ŠIRDIS KALBĖJO LIETUVIŠKAI
Truputis prisiminimų iš darbuotės prie KARIO žurnalo nacių okupacijos metais
Gyvenime yra daug dalykų, kuriuos sunku pamiršti ir širdyje vis knieti kai kada juos iškelti į viešumą. O jau mano toks būdas — pamėgimas rašyti atsiminimus. Todėl negaliu patylomis praeiti ir pro 1941-1944 metus. 1940 m. bolševikams “Karį” užgniaužus, kitais metais, jau vokiečių okupacijos metu, jis vėl atgijo ir plačiai skleidė Lietuvos nepriklausomybės mintį, kurios vokiečių naciai nemėgo ir visaip ją slopino. “Karys” dažnai ir pro vokiečių cenzūras prašmugeliuodavo, kas lietuviui miela. Tad ir truputis atsiminimų pabirų iš ano meto.
Išeidavo cenzūros leidžiamas ir neleidžiamas
“Karys”, leidžiamas Vilniuje, turėjo net dvi vokiškas cenzūras; Vilniuje karinę ir Kaune politinę. Politinė buvo piktesnė ir daug daugiau išbraukdavo, negu karinė. Be to, būdavo ir didelių sunkumų kiekvieną numerį vežti į Kauną cenzūruoti. Laikraštis jau būdavo mašinoje, reikia spausdinti, o cenzūros iš Kauno dar nėra. Asmuo, nuvežęs į cenzūrą, dažnai iš Kauno skambindavo telefonu, kas nubraukta ar išmesta. Grįžti traukiniu nebesuskubdavo.
Dažnai atsitikdavo, kad nei grįžta, nei telefonu praneša, o darbas reikia baigti. Na, ir paleidi mašiną. Daugiau pusės laikraščio išspausdinus, grįžta su Kauno cenzūra. O gi išbraukta kokie nors sakiniai arba išmestas visas straipsnis ar eilėraštis. Dažniausiai būdavo išmetami eilėraščiai, nes juose mūsų jauni poetai keldavo Nepriklausomybės mintį.
Nenusimindavome. Atsargoje turėdavome jau praeitomis savaitėmis išcenzūruotų rašinių arba eilėraščių. Išbrauktą išmetame, jo vietoje įdedama jau cenzūros seniau leistą, ir vėl numeris spausdinamas. Su cenzūros išbrauktu dalykėliu egzemplioriai atidedami į šalį ir išsiuntinėjami į frontą mūsų kariams, į Vokietiją išvežtiems į darbus ir Lietuvoje į kaimus ir mažesnius miestus, miestelius. O su cenzūros praleistais dalykais išsiuntinėdavome į Vilnių, Kauną ir kitus didesnius miestus. Mat, čia gestapas galėtų greičiau pastebėti. Per tą laiką išėjo daug “Kario” numerių, taip tariant, slaptų ir viešų. Spaustuvės dauguma darbininkų buvo lenkai, jie visa tai matydavo, nes turėdavo tą darbą bendrai su mumis atlikti, bet vokiečiams neišdavė ir sąžiningai savo darbą atlikdavo.
Tuo laiku “Kario” buvo spausdinama tiek, kiek turėdavome popierio. Ir visas tiražas būdavo išgrobstomas. Vienu laiku spausdinome 80.000 egz. ir visi išeidavo. Vėliau sumažino popierio kiekį ir teko po mažiau spausdinti.
Kaip “sušvelnėjo” cenzūros
Rankraščius cenzūroms reikėdavo versti į vokiečių kalbą. Tam reikalui reikėdavo turėti nuolatinius savo vertėjus. Rankraščių originalus daugiausia tekdavo man taisyti. Jau gerai nujausdavau, kokius sakinius cenzūra brauks, bet tie sakiniai tokie malonūs lietuvio širdžiai. Lietuviškoji ranka jokiu būdu negali jų nubraukti. Palikdavau,, tegul braukia vokiškoji ranka. Nubraukdavau tik tokius, kurie aiškiai būdavo nukreipti prieš vokiečius, o mūsų bendradarbiai ir tai pabandydavo. Pamenu, kartą kitą ir aš tokį sakinį praleisdavau ir cenzūros neapsižiūrėjusios praleido.
Cenzoriai būdavo nevienodi. Vieni mažiau, kiti daugiau braukydavo. Pagaliau beveik nustojo braukyti. Nustebau, kad taip staiga sušvelnėjo. Retai kada nubraukdavo.
