LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M.
Plk. A. Birontas
MANO ATSAKYMAS PULK. OSKARUI URBONUI
Plk. O. Urbono str. apie Lietuvos Vietinę Rinktinę baigėsi praeitame numeryje. Norėdami likti šiame reikale objektyvūs, dedame plk. Bironto atsakymą.
Redakcija
“Kario” Nr. 12 iš 1951 metų straipsnyje “Lietuvos Vietinė Rinktinė” pulkininkas Oskaras Urbonas 13 puslapyje tarp ko kito rašo:
“Šie faktai mums aiškiai parodo, kad vokiečiai sistematiškai siekė savo tikslo šiokiu ar tokiu būdu generolą ir jo štabą pastatyti į tokią padėtį, kad jis negalėtų vadovautis savo daliniais. Ir lietuvių tarpe atsirado žmonių, kuriems tikras lietuviškas generolo nusistatymas nepatiko, kurie ieško priemonių jį iš Vietinės Rinktinės pašalinti ir pakeisti kitu asmeniu. Ar jie vadovavosi asmeninės karjeros sumetimais, ar buvo taip tampriai su vokiečiais susirišę, kad jiems kito kelio jau nebuvo, nežinau. Tačiau, jau balandžio mėnesio pradžioje mes gavome pranešimą, kad grupė žmonių buvo susirinkusi posėdžio, kuriame nutarta prašyti vokiečius, kad pakeistų Vietinės Rinktinės vadovybę, šio posėdžio pasėkoje vokiečiams jų buvo įteiktas memorandumas (įteiktas jis buvo Harmui), kuriame nurodoma, kad Viet. Rinktinės vadovybė, atstovaudama grynai lietuviškus interesus, deda pastangas vien tik savai kariuomenei formuoti, vokiečių interesais nesidomi, mobilizaciją pravesti žada, bet jos paskelbimą vilkins kaip galima ilgiau; o jei ją ir paskelbs, tai praves tokiu būdu, kad ji neduotų jokių rezultatų. Vietinės Rinktinės vadovybė mananti, jog vokiečiai vistiek karą pralaimėsią ir esą jau atėjęs laikas susirūpinti, kaip vokiečiais atsikratyti. Toliau, tame memorandume buvo nurodoma, kad naujoji vadovybė garantuoja sėkmingai pravesti mobilizaciją ir sumobilizuoti tuos pagelbinius tarnybos dalinius, dėl kurių formavimo Vietinės Rinktinės vadovybė vis surandanti tiek daug kliūčių. Kad šitas pranešimas parodė tai, kas tame posėdyje nutarta buvo, mes turėjome progos įsitikinti, kad Jeekeln suimant generolą ir mane išdrožė mums prakalbą. Visi tie kaltinimai, kuriuos primesdavo mums to memorandumo autoriai, Jackelio buvo tais pačiais žodžiais pakartoti. Pagaliau vienas to posėdžio iniciatorius, po mūsų suėmimo perėmė Vietinės Rinktinės likučius. Kaip jam pasisekė išpildyti vokiečiams duotąjį žodį mobilizacijai pravesti — visiems yra žinoma: mobilizacijos rezultatai buvo lygūs nuliui.”
Į tai pareiškiu: čia mano pacituoti Oskaro Urbono žodžiai yra nuo pradžios iki galo netiesa, tikslu suversti Viet. Rink. išvaikymą ant kitų galvos, mane sukompromituoti lietuviškos visuomenės akyse. Aš tvirtinu ir, kai ateis laikas, teisme prisieksiu ir liudininkais įrodysiu, kad to posėdžio joks iniciatorius nebuvau, tame posėdyje nedalyvavau, po jokiu memorandumu nepasirašiau ir dabar tik iš Urbono rašinio sužinojau, kad panašus memorandumas vokiečių okupacinei valdžiai buvo įteiktas. Su vokiečių generolais Jeekeln ir Harm niekad nesu kalbėjęs ir jų visai nepažįstu. Rinktinės formavimosi ir jos likvidavimo laikais buvau Tarybos narys, bet Tarybos posėdžiuose, bent man dalyvaujant, niekad Rinktinės reikalas nebuvo paliestas ar gvildenamas. Tai buvo grynai Pirmojo Generalinio Tarėjo Generolo Kubiliūno, Generalkomisaro von Renteln ir vokiečių generolo Harm reikalas.
Tik po Rinktinės likvidavimo vienam mėnesiui praėjus, Gen. Kubiliūnas Tarybos vardu pasiūlė man iš buvusių Viet. Rinktinės likučių ir esamų lietuviškų apskričių komendantūrų suformuoti mobilizacijos štabą. Griežtai atsisakiau, motyvuodamas tuo, kad dėl masinio platinimo proklamacijų, nukreiptų prieš vokiečius, mobilizacija pasisekimo neturės, ir antra, kad esu nebejaunas žmogus, norėčiau ramybės ir kad yra už mane jaunesnių, netgi su generolų laipsniais, kurie galėtų tas pareigas eiti. Prieš pradedant formuoti Viet. Rinkt., buvau užklaustas ryšio karininko prie gen. Harm majoro Songino, katras iš dviejų generolų — Raštikis ar Plechavičius — tiktų į Rinkt, vadus. Aiškiai pasisakiau už generolą Plechavičių, nes visa jo praeitis rodė, kad kovai su bolševizmu jis yra pats tinkamiausias. Tą patį patvirtinau ir baronui von Becke, kuris tuomet tarnavo General-Komisarijate, eidamas kažkokias svarbias pareigas. Baronas Becke pilnai sutiko su manimi ir, galimas dalykas, kad tai buvo lemiama ir Gen. Plechavičius toms pareigoms buvo paskirtas. Pulkininkas Urbonas, kaltindamas mane kažkokio mistiško memorandumo įteikimo esant iniciatorium, nenurodė nei datos nei vietos, nei asmenų tame posėdyje dalyvavusių ir tą memorandumą surašiusių.
Urbonas džiaugiasi, kad man mobilizacija nepasisekė, ir jos rezultatai buvo lygūs nuliui. Tai tikra tiesa, nes nesumobilizavau nė vieno kareivio. Priėmiau tik tuos, kurie patys savanoriškai atvyko štaban. Nesumobilizavau todėl, kad tatai buvo nepopuliarus dalykas, ir antra — buvo per vėlu, nes kai štabas susiformavo, priešas pradėjo jau supti Kauną ir prasdiėjo vokiškų bei lietuviškų įstaigų evakuacija. Visdėlto Vokietijon aš atvykau ne vienas, o su man priklausančiomis komendantūromis atvedžiau kelis tūkstančius žmonių, taip pat ir Rinktinei priklausantį 400 žmonių batalioną su kapitonu Švilpa priešakyje. Švilpa nesidavė nuginkluojamas ir pasitraukė į miškus. Vėliau, — iš vienos pusės spaudžiamas bolševikų, iš kitos paskelbtas vokiečių okupacinės valdžios už įstatymo ribų, kaip veikiantis prieš vokiečius partizanas, — palei Tauragę išėjo iš miško ir atvyko pas mane, ieškodamas pagelbos. Pavojingas buvo reikalas man jį priimti savųjų skaičiun. Vienok priėmiau, nes žinojau, kad jiems visiems gręsia mirtis. Bet ir man būtų tas pats, jei vokiečiai apie tai būtų sužinoję.
(Bus daugiau)
