kt. statybinių medžiagų parduotuvėse nebuvo. Už kilogramą kitą vinių ar dažų Paulaičio laiškai atsidurdavo už Dubravlago ribų, kur jų nesiekdavo operatyvininkų uoslė. Kaip rodo 1959 m. gruodžio 24 d. agentūrinis pranešimas (LYA.FK-1.A.45. B.438. L.122), čekistai “įkišo” (o gal atgaivino “miegantį”) ir į mūsų tarpą. Aš nesigarsinau tarp svetimų, kad galiu išsiųsti laiškus be cenzūros, kaip rašo agentas savo pranešimu. Tuo labiau, kad laiškus tvarkydavo Aleksas -vienas iš mūsų penkiukės. Siuntėjai manė, kad tai daro jis - senbuvis. Visa padėka ir garbė teko jam.
Laikai ne bibliniai, kad būtų galima skaičiuoti kas dvyliktą Judą. Matyt, toks buvo tarp mūsų penkių. Mes - Aleksas Ivanauskas, Jonas Barčys, A.Mackevičius, Klemas Širvys ir aš - valgėme bendrai. Tarp penkiukės paslapčių nebuvo, bet ne daugiau. Kad aš persiuntinėju laiškus, kiti tikrai nežinojo. Mūsų apsauginis manevras - Aleksas. Raporte “Burka” iš mūsų penkių mini tik mane vieną. Apie kitus nutyli. Tai jo apsauginis manevras. Jei pasakytų, kad laiškai perduodami per Aleksą, būtų aišku, kad sakytojas yra vienas iš penkių. Tuo metu KGB galia buvo sumenkėjusi net Dubravlage, todėl tokie raportai didesnės įtakos sekamųjų likimui nedarė. Tiek išdavikai, tiek kagėbistai įrodinėjo vieni kitiems, kad dirbantys niekšingą darbą yra niekšai.