Kartą pasidomėjau pavartyti cenzūrai duodamus vokiškus tekstus. Ypač akį užmečiau į tas vietas, kurias vokiškoji nacių ranka tikrai turėjo nubraukti. Ogi nustembu. Vokiškame tekste arba visai nėra to sakinio išversta, arba jis išverstas gana sušvelnintai. Pasirodo, vertėja mergaitė, jau gerai įsitėmijusi, ką cenzūra braukia, pradėjo sukčiauti, gerai nebeišversti, kas naciams nemiela. Kai aš jai parodžiau ir pastebėjau, kad vokiečiams patyrus tokius dalykus, gali nukentėti vyriausias ir kiti redaktoriai, mergaitė nusijuokė: “Kaltę prisiimsiu aš. Redaktoriams bus lengva pasiteisinti, nes jie gerai vokiškai nesupranta”.
Apeiname piktą cenzorių
Mirė plk. Itn. Stasys Kuizinas, Nepriklausomybės laikais trumpą laiką buvęs “Kario” redaktorius. Trumpai parašiau apie jį. Kauno cenzorius ėmė ir nubraukė. Nesupratau, ką tai reiškė. Ar cenzorius buvo asmeniškai prieš jį piktas, nes irgi buvęs Lietuvos karininkas, ar dėlto, kad jo sūnus Vytautas, Lietuvos jūrų karininkas, drauge su P. Labanausku pabėgę nuo bolševikų, nepasiliko Vokietijoje, bet atsidūrė Amerikoje.
— Palauk tu, — pagalvojau, — išvažiuosi trumpam kur, o mes ir prašmugeliuosim savo mielą pulkininką.
Taip ir įvyko. Netrukus cenzorius išvyko dviem savaitėm atostogų, o jį pakeitė du vokiečių puskarininkiai. Tuo laiku ir kauniškė “Ateitis” išspausdino ilgesnį rašinį apie a. a. Kuiziną. O “Ateitį” cenzūravo irgi buvęs Lietuvos kariuomenės majoras Berentas, bet šis nenubraukė. Parašiau ilgesnį rašinį apie plk. Itn. Kuiziną, ir vokietukai puskarininkiai praleido.
Grįžta iš atostogų senasis cenzorius ir randa “Karyje” apie plk. ltn. Kuiziną. Tuoj rašo redakcijai, reikalaudamas pristatyti rankraščio vertimą su cenzūros leidimu. Pristatome vertimą ir dar pridedame “Ateities” numerį su Kuizino nekrologu. Cenzorius turėjo nurimti.
Kartą Kauno cenzorius primetė vyriausiajam redaktoriui, kad “Karys” vis prieš bolševikus rašo ir karikatūras deda, bet apie anglus ir amerikiečius tyli, nieko prieš juos nerašo. Redaktorius, staiga užkluptas, trumpai pasiteisino, kad negaunąs rašinių prieš amerikiečius ir anglus. Žinoma, vokiečiams buvo aišku, kad lietuviai prieš amerikiečius ir anglus “nemoka” rašyti.
Per “Karį” eina priešnaciška agitacija
Mūsų lietuvės ir lietuvaitės dar 1919-1920 m. sušelpdavo mūsų karius frontuose pirštinėmis, kojinėmis, megztukais, šalikais, maistu, rūkalais ir kitokiomis dovanomis. Šis darbas atgijo ir 1941-1944 m., mūsų kariams kovojant Rytuose prieš bolševikus.
Be kitų organizuotų vienetų, rinkusių ir siuntusių į frontą mūsų kariams dovanų, šio darbo dalį dirbo ir “Karys”. Daug suaukotų dovanų atsiųsdavo į redakciją. Kai lietuviai kareiviai atvykdavo iš fronto, tai per juos ir įduodavome parvežti dovanas draugams.
Svarbiausia, “Karys” buvo išplėtęs Lietuvos jaunimo susirašinėjimą su lietuviais kariais, šis darbas buvo pavestas man. Ateidavo daug laiškų su trumpu adresu: “Nežinomajam Lietuvos Kareiviui Rytuose”. Vienus atnešdavo tiesiog į redakciją, o kiti ateidavo paštu. Lietuvos paštuose sėdėjo lietuviai tarnautojai ir jie žinojo, kad laiškus su tokiais adresais reikia persiųsti į Vilnių ‘Kariui”.
Tokių laiškų redakcija paštu nebesiųsdavo. Kai atvykdavo koks kareivis iš fronto, jam ir įduodavo laiškų pundus parvežti draugams. Jautėme, kad tų laiškų turinys yra nukreiptas ne tik prieš bolševikus, bet ir prieš vokiečius.
Pagaliau susidomėjau kelis laiškus patikrinti, ką jaunuoliai ar jaunuolės nepažįstamiems kariams rašo, ar kartais tarp tikrų lietuviškų laiškų neprasmunka koks provokacinis iš bolševikų pusės. Visi patikrinti laiškai buvo tyro jaunuoliško lietuviško patriotizmo persunkti, savo turiniu nukreipti ir prieš rusus ir prieš vokiečius, dvelkiu Nepriklausomybės ilgesiu. Tokie laiškai stiprino mūsų karių tautinę dvasią ir atkaklumą tiek prieš vienus, tiek prieš kitus priešus.
Provokacija ar kas kita
Nors vokiečių gestapas nebuvo prikibęs, bet neabejoju, kad jie nujautė, jog “Karys” vokiečių nacių atžvilgiu nėra švarūs. Ir slaptų prieš vokiškų laikraštėlių redakcijoj atsirasdavo. Pilnu portfeliu tos spaudos nešinąs ateidavo mūsų “Vytautas Didysis” (savo ilgiu) ir ją platindavo. Kareiviai, atvykę iš frontų, dažnai teiraudavosi, ar negalima redakcijoj gauti tų “mažiukų” laikraštėlių. Jau mūsų Vytautas tokiais dalykais pasirūpindavo. Nors jis buvo atsargos leitenantas, bet ėjo paprasto pasiuntinio pareigas. Tais laikais visaip reikėdavo suktis, nenorint patekti į vokiečių reples.
Kartą atbėga į redakciją pas mane uždusęs mano senas pažįstamas ir po trumpos įžangos pradeda mane kalbinti leisti naują, slaptą priešvokišką laikraštėlį. Prašo nurodyti patikimą spaustuvės darbininką lietuvį, kuris tokį laikraštėlį galėtų surinkti ir atspausdinti.
Pažinojau jį ir niekad juo nepasitikėjau. Pataikavo bolševikams, gali toks lengvai parsiduoti ir vokiečių gestapui, ypač, kad tuo momentu gestapas jau čiupinėjo tų slaptų laikraštėlių leidėjus. Atsisakiau jam bendradarbiauti. Iš manęs nubėgo pas vyriausiąjį redaktorių. Šis, žiondamas, kad aš jį pažįstu, palikęs jį savo kabinete, atbėgo manęs pasiteirauti. Patariau vyti lauk, nes gali būti provokatorius ar iš vokiečių gestapo ar iš bolševikų pusės.
Vežu slėpti lietuvišką sidabrą
Bolševikai, panaikinę Lietuvos kariuomenę, sunaikino ir jos turtą. Kariuomenės dalyse už įvairius sportinius laimėjimus buvo ir daug sidabrinių prizų: taurių, lėkščių ir kt. Kažkokiu būdu nesuskubo jų į Maskvą išvežti, bet norėjo čia pat likviduoti tarp savųjų. Visi prizai buvo įkainoti rubliais, jų kaina prisegta, ir palyginti viskas pigiai įkainota.
Kai bolševikai iš Lietuvos išbėgo, keletas didelių medinių dėžių su tokiais prizais buvo rasta Vilniuje, Jėzuitų g-vė Nr. 3 sandėliuose tarp karinės lietuvių literatūros, dar nesunaikintos.
Kaip jie ten pateko? Ar rusų karininkai nenorėjo, ar nesuskubo juos išpirkti, ar kokie lietuviai sandėlių pareigūnai suskubo juos paslėpti. Galėtų pasakyti tik tie, kurie juos išslapstė. Vokiečių okupacijos metu tie sandėliai irgi išliko lietuvių karių priežiūroje. Kai vokiečiai vis labiau ėmė domėtis nuo bolševikų likusiu lietuvišku turtu, buvo nebesaugu sandėlyje belaikyti sidabrinius indus. Vokiečiai pamatę, tuoj užgrobtų ir išvežtų į Vokietiją.
Kur juos paslėpti? Buvo nutarta nuvežti į Kauną ir laikinai paslėpti Karo Muziejaus sandėliuose. Gal ten vokiečiai savo nosės nekaišios. Muziejaus vadovybė sutiko priimti.
Sidabrą į Kauną nuvežti paskyrė mane. Lietuvių batalijonas davė sunkvežimį ir kareivį šoferį. Susikrovėme pilnas sidabro dėžes, apdengėme brezentu ir apskaičiavę, kad tik sutemus Kauną pasiektumėme, pasileidome iš Vilniaus.
Nors ir ant savojo lietuviškojo sidabro sėdėjau, nevogto, bet teisėtai priklausiusio mums, tačiau buvo nejauku, kad pakely neužkluptų vokiečiai. Vakare 9 val. pasiekėme Karo Muziejų. Jau tamsoje dėžes sutempėme į vidų, o patys nakčia jau tuščiomis grįžome į Vilnių.
St. Butkus
